Lietuvos meno (ypač grafikos, knygų iliustravimo) istorija yra neįsivaizduojama be menininkų kartos, gimusios tarpukariu, brendusios pačiu sudėtingiausiu istorinių lūžių metu ir ieškojusios savo kūrybinio kelio (o dažnai tiesiog būdo išgyventi, neuždusti) pirmaisiais pokario metais.

Tai karta, kuri širdyse nešėsi Nepriklausomos valstybės vaizdinį, nutviekstą ramios vaikystės šviesos, tačiau, nebegalėdami apie tai nei kalbėti, nei tiesiogiai vaizduoti, įaudė visa tai į savo kūrinius pasitelkdami tautosakinius, pasakų, mitologinius vaizdinius.

Šios kartos atstovė yra ir grafikė, knygų iliustruotoja Sigutė Valiuvienė, kuri gimė (1931 m. gegužės 25 d.–2021 m. rugsėjo 5 d.) Nepriklausomoje Lietuvoje, Šiauliuose, banko darbuotojo Povilo ir mokytojos Emilijos Kopustinskų šeimoje. Kiek vėliau šeimai persikrausčius į Kauną, būsimoji menininkė augo skaitydama geriausias Nepriklausomoje Lietuvoje išleistas knygas (nepaprastą įspūdį jai paliko Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustruota Stepo Zobarsko „Brolių ieškotoja“), buvo supama kultūros renginių, teatro, M. K. Čiurlionio muziejus jai atstojo antruosius namus. 1943–1950 metais mokėsi Kauno mergaičių gimnazijoje, ją baigusi 1950 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), Grafikos fakultetą (mokėsi pas profesorių Joną Kuzminskį), ir 1956 metais mokslus pabaigė.

Sigutės Valiuvienės iliustr. Iliustracijos iš asmeninio šeimos archyvo
Sigutės Valiuvienės iliustr. Iliustracijos iš asmeninio šeimos archyvo

Po sudėtingo studijų laiko (trėmimų grėsmė, netikrumas dėl rytojaus, Vilniaus dailės institute aštuonias valandas dėstomas marksizmas rusų kalba, tik dvi valandos skiriamos kompozicijai socialistinio darbo temomis), prasidėjo atšilimas, iš dalies laisvėjantis poststalinistinis laikotarpis. Atsigavo senoji menininkų karta, susiformavo stipri, pajėgi jaunoji, kuriai atstovavo Sigutė Valiuvienė, jos vyras Vytautas Valius, Algirdas Steponavičius, Aspazija Surgailienė, Birutė Žilytė, Aldona Skirutytė. Jie laikėsi kartu, stengdamiesi išsaugoti tautinę lietuvių kultūrą, dalydamiesi knygomis, įspūdžiais bei žiniomis iš platesnio pasaulio. Kūrėjai ieškojo būdų, kaip atitolti nuo primityvaus socialistinio realizmo.

Susiformavo ryškiais nacionalinės mokyklos bruožais paženklinta kryptis. Valiuvienė ir jos amžininkai sukūrė gausybę estampų liaudies dainų, pasakų ar literatūros kūrinių motyvais. Etnografinės (valdžiai tarsi atrodžiusios nepavojingos) detalės dažnai buvo įvelkamos į modernizmo rūbą.

Pokyčiai, prasidėję meno kūriniuose, labai sinchroniškai perėjo į vaikų knygų iliustravimą, kuris tuo metu suklestėjo. Vaikų knygose liaudiškoji kryptis rado itin palankią dirvą, nes ir pats iliustruojamas kūrinys būdavo tarsi tik vaikui skirti tautosakos kūriniai: pasakos, mitai, dainos ir t. t. Grafikai būdinga raižinių technika pamažu pakeitė anksčiau realistinėse vaikų knygų iliustracijose naudotas technikas: akvarelę ir spalvotus piešinius. Vaizdas buvo organiškai jungiamas su tekstu iliustracijose išraižant siužetinių motyvų frazes.

Nors ir vienos kartos, šie menininkai buvo skirtingi, kiekvienas savaip rėmėsi liaudies menu, vis kitaip jį perfrazuodami. Saviraiškos ieškojimai buvo tarsi amžinas balansavimas ant pavojingos įtikimo ir neįtikimo oficialiajai valdžiai ribos: vieni pirmųjų Sigutės Valiuvienės kūrinių (iliustracijos „Užkeiktiesiems vienuoliams“ ir „Danko“), kurie ne tik iškėlė menininkę į įdomiausių knygos grafikos dailininkų gretas, taip supykdė valdžią, kad nukentėjo ne tik ji, bet ir „Vagos“ leidyklos vadovai. 1968 metais Spaudos komiteto pirmininkui Feliksui Bieliauskui teko važiuoti į Maskvą ginti šių knygų. Nors ginamoji kalba atrodė paveiki ir įtaigi, tačiau grįžusį į Vilnių jį atleido. Tuometinis kompartijos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus svaidė ant grindų šias dailininkės iliustruotas knygas, rėkdamas: „Ką čia pritepliojot? Popierių gadinat! Šlamštas! Peckelynė!“*

Sigutės Valiuvienės iliustr. Iliustracijos iš asmeninio šeimos archyvo
Sigutės Valiuvienės iliustr. Iliustracijos iš asmeninio šeimos archyvo

Nepaisant oficialiosios valdžios trumparegiškumo, Sigutės Valiuvienės kūryba tapo pripažinta ir Lietuvoje, ir užsienyje: jos kūrybinėje biografijoje beveik keturiasdešimt iliustruotų ir apipavidalintų knygų, iš kurių žymiausios: Salomėjos Neries „Eglė žalčių karalienė“ (1961), Antano Vienuolio „Užkeiktieji vienuoliai“ (1964), Maksimo Gorkio „Danko“ (1968), Onos Miciūtės „Pavasarėlio puokštė“ (1969), Janinos Degutytės „Saulėtos dainelės“ (1972), Leonardo Saukos sudaryta liaudies lopšinių knygelė „Pelyte, nešk miegelį“ (1973), Kosto Kubilinsko „Mano spalvos“ (1976), Maironio „Jūratė ir Kastytis“ (1979), Violetos Palčinskaitės „Baltosios nykštukės“ (1981), Martyno Vainilaičio „Spalvoti nykštukai“ (1986), Vytės Nemunėlio „Tėvų nameliai brangūs“ (1995), lietuvių pasaka „Gulbė karalienė“ (1989) ir kt.

Nuo 1956 metų Valiuvienė dalyvauja knygų iliustracijų ir estampo nacionalinėse bei tarptautinėse parodose įvairiose šalyse: Baltijos šalyse, Italijoje, Čekoslovakijoje, Japonijoje, Vokietijoje. Apdovanota diplomais ir premijomis knygų iliustracijų parodose, grafikos trienalėse Taline ir tarprespublikinėje estampo parodoje Vilniuje (1969). Bratislavos vaikų knygų iliustracijų bienalėse dailininkė dalyvavo 5 kartus.

1977 metais jai įteikta Respublikinė komjaunimo premija, o 1997–1998 metais suteikta LR kultūros ir meno aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija. 1989 metais dailininkė laimėjo konkursinį leidyklos „Holp Shuppan“ Japonijoje užsakymą iliustruoti knygą „Gulbė karalienė“. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje.

Sigutės Valiuvienės iliustr. Iliustracijos iš asmeninio šeimos archyvo
Sigutės Valiuvienės iliustr. Iliustracijos iš asmeninio šeimos archyvo

Valiuvienė nutapė nemažai paveikslų, sukūrė sienų tapybą („Motinystė“ Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje, 1975). Bendradarbiavo iliustruodama „Genio“ žurnalą. Dideliu jos kartos pasiekimu pati menininkė laiko Pabaltijo dailės trienalių sukūrimą: grafikos – Taline (1968), tapybos – Rygoje (1981), iliustracijų – Vilniuje (1981).

Sigutės Valiuvienės pagrindinė kūrinių tematika – motinystė, vaikystė. Sąlyginai „vaikišku“ laikomame pasakų, legendų, mitų, lopšinių pasaulyje buvo užkoduoti tautiškumo klodai, vaikystės tema dailininkei leido bendrai kalbėti apie atsietus nuo politinio, oficialaus visuomenės gyvenimo, tačiau tuo pat metu visuomeniškai idealizuotus dalykus. Vaikuose dailininkė įžiūrėjo pačias geriausias moralines kategorijas – gėrį, nuoširdumą, natūralumą.

Jos kūriniuose realizmą keičia apibendrinti vaizdiniai, psichologinis dramatizmas, linkstama į melancholiją. Knygų iliustracijos lyriškos, poetiškos, apibendrintų formų, subtilaus kolorito (vyrauja rusvų žemės spalvų deriniai); ankstyvosios – dramatiškesnės stilistikos. Dažnai naudojamos technikos – tempera ir guašas.

Pirmieji Sigutės Valiuvienės kūriniai pasižymėjo rūsčia originalia stilistika, vėliau dailininkė išgrynino savitą, tik jai vienai būdingą mažiau drastišką, lyriškesniąją kūrybos plastiką. Kompozicijos ir spalvinis dramatizmas transformavosi į nevaikiškai mąslius, net šiek tiek baugius vaikystės vaizdinius – etinio tyrumo, švarumo viziją.

Liaudies meno įtaka Sigutės Valiuvienės iliustracijoms nebuvo vien tiesioginis citavimas, tai labiau savotiškas liaudiško pasaulėvaizdžio interpretavimas ir būdas, tolstant nuo socialistinio realizmo, išsaugoti nepažeistas tautinio tapatumo šaknis.

 

Bibliografija

  • Tėvų nameliai brangūs: eilėraščių rinktinė / Vytė Nemunėlis; dailininkė Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Vyturys, 1995. – 132 p.
  • Jūratė ir Kastytis: baladė / Maironis; iliustravo Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Vaga, 1979. – 24 p.
  • Pelyte, nešk miegelį: lietuvių liaudies lopšinės / paruošė Leonardas Sauka; iliustravo Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 23 p.
  • Saulėtos dainelės / Janina Degutytė; iliustravo Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 71 p.
  • Baltosios nykštukės: poemėlė / Violeta Palčinskaitė; iliustravo Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 23 p.
  • Užkeiktieji vienuoliai: gruzinų liaudies motyvais / A. Vienuolis; dailininkė Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Vaga, 1964. – 34 p.
  • Eglė žalčių karalienė: poema-pasaka / Salomėja Nėris; iliustravo Sigutė Valiuvienė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 51 p.

Čia pateikiama keleto svarbesnių knygų bibliografija. Išsamesnį S. Valiuvienės iliustruotų leidinių sąrašą galima rasti knygoje „Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai“: bibliografinis žodynas / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vaikų literatūros centras; sudarytoja Vida Narščiuvienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. – 558 p.

 

Rekomenduojame paskaityti

 

Dėkojame Sigutės Valiuvienės šeimai už suteiktą galimybę naudotis archyvine medžiaga.

_________________________________

* Kęstutis Šapoka, Virtuali paroda, skirta grafikės Sigutės Valiuvienės 80-mečiui.

Parengė Asta Plechavičiūtė

Nuotraukoje: Sigutė Valiuvienė. Nuotrauka iš asmeninio šeimos archyvo

2021-05-24

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai