VAIKIŠKIAUSIAS VAIKŲ POETAS (Anzelmo Matučio kūrybos bruožai)

 

Nėra Lietuvoje vaikų poeto, pagerbto labiau už A. Matutį. Sėkmės jis susilaukė labai anksti – dar šešiolikmetis moksleivis laimėjo dvi „Žiburėlio“ žurnalo literatūrinio konkurso premijas. Kūrybinės brandos metų įvertinimai svaresni – 1969 m. A. Matučiui paskiriama R. Mizaros, 1972 m. – Lietuvos komjaunimo, 1974 m. – Valstybinė premija. O 1984 m. pelnomas net tarptautinis pripažinimas – poetas apdovanojamas H. K. Anderseno diplomu ir įrašomas į premijuotų rašytojų Garbės knygą. A. Matučiui suteikti nusipelniusio mokytojo ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardai. Deja, apie pripažinimą jau kalbama būtuoju laiku. Paskui poeto mirtį atsekė užmarštis. O gaila… A. Matutis vertas, kad su jo poezija augtų kiekviena vaikų karta.

Apibūdinant A. Matučio kūrybą, neišvengiamai tenka kalbėti apie visa apimantį jos vaikiškumą – pradedant pasaulėvoka ir baigiant poetika. Pasaulis modeliuojamas toks, koks jis neva esąs vaiko supratimu. Poetas tampa artistu, vaidinančiu vaiką. O vaidmens sėkmė priklauso nuo to, kiek pats jo atlikėjas yra išsaugojęs savy vaikiškumo ir kaip gerai jis nutuokia apie vaiko psichologiją. A. Matutis, ketvirtį amžiaus dirbęs mokytoju, vaikus pažinojo kaip reta kas puikiai.

„Apsimetinėtojo“ talentas ryškiausias ikimokyklinukams skirtuose eilėraščiuose. Jų poetinio pasaulio centre stovi vaikas. Kūriniuose, kuriuos pavadintume trumpučiais vaiko monologais, mažasis prisistato kaip išskirtinas asmuo. Vaiko savivoka ryškinama eilėraščio pradžioje ar gale pabrėžiant įvardį „aš“: „Aš daržely / Pats mažiausias, / Tai saldžiausias / Valgau kriaušes!“ (Pats mažiausias), „Aš – vyrutis / Trejų metų, / Bet žengiu / Žingsniuką / Platų!“ (Vyrutis), „<…> Laivas didelis, / Raudonas, / Aš – to laivo / Kapitonas!“ (Keturi kampai). Vaikiškas egocentrizmas akivaizdus ir tuose eilėraščiuose, kuriuose vaizduojami vaiko artimieji. Šypseną kelia mažajam būdingas naivusis savęs sureikšminimas. Vytas susirūpinęs dėl raukšlelių ant mamos kaktos, o jų išvengti vienas būdas: „Gerą vaistą / Vytas žino: / Jei geri / Vaikučiai augs, / Mamos / Niekad / Nesirauks!“ (Apie mamą). Vaikui svarbiausia, koks jis atrodąs aukštai dirbančiam tėčiui: „Tėvelis ten, / Viršum visų! / Aš lyg žirniukas / Jam esu. // Žirniuką / Tėtis vos įmato, / Nes aukštą kaminą / Jis stato!“ (Kur dirba tėtis).

Tačiau toks dėmesio į save sutelkimas nerodo vaiko polinkio į egoizmą. Sureikšminti save vaikui yra psichologinė būtinybė, sąlyga jaustis laimingam. O nelaimingų vaikų A. Matučio poezijoje nerasim. Viena, poetas piešia tik optimistinės pasaulėjautos mažuosius, į visa, su kuo susiduria, reaguojančius džiaugsmingai. Net tokiu atveju, kai realybėje paprastai ašarojama, A. Matučio vaikas šypsosi. Antai eilėraštyje Apie močiutę mergytė, davusi papūsti popą – įdrėkstą pirštelį, – ima žaisti žodžiais „popa“ – „pupa“ ir sukuria komišką istoriją apie lūžusią pupą ir savo močiutę. Antra, poetiniame A. Matučio pasaulyje nėra nieko, kas mažąjį žeistų. Vaikas pažįsta tik įdrėksto pirštelio ar timptelėtos kasos skausmą. Nuoskauda, nerimas, liūdesys, netgi toks realiame gyvenime įprastas jausmas kaip baimė A. Matučio poezijoje nėra vaikų išgyvenami. Vyraujanti emocinė būsena – gyvenimo džiaugsmas, ir ji ryškinama net remarkomis: „Močiutei atsakau linksmai“, „Džiaugias Algis ir Vytukas“, „Juokiasi vaikučių daug“.

Panašią remarką randame ir eilėraštyje Kuo skelia žaibas?: „– Tėti, – // Nudžiugau labai: / – Skelia… / Uodegom žaibai!/“. Kas, kur, kaip, kodėl? – įprastiniai mažųjų klausimai. Suaugusiųjų atsakymai į juos teisingi, protingi, kartai poetiški, bet neįspūdingi (Kodėl varnėnai grįžta, Muzikos paslaptis, Linai skaičiuoja). Kas kita – vaiko pasamprotavimai. Leisdamas spręsti pačiam mažyliui, A. Matutis ne tik demonstruoja ikimokyklinukui būdingą mąstymo originalumą, bet ir perteikia vaiko išgyvenamą euforiją: aš pats susigaudau pasauly! Pats supratau, kad šaltinis išteka ne iš kalvos, o iš milžino galvos, kad veršiukas yra darželinukas ir straksi aptvare – daržely, kad mintys sudėtos galvutėj – apskritoj, tvirtoj dėžutėj, ir pan. Beje, nė vienas individualusis vaiko sprendimas nėra išsakytas ramiu balsu – vis pergalingu atradimo šūksniu. Apskritai iki A. Matučio lietuvių vaikų poezijoje nebuvo taip džiaugsmingai savimi ir pasauliu besimėgaujančio mažojo herojaus. Kita vertus, tik toks herojus ir galėjo tapti skaitytojų numylėtiniu. Pasak J. Linkevičiaus, ne kartą dalyvavusio susitikimuose su A. Matučio skaitytojais, mažylius ypač žavi posmai apie jų vienmečius1. Juk smagu susitapatinti su herojumi, atvirai ir garsiai reiškiančiu buvimo pasaulyje džiaugsmą! Daugybę eilėraščių grįsdamas šia emocija, A. Matutis ryškino tai, kas mažųjų pasaulėjautoje, palyginti su suaugusiųjų, yra labai patrauklu ir drauge kitoniška. Išdrįskim pasakyti dar daugiau – neturėdamas jokių filosofavimo pretenzijų, poetas perteikė specifiškai vaikišką egzistencinę – savęs pasaulyje – jauseną.

Knygoje Lietuvių vaikų literatūra V. Auryla A. Matutį pristato skyriuje „Gamtos adoracija“2. J. Linkevičiaus teigimu, pagrindiniai A. Matučio kūrybos šaltiniai – artima jo draugystė su vaikais ir Gudų giria3, kurios pakrašty poetas, susirentęs šešiasienį (lyg iš pasakos) namelį, paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje mėgdavo ilgėliau apsistoti. Pats A. Matutis prisipažįsta: „<…> Esu girios vaikas: pagiriai mane išugdė, giria savo kerais užbūrė, ne girioje ir savo giesmės neišdainuočiau arba ji liktų skurdesnė. Todėl girią vadinu ne antraisiais – pirmaisiais savo namais, žaliąja šalimi“4. Tačiau savo jausmų „žaliajai šaliai“ eilėmis poetas nereiškė, vaizdavo ją epiškai, dėmesį telkdamas į jos gyventojus, dažnai leisdamas prabilti jiems patiems.

Gamtos pasaulis A. Matučio poezijoje – tai vaiko pasaulio atitikmuo. Jo gyventojai mąsto ir elgiasi kaip vaikai arba tėvai. Giria globėjiška tarsi mama: „– Aš migdau / Šilų egles, / Joms seku / Pasakėles“ (Aš kalbuosi su giria), pušis ir šermukšniai primena padaužiukus vaikus: „Pažiūrėkit, / Ką padarė / Ta išdykėlė – / Pušelė: // Įsilipusi / Į kalvą, / Ežeran panėrė / Galvą. // Ir šermukšniai / Atsistojo… / Kaip berniūkščiai – / Aukštyn kojom!“ (Išdykėliai).

Kurdamas simpatiškojo ikimokyklinuko paveikslą, tuo pat metu poetas rašė ir apie paukščių bei žvėrių vaikus, ir šie įgijo iš esmės tokius pat būdo bruožus kaip žmonių vaikai – pasitikintys savimi, žvalūs, optimistiški. Patenkinti savimi tokiais, kokie yra, jie puikiai jaučiasi pasauly: žalvarniukui smagu, kad jis žalias ir moka krankti, ančiukui – kad vandeny nesušlampa ir turi snapą kaip šaukštą, o lūšiukui gera vien todėl, kad jis gimė lūšiukas, o ne kačiukas. Kiekvienoje konfliktinėje situacijoje jie pasirodo esą pranašesni. Pašaipūnus kiškius briedžiukas perspėja: „Nesijuoksite / Ilgai: / Man jau kalasi / Ragai!“ (Briedžiukas), nuo lapės bebriukas apsigina kirsdamas jai liže – uodega: „Še! Matau – / Narsaus / Bijai! (Bebriukas). O kuris nesugeba pasirūpinti savimi pats, žino, kad tai padarys tėvai (Kiškiukas, Stirniukas). Taigi nesvarbu, apie ką A. Matutis rašytų – apie žmonių ar gyvūnų vaikus, – nepakitusios išlieka pagrindinės mažųjų savybės ir vyraujanti vaikystės, kaip džiaugsmingojo gyvenimo meto, koncepcija.

Vaiko ir gamtos pasaulio bendrumų esama ir daugiau. Išoriškai pastarasis taip pat panašus į vaiko gyvenamąjį. Įdomus A. Matučio santykis su tradicija. Lietuvių tautosakoje, atspindinčioje valstietiškąjį mentalitetą, sužmogintais gamtos vaizdais siekta priminti kaimo tikrovę. A. Matučio poezijoje, sužmoginant gamtą, pavyzdžiu laikomas miestas. Rinkinyje Girinukai giria vadinama „žaliu miestu“. Skyrių antraštėmis įvardijamos reikšmingiausios miesto vietos („Žemuogiuko turgus“, „Kelmučio parduotuvė“), renginiai („Dainorėlio koncertas“). Gamtos „sumiestinimo“ principu paremti tokie didesnės apimties kūriniai kaip Miško cirkas, Girios televizorius, Metro po žeme. Čia vėl A. Matutį regime esant mažajam skaitytojui įsiteikiantį poetą: iš miestiškos realybės jis išskiria tai, kas vaikui galėtų būti itin patrauklu. Juk didžiausia vaikystės pramoga – apsilankymas cirke! Ir kelionė metro Lietuvoje gyvenančiam vaikui – kvapą gniaužiantis nuotykis! Deja, išoriškai patrauklaus miestiško objekto parinkimas ne visada lemia kūrinio sėkmę. Kritikos puikiai įvertintas Girios televizorius netapo mažųjų mėgstama knyga, nes vaikui dėl perdėm fragmentiškų vaizdų (kaip televizijos programose!) ir skambumo tikslais vartojamų retų, kartai visai nežinomų žodžių vietomis sunku susigaudyti tekste.

„Sumiestindamas“ gamtą, A. Matutis siekė savo poeziją padaryti šiuolaikiškesnę. Nūdienę realybę atspindintis yra ir vaiko (ar platesne prasme – žmogaus) santykis su gamta. Nors girios ir vaiko pasauliai panašūs, jie yra atskiri, autonomiški. Išskyrus Šilų berniuką, A. Matučio poezijos vaikas girios savo namais pavadinti negalėtų. Giria jį priima tik kaip svečią. O svečias yra svetimas. Vienais atvejais jis dėkingas ir pagarbus, o kitais – piktavalis.

A. Matutis – rašytojas, sušiuolaikinantis ne tik gamtinės poezijos vaizduojamąjį pasaulį, bet ir problematiką. Didžiausias poeto rūpestis – kaip išsaugoti civilizacijos žudomą gamtą. A. Matutis siūlo dvi išeitis. Viena – ugdyti jautriasielius vaikus. Knygoje Girinukai nykštukui Šilinukui daug rūpestėlių: juodas – fabrikų dūmas, nuo kurio trokšta giria, žydras – cisternų nuodai, užteršę upeliuką, raudonas – mišku šliaužianti liepsna… Tad nykštukas laišku kreipiasi į vaikus ir prašo jų pagalbos. Antroji išeitis – kautis ir įveikti girios niokotojus. Pažymėtina, kad svarbiausiuoju girios gynėju tampa ne žmogus, o tik žmogaus pavidalą turintis personažas vaškinis Drevinukas. Vienas iš A. Matučio kūrybos principų – rašyti tai, ko trūksta lietuvių vaikų poezijoje. „Šiuo metu vaikų poezijoje veikia vabalai, ramunės, net vazos bei kiti modernaus pasaulio daiktai, o gyvo žmogeliuko – tokio kaip Čipolinas ar Buratinas – neturim. Nėra mielo herojuko su žmogaus savybėm ir silpnybėm, tokio, kuriuo vaikai pasitikėtų ir kurį mylėtų kaip draugą“, – kalbėjo poetas, pristatydamas eiliuotą apysaką Drevinukas5. Savojo herojaus A. Matutis ieškojo apie trisdešimt metų ir vylėsi, kad Drevinukas kaip tik toks ir būsiąs. Drevinukui pabudus, įveikiami girios baubai – kirtėjas Kapočius, brakonierius Bumbuliūnas ir iškylautojas Šlamštinis. Tačiau reikia pritarti R. Pakalniškiui, kad herojumi Drevinukas vis dėlto netapo: „<…> įsijungus į kovą žvėrims, Drevinukas iš viso darosi nereikalingas, nebent kaip autoriaus minčių rezonierius“6. Kad ir kur A. Matutį nuvestų fantazija, vaizduodamas vaiko vaidmenį atliekančius personažus, jis nepajėgia atitrūkti nuo tikrovės. Nors ir stebuklinės kilmės bei galintis naudotis magijos parama, Drevinukas primena mažametį vaiką: fizinės jo jėgos menkos, ir nuovokos jis turi nedaug. Gal tai atrodys keista, tačiau būtent realybę atitinkantis Drevinuko vaikiškumas kliudo jam tapti herojumi – tikrovėje herojų vaikų nebūna.

Kita vertus, A. Matučiui ne itin sekėsi giliau įprasminti pasirinktą medžiagą stambiuosiuose poezijos žanruose. Jis – trumpojo eilėraščio meistras. Galima kalbėti net apie savitą, „matutišką“, eilėraščio modelį.

Vaikų skaitybos tyrinėtojai yra pastebėję, kad pirmenybę mažieji teikia siužetiškiems kūriniams. Apie siužeto svarbą vaikų poezijoje yra kalbėjęs ir A. Matutis: „<…> manau, kad visų laikų vaikai ir poetišką eilėraštį, ir naują pasaką geriau suvoks, jeigu joje bus aiškus siužetas, tegul ir siužetėlis, tačiau būtinai meniškai išaustas“7. Pats A. Matutis siužetėlį, regis, kuria iš nieko. Antai eilėraštis Kiškio batukai pradedamas ekspozicija, kurioje pristatomas ypatingas, batuotas, kiškis: „Turi kiškis / Batukus, / Tuoj jis piškins / Per laukus“. Antrame posme kiškio šuoliavimą išreiškiančiais ištiktukais ir naujos vietos nurodymu imamas plėtoti veiksmas: „Jo batukai / Keturi / Striuku striuku / Pagiry“. Trečiajame posme, įtraukiant į veiksmą šunis ir nusakant kiškio būseną, leidžiama pajusti beužsimezgant konfliktą: „Šunes loja / Prie namų, / Kiškiui piškiui / Neramu“. Tačiau konfliktas nėra aštrinamas: veiksmo posūkis, staigi kulminacija, ir eilėraštis baigiamas: „Strykt kiškiukas / Į miškus / Ir… nuspyrė / Batukus“. Tokia išryškinta pabaiga A. Matučio eilėraščiams itin būdinga. Net ir grafinis jos pavidalas yra nusistovėjęs. Prieš ištariant paskutinį žodį ar frazę, – pauzė, kuri žymima daugtaškiu ar brūkšniu, o gale dažnai rašomas šauktukas: „Ir… nė nenuraudo / Ausys!“ (Lapiukas), „– Ga!.. Matai, – / Kur meškerėlė!“ (Gandro meškerė), „Užbadyt noriu vieną – / Piktą raganą – žiemą!“ (Kadagys), „– Kas uodega… / Jei kojos, / O ir galva – sveika!“ (Driežiukas). Pabaigos efektas tuo stipresnis, kuo esmingesnė informacija ja išsakoma. A. Matutis mėgsta kurti į mįslę panašius eilėraščius, kuriuose plėtojant mini siužetą pagrindinis veiksmo atlikėjas sąmoningai nutylimas. Taip sudominamas skaitytojas. O pabaigoje pabrėžiant, pakelta intonacija įvardijama tai, kas nutylėta. Šitokio eilėraščio pavyzdžiai gali būti Auksiniai varpeliai, Pianistė, Tunelio kasėja, Ant ūsų ir kt. Trumpieji A. Matučio eilėraščiai paremti emocinga šnekamąja vaikų kalba. Prie mažųjų kalbėsenos juos ypač artina intonacijų kaita. Ramus konstatavimas nutraukiamas sušunkant, tuoj iškeliamas klausimas, tada trumpam stabtelima ir vėl sušunkama – taip ar panašiai A. Matučio eilėraščiuose derinami skirtingų intonacinių tipų sakiniai: „Apskritučiai, / Nedidučiai / Kelmą aptūpė / Kelmučiai: // – Kelmas / Kelia / Mus aukštai! / Kiški / Piški, / Ar matai? // Mes aukščiausi / Iš visų: / Galvos iki… / Debesų! // Kiškis strykt! / Ir stebisi: // – Peršokau aš… / Debesį!“ (Kelmučiai iki debesų). Daugiausia trumpųjų eilėraščių su išryškinta pabaiga knygoje Dvylikos svečių lauktuvės. Šis modelis, ko gero, poetui atrodė tinkamiausias siekiant išlaikyti vaikų dėmesį – knygoje eilėraščių tiek, kiek metuose dienų. Bet, tiesą sakant, net pats geriausias eilėraščio modelis, perdėm kartodamasis, ima ir įkyri.

A. Matučio eilėraščiai skirti ne apskritai vaikui, o vaikui, gyvenančiam tuo pat laiku kaip ir poetas. Kitaip tariant, A. Matutis – į artimąjį skaitytoją orientavęsis rašytojas. Piešdamas pasaulį tokį, kokį, jo supratimu, suvokia esant dabartiniai vaikai, poetas jį ne tik sužmogino, bet ir sušiuolaikino – tai liudija nūdienio gyvenimo realijos, gamtos „sumiestinimas“, ekologinė problematika. Žavi specifiškai vaikiška džiaugsmingoji šio pasaulio gyventojų pasaulėjauta. Stulbina A. Matučio eilėraščių formos atitikimas mažamečių vaikų mąstymui. Tačiau būkim sąžiningi – kad ir kokia išoriškai patraukli A. Matučio poezija, jaučiam, jog jai kažko trūksta. Bet kadangi kūrybą pirmiausia dera vertinti už tai, ką joje randam, o ne ko pasigendam, trūkstamąjį dalyką tik įvardysim: vaikiškiausio vaikų poeto poezijoje nėra… poezijos paslapties.

____________________________________

1 Linkevičius J. Su meile mažajam piliečiui // Literatūra ir menas. 1978. Spalio 21. P 7.

2 Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. V., 1986. P. 202–206.

3 Linkevičius J. Prie žalių krantų. V., 1988. P. 85.

4 Interviu su rašytojais. V., 1980. P. 191.

5 Sprindytė J. Vaikų žemės duona // Literatūra ir menas. 1973. Geg. 26. P. 11.

6 Pakalniškis R. Per pasaką į poemą // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. V., 1979. P. 89.

7 Anzelmas Matutis / Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. V., 1979. P. 131.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1996 Nr. 2 (5)

 

Įžanginis

Gera knyga, nes... patinka vaikams!?
Kokie jie – mažieji skaitytojai?

Straipsniai

PAVEIKSLŲ KNYGOS MAŽIESIEMS
Pauliaus Augiaus „PUPOS PASAKA“

Karlo Kolodžio 170-osioms gimimo metinėms

Pinokio nuotykiai – didaktikos linksmybė
Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai

Mano vaikystės skaitymai

VAIKAS YRA MAŽAS SUAUGĖLIS

Paskaitykim, mama

Pasaka apie triušį Petriuką

Supažindiname

KARLO KOLODŽIO NACIONALINIS FONDAS

Kronika

Parodos, pokalbiai, seminarai 1995–1996 m.

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai