„TAS GYVENIMO TRUMPUMAS“

– Gimėte prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Vaiko akimis stebėjote ne tik karą, bet ir pokarį. Paskui sovietmetis… Kurį istorijos tarpsnį šiandien, iš didelio laiko atstumo, sunku, skaudu prisiminti? O ką galbūt… malonu?

–  Karo baisumų nepajutau, buvau nuo jų apglobta rūpestingų tėvų rankų. Daug ko nesuvokiau – juolab kad visa, kas vyko už mūsų namų sienų, man atrodė nuotykis, žaidimas.

Pirmas skaudus vaikystės vaizdinys – Tėvo sielvartas sudegus jo taip ilgai kauptai ir puoselėtai asmeninei bibliotekai. Šį keičia džiugūs prisiminimai – dvaro, kuriame įsikūrė ir mano pirmoji mokykla, ir mūsų šeimos gūžta, romantika (lyg Šatrijos Raganos Sename dvare), Tėvo vakariniai knygų skaitymai. Jau mokydamasi pajutau gyvenamąjį metą lydinčią baimę, jos ledinius pirštus, kai lietuvė motina negalėjo išsiraudoti prie žuvusio sūnaus kūno, išniekinto ir paguldyto miestelio aikštėje.

Kaimo mokyklos vaizdas – basų kojų iki pat pirmųjų šalnų trepsėjimas, plunksnų skrebėjimas, šokiai, žaidimai per pertraukas – visa tai prisiminti malonu. Didelis vaikiškas džiaugsmas – pirmąkart paimtas į ranką automatinis plunksnakotis ir kilnojamasis kinas. Pirmą kino filmą pamačiau būdama dešimties. Daug pasitenkinimo jutau būdama mažoji bibliotekininkė, tvarkanti mokyklos knygynėlį.

–  Apibūdinkite namus, kuriuose gimėte, šeimą, kurioje augote.

–  Gimiau mokytojo ir ūkininkaitės šeimoje Lazdijų rajone, Barzdžiūnų kaime. Savo namų neturėjome, todėl glaudėmės jaukioje mamos tėvų (senelis jau buvo miręs) sodyboje. Erdvioje pirkioje buvo daug kambarių. Be mūsų, čia gyveno netekėjusi jaunesnė mamos sesuo ir brolis. Virš Europos tvenkiantis karo debesims, mano atėjimas į šį pasaulį nebuvo labai pageidaujamas.

Vyresnieji pametinukai brolis ir sesuo nenorėjo, kad jų bendravimui ir žaidimams kliudytų kažkokia įsibrovėlė, kurią reikės saugoti. Garsiai belsdami į langą jie stengėsi išbaidyti pakviestą akušerę, jų manymu, savo dideliame krepšyje ir atnešusią mamai šią nelaukiamą dovaną, kurią vėliau abu pamilo…

Bobutė (taip vadinome močiutę) buvo darbšti, tyli, mokanti skaityti tik maldaknygę. Jauna buvo ištekinta už Barzdžiūnų kaimo seniūno, gerokai už ją vyresnio našlio. Lyg persodinta vyšnaitė ilgai nenorėjo prigyti šiame gražiame, bet jos širdžiai svetimame Dzūkijos kampelyje. Net vandens tenykščio nenorėjo gerti – paėmusi ąsotį šventadienį bėgdavo jo parsinešti iš gimtinės šulinio. Vėliau susitaikė su lemtimi, augino posūnį. Vienas po kito gimė keturi vaikai – trys dukros ir sūnus.

Mano sesuo – tvarkinga ir nuolat besišypsanti, visiems padedanti, mylima draugų, sportininkė ir dainininkė – pasirinko mokytojos profesiją. Tolesnis jos gyvenimas – skaudus. Brolis – užsispyrėlis ir nuolatinis mano erzintojas – vėliau tiek daug kartų užjautė, padėjo. Baigęs Kauno jūreivystės mokyklą, išvyko dirbti į dabartinį Sankt Peterburgą. Plaukiojo Nevos, Volgos upėmis, pašauktas į sovietinę armiją, išsiųstas į Kubą, kai dėl šios salos buvo kilęs Amerikos ir Sovietų Sąjungos konfliktas. Grėsė didelis karo pavojus. Kai viskas baigėsi laimingai, mama, sulaukusi sūnaus gyvo ir sveiko, vėl galėjo šypsotis.

Nei sesers, nei brolio nebėra. Likau viena lyg apgenėta liepa.

– Pradėjus kalbėti apie tėvą, akyse Jums sublizga ašaros. Kas jis buvo? Koks jis buvo? Kaip jis lėmė Jūsų gyvenimą?

– Jeigu turiu ką gero, šviesaus, tai iš Tėvo genų. Nuoširdus, mylintis visus, net ir nusikaltusius, linkėjusius jam bloga, – tikras katalikas ir tautos sūnus, niekada neišdavęs šventų idealų „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Nepalikęs varganos Tėvynės, kai karui baigiantis vokiečių karininkas jį kvietė (Tėvas gerai kalbėjo vokiškai) trauktis į Vakarus. „O kas Lietuvos vaikus mokys, jeigu mes visi išbėgsime?“ Praktiška, auksinių rankų mūsų mama visą gyvenimą negalėjo jam atleisti už šitą, anot jos, „kvailą apsisprendimą“ likti čia, pokario Lietuvoje, kraujuojančioje, apiplyšusioje, tremiamoje. Gimęs Pietų Amerikoje, daugiavaikėje lietuvio išeivio šeimoje, dar mažametis su tėvais grįžo į Lietuvą. Už sunkiai uždirbtus dolerius šeima nusipirko gabalėlį smėlėtos žemės. Mirus tėvo mamai likęs su gausiu vaikų būriu, senelis vedė antrą kartą. Pamotė buvo gera, nuoširdi moteris, ir vaikai ją mylėjo. Jurgelis (Tėvo vardas) vis linko prie knygų. Ir prie degančios balanos jas prisikišęs, ir žąsis ganydamas skaitė, skaitė. „Nebus iš jo ūkininko“, – nusprendė tėvai ir leido mokytis. Po mokyklos lankė Alytaus mokytojų kursus, juos baigęs mokytojavo Dzūkijoje. Tėtė (taip jį vadinome) dažnai pasakodavo apie vaikystę, savo darbus, naktigonių nuotykius. Mėgo dainuoti, neblogai griežė smuiku. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje užsitarnavo puskarininkio laipsnį, įgijo karo lauko felčerio specialybę. Jis buvo mūsų šeimos gydytojas, mokėjo slaugyti, aprišti žaizdas, rasti tinkamą vaistą sukarščiavus. Iš mamos esu paveldėjusi staigumą, kategoriškumą. O kad būčiau tokia darbšti kaip ji – mokanti kepti nuostabius pyragus, įdaryti lydeką, suslėgti nuostabiai kadagiu kvepiantį skilandį, austi balinto ir dažyto lino lovatieses. Vienas jos audinių dalyvavo žemės ūkio parodoje Kaune ir laimėjo medalį.

Mama mus maitino, rengė, o Tėtė mokė būti kantrius, sąžiningus. Buvo dėmesingas, atidus mamai. Tokio jo visos moterys visą gyvenimą jai pavydėjo. Niekada nemačiau jo pikto, besibarančio. „Tfu, net ir pasibarti nėra su kuo“, – mesteldavo mama ir išeidavo paplepėti su kaimyne, Anksti nuplikęs, nešiojo skrybėlę, kurią pats pirmas nukeldavo prieš kiekvieną sutiktą moterį. „Tėvai, plikę nušalsi – juk žiema“, – priekaištaudavo mama.

Net pokario metais už savo portreto, kabančio mokytojų kambaryje, jis slėpė nepriklausomos Lietuvos herbą – Vytį. Nustėrome, kai po Tėtės mirties jį radome norėdami pakeisti lūžtančius portreto rėmus. Už Vyčio laikymą, ypač mokykloje, jam grėsė net ne tremtis, o kalėjimas arba lageris. Mokyklos patalpose, daug kuo rizikuodamas, jis slėpė nenorintį tarnauti okupacinėje kariuomenėje kaimynų sūnų. Tėvo pamokos dar ilgai prasidėdavo Vinco Kudirkos „Tautine giesme“, kol mokyklos darbo tikrintojai ją uždraudė.

Apie jo meilę knygai būtų kitas ilgas pasakojimas. Mudu su Tėvu – abu knygišiai. Aš, anot mamos, „per tą skaitymą ir akis, ir protą praradusi“. Nuo trylikos metų su akiniais, dažnai gėdijausi juos nešioti. Ir į šokių vakarus, ir į pirmuosius pasimatymus pėdindavau be jų.

Sudegus mūsų pirmajai pastogei Barzdžiūnų kaime, Tėtis visą gyvenimą gedėjo ne baldų, ne drabužių, o gaisro liepsnose žuvusių knygų, kurias visą gyvenimą pirko, skolinos, kitiems siūlė perskaityti.

–  Labai smalsu įsivaizduoti dvarą, į kurį persikėlėte, kuriame gyvenote, kuriame buvo ir mokykla. Tėtis – mokytojas… Tai gal visiškai neturėjote laisvės, vaikystės džiaugsmų? Papasakokite.

–  1943 m. Tėvą paskyrė dirbti į to paties rajono Viktarinos kaimo pradinę (vėliau peraugo į septynmetę) mokyklą, ji buvo įsikūrusi buvusio dvaro patalpose. Viktarinos pavadinimas kilęs iš ten gyvenusių dvarininkų dukros Viktorijos vardo. O sūnaus Jurgio vardu buvo vadinamas kitas dvaras – Jurgeliškės. Apie didelį skarda dengtą namą augo šimtametės liepos, klevai, akacijos, maumedžiai, alyvų ir jazminų krūmai. Sode sirpo skanūs obuoliai, raudonavo sulaukėjusių serbentų kekės, lazdynai lenkėsi nuo apsunkusių riešutų kekių. Na ir kas, kad trūkdavo duonytės! Pamaitins sodas, atsigersiu tyro vandens iš sodybą juosiančio upelio – ir soti, ir laiminga. Upelyje maudėmės, gaudėme kilbukus, kuriuos, saulėkaitoje išdžiovinę, mėgdavome kramsnoti sulipę ant duonkepės krosnies. Vietoj saldainių čiulpėme džiovintų cukrinių runkelių gabaliukus. Kaimynas, kurį vadinome Mičiurinu, augino ne tik įprastus vaismedžius ir daržoves, bet ir šilkmedžius, vedančius skanias uogas, vynuoges, turėjo nemažą šiltnamį. Stambus, aukštaūgis Mičiurinas turgaus dienomis vežė išaugintą derlių į Druskininkų kurortą. Mama artimai bendravo su jo šeima, tad dažnai ir ji su kaimynu dardėdavo viename vežime norėdama parduoti sviesto plytelę, sūriuką, grietinės stiklainį – reikėjo pirkti druskos, degtukų, vaikams drabužėlių, batukų.

Tėvai nevaržė mano laisvės. Klajojau po laukus, žaidžiau su kitais vaikais. Turėjau ir pareigų: pagirdyti karvę, prirauti kiaulėms žolės, pašerti triušiukus, laisvalaikiu dresavau katiną Tešlių ir vištą Kirikę.

Sekmadienio vakarais į mokyklos patalpas rinkdavosi jaunimas, jau mingant už miegamojo durų aidėdavo armonika, dainos apie miško brolius. Dainos buvo gražios ir liūdnos, pilnos laisvės ilgesio. Nuaidėdavo partizanų ir stribų susišaudymai. Išvarpytos kulkų buvo mūsų miegamojo sienos. Nerimas dėl Tėvynės, žmonių kančios dažnai sujaukdavo ir ramius vaikystės sapnus. („Vaikystė – tai rytas po karo, / Išpraustas kraujo rasa.“)

Tėtis – mokytojas. Dėstė istoriją. Jau prieš gerą mėnesį mane įspėdavo: „Mokykis, kad nepadarytum man gėdos. Šauksiu atsakinėti.“ Atrodė, viską išsamiai papasakodavau, bet Tėtis visada paskui kreipdavosi į klasę ir klausdavo, kokį pažymį man parašyti. „Penketą, penketą!“ – šaukdavo vaikai. O Tėtė rašydavo man vienu pažymiu mažiau – ketvertą. Apmaudu…

– Jūsų namuose buvo knygų. Sakėte: „Nuo šešerių jau buvau bibliotekininkė“. Kaip, kada išmokote skaityti? Kokią knygą laikytumėte pirmąja savo gyvenimo knyga? Kokias knygas ir jų sukeltą pojūtį įsiminėte iš vaikystės, pradinės mokyklos laiką?

– Viename mokyklos klasių kampe įsikūrė spinta su knygomis. Ji mane traukė it magnetas. Būdama penkerių išmokau skaityti. Dėl to kaltas Tėtė, kuris kas vakarą prieš mums užmiegant skaitė visai šeimai kokios nors knygos ištrauką. Kai nustodavo skaityti, mes visi (ypač aš) rėkdavom: „Dar! Dar!“ Smalsumas ir noras sužinoti, kas bus toliau, skatino kuo greičiau pažinti raides, jungti jas į žodį. Penkerių jau skaičiau Kazio Binkio Dirbk ir baiki, Atsiskyrėlį Antanėlį, Joną pas čigonus. Bet pirmąja savo gyvenimo knyga laikau Marko Twaino Princą ir elgetą. Vėliau skaičiau Tomo Sojerio nuotykius, Anderseno ir Hauffo pasakas – „Bjaurųjį ančiuką“, „Lakštingalą“, „Kalifą gandrą“, „Mažąjį Muką“. Šios pasakos lydėjo mane ir vėliau gyvenime. Dabar jas iš naujo skaitinėju. Dar prisimenu savo pusseserių, kurios gyveno Kaune ir buvo tokios pat knygų mėgėjos, man atsiųstus Jono Mackevičiaus–Nord Peliukės Micės laiškus, Harrietos Beecher-Stove romaną Dėdės Tomo trobelė, pasakų rinkinį Kaip broliukas Triušis nugalėjo Liūtą. Anksti prisiliečiau ir prie vyresniesiems skirtų knygų. Tai buvo H. Mniszek Raupsuotoji, E. G. Bulwerio-Lyttono Paskutinės Pompėjos dienos. Neužmirštami susitikimai su Julesʼio Verneʼo kūrinių herojais. Iki šiol žavi tyras Ruvimo Frajermano Laukinis šuo Dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę. Neatstūmiau ir rusų rašytojų – Gaidaro, Nosovo, Priležajevos kūrinių. Kiek mažiau patiko pasakojimai apie indėnus. Knyga mane įleisdavo į kitus laikus, suvesdavo su įdomiais bendraamžiais, slėpė nuo kraupios pokario realybės, kai tuštėjo sodybos, o vieškeliu pro mokyklą pravažiuodavo sunkvežimis su baisiu kroviniu – nužudytų Lietuvos sūnų kūnais. Reikėjo išmokti tylėti, neprasitarti niekam, nieko. Kalbėjausi tik su knyga.

–  Įdomus Jūsų biografijos šuolis – 1956–1957 metai. Aštuntą ir devintą klases mokėtės Vilniuje, dabartinėje Salomėjos Nėries mokykloje. Kuo tie metai ypatingi? Gal dar labiau priartėjote prie literatūros? O gal tiesiog prisikaupėte didmiesčio išminties?

–  Baigusi septynmetę, toliau turėjau mokytis Leipalingio vidurinėje mokykloje, kuri nuo namų buvo už dešimties kilometrų. Nesinorėjo visą savaitę gyventi toli nuo artimųjų pas kokią nors nuolat bambančią moteriškę – kambario nuomotoją. Sesuo tuo metu jau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute prancūzų kalbą. Gyveno studentų bendrabutyje J. Garelio (dabar – Dominikonų) gatvėje, buvusiose moterų vienuolyno patalpose. Ji ir pasiūlė tėvams mane konspiraciniu būdu įkurdinti pas save. Bendrabučio komendante „nieko nematė ir nežinojo“. Aišku, ir pati stengiausi dažnai nešmėžuoti jai prieš akis.

Apie mokyklą, dabar vadinamą Salomėjos Nėries vardu, norisi pasakoti tik šiltais žodžiais. Mokytojai ir bendramoksliai geranoriški, čia nebuvo patyčių, pašaipų dėl kuklesnio drabužio, dėl visiško rusų kalbos nemokėjimo. Žinojau tik kelis rusiškus žodžius, nes kaimo mokyklose nebuvo mokytojų, dėstančių šį dalyką. Literatūrinį tekstą atpasakodavome lietuviškai. Man padėjo studentės praktikantės. Nuo mano pasiekimų priklausė jų praktikos įvertinimo pažymys.

Auklėtoja – chemijos mokytoja – rami, motiniška; turtingas chemijos kabinetas. Įdomus žymus fizikas Zigmas Žemaitis, vadovėlių autorius. Net ir man, nesigaudančiai fizikos dėsniuose, jis rašydavo trejetą sakydamas: „Et, kam moterims fizika. Tiek joms gyvenime jos ir tereikės. Elektros lemputę ir vyras įsuks, o moteris tegu išmoksta skanių blynų jam iškepti.“

Susidūriau su lotynų kalbą dėstančiu Jonu Kazlausku, vėliau universiteto profesoriumi, tragiškai žuvusiu mįslingomis aplinkybėmis gūdžiame sovietmetyje. Jis buvo nuolat užsisvajojęs, nemokėjo suvaldyti triukšmaujančios klasės. Literatūros mokytoja buvo rami, griežta, bet nepriartino prie knygos. Jos pamokos buvo gana nuobodžios. Gal todėl dažnai lankydavausi kino teatre.

Iš klasiokų įsimintinas Povilas Višinskis. Taip taip, tai garsiojo Višinskio anūkas, išvaizda ir charakteriu panašus į senelį. Smulkutis, nuolat kosintis garbanius. Jis – mano bendrasuolis, nuo jo nusirašinėdavau matematikos namų darbus ir kontrolinius. Kartu mokėsi Andrius Meškauskas, dabartinėje Lietuvoje dirbęs prezidentūros kancleriu, nefrologas Kastytis Gricius, rašytojo Augustino Griciaus sūnus, ir kt. Buvo ir tokių kaip aš – kaimietukų. Mus mokytojai ypač mylėjo, globojo. Buvome ramūs, kuklūs ir stropūs, dažnai užlopytomis uniformų alkūnėmis.

Paauglystėje, mokydamasi Vilniuje, lankėtės Mokytojų namų bibliotekoje ir ten sutikote bibliotekininkės idealą. Kas ji? Kokias paauglystės knygas labiausiai prisimenate?

– Širdis atsigaudavo, kai po pamokų skubėdavau į Mokytojų namų biblioteką ir susitikdavau ten su nuostabiąja jos vedėja Marija Burokiene. Buvau nuolatinė šios bibliotekos lankytoja. Jos šeimininkė Marija – tikras bibliotekininkės etalonas. To meto bibliotekose knygų fondai buvo uždari, Knygas rinkdavomės pagal jų aprašus, esančius kataloge. Mano laimei, bibliotekininkė Marija mane, kaip privilegijuotą skaitytoją, įleisdavo į užburtą knygų karalystę, ir aš galėdavau liesti, sklaidyti, rinktis lentynose esantį stebuklą – knygas. Nuoširdi, apsiskaičiusi, patarianti – jos niekada nepamiršiu. Ir ji mane prisiminė po daugelio metų jau dirbančią Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kvietė pakeisti ją, išėjusią į užtarnautą poilsį. Deja, neilgai trukus tą biblioteką panaikino. Sieloje tapo tamsiau, lyg užpūtus vieną mano gyvenimo atkarpą apšvietusį žiburį. Minėtu metu skaičiau daug ir intensyviai: Victoro Hugo Vargdienius, Władysławo Reymonto Kaimiečius, Ethelės Voynich Gylį ir daug kitų dabar jau pamirštų knygų.

– Vis dėlto pripažįstate, kad lemtingiausiai su knyga, su literatūra jus susiejo Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas Sinickas, kuris mokė Jus paskutinėse klasėse. Jis nulėmė ir profesijos pasirinkimą. Kodėl, kaip tai atsitiko? Kuo ypatingas tas mokytojas? Kokias knygas jis įdėjo Jums į širdį ir galvą?

– Po poros metų tėvai pirko kuklią trobelytę Leipalingio miestelyje ir persikėlė ten gyventi. Tėtė pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoju, sesuo ištekėjo ir įsidarbino Druskininkų sanatorijoje „Saulutė“. Turėjau palikti pamiltą Vilnių ir grįžti į naująją tėvų gūžtą. Nenorėjau išsiskirti su draugais, su geraisiais mokytojais ir ypač su bibliotekininke Marija. („Paliktas Vilnius / Sapnais mane vijosi“) Ilgai mane guodė vilniškių bendraklasių laiškai. Vėliau susirašinėjimas nutrūko.

Provincijos mokykla sutiko mane su dideliu susidomėjimu: „Vilnietė! Kokia ji? Ką sugeba?“ Jau neblogai pramokusi rusų kalbos, buvau kviečiama atsakinėti kiekvieną pamoką net po kelis kartus. „Vot tak nado otvečat“, – kartojo rusų kalbos mokytojas Fenofetovas, neblogai kalbantis lietuviškai.

Deja, dar ir dabar su siaubu prisimenu mokyklos direktorių, kuris dėstė fiziką. Girdžiu jo sarkastišką juoką parašius mokiniui (tarp jų ir man) dvejetą. Kokia mane mokiusių Vilniaus mokytojų priešingybė! Šį niūroką mokiniško gyvenimo tarpsnį nušvietė literatūros mokytojo Sinicko asmenybė. Tik jo dėka pradėjau rašyti eiles, dar labiau pamilau knygą, vėliau pasirinkau bibliotekininkės profesiją. Sužinojome, kad mus žavintis pedagogas studijavo Kunigų seminarijoje, bet jos nebaigė, nes pamilo kuklią ir žavią merginą, sukūrė su ja šeimą. Jo pamokos kažkuo panėšėjo į aukojamas mišias. Rimtis, susikaupimas vyravo klasėje.

Buvau išrinkta literatų būrelio pirmininke. Rengėme literatūrinius teismus. Prisimenu, po vieno tokio teismo „sutuokėme“ Vaižganto apysakos Dėdės ir dėdienės Mykoliuką su Severiute. Jų „vestuvėse“ aidėjo linksma šokių muzika. Trypėme, dainavome iki vienuoliktos valandos. Paskui elektra užgesdavo ir žibalinės lempos šviesoje dar gerą pusvalandį trukdavo ši šauni pramoga.

Nagrinėdami Kazio Binkio kūrybą, pasikvietėme jo sūnų Gerardą, su juo ir su mūsų pastatytu spektakliu „Atžalynas“ aplankėme Merkinės, Liškiavos mokyklas. Čia susitikom su vietiniais literatais, skaitėme savo kūrybą. Naivūs ir grafomaniški buvo mūsų kūrinėliai, bet dvelkė nuoširdumu, noru tobulėti. Ir visur su mumis buvo šis mokytojas. Prisimenu, kaip mūsų miestelio kultūros namų salėje savo eiles skaitė Sigitas Geda (mokėsi Veisiejų vidurinėje mokykloje), prie jo prisidėjau aš, o Petras Dimša mūsų skaitomus posmus lydėjo armonikos garsais.

Sinickas stengėsi kuo plačiau mus supažindinti su užsienio rašytojų kūryba. Pats daug skaitė, taip pat ir originalo kalba, paliko nuošaly tokius kūrinius kaip Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė ar Tilvyčio Usnynė ir vedė į kitokios literatūros pasaulį. Prisilietėme prie pasaulinės literatūros šedevrų: Hugo Paryžiaus katedros, Balzaco Tėvo Gorijo, Goetheʼs Fausto. Prisimenu, kaip norėdama persikūnyti į žaviąją Paryžiaus katedros Esmeraldą išmokiau (buvau nebloga dresuotoja) numylėtą mūsų šeimos ožkytę šokinėti per ištiestą ranką. Išdažiau jai ragelius bronzos dažais, pati, užsisegusi margą mamos sijoną, eidavau pasišokinėdama su savo ilgarage miestelio gatve, lydima susižavėjusių vaikinų žvilgsnių. Ačiū jam, niūrioje sovietmečio naktyje sutiktam Mokytojui, Draugui.

– Vilniaus kultūros ir švietimo technikume baigusi bibliotekininkystės mokslus visam gyvenimui tapote bibliotekininke. Dirbote įvairiose bibliotekose. Man įsiminė Jūsų papasakota istorija, kai dėl kažkokių direktyvų apie 1962 m. Šakiuose buvo panaikinta Vaikų biblioteka. Cituoju Jus: „Vaikai sėdėjo ant laiptų ir verkė…“

– Galėčiau ilgai pasakoti apie darbą įvairiose Lietuvos bibliotekose. Pradėjau nuo Jundeliškių kaimo bibliotekos, įsikūrusios tuometinės Jiezno MTS (mašinų ir traktorių stotis) raudonojo kampelio patalpose. Knygos sukrautos ant krosnies, jokio katalogo, vietiniai gyventojai labiau norėjo renginių, taigi šokių, dramos būrelio vadovo, o ne bibliotekininko. Kibau į darbus: aprašinėjau knygas, įsigijau daugiau lentynų, ant sienos pakabinau, kaip man tada atrodė, visai puošnių informacinių plakatų (juos piešiau pati), pavyzdžiui, „Kukurūzai – laukų karaliai“. Didžiausi mano draugai buvo vaikai. Jie ir padėjėjai, ir knygnešiai, ir aktyviausi skaitytojai. Skaitėme, žaidėme, žiūrėjome televizorių, kurio ekranas buvo degtukų dėžutės dydžio. Neretai buvome kviečiami talkininkauti kolūkyje nuimant derlių, surašant kaimiečių gyvulius. Prisimenu užrašą ant gretimo kaimo bibliotekos durų: „Biblioteka nedirba. Kuliu.“ Skaitytojas, atėjęs pasikeisti knygos, šalia prirašė: „Guliu.“

Šakių rajono bibliotekoje buvau paskirta kilnojamojo fondo vedėja, bet dirbau įvairiuose suaugusių skaitytojų aptarnavimo baruose. Grįžusi iš Vilniuje vykusios bibliotekininkų konferencijos Vaikų bibliotekos vedėja pasiūlė keistis darbo vietomis. Ji jau žinojo, kad vaikų bibliotekos bus naikinamos, fondai atiduodami mokyklų bibliotekoms. Bet to nežinojau aš, todėl džiaugiausi galėsianti dirbti ten, kur visą laiką veržėsi širdis. Dienoraštyje įrašiau: „Aš tokia laiminga! Jauna, sveika, daugelio mylima ir turinti taip mėgstamą darbą!“ Kuklią bibliotekėlę, įsikūrusią dviejuose kambariuose, su skaitytojais pavertėme jaukia knygų buveine, mokymosi ir poilsio oaze. Rengėme literatūros popietes, piešėme, garsiai skaitėme. Lankytojai čia ruošdavo pamokas, net ir užkandžiavo, nes bibliotekoje užtrukdavo ilgokai. Jų tėvai buvo ramūs: vaikai bibliotekoje – antruosiuose savo namuose, su jais rūpestingos bibliotekininkės. Kūrėme tolesnius darbo planus, bet… Po septynių mėnesių 1963 m. biblioteka buvo uždaryta. Vaikai sėdėjo ant laiptų ir verkė kartodami: „Kodėl? Kuo mes nusikaltome? Kur dabar mes eisime?“ Vyresnieji buvo susimąstę ir paniurę. Tai buvo didelė tuometinės kultūros politikos klaida. Ši skaudi reforma patyrė nesėkmę, nes po kurio laiko vaikų bibliotekos buvo atkurtos, bet mažųjų knygų draugų ir mano širdyje atsivėrė gili žaizda.

Palikusi Šakius, grįžau į gimtąją Dzūkiją, dirbau Druskininkų bibliotekos abonemente. Ištekėjusi už vilniečio vyro, visam laikui persikėliau į sostinę.

–  1979–2009 m. dirbote Respublikinės (dabar – Nacionalinės) bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje (dabar – departamente). Jus tiksliau būtų galima vadinti paauglių bibliotekininke, nes dirbote vadinamojoje didžiukų salėje. Paminėjusi daugybę beprasmių bibliotekininko darbų, labiausiai pabrėžiate bendravimą su skaitytojais. „Man įdomiausia, kaip knyga veikia žmogaus gyvenimą“, – sakėte. Ką dabar iš to bendravimo prisimenate? Ar galite nors glaustai apibūdinti, kaip keitėsi į biblioteką ateinantys paaugliai ir jų pasirenkamos knygos?

–  Vaikų literatūros skyriuje (vėliau – centre) dirbau ilgai – trisdešimt metų. Draugavau su skaitytojais paaugliais, vadinamaisiais didžiukais. Tai sunkiai nuspėjami, maištingi, ieškantys savęs ir savo knygos skaitytojai. Pamenu, tada pasirodė Vladimiro Železnikovo Baidyklė, Anatolijaus Pristavkino Snaudė naktį aukso debesėlis, latvių rašytojos Anos Bruodelės Žydrasis žvirblis, Aino Pervik Balionėlis. Šios knygos buvo noriai skaitomos, aptariamos. Norėčiau paminėti skaitytojų diskusiją apie Čingizo Aitmatovo apysaką Baltasis garlaivis. Ją perskaitė nemažai aštuntokų. Ypatingo įspūdžio ši knyga jiems nesukėlė, bet kai perskaičiau kūrinio ištrauką, vaizduojančią našlaičio išgyvenimus, kai kurių mergaičių akyse pasirodė ašaros.

Dirbant su skaitytojais paaugliais, reikėjo daug pačiai skaityti, kad galėtum patarti. Dažnai pavartydavau ir enciklopedijas, žinynus. Neretai tekdavo dirbti vienai gana šaltoje salėje. Jauni, dažnai nejaučiantys polinkio dirbti su skaitytojais darbuotojai išrūkdavo radę patrauklesnį darbą. Kartais ir man norėdavosi jaukesnio ir sotesnio gyvenimo užutekio, bet kurgi dingsi nuo tų smalsumu paženklintų vaikų akių, kaip gyvensi be džiaugsmo, kai skaitytojas, gavęs reikiamą knygą, sušunka: „Ačiū, jūs man gyvybę išgelbėjot!“ Arba kai tuometinėje „Pergalės“ kino teatro salėje šeštokas šaukia: „Mokytoja (kokia garbė būti taip pavadintai), ateikit, prie manęs atsisėskit!“ O stovinčią parduotuvėje eilėje kažkas traukia už rankovės ir šnabžda: „Kada vėl organizuosit literatūrinę viktoriną?“ O dar pokalbiai apie knygas „Berniuko Žirniuko“ teatrėlyje, kur knygų herojai gyvai kalbėdavosi su jaunaisiais skaitytojais.

Atėjus atgimimui praturtėjo tiek mažųjų, tiek didžiųjų skaitytojų knygų fondai. Kompiuterinis katalogas palengvino įvairias paieškas. Galėjome daugiau laiko skirti skaitytojams, bendravimui su jais, skaitymo tyrimams, mėgstamiausių knygų penketukų rinkimams. Visuomenė atsigręžė į vaikų knygą, įvertino jos svarbą besiformuojančiai asmenybei. Įdomu buvo stebėti kintančius paauglių poreikius, jų plėtrą. Užsienio kalbų vertimai išstūmė iš knygų lentynų menkaverčius sovietmečio leidinius. Mačiau, kaip noriai mažieji skaito M. Norton Skoliniautojus, V. V. Landsbergio kūrinius, O. Preußlerio Raganiukę, Vaiduokliuką ir, žinoma, Astridos Lindgren knygas. Šiuo metu daugelyje vaikų bibliotekų jau senokai pastebiu dienoraščių populiarumą. Šalia rimtų knygų, tokių kaip Anos Frank Dienoraštis, labai skaitomos J. Kinney Nevykėlio dienoraštis, R. R. Russell Prietrankos dienoraštis ir pan. Lietuvių literatūros klasika domisi nedidelė dalis skaitytojų, skaito tik mokytojo paliepti. Tik talentingas mokytojas gali atskleisti šios literatūros žavesį, rasti tokių dėstymo formų, kokias taikė mano minėtas mokytojas.

– Ar yra tokių vaikų ir paauglių literatūros kūrinių, kuriuos atradote jau dirbdama bibliotekininke?

–  Džiaugiausi, kai atsirado daug naujų, skaitytojus dominančių užsienio rašytojų knygų vertimų: Sylvios Waugh Žmogonai, Natalie Babbitt Amžinieji Takiai, minėti Norton Skoliniautojai, Joannos Rowling Haris Poteris (dabar juo jau mažiau domimasi). Pati jas perskaičiau. Vėl pasirodė Edmondo De Amiciso Širdis – ją skaitė ir mano anūkės. Ši knyga – gerumo ir nuoširdumo enciklopedija. Kai kuriems skaitytojams ji atrodo per saldi, naivoka, bet kitiems, ypač mergaitėms, – tokia tyra ir nuoširdi. Dažnai buvo skaitomos serijos „Beveik suaugę“ knygos. Viena jų, Melvino Burgesso Heroinas, ilgai pirmavo mėgstamiausių knygų penketukuose. Mane visada domino skaitytojų pasirenkamų knygų sąrašas, jo kitimas. Kodėl pasirenkama ta, o ne meniniu požiūriu vertingesnė kita knyga? Kodėl skaitytojai tebesirenka knygas apie vaiduoklius, raganas, vampyrus? Nors negaliu sakyti, kad neskaitomos ir kitokio turinio knygos.

– Ar knygos meilę perdavėte savo vaikams, gausiam būriui anūkų?

– Į šį klausimą sunku atsakyti. Kambaryje stovėjo nemaža knygų spinta. Prisimenu, kiek reikėjo laiko ir lėšų joms įsigyti. Tiesa, anksčiau jos buvo pigesnės. Vilniaus centriniame knygyne turėjau pažįstamą, tai galėjau jų gauti ne tik sau, bet ir bendradarbėms (geros knygos anuomet buvo didžiulis deficitas). Jausdavau didžiausią malonumą jas dalydama. Galbūt caro laikais būčiau buvusi nebloga knygnešė, nebijanti persekiojimų, rizikos.

Sūnus skaitė viską, ką rado knygų spintoje. Pats į biblioteką eiti tingėdavo. Ypač mėgo seriją „Noriu žinoti“. Skaitė knygas apie indėnus, Julesʼio Verneʼo kūrybą. Poetu laikė tik Maironį. Atmintis jo buvo pavydėtina. Mokykloje, pakurstytas klasės draugų, užduodavo mokytojams klausimų, į kuriuos šie dažnai negalėdavo atsakyti. Dukra skaityti taip pat mėgo. Mėgstamiausios jos vaikystės knygos – O. Preußlerio Raganiukė,Mažasis vandenis, Anos Saksės Pasakos apie gėles. Vėliau daug skaitė istorijos, dailės knygų. Paskui ir pasuko tuo keliu – baigė Dailės akademiją, freskos ir mozaikos studijas. Šiuo metu baigia dailėtyros aspirantūrą. Augina šešis vaikus. Stebiuosi, kaip ji sugeba dar ir mokytis, dalyvauja bažnyčios chore. Žentas, „Manekenų pasaulio“ skulptorius, irgi kur buvęs, kur nebuvęs prie knygos palinkęs. Jų vaikai – mano triukšmingi ir dainingi anūkai – skaito tą patį, ką ir jų bendraamžiai. Vyresnioji Liucija, Jėzuitų gimnazijos mokinė (taip pat lanko J. Vienožinskio dailės mokyklą), vos spėja paruošti pamokas, skaito daugiausia programinę literatūrą. Ji gerai atsiliepė apie B. Sruogos Dievų mišką, vaikystėje mėgo Preußlerio, Lindgren kūrinius. Dabar ant jos stalo matau Haruki Murakami knygas. Mažesnioji Marija – visų dienoraščių mėgėja: skaito nuo Nevykėlio dienoraščio iki Bridžitos Džons dienoraščio. Taip pat mėgsta serijas, pavyzdžiui, Susanos Collins Bado žaidynes, o iš lietuvių autorių mėgo Renatos Šerelytės Krakatukus. Ji skaito daugiausia iš mano anūkų, gyvenančių Lietuvoje. Du anūkai – Anglijoje.

Mažesniosios mergaitės skaito kiek mažiau, bet visada džiaugiasi gavusios dovanų knygų. Dabar –technologijų amžius. Tai stebuklas, lengvinantis įvairias informacines paieškas, techninėmis galimybėmis lenkiantis net pačią lakiausią vaizduotę. Bet įžvelgiu ir grėsmę žmonių bendravimui, kitokiam laisvalaikio leidimui. Jau nebegirdžiu džiugių anūkų šūksnių: „Močiutė atėjo!“ Jie lipte prilipę prie ekranų – kompiuterio, išmaniojo telefono, o mažieji – televizoriaus. Dažnai aplink nieko nemato, negirdi, gyvena virtualiame pasaulyje. Pasidžiaugiu, kad dar knyga nepamiršta, kad dar paima ją į rankas, kad būsimasis pirmokas Pauliukas mėgsta Ramutės Skučaitės, Almos Karosaitės, Martyno Vainilaičio eiles, o mažasis Juozapėlis krauna man ant kelių spalvingas knygeles ir savo dar nesuprantama kalba prašo paskaityti. Gal ir jis, kaip jo močiutė vaikystėje, patirs skaitymo džiaugsmą ir neišmes knygos į sąvartyną, ką dažnai matau turgaus prieigose prie šiukšlių konteinerių. Kad tik mano šie palinkėjimai anūkams išsipildytų!

–  Po bibliotekininkystės mokslų Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Leipalingio vidurinėje pradėjote rašyti eiles. Atrodo, rašote ir dabar. Tai kas esate – bibliotekininkė ar literatė? Ypač dabar. O gal tapote keliautoja? Koks tas žmogaus gyvenimas, kai jam užsiveria mėgstamos profesijos vartai?

–  Savęs niekada nelaikiau idealia bibliotekininke, juolab eiliuotoja, nors visą gyvenimą norėjosi tokia būti. Kai džiaugsmo, susižavėjimo ar sielvarto jausmas, atrodydavo, netilps širdyje, stichiškai išliedavau jį posmeliais. Taip gimė naivoki, be didelės filosofinės potekstės, nepapuošti įmantriais žodžiais eilėraščiai, kurie kai kam patiko. Susidarė šioks toks mano eiliakalystės gerbėjų ratas, raginantis sukaupti kad ir nedidelį, kuklų leidinėlį.

Prieš septynerius metus, užvėrusi mylimos profesijos vartus, įpuoliau į tamsią depresijos duobę. Ilgėjausi bendradarbių, skaitytojų ir net to nepamirštamo knygų kvapo. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip reikės gyventi be kasdienio darbo ritmo ir, be abejo, be tegul ir skurdaus, bet mane ir šeimą daugelį metų maitinusio atlyginimo. Tik kukli pensija ir skaudus suvokimas – gyvenimo juostos atgal jau neatsuksi. Nuotaika praskaidrėja susitikus su anūkais (jų turiu visą dešimtį) ir bendraujant su antrąja savo šeima (taip vadinu IBBY narius). Su jais jaučiuosi jaunesnė, sugrįžta šypsena ir noras pabūti triukšmingame, neramiame, bet vis dar nepraradusiame žavesio pasaulyje.

Didžiausias dabartinio mano gyvenimo džiaugsmas – IBBY organizuojamos kelionės po rašytojų gimtines. Pajunti, kas buvo pirmapradis jų kūrybos šaltinis – tie Skandinavijos šalių kraštovaizdžiai, slaptingos auros apgaubti miestai. Kaip kregždė pavasario laukiu Vaikų knygos šventės, žiemą – Prano Mašioto skaitymų, įdomių knygos bičiulių susitikimų per Jūros šventes.

P. S. 2015 m. IBBY Lietuvos skyriaus kelionėje po Daniją, Vokietiją ir Olandiją veikė „autobuso radijas“. Keliautojai jam aktyviai siuntė klausimus, laiškus. Mildos (taip visi vadiname Milę Mariją) atsiųstas ir garsiai perskaitytas kelionėje parašytas eilėraštis ne vienam įkrito į širdį. Pokalbio pabaigoje jį ir skelbiame:

Autobusai! Autobusai!
Ir rytiniai! Ir naktiniai!
Jumyse esu ir būsiu
Lyg klajoklė be Tėvynės.

Miestų žiburius skaičiuoju.
Mano giminės – keleiviai.
Kai važiuoju – nedejuoju,
Galvoje rikiuojas eilės.

Autobusai! Autobusai!
Kiek stotelių man dar liko?
Gal užmigus nepabusiu? –
Šauks vairuotojas supykęs.

O už lango autobuso
Tas žydėjimo gražumas.
Gimsi – mirsi – nepajusi.
Tas gyvenimo trumpumas.

Visos nuotraukos iš Milės Marijos Pesliakienės asmeninio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 1 (77)