Aidas Jurašius
Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie mėgstamiausias vaikystės, paauglystės ir dabarties knygas, kurios turėtų ypač patikti paaugliams vaikinams, pasakoja rašytojas ir vertėjas Aidas Jurašius.
Aleksiejus Tolstojus „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“. Turbūt vienintelis tikrai „vaikiškas“ kūrinys šiame sąraše, nes, pamėgęs skaityti, pasakas ir panašią literatūrą beveik iškart peršokau ir perėjau prie vyresniems skirtų romanų.
Svarbiausias man su istorija apie Buratiną susijęs dalykas tas, kad tai buvo pirmoji knyga, kurią skaičiau savo noru, niekieno neverčiamas ir neskatinamas. Dabar nelabai net pamenu siužeto peripetijų ar kitų niuansų, bet jei ši knyga atliko postūmio vaidmenį ir pavertė mane aktyviu skaitytoju, vadinasi, paminėti ją čia tiesiog privalau.
Karl May „Vinetu“. Knygų ir filmų apie indėnus populiarumas sovietiniais laikais buvo keistokas reiškinys. Valdžia, matyt, tiražavo tai propagandiniais tikslais – kaip „kapitalistų“ agresijos ir gobšumo iliustraciją. Bet susiklostė taip, kad indėnai tapo apskritai kovos už laisvę simboliu, taigi mano vaikiškoje galvoje Lietuvos 1863 metų sukilimo dalyviai ar pokario partizanai taip pat virto „indėnais“.
K. May‘us apie Amerikos čiabuvius, rodos, nelabai ką nenutuokė, jo romanai – ypatingos meninės vertės neturinčios pasakaitės, bet būtent „Vinetu“ kadaise paskatino mane kaupti knygas, straipsnius, nuotraukas ir visa kita, kas susiję su prerijų indėnais, galiausiai ir mano pirmoji poezijos knyga neatsiejama ir turbūt sunkiai perskaitoma be šių kontekstų. Ir dar: „Vinetu“ buvo pirmoji knyga, kurią skaitydamas kažkuriuo metu grįžau į pradžią ir sąmoningai atkreipiau dėmesį į vertėjo pavardę (Teodoras Četrauskas) – tikėtina, kad tai daugiau ar mažiau prisidėjo ir prie sprendimo renkantis profesiją.
Edvardas Uldukis „Atpildo ietis“. Žvelgiant iš dabartinio taško, turbūt galima šioje apysakoje įžvelgti propagandos gaidelių (herojų samprotavimai apie būtinybę lietuviams eiti išvien su rusais ir pan.), bet apskritai bendro vaizdo tai labai negadina. Tiesiog įdomus istorinis kūrinys apie XIII amžiaus baltų kovas su kryžiuočiais.
Knyga taip patiko ir taip sudomino mūsų praeitimi, kad kiek vėliau, Sąjūdžio laikais, perleista A. Šapokos „Lietuvos istorija“ man tapo beveik „biblija“ (tiksliau, labiau „senuoju testamentu“, nes kaskart baigdavau skaityti ties sąjunga su Lenkija).
Daniel Defoe „Robinzonas Kruzas“. Turbūt apskritai viena mėgstamiausių mano knygų ir bene vienintelė iš šio sąrašo, kurią mielai pavartau iki šiol. Robinzonados žanre, matyt, slypi kažkas archetipiško, nes nežinia kaip kitaip paaiškinti, kodėl monotoniškas ir objektyviai nuobodus pasakojimas apie kasdienę veiklą negyvenamoje saloje (krepšių pynimą, valgio ruošimą ir pan.) veikia taip magiškai. Gal tiesiog labai lengva susitapatinti su herojumi, o gal visa tai išreiškia kažkokią bendražmogišką „naujos pradžios“ svajonę.
Žodžiu, tarsi meditacija žiūrint į laužo liepsną. Tik gaila, kad autoriui reikėjo atomazgos ir įvesdamas piratus ir kitus niekus jis neleido tam laužui tinkamai užgesti.
Rimantas Šavelis „Tadas Blinda“. Turbūt vienintelė lietuvių autoriaus knyga, kurią skaičiau bent trejetą kartų. Kai kurias vietas buvau taip „nuzulinęs“, kad beveik mokėjau mintinai. Atrodytų, tiesiog nuotykių romanas, tačiau parašytas meistriškai, puikiu stiliumi, vaizdinga kalba, sukurti ryškūs personažai. Netgi kaimiško gyvenimo scenos, taip erzinusios lietuviškoje klasikoje, čia atrodė kažkokios romantiškos ir žavios (tarkim, iki šiol pamenu, kaip beskaitant apėmė didžiulis noras paragauti tokio egzotiško dalyko kaip žirnių košė). Be to, labai patiko, kad įvairios nuotykių literatūros klišės (pavyzdžiui, lobių ieškojimas) buvo perkeltos į lietuvišką kontekstą.
Patrick Rothfuss „Karaliaus žudiko kronikos“: „Vėjo vardas“ ir „Išminčiaus baimė“. Šis ciklas su mano vaikyste neturi nieko bendro – tada jis dar net nebuvo parašytas. Bet jei būčiau dabar kokiais 25 metais jaunesnis, turbūt eičiau dėl šių romanų iš proto tiek pat, kiek kadaise dėl „Vinetu“ ar „Didžiosios Lokės sūnų“. Tiesa, vertindamas „Karaliaus žudiko kronikas“ esu subjektyvus: ne šiaip jas skaičiau, o išverčiau į lietuvių kalbą. Šiaip ar taip, mane, visiškai abejingą „magiškosios fantastikos“ žanrui, šie romanai įveikė (ir dėl to pikta, kai vien dėl žanrinių sąsajų juos dažnai lygina su J. R. R. Tolkieno ar panašių autorių pasaulį į juodą ir baltą dalijančiais „komiksais“).
Taip, P. Rothfusso romanai ištęsti. Taip, juose yra ginčitinų aspektų (tarkim, „Išminčiaus baimėje“ herojus užsiima turbūt nelabai paaugliams deramais dalykais, kita vertus, autorius visai logiškai atrėmė, kad tas pats paauglys herojus romane keletą žmonių nužudo, bet tai kažkodėl niekam nekelia pasipiktinimo). Kaip bebūtų, man šio ciklo žavesys slypi ne išgalvotuose žemėlapiuose, pasauliuose ar burtažodžiuose, o virtinėje įdomių, paslaptingų ir sudėtingų personažų. Ir, beje, dėl tūkstančio ir vienos priežasties tai vienas sunkiausių man pasitaikiusių vertimų, o tai taip pat turbūt šį tą byloja apie knygas ir jos autorių.
2018-08-21
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
