Aušra Kiudulaitė

Rubrikoje „Ką jie skaito?“ prisiminimais apie svarbiausias savo vaikystės ir dabar atrastas knygas dalijasi iliustratorė Aušra Kiudulaitė.
Paprašyta aprašyti savo vaikystės knygas iš pradžių labai nudžiugau, bet kuo daugiau galvojau ir rankiojau iš atminties tas knygas, tuo labiau užduotis atrodė neįveikiama. Knygų sąrašas imdavo ir išaugdavo iki begalybės. Atrodė, tų knygų ir įspūdžių iš vaikystės yra tiek daug ir išskirti „tas“ knygas yra labai sunkus ir labai atsakingas darbas.
Viduje įnirtingai kovėsi vaikystės knygų atsiminimai: tekstinės istorijos su knygos vaizdais. Puikiai pamenu, kaip knyga minkštais viršeliais, net jei tai buvo „Kikas“ ar „Pifo nuotykiai“ džiugino daug mažiau, nei „tikros“ knygos kietais viršeliais. Arba knygos celofanuotais, blizgiais viršeliais buvo mažiau tinkamos skaitymui lovoje…

Knygų mano vaikystės namuose buvo daug ir įvairių. Už tai esu dėkinga savo mamai. Todėl ir pats pirmasis mano atsiminimas yra apie knygą ir apie mamą, kuri, pasisodinusi mane ant kelių, skaito eilėraščių ir prozos kūrinių bei jų ištraukų rinkinį vaikams „Jums, mažieji“. Labai puikiai pamenu, kad tai knyga, tuo metu man atrodžiusi be pabaigos: labai lengvai galėjau iškaulyti skaityti dar ir dar. O ir tai, kad proza mainėsi su poezija, man atrodė labai nenuobodu. Tik dvispalvės iliustracijos džiugino daug mažiau.
Antrasis atsiminimas ypač ryškus – ir vėl apie mamą. Tai garsiai skaitoma originalo kalba M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Istorija buvo tokia nepaprasta ir taip skrupulingai mamos cenzūruota, kad labai aiškiai atsimenu norą kuo greičiau pačiai išmokti ir tą knygą skaityti savarankiškai. Iki šiol ši knyga – mano mylimiausia.

Paskui eina labai ryškus atsiminimas apie jau pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą – H. Ch. Anderseno pasakas. Leidimas buvo labai senas, pageltusiais, trapiais puslapiais, tik su keliomis spalvotomis iliustracijomis. Labiausiai paliko įspūdį pasaka ir iliustracija „Karalaitė ant žirnio“. Pamenu, kaip stebėjausi dailininko (nepamenu pavardės, o knyga kaip tik pradingo) nupieštais skirtingais, spalvotais čiužiniais, po kuriais turėjo kažkur būti žirnis, tačiau jo niekur nesimatė. Tai bene vienintelė pasakų rinktinė, kuri man patiko, nes pamenu, jog vėliau visi pasakų rinkiniai man keldavo nuobodulį. Bet puikiai pamenu Norberto Vėliaus Lietuvių liaudies mitologinių sakmių rinkinį, kuris žavėjo, nes buvo šiurpokas ir visai nepanašus į įprastas pasakas.
O tolimesnės mano impresijos matyt yra labiau vizualinės: Kastyčio Juodikaičio iliustruota knyga „Menu mįslę keturgyslę“. Toks neįprastas ir gražus teksto ir vaizdo dėliojimas, primityvūs, stilizuoti ir kartu labai man gražūs lino raižiniai. Tikrai esu ne kartą bandžiusi juos perpiešti.
Ir ypatingai graži Aspazijos Surgailienės iliustruota Vytauto Rudoko knyga „Šokolado Juokdarys“: teksto niekaip neįveikdavau, nors ir labai intriguodavo paskaityti apie tą šokolado fabriką, bet vis vartydavau knygą būtent dėl paveikslėlių. Vėl ir vėl.

Taip varčiau ir Birutės Žilytės iliustruotą Aldonos Liobytės knygą „Pasaka apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“. Buvo ir šiurpu, ir smalsu žiūrėti iliustracijas. Ir kartais atrodo, kad būtent iš šitos knygos susiurbiau tiek spalvas, tiek įsivaizdavimą, kad iliustracija pati gražiausia, kai būna „nuo krašto iki krašto“. Šitos knygos teksto, ne tik vaizdo, grožį atradau ją beskaitydama jau savo pačios sūnui.
Stiprų įspūdį paliko Stasio Eidrigevičiaus iliustruota Eduardo Mieželaičio knyga „Miško pasaka“. Turinys nežavėjo taip stipriai, kaip viršelio iliustracija: arklio balnas yra ir laiptai, ir kelias. Tai atrodė man nepaprastai gražu ir stebuklinga.
Dar viena knyga, kurią labai mėgau ir skaityti, ir nagrinėti iliustracijas, – Gotfrydo Augusto Biurgerio „Baronas Miunhauzenas“, iliustruota Kęstučio Kasparavičiaus. Labai aiškiai atsimenu tiek istoriją apie vyšnios kauliuką, tiek iliustraciją. Vaikystėje mažai skirdavau dėmesio į rašytojų ar dailininkų pavardes, bet K. Kasparavičių įsidėmėjau dėl to, kad beveik visose jo to laikmečio iliustracijose akmenukai ant žemės atrodydavo labiau kaip pabirę stiklo karoliukai. Dabar tai kelią juoką ir pačiam Kęstučiui.
Galiausiai mano puikusis, jau savarankiškai bibliotekoje, o ne namuose, atrastas Janoschas ir jo knyga „Panama labai graži“. Toks istorijos paprastumas ir gražumas, vaizdo ir teksto draugystė paliko labai stiprų ir malonų atsiminimą apie šitą knygą. Šiek tiek buvau apvilta, kad tos Panamos jie taip ir nerado, bet man atrodo, kad perpratau, jog kelionė gali būti daug įdomesnė ir kad kasdienybėje būna paprastų stebuklų. Iki šiol labai mielai skaitau visas Janoscho knygas savo pačios vaikui.

Berikiuodama savo vaikystės knygas supratau, kad mano vaizdinės knygų impresijos yra visgi daug ryškesnės ir stipresnės. Ir dabar kartais jaučiuosi labiau knygų „vartytoja“, o ne skaitytoja. Ir kolekcionuotoja – beveik visos mano aprašytos knygos iki šiol gyvena kartu su manim ir mano vaikais.
2018-04-16
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.