Antanas Šimkus
Apie vaikystėje labiausiai mėgtas knygas pasakoja mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius, poetas Antanas Šimkus.
Vytautė Žilinskaitė „Kelionė į Tandadriką“. Ši istorija apie žaislų kelionę į nuostabiąją Tandadriką man visad buvo knyga apie tikrą draugystę. Niekam nereikalingų, išmestų, bet atradusių vienas kitą, bendražygiais tapusių veikėjų ieškojimus autorė V. Žilinskaitė surašė puikia kalba. Ir su humoru, ir su kartėliu. Tai supratau vėliau. Kaip ir tai, kiek tuometinės XX amžiaus realybės ten užkoduota. Labai paveikios Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos – nežinau paveikesnių už jas. Ligi šiol susapnuoju tai kiškį Kadrilį, šunėką Kutą, tai pilotą Menesą… Liūdni sapnai, bet gražūs. Kaip tos vieno veikėjo tariamos eilutės: „Žaislinis, o gal nežaislinis / Gyveno pasauly kikilis, / Tik sykį snapelį nusvilęs, / O jau visu kuo nusivylęs, / Tupėjo prie upės kikilis…“
Paul Berna „Arklys be galvos“. Knyga, atrasta močiutės sekcijos lentynose, ne sykį skaityta. Vaikų gyvenimas ir pramogos gatvėje, toks dvelkiantis laisve, nuotykių troškimu. Na, o pastarųjų netrūksta – suaugę nusikaltėliai tik dėl jiems suprantamų priežasčių siekia pasisavinti mėgstamiausią žaislą – arkliuką ant ratų… Vaikai, žinoma, nepasiduoda. Įtemptas pasakojimas
baigiasi laimingai. Bet man ši knyga atrodo svarbi ne dėl pasakojimo ar kalbos, o dėl paties principo – niekas neturi teisės atiminėti iš vaikų to, kas jiems svarbu ir brangu.
Net jei tai iš pažiūros tik kažkoks arklys be galvos.
Dažnai, lėkdamas dviračiu per kokį grįstą grindinį, prisimenu tą milžinišku greičiu triukšmingai nuokalnėn dardantį žaislinį arklį, ant kurio įsitaisęs vaikėzas išsišiepęs iš džiaugsmo lekia per savo gyvenimą…
Selma Lagerlöf „Stebuklingosios Nilso kelionės“. Tai viena pirmųjų mano savarankiškai perskaitytų knygų. Žinoma, ėmiausi jos ir dėl to, kad tokios didelės apimties Norėjau įveikti. Ir įveikiau. Vėliau po lietaus visas pamatytas apylinkės balas ir virvena
nčias sroveles vadindavau tokiais pusiau švediškais vardais. Man, žinoma, patiko ir paties Nilso istorija, bet ne mažiau – tie galingi man ne visai pažįstamos šalies aprašymai – upės, miškai, miestai, fabrikai. Svajojau būtinai nukeliauti į tą kraštą. Atrodė, šį troškimą nesunku išpildyti. Užaugęs lankiausi Skandinavijoje, netgi šiek tiek gyvenau. Bet ne, kažkaip ne visai tai, ką skaičiau ir skaitydamas įsivaizdavau vaikystėje. Todėl svajonė – būtinai nukeliauti į tą kraštą – išsipildo tik imant į rankas šią knygą. Ką gi, greit skaitysiu vėl…
Broliai Grimai „Pasakos“. Brolių Grimų pasakos lydėjo dar nepažįstantį raidžių, prieš miegą skaitydavo mama. Paskui prakutęs jau ir pats versdavau puslapį po puslapio. Labai mėgau pasakas. Ir tebemėgstu. Ypač smagios tos, kur milžinus pavyksta išgąsdinti. Ypač su pajuokavimais. Pavyzdžiui, įkvepiantis pasakojimas, padedantis susivokti įvaizdžio svarbą, „Septyni vienu kirčiu“. Jau nekalbant apie įvairiopas laimingai pasibaigusias istorijas su princesėmis, įveiktomis kliūtimis, jauniausio brolio sėkme, pagalba ir atjauta iš pažiūros menkesniems, na ir dar tris puslapius įvardinimų, kuriuos mielasis skaitytojas ir pats gali perprasti vienu ypu, tad nebekartosiu. Tiesiog – kaip kokioje TV laidoje sunku įsivaizduoti ponią be grimo, taip ir kalbant apie pasaką neapseisi be brolių Grimų, ne…
John Ronald Reuel Tolkien „Hobitas“. Šią knygą dar pradinėse klasėse besimokydamas atradau miestelio bibliotekoje, kur tekdavo pabūti laukiant tinkamo autobuso namo. Pamenu, kad imdamas tą knygą, galvojau, jog būtų gerai prastumti laiką. O vos pradėjęs skaityti tuos spaustuvės dažais dar dvelkiančius lapus taip įsitraukiau į pasakojamą hobito Bilbo Beginso istoriją, kad paskui jau nedaug kas buvo svarbu. Pasaulis sukosi apie Grafystę, nykštukus, burtininką Gendalfą, žiedą… Tai buvo daug svarbiau. Tiesą sakant, jau nebepamenu, ar tądien spėjau į autobusą. Turbūt. Bet tą geros knygos atradimo jausmą dar pamenu. Neabejotinai.
2017-04-12
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
