Fantazijos sala neramioje 20 a. jūroje – Giannio Rodario gyvenimas ir kūryba

2020 m. spalio 22 d.
2020 metais minimos trys svarbios italų rašytojo Giannio Rodario (1920 m. spalio 23 d.–1980 m. balandžio 15 d.), daugeliui Lietuvos skaitytojų besiasocijuojančio su Čipolinu ir jo draugais, gyvenimo sukaktys.

Lygiai prieš šimtą metų spalio 23 d. G. Rodaris išvydo šį pasaulį Omenijoje, Pjemonto srityje, Italijoje. Prieš 50 metų, 1970-aisiais, jis pelnė aukščiausią tarptautinį vaikų rašytojams skiriamą apdovanojimą – Hanso Christiano Anderseno medalį (tai vienintelis italų rašytojas, gavęs tokį apdovanojimą). Ir prieš 40 metų, 1980 m. balandžio 14 d., po nesėkmingos operacijos mirė.

G. Rodaris, kaip ir Carlo Collodis bei Edmondo de Amicis, yra vienas iš trijų didžiųjų „dramblių“, ant kurių laikosi visa italų vaikų literatūra. Ne veltui jis skambiai vadinamas moderniosios italų vaikų literatūros tėvu.

Keli svarbūs jo gyvenimo ir karjeros momentai: G. Rodaris buvo pradinių klasių mokytojas, vėliau tapo žurnalistu, dirbo laikraščių bei žurnalų vaikų skyriuose, redaktoriavo, publikavo savo kūrinius leidiniuose „Lunità“, „Il Pioniere“, „Paese Sera“. Visa tai tarsi užprogramavo jo kūrybinį kelią – jis tapo vaikų rašytoju.

Tačiau kita, žymiai sudėtingesnė – politinė – karjera nulėmė kai kurių G. Rodario kūrinių ideologinį pamatą ir jo tekstų likimą. „Komunistas fantazijos pasaulyje“ – taip kai kurie literatūros kritikai skambiai apibūdina rašytoją. Po Antrojo pasaulinio karo G. Rodaris buvo pakviestas prisijungti prie Italijos komunistų partijos. (Beje, teko jam trumpai bendradarbiauti ir su naciais – nesutikęs su šia sąlyga greičiausiai būtų praradęs darbą mokykloje.) Kodėl rašytojas tapo komunistu? Jo gyvenimo tyrėjai svarsto, kad galbūt dėl vaikystėje patirto nepritekliaus ar pernelyg didelio motinos religingumo… O gal tiesiog dėl akis badančios pokario socialinės neteisybės. Taigi, politinis įsitraukimas, aktyvumas, dalyvavimas partijos veikloje tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Socialistinės G. Rodario pažiūros gana ryškiai atsispindėjo ankstyvojoje autoriaus kūryboje vaikams: autorius skelbė socialinės lygybės, internacionalizmo idėjas, kūrė proletariško pasaulio vaizdus. Nevengdavo ir skambių šūkių. Pavyzdžiui, viename laiške savo leidėjui, rašytame 1971 m., jis komunizmo lyderius šlovina taip pat kaip futbolo komandą: „Pirmyn, Marksai! Pirmyn, Leninai! Pirmyn, Mao Dzedunai! Pirmyn, Juventus!“ Tačiau paskutinį gyvenimo dešimtmetį jo santykiai su komunistų partija pašlijo.

Reikia pastebėti, kad literatūroje tokių lozungų G. Rodaris vengė – politinė žinia vaikams skirtose knygose buvo labiau susijusi su pasaulio (įskaitant ir kapitalizmą) kritika, o ne socialistinių idealų skiepijimu.

