KAS LIEKA IŠ KLASIKOS

 

Prieš ketvertą metų jaunieji Lietuvos skaitytojai pagaliau sulaukė plačiai pasaulyje žinomo Frensės Hodžson Bernet (Burnett) romano Paslaptingas sodas („Alma littera“, serija „10+“). Ši 1911 m. pasirodžiusi knyga yra vienas garsiausių XX a. pradžios klasikinių kūrinių paaugliams. Šiemet amerikietiškoje serijoje „Iliustruota didžioji klasika“, kurią atkakliai leidžia „Alkos“ leidykla, pasirodė ir sutrumpintas, adaptuotas šio nemažo, turiningo kūrinio variantas*. Kilo noras abu šiuos leidimus palyginti, kitaip sakant, pasidomėti, kaip keičiamas kūrinio tekstas jį trumpinant.

Romane vaizduojama, kaip į dėdės dvarą Anglijoje atvyksta našlaitė Merė Lenoks, kuri, būdama savanaudė ir išlepinta, bet apsupta paprastų ir nuoširdžių žmonių, ima keistis. Pavasario vėjas sudrumsčia mergaitei protą, sujaudina mažą, vaikišką širdelę, ir ji, atradusi dešimt metų apleistą sodą, pradeda jį tvarkyti. Kvapai ir gaiva padeda jai atkreipti dėmesį į mažiausius žemės spurgelius, daigelius ir žiedelius. Drauge su sodu gyventi prisikelia ir sergantis Merės pusbrolis Kolinas, jo tėvas ponas Kravenas, iš dalies ir sodininkas Benas Vėjoramstis (adaptacijoje šis vardas nesulietuvintas – Veterstafas). Taip vietoj netekties, skausmo, irzlumo, pykčio ir neapykantos išnyra paprastumas, naivumas, vaikiška ir tyra siela.

,,Kol panelės Merės galva buvo pilna nemalonių minčių, kol ji nemėgo žmonių ir piktai apie juos galvodavo, kol buvo sau įsikalusi, kad jos niekas nedžiugina, kad niekuo nesidomi, tol ji buvo išgeltusio veido, liguistas, nepakantus ir nelaimingas vaikas. Tačiau aplinkybės jai buvo labai palankios, nors ji to ir nesuprato. Pradėjo ją mėtyti ir vėtyti jos pačios naudai. Kai galvą pamažu užpildė liepsnelė, viržynės namelis, prisigrūdęs vaikų, keistuoliai niurgzlūs seni sodininkai ir paprastos Jorkšyro kambarinės, pavasaris ir paslaptingas sodas, diena po dienos atgyjantis, ir dar viržynės berniukas su savo ,,sutvėrimais“, nebeliko vietos nemalonioms mintims, kurios gadino kepenis, trikdė virškinimą ir dėl to ji atrodė išgeltusi ir nuvargusi.” (Tai citata iš autentiškojo kūrinio varianto, adaptacijoje tokių ir panašių autorės aiškinimų nebelieka nė kvapo.) Merė suranda sodo raktą, ji ir pati tarsi raktas, atrakinęs širdis, įleidęs į jas gaivaus pavasario vėjo gūsį, džiaugsmo, vilties, tikėjimo gyvenimu ir, anot autorės, Stebuklu.

Nors abiejų knygų ir dydis, ir storis beveik vienodas, tačiau atsivertę iškart pamatysime akivaizdžius skirtumus. Pirmiausia jos skiriasi skyrių pavadinimais ir jų skaičiumi. Originalą sudaro 27, o Malvinos Vogel adaptaciją – 18 skyrių. Taip yra todėl, kad adaptacijoje keli skyriai sutraukiami į vieną ir atsisakoma vietų, kurios iš esmės neturi įtakos pagrindinio veiksmo plėtotei. Pavyzdžiui, trys pirmieji originalo skyriai M. Vogel adaptacijoje sutraukti į vieną (I), 10 ir 11 – į VII ir pan.

Išsyk pastebi ir tai, kad M. Vogel knygoje nedetalizuojamos priežastys, dėl kurių pagrindinė herojė Merė keliauja iš Indijos į Londoną, kodėl ji tokia atžagari ir niekuo nesidominti jauna būtybė. Adaptacijoje, aišku, nebelieka ir Jorkšyro šnektos, daugybės dialogų, charakterių psichologijos, išblanksta, pavyzdžiui, Suzanos Sojerbiu charakteris, atsisakoma ir pagrindinės herojės apmąstymų, kuriuos pati autorė vadina ,,sveikų jausmų probėgšmiu“. M. Vogel versijoje nuo pat pirmo puslapio užverčiama įvykiais ir nesuteikiama progos atsikvėpti bei pamąstyti, kas įvyko ar kas dar galėtų būti. Šioje įvykių gausoje ir kaitoje pasigendi ir to nuolatinio širdies virpėjimo, įtampos, jaudinančios pabaigos, kai užvertus autentiškąjį variantą pasaulis prašviesėja ir pačiam skaitytojui. Adaptacijoje to stebuklo, apie kurį kalba F. H. Burnet herojai ir kurį jautėme nuo pat šios knygos pradžios, nebėra. M. Vogel adaptacija – tai knyga, kurią galima perskaityti kone vienu prisėdimu ir pasidžiaugti laiminga įvykių pabaiga. Tačiau joje nebelieka psichologinės dinamikos, jausmų kaitos, atradimo bei herojų atsivėrimo skaitytojo akyse proceso, ugdančio skaitytojo subtilumą, nebelieka to subtilaus gamtos atbudimo aprašymo, to krokų gumbelių „spurdėjimo“ po žeme. Žodžiu, nebelieka dviejų subtiliausių, žaviausių dalykų, kurie F. Bernet knygą darė tikrai menišką, pelnė jai klasikos vardą.

Reikia pasakyti, kad užduotį sutrumpinti Paslaptingą sodą bemaž penkis kartus vargu ar kas geriau būtų atlikęs nei Malvina Vogel. Tik… neduoda ramybės klausimas: kam reikia, kam reikėjo tai daryti? Vienas iš galimų atsakymų – tai daryta siekiant priartinti kūrinį prie mažesnio skaitytojo, kokio nors aštuonmečio. Tokią knygą jam įveikti tikrai nebus sunku: raidės didelės, kiekviename atvertime po iliustraciją, tai kas, kad ne itin subtilią, menišką. Bet tada vėl kyla nerimas: ar tas skaitytojas grįš prie šio teksto paūgėjęs, ar taip ir liks nepajutęs jo literatūrinės pilnatvės ir grožio?

_________________________________

* Bernet, Frensis. Paslaptingas sodas / Malvinos Vogel adaptuota versija; vertė Edmundas Juškys. – Vilnius: Alka, 2000. – 240 p.: iliustr. – (Iliustruota didžioji klasika; 35).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)

 

Įžanginis

SKURDAS BE SPINDESIO VAIKŲ BIBLIOTEKOJE

Straipsniai

MOTERIS IR ŠEIMA LIETUVIŲ LIAUDIES STEBUKLINĖSE PASAKOSE
AR PAMOTĖS IR PODUKROS KONFLIKTAS AMŽINAS? (L. Dovydėno „Pamotė ir podukra“)
LIAUDIŠKOS KILMĖS OSKARO MILAŠIAUS PASAKOS

Mano vaikystės skaitymai

SLAPTAŽODIS: LIŪDESYS, ARBA AUKSINĖS VAIKYSTĖS DULKĖS

Paskaitykim, mama

Valdemaras Kukulas
Robertas Luisas Stivensonas

Roberto Luiso Stivensono 150-osioms gimimo metinėms

LITERATŪROS ŠVYTURIŲ INŽINIERIUS

Supažindiname

NJUBERIO MEDALIS

Atidžiu žvilgsniu

EILĖRAŠČIAI IŠ VIENATVĖS IR TYRO LIŪDESIO
NEPAPRASTA MERGAITĖ MATILDA
UŽMIRŠTOJI PASAKININKĖ IŠ PRANCŪZIJOS
AR KOMETA PRALĖKS PRO ŠALĮ?

Laiškai

Laiškai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai