„Tenelieka nė vienų namų be „Žvaigždutės!““¹

Šian, broliukai, šian, sesutės,

Prie brangiosios mūs Žvaigždutės;

Šian, vaikučiai, šian visi,

Kur liepsnelė jos šviesi!

Vytė Nemunėlis²

Šiemet minime katalikiško vaikų laikraštėlio Žvaigždutė, ėjusio 1923–1940 m., šimto metų sukaktį. Kaip nurodoma paantraštėje, leidinys skirtas Lietuvos bernaičiams ir mergaitėms. Leidinio redaktorius, kreipdamasis į vaikus, rašo:

Štai jums „Tėvynės Sargas“ duoda dovanų – „Žvaigždutę“.

„Žvaigždutė“ bus jūsų laikraštėlis.

„Žvaigždutė“ eis kas mėnesį ir neš jums visokių gražių skaitymėlių.³

Apie leidinio atsiradimą redaktorius, mokytojas Stasys Tijūnaitis pasakojo, kad kunigas Mykolas Krupavičius jam pasiūlė: „(…) Pradėk leisti prie „Tėvynės Sargo“ priedą vaikams. Vieną kartą per mėnesį. Po kokius aštuonis puslapius maždaug 18 cm x 12 cm didumo. Pats vardą sugalvosi ir tvarką nustatysi.“⁴

Pavadinimą laikraščiui sugalvojo Tijūnaičio dukrelė Birutė⁵, o pirmojo numerio redaktoriaus žodyje rašoma, kad Žvaigždutė „rūpinsis rodyti jums kelią į gerąjį Dievulį“⁶.

Šiandien pažvelgus į Žvaigždutės pirmąjį numerį įspūdis blankus: 8 puslapių, be viršelio, nė vienos iliustracijos, išskyrus kukliai ornamentuotas užsklandas, nuobodoki didaktiniai tekstai. Bet to meto vaikai tikriausiai džiaugėsi kiekvienu jiems skirtu leidiniu. Bėgant laikui kuklioji Žvaigždutė gražėjo, darėsi patrauklesnė skaitytojams, atsirado iliustracijų, tapo dvisavaitiniu leidiniu, padidėjo apimtis, gausėjo autorių ratas. Žvaigždutės puslapiuose galime aptikti vėliau išgarsėjusių rašytojų pavardžių: Leonardo Žitkevičiaus, Vytauto Tamulaičio, Vytės Nemunėlio, Leono Vitkausko-Arėjo, Jono Kuzmickio-Gailiaus, Mato Grigonio, Petro Kondrato, Pauliaus Drevinio, Pauliaus Preikšo, Antano Zabulionio, Anzelmo Matulevičiaus (Matučio) ir daugybės kitų. Tačiau redaktorius vien šiais autoriais neapsiribojo: jau pirmajame numeryje Tijūnaitis kvietė talkon jaunuosius skaitytojus, kad jie užrašytų ir siųstų redakcijai tėvų ir senelių sektas pasakas, mintas mįsles, girdėtus priežodžius. Redaktorius rašė: „Gera būtų sulaukti ir žinučių ir paveikslėlių iš vaikų gyvenimo: apie vaikų šventes, vakarėlius ir kitokius atsitikimus.“⁷ Ir vaikai rašė, siuntė, o Žvaigždutė spausdino jų kūrybą, tautosaką. Taip Tijūnaitis įtraukė vaikus į svarbų darbą – tautosakos rinkimą, leido jiems pasijusti reikšmingiems. Šio darbo rezultatą apibendrino Genovaitė Raguotienė: „1927–1932 metais „Žvaigždutės“ knygyno serijoje pasirodė penkios „Mūsų pasakų“ knygos (79 pasakos) ir dar du rinkiniai buvo parengti spaudai.“⁸

Leidinėlio turinys persmelktas didaktika, gausu religinių temų: rašoma apie šventuosius, vaikai mokomi būti jautrūs, pamaldūs, gerbti tėvus, senelius, mylėti Tėvynę. Daug dėmesio skiriama blaivybės reikalui. Jauniesiems skaitytojams aiškinama alkoholio žala žmogaus kūnui ir geriančiojo šeimai. Įtaigus to pavyzdys – D. Parušaičio iliustruotas pasakojimas „Suprato, ką mokytojas papasakojo“, ėjęs per tris leidinio numerius (1926 Nr. 1–3). Kitas pavyzdys – publikacija „Ar degtinė gerti nuodėmė“, kurioje motina sūnui aiškina, kodėl vartoti alkoholį yra nuodėmė: „degtinę daro iš tų gražiųjų miltų, iš kurių aš kepu gardžiąją duonutę“, ir nesvarbu, kad namie yra duonos pakankamai – ji skirta ne tam, kad ją gadintum⁹. Spausdinami vaikų laiškai su pasižadėjimais negerti ir nerūkyti¹⁰. Moralizavimų gausa redaktorius perlenkė lazdą. Neigiamai tai vertino Teodoras Šuravinas: „Žvaigždutėje“ randame paprastai daug nuobodžių pamokslų, daug didaktikos – tai jos minusai. Ar reikia vaikus, kurie, rodos, degtinės negeria, vis raginti jos negerti?“¹¹

Žvaigždutėje buvo ir pasaulietinio turinio grožinių kūrinėlių, pažintinių, kraštotyros straipsnelių. Nemažai dėmesio skiriama Vilniaus kraštui. Neretai tai poezijos kūriniai, kuriuose Vilnius vadinamas pavergtu, okupuotu. Spausdinamos sostinės nuotraukos: 1937 m. aštuonioliktojo numerio Žvaigždutės viršelį puošia Aušros Vartų koplyčios Mergelės Marijos atvaizdas su klausimu: „Šv. Aušros Vartų Panele, kada sugrąžinsi mums Vilnių?!“¹² Pasirodo, Vilniaus krašto vaikai taip pat skaitė Žvaigždutę. Varėnos valsčiaus Drucminų sodžiaus mokinukai parašė laišką redaktoriui guosdamiesi, kad „[m]es „Žvaigždutę“ labjau mylime, ne kaip nepriklausomos Lietuvos mažučiai. Mat, mes savo kalba mokyklos neturime. Tai nors iš „Žvaigždutės“ mokomės, šviečiamės“¹³.

Kitas svarbus laikraščio (ir redaktoriaus Tijūnaičio) tikslas – vaikų švietimas, siekis, kad jie išmoktų ir įprastų skaityti. Spausdinamas kreipimasis į mokytojus: „Jūsų pareiga – išmokyti vaikus rašto ir pripratinti juos naudotis tuo raštu, išėjus iš mokyklos.“¹⁴

Leidinį redagavo penki redaktoriai: mokytojai Stasys Tijūnaitis, Jonas Mikulevičius ir kunigai J. Blažys, Jonas Paukštys bei Jonas Kuzmickis-Gailius. Ilgiausiai – vienuolika metų (1923–1933) – dirbo Tijūnaitis: Žvaigždutę leido mokytojaudamas Uogoniškėse (Rumšiškių sen.), Kulvoje (Jonavos r.), Kėdainiuose. Kiti redaktoriai gyveno ir dirbo Kaune.

Žvaigždutė gyvavo 17 metų. Vaikai jos laukė, skaitė, iš jos mokėsi, ją platino. 1940 m. birželio 16 d. išėjo paskutinis laikraštėlio numeris. Metų pradžioje redaktorius Kuzmickis į ateitį žvelgė optimistiškai, kvietė nepalikti nė vienų namų be šio vaikų laikraščio. Bet Žvaigždutė užgeso. Staiga, neatsisveikinusi. Matyt, nespėjo…

Parengė Reda Tamulienė (LNB)

________________________________

¹ [Jonas Kuzmickis], „Naujųjų Metų mintys“, Žvaigždutė, 1940, Nr. 1, p. 2. Parašas: ŽVAIGŽDUTĖS REDAKTORIUS.

² Vytė Nemunėlis, „Šian, vaikučiai, šian visi!“, Žvaigždutė, 1926, Nr. 8, p. 133.

³ [Stasys Tijūnaitis], „Mieli vaikučiai!“, Žvaigždutė, 1923, Nr. 1, p. 1. Parašas: „Žvaigždutės“ Redaktorius.

⁴ Stasys Tijūnaitis, „Dešimties metų „Žvaigždutė“, Sargyba, 1932, Nr. 23, p. 350.

⁵ Ibid.

⁶ [Stasys Tijūnaitis], „Mieli vaikučiai!“, Žvaigždutė, 1923, Nr. 1, p. 1. Parašas: „Žvaigždutės“ Redaktorius.

⁷ [Stasys Tijūnaitis], „Kvietimas talkon“, Žvaigždutė, 1923, Nr. 1, p. 8. Parašas: „Žvaigždutės“ Redaktorius.

⁸ Genovaitė Raguotienė, „Lietuvių vaikų periodika: pradžia ir raida iki 1940 metų“, Vaikų literatūros patirtis, sudarė Kęstutis Urba, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 291.

⁹ „Ar degtinė gerti nuodėmė“, Žvaigždutė, 1925, Nr. 2, p. 24. Parašas: V. B.

¹⁰ „Negerti ir nerūkyti!“, Žvaigždutė, 1928, Nr. 5, p. 89–90.

¹¹ [Teodoras Šuravinas], „Mūsų vaikų laikraščiai“, Vairas, 1932, Nr. 5, p. 99. Parašas: T. Švarnas.

¹² Žvaigždutė, 1937, Nr. 18, p. 1 (virš.).

¹³ „Iš Vilniaus krašto. Vaikų laiškas „Žvaigždutės“ redaktoriui“, Žvaigždutė, 1932, Nr. 3, p. 46–47. Citatos rašyba autentiška.

¹⁴ [Stasys Tijūnaitis], „Pradžios mokyklų mokytojai!: vaikai prašo duonos…“, Žvaigždutė, 1926, Nr. 2, p. 2–3 (virš.). Parašas: Žvaigždutė „Žvaigždutės“ Redaktorius.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 3 (107)