Nors Italijos komunistų partijos programa nebuvo tokia pati kaip rusiškoji, vis dėlto G. Rodaris kaip bendramintis buvo labai vertinamas Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje. Toks kraštutinių kairiųjų pažiūrų deklaravimas turėjo savo kainą: milžiniška šlovė ir populiarumas Sovietų Sąjungoje ir visiška tyla Vakarų pasaulyje. JAV už ryšius su komunistų partija autoriui atkeršijo savaip – anglakalbėse šalyse G. Rodaris nebuvo spausdinamas. Užtenka užmesti akį į enciklopediją „The Oxford companion to childrens literature“ ir pamatysime, kad jo kūrybos apžvalgai skiriami vos trys sakiniai, kuriuose paminimas polinkis į siurrealizmą pasakų rinkinyje „Pasakos telefonu“. Didžiojoje Britanijoje, JAV jo kūriniai atrasti ir imti publikuoti tik šiais laikais –  praėjus 40 metų nuo jo mirties. Jo siurrealistinio pobūdžio kalbinis išradingumas gretinamas su Raymondo Queneau, Jameso Matthew Barrie’io ir Lewiso Carrollio. Pavadinkime tai pelnytu G. Rodario renesansu.

Pačioje Italijoje autoriui irgi teko nugalėti įvairias kliūtis. 1951 m., įsibėgėjus šaltajam karui, Vatikanas autorių ekskomunikavo už knygą „Pionieriaus vadovas“, taip pat kurį laiką klebonijose degintos jo knygos, kunigai draudė jas skaityti. Vis dėlto autoriaus talentas, pedagoginiai gabumai nugalėjo ir jis buvo pakviestas reformuoti Italijos švietimo sistemą. 1976 m. G. Rodaris drauge su buvusia partizane ir žurnaliste Marisa Musu įsteigė mokytojus ir tėvus vienijančią asociaciją, siekiančią Italijoje puoselėti pasaulietinę, demokratišką mokyklą. Autoriaus kūrybą Italijos skaitytojai myli taip, kaip anglakalbiai skaitytojai Roaldą Dahlą, Maurice’ą Sendaką ir Williamą Steigą.

Apie autoriaus aktualumą ir svarbą – bent jau pačioje Italijoje – svarstyti, matyt, nereikia. Ne tik gatvės, miesto parkai pavadinti jo vardu. Omenijoje, gimtajame G. Rodario mieste, vyksta jo vardu pavadintas literatūrinis festivalis ir įrengtas teminis „Giannio Rodario fantazijos parkas“, kur organizuojami įvairūs renginiai, edukacijos, vaikai ir suaugusieji gali susitikti su autoriaus pasakų veikėjais ir pasinerti į jo sukurtus nuotykius. G. Rodario knygos inspiruoja kultūrinius įvykius Italijoje. Pavyzdžiui, kovo mėnesį, karantino dėl COVID-19 pandemijos metu,  aktoriai spontaniškai įsteigė vaikų palaikymo liniją telefonu. Jie kiekvieną dieną nuo 16 iki 20 valandos skambindavo karantine uždarytiems vaikams ir skaitydavo vieną iš 70-ies pasakų iš  autoriaus knygos „Pasakos telefonu“.

Valst. grož. lit. l-kla, 1954
Valst. grož. lit. l-kla, 1954

Savo literatūrinę  karjerą G. Rodaris pradėjo kaip vaikų poetas. 1951 m. išėjo pirmoji eilėraščių knyga – „Linksmų eilėraščių knyga“. Buvo išleisti ir kiti rinkiniai: „Eiliuotų nonsensų traukinys“ ir „Eiliuoti nonsensai danguje ir žemėje“. Eilėraščiai iš šių rinkinių išgarsino autorių Italijoje, buvo įtraukti į mokyklines programas. Liaudies kūrybą primenančiose eilėse rašytojas vienas pirmųjų ėmė vartoti nonsensą. „Eiliuoti nonsensai danguje ir žemėje“, iliustruota Bruno Munari, laikoma viena gražiausių knygų vaikams. Lietuviškai pasirodė G. Rodario poezijos rinkinys pavadinimu „Neapolis be saulės“ (1954). (Beje, pasmalsavus, ką iš G. Rodario kūrybos labiausiai skaito vaikai Italijos mokyklose, paaiškėjo, kad ne pasakas, o būtent poeziją.)

Tačiau pasaulyje rašytojas labiausiai žinomas ir gerbiamas už savo literatūrines pasakas. (Jis pats mėgdavo sakyti, kad geriausia literatūrinė forma, ugdanti vaikų drąsą ir intelektą, yra pasaka.) Jose, pasitelkdamas nonsenso estetiką ir humorą, jis drąsiai kritikuoja politinius visuomeninius įvykius. Tą galima matyti jau 1951 m. literatūros pasaulį išvydusiose pirmosiose pasakose apie Čipoliną. Lietuvoje jos išleistos pavadinimu „Čipolino nuotykiai“. Turime daugybę pakartotinių leidimų. Vakarų pasaulyje knygos vertimų nedaug, tačiau  Sovietų Sąjungoje ji pasitikta labai entuziastingai. Didelius, vis kartojamus tiražus lydėjo animacinis filmas ir net baleto spektaklis. Tiesa, toli žvalgytis nereikia – berašant šį tekstą socialiniuose tinkluose iššoka „Lėlės“ teatro interaktyvaus spektaklio „Čipolinas“ premjeros reklama. Gaila, kad daugeliui skaitytojų pažintis su G. Rodariu šiuo kūriniu ir baigiasi.

Vaga, 1971
Vaga, 1971

Pasaka apie Čipoliną vyksta ne konkrečioje šalyje (nors sovietiniai kritikai buvo labai linkę čia įžiūrėti pokarinę Italiją), jos pagrindiniai veikėjai – daržovės (iš viso – apie 50 veikėjų), vieni atstovauja skriaudžiamųjų, kiti – engėjų pasauliui. Pasaka modeliuojama pagal socialinės diferenciacijos principą. Šiems skirtumams pabrėžti ir pagrindiniams personažams sukurti autorius išradingai išnaudojo skirtingas komizmo rūšis. Satyra, šaržas, hiperbolė, ironija, parodija – neigiamų veikėjų vaizdavimo priemonės, teigiami veikėjai nešaržuojami.

1958 m. publikuotą pasaką (pirmasis leidimas Lietuvoje – 1962 m.) „Dželsominas Melagių šalyje“ apie berniuką, pakliuvusį į Melagių šalį, kritikai yra linkę sieti su Benito Mussolinio valdymo laikais, kita vertus, būtų galima įžvelgti ir stalinizmo ar brežnevizmo epochų bruožų (mat knygoje ne tik meluojama – čia vaizduojama ir totalitarinės diktatūros šalis, veikėjai veikia slaptai, įtraukdami sąjungininkus). Tačiau jaunieji skaitytojai, stebėdami, kaip melas supainioja ir griauna pasaulį, suvokia vieną pagrindinių universaliųjų tiesų – meluoti yra blogai.

Dar vienas socialinėms temoms skirtas kūrinys, pasirodęs 1959-aisiais, yra „Žydrosios strėlės kelionė“. Tai pasaka apie žaislų pasaulį. Knygoje išryškinami socialiniai skirtumai tarp žmonių: dovanas per Kalėdas gauna tik turtingų šeimų vaikai, todėl žaislai ima maištauti. Kūrinyje mažiau komizmo, vaizduojamas skurde augančių vaikų gyvenimas.

Įdomesni tekstai, kuriuose autorius tarsi atsitraukia nuo primygtinės, pirštu baksnojančios socialinės kritikos ir imasi kitų temų (mokslo ir technikos atradimų, kosmoso, taikos), yra jo pasakos-apysakos „Džipas televizoriuje“, „Tortas danguje“, „Dusyk gyveno baronas Lambertas, arba Švento Džulijaus salos paslaptys“ bei trumposios pasakėlės, kurias lietuviškai galime rasti knygose „Pasakos telefonu“, „Šypsenos ilgumo pasakaitės“, „Gyvūnai be zoologijos sodo“. Jose autorius buitinę Italijos aplinką derina su pasakiniais elementais, grynina nonsenso poetiką, daugiau skiria dėmesio žaidybiniams elementams, skaitytojų fantazijos sužadinimui ir išlaisvinimui. Didaktika čia subtilesnė, ne tokia atvira, nors ir gan tiesiogiai įpinta į pagrindinę siužeto liniją (pavyzdžiui, negalintį atsitraukti nuo televizoriaus vaiką jis tiesiog įtraukia vidun). Pasakojamosios tautosakos tradicijos čia derinamos su avangardo poetika (prancūzų siurrealizmo įtaka), pasakos siužetas rengiamas to meto tikrovės rūbais, eksperimentuojama kalba.

Labai dažnas istorijos konstravimo principas, leidžiantis autoriui nuvesti skaitytoją paradoksų labirintais į labai įdomias situacijas ir taikomas tiek trumpiems, tiek ilgiesiems tekstams, yra netiesiogiai užduodamas klausimas: „O kas, jeigu?“ Pavyzdžiui: o kas, jeigu nepavykęs atominės bombos eksperimentas virstų skaniu tortu? Kas, jeigu gatvė pasirodytų besanti iš šokolado? Kas, jeigu lytų saldainiais? Kas, jeigu egzistuotų šalis, kurioje nėra kampų? Kas, jeigu labai išsiblaškęs vaikas pamestų ranką arba koją?

Vaga, 1969
Vaga, 1969

Kaip jau buvo minėta, anglakalbiai skaitytojai šiuo metu atranda autoriaus „Pasakas telefonu“. Tai gan keista, nes galima pastebėti, kad kai kurie jo trumpieji tekstai panašesni į tvarkingus juodraščius, o ne į išbaigtas pasakas. Nors siužeto užuomazgos įdomios, neretai kūrinys nepasiekia kulminacijos, palieka skaitytoją nesupratusį, kodėl kūrinys užbaigiamas būtent šitaip. Galima būtų tik svarstyti, kad gal G. Rodario mėgtas žanras – trumposios pasakos – susijęs su jo darbo specifika, t. y. žurnalistiniu stiliumi ir jo reikalavimais (ne paslaptis, kad iš pradžių ir „Čipolino nuotykiai“ buvo publikuojami kaip ištraukos spaudoje ir tik vėliau sudėti į ištisas knygas), vis dėlto akivaizdu, kad G. Rodaris geriau valdė ilgesnius tekstus. Juose ir žodžio žaismė, ir ironija, ir socialinės problemos puikia dera su nuotykiniu arba detektyviniu kūrinio pradu, justi kūrinio išbaigtumo jausmas, kurio labai dažnai pritrūksta trumposiose pasakaitėse.

Nepelnytai nuošalėje likusi 2001 m. Lietuvos skaitytojus pasiekusi G. Rodario pasaka „Dusyk gyveno baronas Lambertas“, kuri net neturi aiškaus adresato –  ji sudomins ne tik vaikus, bet ir suaugusį skaitytoją. Čia jau nebėra socialinių klišių, akivaizdžios didaktikos, gal tik plonas neįkyraus moralo siūlelis. Visas kūrinys yra tarsi gyvas pavyzdys, kaip galima leisti žaisti fantazijai: pavieniais žodžiais, jų pasikartojimais, sukeičiant juos vietomis (atrodo, kad G. Rodaris turi nepaprastą muzikinę klausą žodžiui – tai nedingsta net vertime). Taip pat – kaip galima manipuliuoti pasakinėmis formulėmis (pagrindinio veikėjo gyvenimas vaizduojamas ne tradiciškai, o atvirkščiai – vietoj to, kad sentų, jis jaunėja, miršta ir vėl prisikelia), schemomis, į žaidimą įtraukiant gan romantinius aprašymus, paprastą kasdienę Italijos realybę, žurnalistikos, pseudonaujienų klišes.

Lietus, 2001
Lietus, 2001

Cituoti būtų galima ištisas pastraipas, bet geriau išsirinkti pačiam – kad ir šią: „Vairuotojas nedelsdamas suka į Miaziną, kur jiems išnuomota septynioliktojo amžiaus vila su aštuoniolikto amžiaus freskomis, devyniolikto amžiaus paveikslais ir dvidešimtojo amžiaus elektros prietaisais“ (p. 65), arba „Grįžkim prie banditų, – prabyla vienas milanietis <…> girdėjau kalbas apie grupę Omenijos, Verbanijos ir Domodosolos miestų abstrakcionistų, kurie paskelbė manifestą prieš atvirtukus, reikalaudami juos išnaikinti ir grasindami imtis veiksmų <…>. / – Gryniausias šmeižtas. Pažįstu daugybę tapytojų abstrakcionistų: visi pavyzdingi tėvai, vienas netgi senelis.“ (p. 45) Įtemptos siužetinės linijos (kriminalinės istorijos, detektyvo elementai) kūrinys lieka tarsi atvira pabaiga. Tai G. Rodario pasaulis, kuriame galima viską – sukurti savo siužetinę liniją, o gal naują tekstą (pasaka tarsi lieka be pabaigos ir autorius siūlo susigalvoti ją pačiam). Skaitytojas jau ne pasyvus stebėtojas, jis – aktyvus kūrėjas. Nes „niekuomet nereikėtų baimintis žodžio“ (p. 134).

Pirmieji G. Rodario kūriniai yra tarsi nuasmeninti. Nėra jokių tiesioginių nuorodų, kur vyksta veiksmas, o galimi sutapimai ar paralelės daugiau kritikų interpretacija. Tačiau kūrinyje „Dusyk gyveno baronas Lambertas“ tiesiog prismaigstyta geografinių Italijos nuorodų (kadangi kitos šalies skaitytojui jos, ko gero, mažai girdėtos, iš pradžių skamba kaip pasakos šalies vietovardžių pavadinimai), o paskutiniajame skyriuje pateikiamas beveik geografijos vadovėlio vertas aprašymas: „Ortos ežeras“, kuriame plyti Švento Džulijaus ir Barono Lamberto sala, skiriasi nuo kitų Pjemonto ir Lombardijos ežerų. Jis labai savotiškas. Nepaprastas dalykas yra tas, kad užuot plukdinęs savo vandenis į pietus, kaip tą daro drausmingieji – Madžorės, Komo ir Gardos – ežerai, siunčia juos į šiaurę, tarytum norėtų įteikti dovaną ne Adrijos jūrai, o Monte Rozos kalnui.“ (p. 133) Jį perskaičius, ranka pati pakyla kompiuteryje atsidaryti Google Maps: pasirodo, kad autorius tarsi atidavė duoklę savo gimtajam Pjemontui. Būtent šiame regione ir vyksta visas pasakos veiksmas, o G. Rodario kūrinių gerbėjai iš Italijos ir viso pasaulio ne tik plūsta aplankyti jo gimtosios Omenijos, bet ir būtinai užsuka į Ortos miestelį, kur nuo ežero kranto ilgesingai žvelgia į tikrąją švento Džulijaus salą. Beje, joje randasi viena vienintelė turistus priimanti Vila Monziani, nors ir ne tokia prabangi, kaip kad panašius statinius piešia vaizduotė, skaitant G. Rodario knygą. Joje galima apsigyventi ir klausytis: bene pasigirs vaiduokliški balsai mansardose kartojantys „Lambertaslambertaslambertas“?.. Tačiau norint joje apsistoti tektų mokėti 428 eurus už naktį, jei gyvensite trise, arba 835 eurus, jei ten įsikursite su devynių draugų kompanija. Nepigu, tad galbūt užtenka tik pasitelkti fantaziją? G. Rodaris savo pasakoje „Žmogus, kuris pirko Stokholmą“ rašo, kad Stokholmo visiškai nereikia pirkti tam,  kad jį turėtum: „Nes pakanka įžengti į šį pasaulį – ir jis jau tavo. Taip, taip, visas visutėlis! Ir tavo, ir jo, ir ano, ir visų vaikų, kurie gyvena pasaulyje. Ir tau nereikia už jį mokėti nė vieno soldžio. Tik pasiraityk rankoves, ištiesk ranką ir imk jį, imk sau į sveikatą!“ („Pasakos telefonu“, p. 35) Galbūt kažkas šiuose žodžiuose gali įžvelgti socialistinę ideologiją, bet čia tikrai yra ir kita, daug gilesnė prasmė – viskas, net paslaptinga Šventojo Džulijaus sala, yra tavo, jei tik pasitelki fantaziją.

Bibliografija

  • Dželsominas Melagių šalyje: pasaka / Gianni Rodari; iš italų kalbos vertė Algimantas Gudaitis; eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas; iliustravo Ilja Bereznickas. – Vilnius: Alma littera [2006, 2015]. – 181 p.
  • Čipolino nuotykiai: pasaka / Gianni Rodari; vertė Jonas Stukas; piešiniai L. Galejaus. – Vilnius: Alma littera [2003, 2006, 2007, 2009, 2010, 2013]. – 229 p.
  • Šypsenos ilgumo pasakaitės / Gianni Rodari; iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė; iliustravo Sophie Fatus. – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. – 164 p.
  • Kiti nutikimai orbitoje: pasakaitės / Gianni Rodari; iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 175 p.
  • Pasakos telefonu / Gianni Rodari; vertė Virgilijus Petrauskas; iliustravo Inga Marčiukaitytė. – Vilnius: Alma littera [2001, 2005, 2009]. – 151 p.
  • Džipas televizoriuje: apysaka / Gianni Rodari;  iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 85 p.
  • Gyvūnai be zoologijos sodo: pasakėlės / Gianni Rodari; iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Anna Laura Cantone. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 38 p.
  • Žydrosios strėlės kelionė: pasaka / Gianni Rodari; vertė Danutė Čiurlionytė; iliustravo Gintaras Gesevičius. – Vilnius: Alma littera, 2004. – 142 p.
  • Dusyk gyveno baronas Lambertas, arba Švento Džulijaus salos paslaptys / Džanis Rodaris; iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis; iliustravo Valensas Jarmuševičius. – Vilnius: Lietus, 2001. – 143 p.
  • Senelis Painelis: pasakos / Džanis Rodaris; iš rusų kalbos vertė Virgilijus Petrauskas; iliustravo Algė Varnaitė. – Vilnius: Vyturys, 1996. – 20 p.
  • Čipolino nuotykiai: apysaka-pasaka / Džanis Rodaris; vertė Jonas Stukas; iliustravo Rimvydas Kepežinskas. – Vilnius: Vyturys [1993, 1994]. – 190 p.
  • Tortas danguje: pasaka / Džanis Rodaris; iš italų kalbos vertė Algimantas Vaišnoras; iliustravo Gintaras Gesevičius. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 100 p.
  • Čipolino nuotykiai / Džanis Rodaris; vertė J. Stukas; piešiniai J. Galejaus. – Vilnius: Vaga, 1971. – 228 p.
  • Pasakos telefonu / Džanis Rodaris; vertė Virgilijus Petrauskas; iliustr. I. Tokmakovas. – Vilnius: Vaga, 1969. – 123 p.
  • Stebuklingas būgnas: pasaka-vaidinimas / Džanis Rodaris; vertė A. Churginas; iliustravo A. Vitulskis. – Vilnius: Vaga, 1967. – 14 p.
  • Dželsominas Melagių šalyje: pasaka / Džanis Rodaris; vertė M. Marcalis; piešiniai L. Tokmakovo. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 158 p.
  • Žydriosios Strėlės kelionė: pasaka / Džanis Rodaris; vertė D. Čiurlionytė; iliustracijos N. Antokolskos. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 120 p.
  • Čipolino nuotykiai / D. Rodaris; vertė J. Stukas; piešiniai V. Sutejevo. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 208 p.
  • Neapolis be saulės: eilėraščiai / Džani Rodari. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. – 79 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai