Jana Frey. Vaikams ‒ apie stebuklus ir nuotykius, paaugliams ‒ apie skaudžias problemas

2019 m. balandžio 16 d.

 

1969 m. balandžio 17 d. Diuseldorfe gimė vokiečių rašytoja Jana Frey. Nuo mažens buvo linkusi į literatūrą ‒ rašyti, kaip skelbiama, pradėjo būdama penkerių. Ji augo apsupta knygų, nes ir mama, ir močiutė buvo mokytojos. Mergaitė turėjo lakią fantaziją, pirmoji jos vaikystėje sukurta istorija buvo apie ryškiai mėlynos spalvos berniuką.

Paauglystėje buvo maištinga, protestavo prieš branduolinę energetiką. Kai mergina buvo 22-ejų, mirė jos dėdė, atstojęs tikrąjį tėvą. Dėdė taip pat daug rašė, bet knygos taip ir neišleido. Šis įvykis paskatino Janą susimąstyti apie savo gyvenimo kelią ir pašaukimą. Ji ryžosi nusiųsti rankraštį leidėjui ir sulaukė paskatinimo – taip ir pasirodė pirmoji autorės knyga.

Baigusi mokyklą, J. Frey studijavo literatūrą, istoriją ir menus. Ilgą laiką gyveno Naujojoje Zelandijoje ir JAV. Yra išleidusi apie 40 knygų vaikams ir paaugliams. 2004 m. ji gavo Vokiečių paauglių literatūros apdovanojimą (vok. Deutsher Jugendliteraturpreis) už knygą „Skrydžiai ir nuopuoliai“ (vok. Höhenflug abwärts). J. Frey augina du vaikus, ir teigia kurianti vaikams ir paaugliams, nes tiesiog įdomu su jais bendrauti. Be to, autorei rūpi jaunimo problemos ‒ šeimos atstumtų, į nusikalstamą pasaulį pasukančių, meilės ieškančių paauglių dramos.

Lietuvoje šios autorės knygos taip pat labai populiarios. Lietuvių kalba turime jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams skirtą J. Frey knygų seriją „Patrakėlė klasė“ (vok. Das Verruckte Klassenzimmer): „Krokodilas rašalinėje“ (2006, vok. Ein Krokodil im Federmäppchen), „Padorių mokytojų baubas!“ (2006, vok. Lauter Lehrer in der Luft), „Mokykla iškylauja“ (2007, vok. Ein Schulausflug geht baden), „Užkeikta diena“ (2007, vok. Ein verwünschter Schultag). Tai neabejotinai pramoginio žanro literatūra, kiekvienoje knygoje ‒ vis kita mergaitės Anos lūpomis pasakojama istorija apie jų patrakėlės klasės nuotykius: „Aš esu Ana, mokausi trečioje klasėje. 3 a. Mes irgi nuolat kai ką pametame. Tiesa, ne skėčius ir ne raktus nuo namų durų, o mokytojus. Suprantu, skamba gal ir keistokai, bet taip ir yra. Aišku, nepaliekame mokytojų, suskliaustų parke ant suoliuko, ir nepamirštame autobuse, viskas ne taip paprasta. Mokytojai tiesiog išnyksta iš mūsų gyvenimo.“ (Iš serijos knygos „Padorių mokytojų baubas!“)

J. Frey knygų serija „Patrakėlė klasė“
J. Frey knygų serija „Patrakėlė klasė“

Mokytojai išnyksta, nes klasė – tiesiog nesuvaldoma. Erzelynė, kaip sako Ana, kildavo „visada, kai tik apnikdavo nuobodulys“. Viskas pasikeičia, kai pasirodo naujoji mokytoja ‒ Felicitė Oilenštein. Ji nepanaši į kitus mokytojus, žvilgsnį iš karto prikausto ryškūs jos drabužiai („batai tvieskė kiaušinio trynio geltoniu, o nagai ‒ špinato žalumu“). Vaikai gana greitai supranta, kad Felicitė turi raganiškų sugebėjimų. Taip autorė pradeda kurti stebuklinę, jaunojo skaitytojo fantaziją kaitinančią aplinką – veikiausiai kiekvienas svajotų atsidurti tokiame pasaulyje ir turėti mokytoją, galinčią išpildyti slapčiausius norus.

Tiesą pasakius, Felicitę Oilenštein būtų galima laikyti Merės Popins „giminaite“: nežinia iš kur atsiradusi, gana griežta tada, kai reikia (įdomu, kad ir suaugusiems veikėjams ‒ mokyklos direktoriui, kitiems mokytojams, kurių vaikai nemėgsta), savo mokinių gyvenimą ji paįvairina netikėčiausiais nuotykiais, klasę iš karto paverčia džiunglėmis (joje net apsigyvena nedidelis krokodilas vegetaras), o išvykę į ekskursiją prie ežero, jie nusikelia į dinozaurų laikus, paskui ‒ į gerokai artimesnę praeitį, vairuotojo jaunystę, ir pakeičia niūrią jo dabartį, kurią lėmė ilgi metai kalėjime dėl tuomet įvykdytos vagystės.

Tokių piktų dėl nenusisekusio gyvenimo suaugusiųjų ar vaikų šioje J. Frey knygų serijoje yra ne vienas. Iš pradžių parodžiusi atstumiančiąją šių veikėjų pusę, vėliau ji pateikia ir priežastį, dėl kurios taip nutiko. Štai irzlioji kūno kultūros mokytoja iš serijos knygos „Krokodilas rašalinėje“ tokia tapo, nes vaikystėje buvo verčiama sportuoti, nors svajojo griežti smuiku; klasės naujokę Aną Trop iš „Užkeiktos dienos“ tėvai verčia fotografuotis viršeliams ir būti modeliu, nors ji labiausiai norėtų būti paprastu vaiku ir valgyti saldumynus…

Kiekviena serijos „Patrakėlė klasė“ knyga kuriama pagal tą pačią paprastą schemą: pasakotojos prisistatymas; nuotykis, keičiantis įprastą veikėjų gyvenimo ritmą; moralas, vedantis į atomazgą. Pasiekti pokytį padeda fantastinis elementas, dažnai tai ‒ veikėjų sugrįžimas į jų pačių praeitį: vairuotojas iš „Mokykla iškylauja“ turi galimybę sutikti save jaunystėje; bjauriąją kūno kultūros mokytoją iš „Krokodilas rašalinėje“ kažkas tarsi ištrina ‒ mokinių akyse ji ima blankti, kol visai išnyksta, o kitą dieną klasėje pasirodo į ją panaši piktoko būdo mergaitė. Dėl Anos Trop iš „Užkeikta diena“ kaprizų mokiniai įstringa vis besikartojančioje dienoje, kurioje kas kartą pradingsta Felicitė Oilenštein, o susigrąžinti mylimą mokytoją vaikams pavyksta tik atskleidus, kodėl Ana Trop yra tokia nelaiminga.

J. Frey siekia parodyti, kad blogas elgesys dažnai būna netinkamo suaugusiojo elgesio su vaiku padarinys. Tačiau savo knygose, skirtose jaunesnio amžiaus skaitytojams, ji siūlo gana greitą ‒ stebuklinę ‒ galimybę tai ištaisyti. Kartais nuskamba ir perspėjimas ‒ norėti reikia atsargiai: nežinia, kas gali nutikti, jei norai ims pildytis. Taip pat esama užuominų, kad mokytoja Felicitė netgi negali suvaldyti šios savo galios ‒ vos tik pajunta kieno nors labai didelį norą, pasigirsta pokšt, ir… jis jau išpildytas. Reikia ar nereikia. Retkarčiais susidaro įspūdis, kad ne visada ir reikia, o autorė ima kurti tokias situacijas vien dėl pramogos. Veikiausiai šią seriją apie 3 a klasės nuotykius ji galėtų tęsti ir tęsti…

J. Frey realistinėse knygose paaugliams ir jaunimui analizuojamos ypač skaudžios atskirties, atstūmimo, gyvenimo nedarniose, nepilnose šeimose problemos. Jų veikėjai bando išlikti ir įsitvirtinti jiems ypač priešiškame pasaulyje. Tai keičia paauglių elgesį. Reaguodami į suaugusiųjų neteisybę (suaugusieji dažnai yra smurtaujantys, net artimiausioje aplinkoje), paaugliai tampa atžarūs, nepatiklūs, griebiasi nelegalių veiksmų ‒ dažniausiai vagysčių, narkotikų vartojimo, merginos įtraukiamos į prostituciją. J. Frey negailestingai atvira. Ji teigia, kad istorijos, kurias aprašo, paremtos tikrais įvykiais, o knygos pabaigoje netgi trumpai aprašo, kaip susiklostė jos veikėjų gyvenimas toliau. Galbūt aklai patikėti istorijos tikrumu ir nereikėtų, veikiausiai autorė tiesiog žaidžia reklaminiais triukais ‒ juk tikrais faktais pagrįstos istorijos skaitytoją (ypač paauglį, kurį domina bendraamžių gyvenimai) labiau masina. Tačiau abejonių nekyla ‒ taip gali nutikti bet kurioje šalyje, bet kuriam paaugliui, ypač jei jis paliekamas vienas dorotis su savo problemomis.

J. Frey knygos paaugliams ir jaunimui
J. Frey knygos paaugliams ir jaunimui

Tad, kaip jau minėta, nenuostabu, kad Lietuvoje J. Frey taip pat tapo populiari. Lietuvių kalba jos knygos jaunimui pradėtos leisti prieš daugiau nei dešimtmetį. Apysakoje „Pasaulis už grotų“ (2006, vok. Die vergitterte Welt) gilinamasi į paauglio, galiausiai atsiduriančio kalėjime, nuopuolio priežastis ‒ gyvenimą nedarnioje šeimoje su girtaujančia motina ir jos draugu, kurio nekenčia. Kūrinyje „Atgal kelio nėra“ (2006, vok. Sackgasse Freiheit: Aus dem Leben eines Straßenkindes) pasakojama apie keturiolikmetę Lili, kuri laukiasi kūdikio. Visi nori nuspręsti už ją, ką daryti, ir, kaip ir galima tikėtis, primygtinai siūlo negimdyti, bet pati Lili ryžtasi susilaukti vaikelio ir būdama penkiolikos pagimdo, o tuomet susiduria su visais jaunoms nepatyrusioms mamoms iškylančiais sunkumais ir didžiulės atsakomybės našta. Knyga „Užgesęs žvilgsnis“ (2007, vok. Der verlorene Blick: Ein Mädchen erblindet) ‒ apie penkiolikmetę Leoną, kuri per avariją praranda regėjimą. Ją užklumpa depresija, mergina nori verčiau mirti nei gyventi akla, tad atsisako valgyti, nustoja bendrauti su tėvais ir broliais, tačiau sutikusi kitų neregių, ligoninės gydytojų, psichologą vėl palengva atranda gyvenimo prasmę. Romane „Oras pusryčiams. Kaip aš lioviausi valgyti“ (2014, vok. Luft zum Frühstück: Ein Mädchen hat Magersucht) keturiolikmetė Serafina, turinti ir vokiško, ir itališko kraujo, turi palikti Italiją ir persikelti į Vokietiją, kur sunkiai pritampa, be to, sveria šešiasdešimt keturis kilogramus, ir norėdama būti liekna ir graži pradeda laikytis dietos ‒ jos pojūčiai visiškai sutrinka, galų gale mergina atsiduria ant gyvenimo ir mirties ribos.

Gelmės, 2016
Gelmės, 2016

Prieš keletą metų šią rašytoją lietuvių leidėjai vėl prisiminė ‒ 2016 m. buvo išleista J. Frey knyga „Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaiko gyvenimo“ (vok. Sackgasse Freiheit: Aus dem Leben eines Straßenkindes). Tai rodo, kad tikima, jog autorė turi savo skaitytoją, ir kad problemos, keliamos jos knygose, paaugliams vis dar aktualios. Šiame kūrinyje palengva atskleidžiama sudėtinga mergaitės (vėliau ‒ jaunos merginos) Sofijos gyvenimo istorija. Iš pradžių ją gaubia intriguojanti paslaptis ‒ kodėl motina nekenčia jos nuo pat gimimo, o štai jaunesnį brolį myli, kodėl ji tokia keista ir tarsi niekad nesidžiaugia gyvenimu? Kodėl už menkiausią nusižengimą Sofiją uždaro rūsyje?

Siekiant didesnio įtaigumo, skaitytojų empatijos pagrindinei veikėjai, pasakojama pirmuoju asmeniu: „Septyni laiptai vedė į rūsį, septynios pakopos ir tada medinės durys, o už jų žalios lakuotos geležinės. Už antrų durų buvo rūsys, kuriame privalėjau tūnoti. Vis dažniau.“ (p. 18) Be to, Sofiją vis labiau uja naujasis patėvis, ji ima paniškai bijoti jo draugo, kuris girtas kėsinasi mergina pasinaudoti, tačiau niekas jos pasakojimais nepatiki. O ir Sofijos pažymiai mokykloje vis prastėja. Taip autorė palengva, žingsnis po žingsnio, rodo didėjančią merginos atskirtį, jos vienatvę netekus vienintelės draugės, bandymus užmegzti ryšį su nauju bendraklasiu, pirmosios meilės daigus. Atrodo, kad abu paauglius labiausiai suartina bendra patirtis ‒ šeimoje patiriamas smurtas. Namuose Sofija jaučiasi lyg kalėjime. Paaiškėja ir žiauri tiesa ‒ kad mama, būdama penkiolikos, pagimdė ją po išprievartavimo ir tai galbūt tapo nuolatinių jos vėlesnių persileidimų priežastimi. „Iš viso to klaikaus siaubo tyliai, ramiai ir slapčiomis atsiradau aš! Vidury skausmų ir baimės, pažeminimo ir prievartos, susimaišius smurtautojo ir raudančios aukos genams užsimezgė mano gyvybė, pradėjau gyventi. Nieko nuostabaus, kad mama manęs nekenčia. Greičiausiai aš į jį panaši juodomis akimis, rusva oda ir tamsiais nepaklusniais plaukais. Galbūt aš tikrai buvau kaip jis ‒ niūri, bloga ir ištvirkusi.“ (p. 76)

Laisvė nuo artimųjų nemeilės ir smurto Sofijos laukia gatvėje, tačiau tas kelias gali vesti į akligatvį. Sofija valkatauja, šąla, prisivogusi alkoholio miega pakrūmėse, susipažįsta su narkotikus vartojančiais jaunuoliais, vos išvengia įtraukimo į prostituciją su sąvadautojais, pati ima plėšti apgaudinėdama jos paslaugomis norinčius pasinaudoti vyrus. Turbūt labiausiai sukrečia jos vienišumas. Autorė labai detaliai aprašo Sofijos būsenas, mintis, kuria paveikų, kartais ‒ jautrios, kartais ‒ atšiaurios ir piktos, kartais ‒ paaugliškai naivios, svajojančios laikraštyje perskaityti žinutę, kad iš tiesų ji ‒ seniai dingusi kitų tėvų dukra, veikėjos paveikslą. Pagalbos Sofija sulaukia tik iš tų, kurie patys gyvena valkataudami, užsiimdami nelegaliomis veiklomis. Mokytojai, Jaunimo reikalų skyriaus darbuotojai nepajėgia sučiupti tos menkos pasitikėjimo gijelės, kai Sofija bando išsakyti savo problemas, ir ji tuoj pat vėl užsisklendžia.

Vis dėlto knygos pabaiga viltinga ‒ atsidūrusi prie mirties slenksčio dėl tablečių perdozavimo, Sofija iš dugno išsikapsto ir randa ją mylinčius suaugusiuosius. Tokios pabaigos veikiausiai būdingos visoms J. Frey knygoms. Ji tiki jaunu žmogumi ir jo pastangomis atsitiesti. Tačiau laiminga kūrinio pabaiga, ypač jei tai dar ir meilės istorija (Sofija pagaliau sutinka jautrų, ją nuoširdžiai mylintį jaunuolį), byloja apie populiariajai literatūrai būdingą schemą. Autorė tikrai yra ir bus mėgstama paauglių skaitytojų, nes renkasi jų dievinamas jautrias temas. Tačiau reikia pripažinti, kad didesnio literatūros kritikų dėmesio vargu ar sulauks. Nepaisant populiarumo, skaitomumo, vertimų į kitas kalbas, medžiagos apie jos kūrybą net vokiškuose šaltiniuose ‒ itin skurdu.      

 

Bibliografija lietuvių kalba

Vaikams

  • Krokodilas rašalinėje: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Vidas Morkūnas ; iliustravo Karin Schliehe, Bernhard Mark. – Vilnius: Alma littera, 2006, 2013. – 105 p. (Patrakėlė klasė)
  • Padorių mokytojų baubas!: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Vidas Morkūnas ; iliustravo Karin Schliehe, Bernhard Mark. – Vilnius: Alma littera, 2006, 2013. – 105 p. (Patrakėlė klasė)
  • Mokykla iškylauja: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Vidas Morkūnas ; iliustravo Heribertas Schulmeyeris, Vilnius: Alma littera, 2007. – 103 p. (Patrakėlė klasė)
  • Užkeikta diena: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Vidas Morkūnas ; iliustravo Heribertas Schulmeyeris, Vilnius: Alma littera, 2007. – 106 p. (Patrakėlė klasė)

Paaugliams ir jaunimui

  • Pasaulis už grotų: apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – 142 p.
  • Atgal kelio nėra: apysaka / iš vok. k. vertė Elena Zambacevičiūtė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – 126 p.
  • Užgesęs žvilgsnis: apysaka / iš vok. k. vertė Elena Zambacevičiūtė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 142 p.
  • Oras pusryčiams. Kaip aš lioviausi valgyti: romanas / iš vok. k. vertė Vilija Gerulaitienė, Vilnius: Alma littera, 2014. – 188 p.
  • Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaiko gyvenimo: romanas / iš vok. k. vertė Romualda Brastavičienė, Vilnius: Gelmės, 2016. – 156 p.

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Neringa Mikalauskienė

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Kitos naujienos

Mūsų partneriai ir rėmėjai