Pabaisas pažinęs Mauriceʼas Sendakas (95-osioms gimimo metinėms)

Mauriceʼas Sendakas (1928–2012), garsiosios paveikslėlių knygos Kur gyvena pabaisos¹ autorius, gimtojoje Amerikoje ir už jos ribų laikomas vienu iš įtakingiausių ir geriausių paveikslėlių knygų kūrėjų. Sendakas atnaujino paveikslėlių knygos žanrą ir padarė didžiulę įtaką vaikų literatūros raidai.

Lietuvoje, deja, platusis skaitytojų ratas galimybių pažinti šį kūrėją turėjo nedaug. Į lietuvių kalbą verstos tik dvi knygos: tai jo iliustruota ir Elseʼos Holmelund Minarik parašyta Meškiukas ir jo draugė² bei Kur gyvena pabaisos, lietuviškai pasirodžiusi praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo jos pirmojo angliško leidimo ir puikiai išversta Violetos Palčinskaitės.

Minėdami 95-ąsias kūrėjo gimimo metines pažinkime jį geriau. Šiame straipsnyje bus apžvelgtas Sendako gyvenimas ir svarbiausias kūrybinis palikimas.

Knygų kūrimu susidomėjo dar vaikystėje

Mauriceʼas Sendakas gimė 1928 m. birželio 10 d. Lenkijos žydų išeivių šeimoje, gyvenusioje skurdžiame Bruklino rajone Niujorke. Buvo jauniausias iš trijų vaikų ir gana ligotas, tad, užuot dūkęs su kitais vaikais lauke, buvo priverstas daug laiko praleisti namuose, lovoje, todėl anksti pažino vienatvę. Jam teko ieškotis mažiau aktyvių pramogų – taip atrado daug džiaugsmo ir paguodos teikiantį kūrybos pasaulį. Iš pradžių ėmė piešti, vėliau, besiklausydamas tėvo pasakojimų, ėmė kurti istorijas su penkeriais metais vyresniu broliu Jacku Sendaku, kuris, beje, taip pat tapo vaikų rašytoju, tik kur kas mažiau garsiu ir produktyviu. Mauriceʼas iliustravo dvi brolio knygas.

Ypatingą susižavėjimą knygomis įkvėpė sesers padovanota Marko Twaino knyga Princas ir elgeta. Iki tol daugiausia skaitęs pigiai išleistus komiksus, Mauriceʼas negalėjo atsitraukti nuo šios knygos. Graži, ant gero popieriaus išspausdinta knyga laminuotais viršeliais pirmiausia jį žavėjo kaip objektas. Knygą berniukas uostė, pasidėjęs ant stalo į ją spoksodavo: „Manau, kad (…) užgimė mano aistra knygoms ir knygų kūrimui.“³ Paskutinis dalykas, kurį Mauriceʼas padarė su sesers dovana – perskaitė ją. Knygos vizualioji pusė, jos grožis jam tapo itin svarbus. Tapęs pripažintu kūrėju, atsigręždamas į savo ir kitų vaikų patirtis, apibendrino: „Mačiau, kaip vaikai liečia knygas, myluoja knygas, uodžia knygas, ir tai svarbiausia priežastis pasaulyje, kodėl knygos turi būti gražiai išleistos.“

Kelias į vaikų literatūros pasaulį Sendakui atsivėrė dirbant žaislų parduotuvėje Niujorke, kur jis kūrė akį traukiančias medines vitrinų instaliacijas (kiek anksčiau su broliu mėgino tapti žaislų kūrėjais), o vakarais kursuose tobulino iki tol savarankiškai įgytus piešimo įgūdžius. Vitrinas pastebėjo leidybos pasaulio žmonės ir pasiūlė Sendakui iliustruoti knygą vaikams. Netrukus jis jau piešė iliustracijas garsios to meto vaikų rašytojos Ruthos Krauss knygai The Hole Is to Dig (Duobę reikia kasti, 1952). Knygos sėkmė leido Sendakui atsisakyti darbo parduotuvėje ir atsidėti kūrybai.

Iliustruodamas įvairių rašytojų knygas, netrukus panoro ir pats pabandyti rašyti. 1956 m. pasirodė pirmoji jo parašyta ir iliustruota knyga Kenny‘s Window (Kenio langas). Tai gausiai iliustruota istorija apie berniuką, sapne patekusį į nuostabų pasaulį. Jeigu jame nori pasilikti amžinai, turi surasti atsakymus į klausimus. Ieškodamas atsakymų, berniukas daug sužino apie save.

Vien knygų kūrimu Sendakas neapsiribojo. Jis buvo didelis operos gerbėjas ir aštuntame dešimtmetyje ėmėsi scenografo darbo, prisidėjo prie operų ir baletų statymo („Stebuklinga Mocarto fleita“, „Gretutė ir Jonukas“, „Spragtukas“, taip pat ir prie operos pagal savo knygą Kur gyvena pabaisos pastatymo).

Kūrybos pasaulis Sendaką gelbėjo ir palaikė, tačiau vaikystė ir jaunystė nebuvo itin šviesi. Ir ne tik dėl ligotumo. Sukrėtimų būta daug, jie paveikė visą šeimą: Didžioji depresija, Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas, nusinešęs ne vieno giminaičio, likusio Europoje, gyvybę. O ypač stipriai jį, dar keturmetį, sukrėtė pirmasis susitikimas su mirtimi, kai buvo rastas kaimynystėje gyvenusių Lindbergų šeimos kūdikio sudarkytas kūnelis. Nuotraukos atsidūrė spaudoje, Mauriceʼas jas pamatė. 2003 m. duotame interviu jis teigė, kad iki šiol prisiminus ar išgirdus apie tą įvykį jį tartum nukrečia žaibas ir sukyla blogumas⁴. Devinto dešimtmečio pradžioje rašydamas knygą Outside Over There (Lauke štai ten, 1981) rėmėsi šiuo niūriu ir atmintin įsirėžusiu įvykiu, tiesa, knyga baigiasi laimingai, kaip ir visos kitos Sendako knygos. „Vaikystėje buvau įsibaiminęs, bet visos mano knygos baigiasi gerai. Man reikėjo sielos ramybės, kurią teikė žinojimas, jog vaikai sugrįžta“⁵, – sakė Sendakas. Jį slėgė ir tai, kad buvo homoseksualus, tai slėpė nuo tėvų, su kuriais ir taip santykiai nebuvo itin geri, ypač su mama. Mėgino pagal tų laikų supratimą „gydytis“, susirasti merginą, bet iš to nieko neišėjo. Galiausiai susirado gyvenimo draugą – psichiatrą Eugeneʼą Davidą Glynną, su kuriuo kartu išgyveno 50 metų iki pat Eugeneʼo mirties.

Anksti pažinęs sudėtingus, prieštaringus jausmus, jis savo rašytose ir pieštose knygose nutarė nemeluoti vaikams⁶, nevaizduoti idiliško pasaulio, koks iš tikrųjų neegzistuoja. Tad paveikslėlių knygose neretai pasakojo vaikams apie skaudžius jausmus, patirtis, o situacijas, į kurias pakliūva jo veikėjai, sprendė psichologiniu keliu – perkeldamas vaikus į pasakų, stebuklų, sapnų pasaulius, kuriuose jie, susidūrę su savo baimėmis, pykčiu, nesaugumo jausmu, savarankiškai bandydavo suvokti, kas vyksta, o galiausiai patys išmokdavo su viskuo susidoroti.

Iš įvairių spaudai duotų interviu, ypač vėlyvųjų, kurių dalį cituoju šiame straipsnyje, Sendakas atsiskleidžia kaip kiek ūmoko, tiesmukiško būdo žmogus, nelinkęs pataikauti pašnekovui, nutylėti savo skaudulių, erzulio, bet kartu ir šiltas, mylintis, vertinantis šalia jo buvusius ar esančius žmones su visomis jų ydomis ir gerosiomis savybėmis. Skaitydami Sendako kūrybą tai irgi galime pajusti: jis nenuolaidžiauja nei skaitytojui, nei savo veikėjams, kad ir kaip juos vertintų ir brangintų.

Sendakas mirė 2012 m. gegužės 8 d., nugyvenęs 83 metus.

Žvilganti apdovanojimų lentyna

Žvilgtelėję į turtingą Sendako apdovanojimų lentyną iš karto suprantame, kad susidūrėme su pasaulinės reikšmės kūrėju. Jis pelnė du reikšmingiausius tarptautinius vaikų literatūros apdovanojimus: 1970 m. buvo trečias iliustruotojas, apdovanotas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (IBBY) įsteigtu Hanso Christiano Anderseno medaliu, neretai vadinimu vaikų literatūros Nobeliu, o 2003 m. kartu su austrų vaikų rašytoja Christine Nöstlinger tapo pirmaisiais Astridos Lindgren atminimo premijos (ALMA Award) laureatais. 1996 m. buvo apdovanotas Nacionaliniu menų medaliu (The National Medal of Arts) – aukščiausiu JAV valstybiniu apdovanojimu, skiriamu svarbiausiems šalies menininkams ir meno mecenatams.

Sendakas sulaukė didelio pripažinimo ir tėvynėje, pelnė daugybę JAV apdovanojimų, iš kurių svarbiausias – 1964 m. už knygą Kur gyvena pabaisos gautas Kaldekoto medalis (Caldecott medal), teikiamas už geriausią metų paveikslėlių knygą, išleistą JAV. Net septynios jo iliustruotos knygos pateko į Kaldekoto medalio Garbės sąrašą, į kurį kasmet įrašomos 1–5 geriausios metų paveikslėlių knygos.

Kur gyvena pabaisos: modernumas, psichologinė gelmė ir kūrybinė meistrystė

Šiuolaikinės paveikslėlių knygos istorija, ypač JAV, neįsivaizduojama be 1963 m. pasirodžiusios Sendako knygos Kur gyvena pabaisos, prie kurios vis sugrįžta naujos vaikų ir vaikų literatūros tyrinėtojų kartos. Kuo ypatinga ši knyga?

Tai istorija apie Maksą, kuris apsivilkęs vilko kostiumą ima siautėti namuose, nemandagiai kalbėti su mama, todėl yra pasiunčiamas į savo kambarį ir paliekamas be vakarienės. Staiga kambaryje pradeda augti giria, atsiranda jūra, berniukas išplaukia į ilgą kelionę ir atsiduria ten, kur gyvena pabaisos. Nors groteskiškos pabaisos bando išgąsdinti Maksą, jis ne tik jų neišsigąsta, bet lengvai jas sutramdo ir tampa pabaisų karaliumi. Maksas įsako pabaisoms linksmintis ir pats su jomis siautėja. Galiausiai visa tai pabosta ir „staiga Maksas, visų pabaisų karalius, pasijuto vienišas ir panoro grįžti ten, kur yra mylimas“⁷. Įsėdęs į laivelį, jis vėl leidžiasi į ilgą kelionę – dabar jau namo. Grįžusio kambaryje jo laukia dar atvėsti nespėjusi vakarienė ir pyrago gabalėlis – ženklai, rodantys mamos norą susitaikyti.

Knyga iš pradžių sulaukė prieštaringų reakcijų. Kol vieni gyrė knygos inovatyvumą, daugiaklodiškumą ir psichologinę gelmę, kiti baiminosi, kad Maksas paskatins mažuosius skaitytojus elgtis netinkamai, o iliustracijos gal net išgąsdins vaikus⁸.

„Aš kūriau vaiką, kuriame atpažinau save vaikystėje (…) Mes buvome pašėlę sutvėrimai. Mes darėme nepriimtinus dalykus. Maksas man buvo (…) normalus vaikas, bet jis tuo metu sutrikdė labai daug žmonių. Jis šaukė ant mamos, priešgyniavo, ji atėmė iš jo vakarienę, vėliau atidavė. Vaikai, kurie nenusileidžia, įvaikiai, kurie įsiaudrina, – tokie man patinka. Maksas buvo mažas pabaisa, mes visi buvome maži pabaisos. Tai buvo nauja“,⁹ – sakė Sendakas, paklaustas, kas naujo ir kitokio buvo jo pirmose knygose, sulaukusiose tokių prieštaringų vertinimų.

Kūryboje Sendakui rūpėjo vaikai ir jų tikrasis elgesys, nesumeluotos emocijos, ypač nemalonios ar, kai kurių suaugusiųjų požiūriu, nepageidautinos. Sendakas nenorėjo meluoti vaikams, kurti idealizuoto, nusaldinto pasaulio, įkyriai pamokslauti. Knygose vengdavo vaizduoti tėvus, leisdavo savo veikėjams patiems patirti nuotykių, įveikti problemas, susidoroti su kilusiais iššūkiais. Knygoje Kur gyvena pabaisos Makso tėvų visai nematyti, tik girdisi pasipiktinusios mamos balsas: „Tu tikras PABAISA“¹⁰, o pabaigoje jos buvimą liudija prie vaiko lovos padėtas pyrago gabalėlis – sudėtingą emocinę kelionę vaikas išgyvena vienumoje.

Knygos pasaulyje labai svarbus fantazijos dėmuo, kuris, anot Sendako, yra itin natūralus vaikams: „Vaikai gyvena ir fantazijoje, ir tikrovėje; jie juda iš vieno pasaulio į kitą nepaprastai lengvai, tik mes (suaugusieji – E. B.) nebeprisimename, kaip tai daryti.“¹¹ Nesvarbu, kaip į tą pasaulį vaikas patenka, svarbiausias yra persikėlimo ir fantazijų pobūdis. Maksas atsiduria tarsi atvirkštiniame pasaulyje: į jį patenka plaukdamas laiveliu, pavadintu jo vardu, – taip tarsi žymima jo kelionė į (pa)sąmonės gelmes. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad sutiktų pabaisų išvaizda nėra atsitiktinė, vieną iš pabaisų regime knygos pradžioje – ją nupiešė Maksas, o paveikslą pakabino koridoriuje prie laiptų. Tame atvirkštiniame pasaulyje Maksas nėra tiesiog mažas vaikas – čia jis galingas, valdo pabaisas, gali daryti ką nori. Kuris vaikas nenorėtų to patirti? Dviem dešimtmečiais anksčiau Jenso Sigsgaardo sukurtas Palė¹² Maksą tikrai suprastų. Vis dėlto galimybė amžiams pasilikti vaizduotės pasaulyje nedžiugina nei Makso, nei Palės. Nors iš knygos pabaigos suprantame, kad nuo Makso panirimo į fantazijos pasaulį praėjo labai nedaug laiko, tačiau šiame pasaulyje jis praleido mažiausiai kelis mėnesius, per kuriuos įveikė jį kankinusius sudėtingus jausmus, atsiradusius dėl mamos griežtumo. Išsisiautėjęs lig valios, dabar Maksas ramus ir tarsi apsivalęs: „Sendakas primygtinai iškelia fantaziją kaip įgalinimo būdą, leidžiantį vaikui sutramdyti „nesuvaldomas“ ir „pavojingas“ emocijas, suteikiantį sveiką katarsį.“¹³ Nusiraminimą liudija ir paskutinė iliustracija, kurioje pavaizduotas Maksas su nusmukusia vilko kostiumo dalimi – jis jau nebėra įsiutęs vilkas ar, kaip sakė mama, pabaisa¹⁴. Taigi knygoje fantazija iš dalies primena ritualinę funkciją atliekantį karnavalą (remiantis Michailo Bachtino svarstymais šiuo klausimu), kuriam laikui sukeičiantį nusistovėjusius socialinius vaidmenis, įprastas taisykles, atskleidžiantį normų ir taisyklių sąlygiškumą ir per nevaldomą siautulį apvalantį nuo įvairiausių įtampų.

Sendako knygose itin svarbus lango motyvas (pirmoji knyga net pavadinta Kenio langas). Langas dažnai atskiria tikrovę nuo fantazijos ir kartais, kaip knygoje Kur gyvena pabaisos, lange lieka fantastinio pasaulio žymių. Pradžioje, kai Maksas tik nueina į savo kambarį, lange matome mėnulio delčią, o jam sugrįžus – pilnatį. Visos Makso kelionės metu matome besikeičiantį mėnulį. Tai, ką išvystame paskutinės iliustracijos lange, galima interpretuoti įvairiai. Viena vertus, tai gali padėti suvokti, kad nors fantazijos šalis nepriklauso tikrovės pasauliui, veikia pagal kitus dėsnius, bet ji visada yra šalia, prireikus į ją galima sugrįžti; kita vertus, ji pagrindžia Makso patirčių svorį: toje šalyje Maksas buvo ilgai, tai, ką patyrė, yra santykinai tikra, vertinga, tai nebuvo bevertė patirtis, nepaisant to, kad tikrovėje viskas truko labai trumpai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Maksas, vos sutikęs pabaisas, žino, kaip jas suvaldyti: „Žinojo vieną tokią gudrybę: jis stebeilijo į jų geltonas akis nė karto nemirksėdamas, todėl pabaisos išsigando ir pavadino Maksą visų pabaisų pabaisa.“¹⁵ Tai laukinių gyvūnų pasaulyje įprastas dalykas: žiūrėjimas į akis neretai reiškia agresiją ar dominavimą. Makso pabaisos ir yra laukinės (angl. wild things), o Maksas, apsivilkęs vilko kostiumu, tarsi perima šio žvėries savybes (mitinis mąstymas, tiesa?). Kita vertus, čia gali būti tai, ką berniukas išmoko iš mamos. Žiūrėjimas į akis žmonių pasaulyje turi kur kas daugiau reikšmių, susijusių su švelnumu, meile, nors mokydami, ką nors griežčiau tardami mes irgi įdėmiai žiūrime kitiems žmonėms į akis, taip bandydami suteikti savo žodžiams didesnės svarbos. Dažnai netgi nė žodžio netardami, vien griežtu, įdėmiu žvilgsniu mėginame paveikti kitus. Maksas tarsi įsikūnija į suaugusįjį, galintį aiškinti, nurodinėti, t. y. valdyti už save silpnesnius, mažesnius (nors pabaisos už Maksą ūgiu didesnės, bet elgesiu labiau primena vaikus, t. y. patį Maksą tikrovėje).

Kūriniui buvo prikišama didaktikos stoka, vis dėlto kūrinyje jos netrūksta. Tik čia nėra tiesioginės didaktikos, suprasti knygos pamokas paliekama pačiam skaitytojui, žengiančiam koja kojon su Maksu. Maksas fantazijų šalyje išmoksta konstruktyviai susitvarkyti su savo emocijomis, galbūt net supranta, kaip nelengva yra jo mamai. Tapęs pabaisų valdovu pajunta, kad visai netrokšta būti prižiūrinčia, draudžiančia, valdančia institucija, kad tai jį vargina. Viską Maksas suvokia be kitų įsikišimo, be suaugusiojo ar pasakotojo pamokymų – per savo patirtį.

Knygoje įtampą kuria ne tik tekstinis ir vizualinis naratyvas – nemažą vaidmenį atlieka iliustracijų dydžiai, simbolizuojantys kylančią ir atlėgstančią kūrinio įtampą, vaiko emocijų kaitą. Pradžioje, kai Maksas apsivelka vilko kostiumą, stačiakampė iliustracija, vaizduojanti beprasidedantį siautėjimą ir nederamą elgesį (kala vinį į sieną norėdamas pasistatyti palapinę ir taip apgadina sieną), užima maždaug trečdalį puslapio, kitur lieka tuščia balta erdvė. Verčiant puslapius iliustracijos vis didėja, vaikui persikėlus į fantazijų pasaulį jos užima visą puslapį, o didžiausią Makso dūksmą su pabaisomis perteikiančios iliustracijos užima abu puslapius, teksto čia visai nelieka. Kai vaikas pavargsta ir jam pabosta linksmybės, iliustracijos vėl ima mažėti, o paskutiniame puslapyje telieka keli žodžiai ir jokio piešinio – įvyksta apsivalymas, Maksas jaučiasi laimingas ir mylimas, nebelieka jokio konflikto.

Kur gyvena pabaisos to meto JAV vaikų literatūros kontekste buvo itin naujoviška knyga – tikra paveikslėlių knyga, susiejanti vaizdą ir tekstą, siūlanti ne lengvą edukacinį turinį, o kompleksišką žvilgsnį į vaiko vidinį pasaulį ir sudėtingą, intertekstualų kūrinį. Tai dvejopo adresato knyga: vaikui skaitytojui suteikianti progą ir patirti nuotykį, ir nusiraminti, suaugusiam skaitytojui – progą grįžti į vaikystę, prisiminti panašias emocijas ir naujai įvertinti savo vaikų elgesį, labiau pasitikėti jų galimybėmis patiems rasti būdus, kaip susidoroti su kasdieniais sunkumais.

Kai kurie tyrinėtojai įžvelgė kūrinio sąsajų su įvairiais mitais – ne tik su gana akivaizdžia triksteriška blogo, pernelyg išdykusio berniuko figūra, gerai žinoma iš europietiškosios vaikų literatūros, bet ir kur kas subtilesnių. Johnas Cechas knygos viršelyje matomą pabaisą prilygino senovės graikų Minotaurui – tad Maksas keliauja į fantazijų labirintą kaip Tesėjas, kad susidurtų su savo vidiniais demonais ir juos įveiktų¹⁶.

Po knygos Kur gyvena pabaisos Sendakas vėliau parašė dar dvi knygas: Naktinė virtuvė (In the Night Kitchen, 1970) ir Lauke štai ten (1981). Šias knygas pats autorius vertina kaip trilogiją: „Jos visos yra vienos temos variacijos: kaip vaikai išmoksta susidoroti su įvairiais jausmais – pykčiu, nuoboduliu, baime, frustracija, pavydu.“ Nors knygos iliustruotos skirtingai, tačiau visoms būdinga panaši naratyvo struktūra: tikrų įvykių paskatinti vaikai patenka į vaizduotės pasaulį, jame patiria nuotykių, o į tikrovę grįžta pasikeitę – įgavę pamokų, įveikę savo baimes ar kitus sudėtingus jausmus, sutvirtėję, laimingesni.

___________________________________

¹ Maurice Sendak, Kur gyvena pabaisos, Vilnius: Laikas skaityti, 2016.

² Else Holmelund Minarik, Maurice Sendak, Meškiukas ir jo draugė, Vilnius: Vaga, 1971.

³ Virginia Haviland, „Questions to an Artist Who Is Also an Author: A Conversation between Maurice Sendak and Virginia Haviland“, Conversations with Maurice Sendak, [edited by Peter C. Kunze, Jackson]: University Press of Mississippi, 2016, p. 22.

⁴ „An Interview with Maurice Sendak by Roger Sutton“, The Horn Book, 2003 m. gruodžio 1 d., interneto prieiga: https://www.hbook. com/story/an-interview-with-maurice-sendak (žiūrėta 2023-04-25).

⁵ „On the Phone With Maurice Sendak“, The New York Times, 2011 m. rugsėjo 16 d., interneto prieiga: https://archive.nytimes. com/artsbeat.blogs.nytimes.com/2011/09/16/on-the-phone-withmaurice-sendak (žiūrėta 2023-04-20).

⁶ „Mauriceʼas Sendakas: „Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“, Metai, 2017, Nr. 8–9, interneto prieiga: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=2241 (žiūrėta 2023-05-01).

⁷ Maurice Sendak, Kur gyvena pabaisos (knygoje puslapiai nenumeruojami).

⁸ Mary Lystard, „Taming the Wild Things“, Children today, 1989, Nr. 2 (18), p. 16.

⁹ „On the Phone With Maurice Sendak“, The New York Times, op. cit.

¹⁰ Maurice Sendak, Kur gyvena pabaisos.

¹¹ Virginia Haviland, op. cit., p. 22–23.

¹² Jens Sigsgaard, Palė vienas pasaulyje, Vilnius: Alma littera, 2006.

¹³ Maria Tatar, „Wilhelm Grimm/Maurice Sendak: Dear Mili and the Literary Culture of Childhood“, The Reception of Grimm‘s Fairy Tales: Responses, Reactions, Revisions, [edited by Donald Haase]: University Press, 1993, p. 210.

¹⁴ Selma G. Lanes, „A Controversial Triumph: Where the Wild Things Are“, The Art of Maurice Sendak, [edited by Robert Morton], New York: Harry N. Abrams, 1993. Perspausdinta iš Children‘s Literature review, [edited by Scot Peacock], Detroit: Gale, 2003, p. 49.

¹⁵ Maurice Sendak, Kur gyvena pabaisos.

¹⁶ John Cech, „Maz, Wild Things, and the Shadows of Childhood. Angels and Wild Things: The Archetypical Poetics of Maurice Sendak“, Pennsylvania State University press, 1995. Perspausdinta iš Children‘s Literature review, [edited by Scot Peacock], Detroit: Gale, 2003, p. 64.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)