Heinrichas Maria Denneborgas ‒ autorius, akcentavęs vaiko ir gyvūno draugystę 

Šiemet sukanka šimtas metų nuo vokiečių rašytojo Heinricho Maria‘os Denneborgo (1909 06 07‒1987 11 01) gimimo. Būsimasis rašytojas gimė Gelsenkirchene stogdengio šeimoje, ten baigė mokyklą.

Apie 1929-uosius H. M. Denneborgas susidomėjo lėlių teatru ir ėmė dirbti laisvai samdomu lėlininku. 1931 m. pradėjo studijuoti dramą ir vokiečių kalbą, bet mokslų nebaigė. Iki 1939 m. jis dirbo Gelsenkircheno savivaldybės bibliotekoje ir ten nuolatos rengdavo lėlių teatro spektaklius. 1935 m. persikėlė į menininkų gyvenvietę Halfmanshofe. Jo pirmoji knyga „Mediniai vyrai. Romanas laimingiems žmonėms nuo devynių iki devyniasdešimties metų“ pasirodė 1932 m. ir buvo išversta į olandų, flamandų ir slovėnų kalbas. 1934 m. H. M. Denneborgas apdovanotas Žemutinio Reino literatūrine premija. Per Antrąjį pasaulinį karą su savo lėlių teatru važinėjo po frontą, rodė spektaklius vokiečių kariams. 1945 m. pakliuvo į amerikiečių nelaisvę Italijoje, tačiau, karui pasibaigus, grįžo į Vokietiją.

Nuo 1947 m. H. M. Denneborgas su savo lėlių teatru daug keliavo po Vakarų Vokietiją ir Šveicariją. Nemažai spektaklių sukūrė apie tradicinį veikėją Kasperlį, kuris yra tapęs Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos liaudies lėlių teatro simboliu.

1955 m. pasirodė H. M. Denneborgo knygelė vaikams „Asiliukė Grizela“, kuri buvo išversta į 13 kalbų. Tačiau didžiausios sėkmės sulaukė knygelė „Janas ir laukinis arkliukas“ (1957), kuri 1958 m. buvo apdovanota Vokietijos jaunimo knygos premija. Jos tęsinys „Laukinis arkliukas Baltazaras“ (1959) taip pat buvo nominuotas 1960 m. Vokietijos jaunimo knygos premijai. Abi knygos buvo išverstos į daugiau nei 15 kalbų ir pelnė H. M. Denneborgui ne tik pripažinto lėlininko, bet ir talentingo vaikų knygų autoriaus vardą. 1961 m. buvo išleista dar viena H. M. Denneborgo knyga vaikams ‒ „Katinas Kasperas“, taip pat sulaukusi nemažai populiarumo.

Kviečiamas Goethe᾽s instituto, su savo lėlėmis jis lankėsi Skandinavijoje, Pietų Amerikoje, Azijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje kaip Vokietijos kultūros ambasadorius, 1969 m. tapo Tarptautinio PEN klubo nariu.

Nuo 1948 m. H. M. Denneborgas sukūrė daugiau kaip 30 radijo laidų, visų pirma ‒ vaikų radijo laidų. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje pagal jo knygą buvo sukurtas radijo spektaklis „Janas ir laukinis arklikukas“.

H. M. Denneborgas mirė 1987 m. Negio miestelyje, Šveicarijoje.

Į lietuvių kalbą yra išverstos keturios H. M. Denneborgo knygos: „Janas ir laukinis arkliukas“, „Laukinis arkliukas Baltazaras“, „Asiliukė Grizela“ ir „Katinas Kasperas“.

H. M. Denneborgo kūryboje karo patirtys ir išgyvenimai, kurių, sprendžiant iš autoriaus biografijos, jis neabejotinai turėjo patirti, neatsispindėjo ‒ knygose kuriamas hermetiškas vaiko kasdienybės pasaulis, gyvenimas šeimoje, su artimaisiais, arba ‒ šalia geranoriškų, pasiruošusių padėti suaugusiųjų. Atrodo, vaikas čia turi visas sąlygas augti saugus ir mylimas. Su juo bendraujama pagarbiai, jautriai, kilę konfliktai išmintingai išsprendžiami.

Šią tendenciją puikiai iliustruoja knygelė „Janas ir laukinis arkliukas“ (iš vokiečių k. vertė Aldona Balčiūnienė) ir jos tęsinys „Laukinis arkliukas Baltazaras“ (iš vokiečių k. vertė Vytautas Markevičius). Pargindinis veikėjas Janas ‒ pirmojoje knygoje dar ikimokyklinukas ir vos pradedantis lankyti mokyklą, antrojoje ‒ jau pradinių klasių mokinys. Jis šiek tiek primena Astridos Lindgren Emilį iš Lionenbergos (pirmoji knygelė apie Emilio išdaigas pasirodė 1963-aisiais, taigi 1957-aisiais „gimęs“ Janas galėtų būti vyresnysis jo brolis ‒ toks pat spontaniškas, gyvybingas, tik, akivaizdu, gerokai mažiau padykęs). Janas gyvena viename iš Vestfalijos ūkių, gausioje šeimoje ‒ su tėčiu, mama, broliais ir seserimis Bernardu, Jozefu, Francu, Gertrūda, Marija, Hermanu ir Johana, yra paminėti dar tetos Marija ir Lizabeta, mergos ir bernai. Tačiau apie tokią gausią šeimyną užsimenama tik tarp kita ko, t. y. prireikus aplankyti pasiligojusį Janą ir taip parodant, kad berniukas iš tiesų rūpi jiems visiems. O Jano kasdienybė bėga įsisukus į savų žaidimų ratą. Didžiausias jo draugas ‒ senasis bernas Nacas, visada randantis laiko lydėti Janą trumpesniuose ar ilgesniuose pasivaikščiojimuose, o svarbiausia ‒ nenuilstamai pasakojantis apie laukinius arklius, kurių kaimenės vis dar ganosi Merfeldo raistuose Vestfalijoje. Laukiniai arkliai ‒ didžioji mažojo Jano aistra, jis pats svajoja turėti tokį arklį. Jo bičiulis Nacas turi „arklio proto“, kaip pats aiškina, žmogus „arba jo turi, arba neturi“: „‒ Kas turi arklio proto, tas supranta arklį, ‒ paaiškino Nacas. ‒ Ir ne tik ką arklys sako, bet ir ką galvoja.“ (p. 56).

Anot Naco, Janas pagal savo amžių taip pat turi jo pakankamai. To įrodymas ‒ gailestis pamačius mugės karuselę sukantį arklį. Janas atpažįsta, kad jis kadaise buvo vienas iš Merfeldo raisto laukinių arklių: „Jis matė žalias pievas ir miškus, dangų ir Merfeldo raisto platybes, o dabar bėga ratu šitame kalėjime. Tikriausiai jam labai liūdna.“ (p. 43). Šis epizodas apie jautrią reakciją į pramogai išnaudojamą gyvūną aktualus ir šiandien: kai suaugusieji nesusimąstydami vedasi vaikus į cirkus, kur gyvūnai verčiami linksminti žiūrovus, knyga gali būti vienas iš būdų atkreipti dėmesį į tokį elgesį ir ugdyti empatiją silpnesniąjam.

Būtent jautrumas, noras apginti silpnesnįjį tampa motyvu išgelbėti laukinį arkliuką Baltazarą. Baltazaras silpnesnis už kitus kaimenės kumeliukus, šlubčioja, todėl neretai nukenčia nuo sveikųjų: „Jaunų eržiliukų būryje visuomet būdavo ir Baltazaras. Jis kantriai mėgindavo kartoti jų šuolius, bet jam sunkiai sekdavosi. O kai kiti pasileisdavo bėgti, Baltazaras visada šuoliuodavo iš paskos, bet jo bėgimas buvo visai ne tas. Pagaliau jis toli atsilikdavo.

Kartais bežaisdami ir beišdykaudami jie imdavo peštis. Tada eržiliukai stodavosi piestu, stumdydavosi, kandžiodavo vienas kitą, kad net gaurai kuokštais lėkdavo. O paskui imdavo spardytis. Čia Baltazaras labiausiai nukentėdavo. Būdamas nestiprių kojų, jis negalėdavo duoti grąžos. Sveikieji eržiliukai tai greitai pastebėdavo ir beširdiškai apspardydavo mažą ir silpną Baltazarą, pargriaudavo jį žemėn ir palikdavo gulėti, o patys nušuoliuodavo lyg nieko nebuvę.“ (p. 88).

Atrodo, autorius neblogai išmano gamtos pasaulio dėsnius ir gyvūnų elgseną. Jo kūryboje ‒ ne vien knygose apie Baltazarą ‒ gyvūnai vaizduojami realistiškai, net jei pati istorija, kaip, pavyzdžiui, „Asiliukėje Grizeloje“, balansuoja tarp realistinio ir pasakinio pasakojimo. Knygelėje „Janas ir laukinis arkliukas“ skaitytojas supažindinamas ir su tam tikromis Vestfalijos regiono tradicijomis ‒ laukinių arklių gaudynėmis, dažniausiai vykdavusiomis paskutinį gegužės mėnesio šeštadienį. Sugautieji arkliai parduodami varžytinėse, tačiau šlubasis Baltazaras tam netinkamas, jam gresia būti papjautam, jei nepasveiks. Laimė, Nacas randa išeitį ‒ išsiveda Baltazarą slapčia, rizikuodamas būti apkaltintas vagyste. Tik ar išties tai vagystė? Nacas, kaip veikėjas, turi ydų ar, veikiau, silpnybių. Jis ne visada laikosi taisyklių, tad nesutaria su girininku. Tačiau suprantame, kad Nacas taip elgiasi ne iš blogos valios. Jis tiesiog turi „arklio protą“, tad veikiausiai yra arčiau gamtos, ir būtent tas suvokimas skatina jį imtis veiksmų.

Išgelbėtasis arkliukas Baltazaras galiausiai išperkamas ir padovanojamas Janui. Tuo pasakojimas ir baigiamas, tačiau paskatintas šios knygos sėkmės H. M. Denneborgas po poros metų sukuria istorijos tęsinį ‒ „Laukinį arkliuką Baltazarą“. Ši knyga 1960 m. patenka į nominuotųjų Vokietijos jaunimo knygos premijai sąrašą. Vis dėlto ji atrodo silpnesnė. Janas jau eina į mokyklą. Jis toliau rūpinasi savo arkliuku Baltazaru, labai išgyvena dėl to, kad jis šlubčioja. Nacas padeda berniukui apginti Baltazarą prieš bendraklasius, kuriems šlubas arklys nebūtų padaręs didelio įspūdžio. Šioje knygoje dar pasakojama ir apie Jano kelionę su Nacu į Miunsterio miestą, kur išaiškėja, kas tas paslaptingasis Kniperdolingas, apie kurį Nacas tiek daug kalba kaip apie geriausią savo draugą ir bendražygį, visuomet sugebantį išsisukti iš kebliausių situacijų. Janas jau paaugęs ir nebėra toks patiklus, jis „demaskuoja“ Nacą kaip fantazuotoją. Veikiausiai jį galima laikyti ir lėlininko H. M. Denneborgo alter ego, ne meluojančiu, bet kuriančiu vaikui vaizduotę žadinančias istorijas. O pagrindinė knygos mintis ‒ tikra draugystė išlieka: kadaise išgelbėtas Baltazaras nebus išmainytas į geresnį arklį, net progai pasitaikius.

Apie vaiko ir gyvūno draugystę kalbama ir knygoje „Asiliukė Grizela“ (iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas). Kaip jau minėta, H. M. Denneborgo kūryboje apie karo patirtis tiesiogiai nekalbama, bet akivaizdu, kad Italijoje praleistas periodas įtaką padarė: knygos veiksmas vyksta Elbos saloje, kur kadaise gyveno ir imperatorius Napoleonas. Pateikdamas šiek tiek istorinių ir geografinių žinių apie salą, H. M. Denneborgas skaitytojui pristato „įžymybę“ ‒ asiliukę Grizelą, nutapytą ant Renco smuklės sienos: „Tai buvo pati gražiausia asiliukė visoje Elbos saloje ‒ pilku aksominiu kailiu ir balkšva papilve.“ (p. 11). Pasakojimas, nors ir galėtų būti realistinio žanro, veikiau primena pasaką. Asiliukė Grizela iš pradžių buvo turtingos moteriškės Petronelos nuosavybė, tačiau ji nenorėjo, kad po mirties Grizela atitektų giminaičiams, kurie asiliukės nemylėtų, tad nusprendžia rasti jai kitus namus. Kaip pasakoje, bažnyčioje Petronela išgirsta paslaptingą balsą, patariantį padovanoti asiliukę tam, kurį pirmąjį sutiks kelyje. Pirmas sutiktasis ‒ tai našlaitis berniukas Tinas, pasakęs, kad, jei turėtų tokią asiliukę, būtų jai kaip brolis. Tinas primena neturtingą pasakinį personažą ‒ jis neturi namų, apsistoja tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką, uždarbiauja atplaukus laivams. Tačiau kartu jis ‒ vaikas iš šeštojo XX a. dešimtmečio: gyvena miestelyje, kuriame veikia policija, advokatai patvirtina testamentus, o kunigas tėvas Ambrozijus važinėja motociklu. Taigi laimingo pasakinio atsitiktinumo dėka Tinas gauna asiliukę, kuri galbūt turi stebuklingų galių ‒ naktį ji ima su berniuku kalbėtis. Tačiau vėlgi ‒ autorius taip subtiliai brėžia ribą tarp realiosios ir pasakinės plotmių, kad asiliukės sugebėjimą kalbėti galima būtų priskirti ir lakiai vaiko vaizduotei. Juo labiau, kad keblioje situacijoje Grizela neduoda tiesioginių pamokymų, ji skatina Tiną mąstyti: „Tu pats turėtum žinoti“ (p. 62), ir berniukas iš tiesų randa sprendimą.

Kaip kontrastas Tino ir Grizelos draugystei ‒ mažosios Betės užgaida turėti protingą ir gražią asiliukę. Betės tėtis turtingas, jis siūlo už Grizelą tūkstantį, netgi dešimt tūkstančių dolerių. Tai Tinui būtų milžiniški pinigai. Tik kaip parduoti… draugę? O ir Betės berniukui gaila: ji tokia išlepinta dėl to, kad neturi mamos. Taigi Tinas iškelia sąlygą: parduos Grizelą tik tada, jeigu pats galės būti šalia ir toliau ja rūpintis. Taip prasideda Tino nuotykiai ‒ paskui Grizelą jis nukeliauja net į Pietų Ameriką. Autorius neblogai išmano geografiją ir minimaliai, bet tiksliai nurodo, kokiu maršrutu vykdamas veikėjas gali ten patekti. Tačiau po metų Betei asiliukės jau nebereikia: ji nori ponio. Taigi aiškiai parodoma, kad vienam vaikui gyvūnas gali būti draugas, kitam ‒ tik žaislas, kurį galima palikti, kai atsibosta. Prasideda Tino kelionė atgal. Realistiniam kūriniui toks vieno tik su asiliuke keliaujančio vaiko siužetas neatrodo labai įtikinamas, tačiau autoriaus pasirinkta schema ‒ papasakosiu jums istoriją apie ant smuklės sienos nutapytą asiliukę Grizelą, norite tikėkite, norite ‒ ne, logikos spragas neutralizuoja.

Knygelėje „Katinas Kasperas“ (iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas) taip pat plėtojama vaiko ir gyvūno draugystės tema. Vėlgi schema panaši: jautri ir gailestinga mažame Italijos kaimelyje Biote gyvenanti mergaitė Tina pamato kepėją, nešantį skandinti kačiukus, ir juos išgelbsti. Tiesa, išgyvena tik vienas ‒ katinas Kasperas. Jis lieka pas Tinos močiutę ‒ senąją Roziną, nes parduotuvėlėje dirbanti mergaitės mama, jaunoji Rozina, kačių nemėgsta.

H. M. Denneborgas vėl labai apčiuopiamai aprašo Italijos kaimelį ir jo geografinę padėtį: „Senosios Rozinos namas stovėjo aukščiau kaimo. Tuoj už jo buvo kaštonų giraitė. Priešais namą terasomis ligi pat kygumos ir ežero augo vynuogynai. Tarp jų siauras takelis vingiavo į gyvenvietę.Bioto gyvenvietė yra Malkantonės kalnuose, kažkur virš Lugano ežero. Keli tuzinai iš akmenų sumūrytų namų spiečiasi aplink baltus Dievo namus. Tiktai bažnyčia ir rožinė mokykla truputį išsikiša aukščiau pilkų stogų. Vienintelis varpinės bokštas strikso virš visų stogų ir yra iš toli matomas.

Stogai dengti apsamanojusiomis čerpėmis. Tos savotiškos čerpės atrodo tarsi perpus perpjautas molinis vamzdis. O kai kurių namųstogai yra akmeniniai. Akmenys suleisti vienas su kitu ir prislėgti vientisa uolos atplaiša.“ (p. 11)

Autorius, be kita ko, nejučia (o iš tikrųjų turbūt visai sąmoningai) ima mokyti mažąjį skaitytoją italų kalbos: sužinome, ką reiškia ragazza, gatto, gattino. Akcentuojamas veikėjų vaikų noras susikalbėti keliomis kalbomis: pasisvečiuoti pas Tiną atvyksta giminaičiai iš Paryžiaus. Galbūt taip Antrąjį pasaulinį karą ir šalių susipriešinimą išgyvenęs H. M. Denneborgas nori parodyti, kad pasaulis gali būti taikus ir atviras visiems?

Turint omeny, kad knygelė apie Italijoje gyvenančią mergaitę išleista 1961 metais, vokiečių skaitytojui vaikui ji turėjo būti gana egzotiška, žadinti vaizduotę ir taip pat balansuoti ant pasakos ribos. Tačiau realizmo joje kur kas daugiau nei pasakojime apie asiliukės Grizelos nuotykius, nors nuotykių patiria ir katinas Kasperas ‒ su Tinos tėčiu dailininku jam tenka nukeliauti iki pat Paryžiaus („Kodėl ne? Ko gi dailininkui Paryžiuje reikia? Tiktai barzdos ir katės“, p. 76), kur jo bičiulis, norėdamas grąžinti įsiskolinimą už nuomojamą namą, parduoda Kasperą gyvūnų parduotuvės savininkui, o šis ‒ cirko artistui. Savo poelgio jis tuoj pat pasigaili, bet jau per vėlu. Taigi skaitytojas įtraukiamas dar ir į nuotykinį katino paieškų siužetą su laiminga pabaiga.

Apibendrinant galima teigti, kad  H. M. Denneborgo knygos vaikams sukurtos pagal panašią schemą: jose centre atsiduria mažame miestelyje gyvenantis vaikas ir jo draugystė su išskirtiniu (išgelbėtu nuo neaiškaus likimo) gyvūnu, vaizduojami darnūs santykiai su suaugusiais šeimos nariais, teigiamų ir pasiruošusių padėti veikėjų daugiau nei neigiamų ‒ šie labiau pasitarnauja kaip siužeto varomoji jėga. Gyvūnų charakteriai vaizduojami realistiškai, nesupasakinami, gana išsamiai aprašomos jų būdo ypatybės (tai taip pat atlieka pažintinę funkciją), nors pats nuotykinis siužetas balansuoja ant pasakos ribos ‒ ypač tai gali pasijusti šias knygas skaitant šiandien.

H. M. Denneborgo knygų vertimai Lietuvoje sulaukė pakartotinių leidimų, tačiau kyla klausimas, ar jie tikrai neprapuola tarp gausybės kitų pasirinkimų? Norisi tikėti, kad knygų apie vaiko ir gyvūno draugystę nebūna per daug.

Bibliografija lietuvių kalba

• Janas ir laukinis arkliukas / iš vokiečių kalbos vertė Aldona Balčiūnienė; iliustravo Horstas Lemkė. – 1-asis leid. – Vilnius: Vaga, 1972. ‒ 142 p.
• Laukinis arkliukas Baltazaras / iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Markevičius; iliustravo Horstas Lemkė. – 1-asis leid. – Vilnius: Vaga, 1973. ‒ 142 p.
• Asiliukė Grizela / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Horstas Lemkė. – 1-asis leid. – Vilnius: Lietus, 1992. ‒ 95 p.
• Janas ir laukinis arkliukas / iš vokiečių kalbos vertė Aldona Balčiūnienė. – 2-asis leid. – Alytus: Provincija, 1992. ‒ 31 p.
• Laukinis arkliukas Baltazaras / iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Markevičius; iliustravo Horstas Lemkė. – 2-asis leid. – Alytus: Provincija, 1992. ‒ 31 p.
• Katinas Kasperas / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Horstas Lemkė. – 1-asis leid. – Vilnius: Vaga, 1997. ‒ 140 p.
• Asiliukė Grizela / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Horstas Lemkė. – 2-asis leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. ‒ 150 p.
• Katinas Kasperas / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Horstas Lemkė. – 2-asis leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. ‒ 182 p.
• Laukinis arkliukas Baltazaras / iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Markevičius; iliustravo Horstas Lemkė. – 3-asis leid. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. ‒ 166 p.
• Janas ir laukinis arkliukas / iš vokiečių kalbos vertė Aldona Balčiūnienė; iliustravo Horstas Lemkė. – 3-asis leid. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. ‒ 164 p.

Parengė Neringa Mikalauskienė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.