KAS APGINS ANDERSENO TEISES?

Dalyvaudamas Beatričės Poter draugijos konferencijoje, sužinojau, kad Frederick Warne & Co leidykla, kuriai garsioji paveikslėlių knygų (Triušio Petriuko serijos) kūrėja patikėjo savo autorines teises, 1983 m. žlugo ir priverstinai pateko į kitos leidyklos „glėbį“, o šią savo ruožtu po kiek laiko prarijo dar galingesnis žiniasklaidos koncernas. Taigi buvusi leidykla šiuo metu egzistuoja kaip padalinys, kaip vardas, reikalingas tam, kad niekuo tiesiogiai su populiariąja rašytoja nesusiję savininkai galėtų kaupti milijoninius pelnus pardavinėdami ne tik knygų leidybos, bet ir masinės kultūros produktų autorines teises.

Pakraipęs galvą dėl negailestingų verslo dėsnių, ėmiau galvoti ir apie šio proceso teigiamybes: perėmę Poter kūrybos teises, dabartiniai leidėjai atkakliai rūpinasi jos kūrybos autentiškumu, knygų poligrafija, pasitelkę naujausias technologijas, gaivina kiekvieną bent kiek pablukusį piešinėlių potėpį.

O paskui mintys ėmė suktis apie daugelį garsių XIX a. ir vėlesnių laikų vaikų rašytojų, kurių niekas „negina“, kurių tekstus „tobulina“ kas netingi ir pateikia juos už gryną pinigą – kaip „didžiąją klasiką“ (ir netgi iliustruotą).

Adaptavimo motyvai – ilgų svarstymų objektas. Šįkart problemą susiaurinkime iki trumpos mums aktualių autentiškų vertimų aptarties. Esame dėkingi Pranui Mašiotui, kad jis įtraukė į mūsų skaitybą daugelį vaikų klasikos tekstų. Ilgai ir pagrįstai džiaugėmės stilingais ir žodingais Juozo Balčikonio vertimais. Tačiau šiandien vis aiškiau matome, kad ir geri vertimai negailestingai sensta, o ką jau kalbėti apie sutrumpinimus bei sulietuvinimus. O liūdniausia, kad kai kurie autoriai iki šiol nėra išversti iš originalo kalbos. Paradoksalu, bet galime džiaugtis naujomis, meniškomis Brolių Grimų (ačiū Adomui Drukteniui), V. Haufo (dėkingi Alfonsui Tekoriui) pasakomis, kurios ir tada, prieškaryje, buvo verstos iš originalo. Keli skirtingi klasikos vertimai – natūralus dalykas, tautos kultūros požymis (pavyzdžiui, suomiai turi tris Kerolio Alisas). Tik sunku pasakyti, ar Lietuvos leidėjai, kartojantys balčikoniškus minėtų autorių vertimus, mano, kad jie yra geresni, ar taupo honorarus, ar paprasčiausiai nieko nežino…

Dėl ko dažniausiai liūdna? Laukiame nesulaukiame žadėtojo autentiško Šarlio Pero pasakų rinkinio. Negali nesusierzinti užsienio knygynuose vis pastebėdamas H. Loftingo knygas – Daktaro Dolitlio ciklą: mes teturime supaprastintus, neautentiškus tekstus. Esame priversti skaityti nežinia kieno ir nežinia kaip sudarytą R. Kiplingo Džiunglių knygos variantą. Vis dar nėra tikros J. Spyri Heidos, kurią maloniai mena mūsų vyresnioji inteligentija… Tačiau bene labiausiai žeidžiamas (nors ir itin garbinamas) autorius Lietuvoje yra H. K. Andersenas. Vilniaus universitetas išleido jau kelias danų filologijos specialistų laidas, yra keletas ir anksčiau šią kalbą išmokusių gabių vertėjų. Tačiau, regis, tik viena pasaka išversta tiesiai iš danų kalbos. Per sunku? Nedrąsu? O gal tiesiog pigiau…

Bet ne viskas be vilties. Leidykla „Tyto alba“ jau spausdina tikrą, iš italų kalbos verstą Pinokį. Jaunas danų filologijos entuziastas rengia mums Kalėdų dovaną – gerą pluoštą naujų H. K. Anderseno pasakų. Suraitykime špygas, kad tokios dovanos tikrai mus nudžiugintų…

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)