Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mylimiausių knygų vaikams ir jaunimui septynetu dalijasi leidybos specialistas, vertėjas, rašytojas Benas Bėrantas.

Palaukit, o mylimiausia neturėtų būti viena? Bet įsimintinų ir reikšmingų knygų tiek daug. Geri laikai būti vaiku ar palepinti vidinį vaiką, net jei esi suaugęs.

Kadangi kiti jau atkreipė dėmesį į „Septynias minutes po vidurnakčio“, „Amžinuosius Takius“ ir „Siuntėją“, tiesiog pritariamai linktelėsiu, kad tai kiekvieno save gerbiančio skaitytojo lentynoje nusipelniusios būti knygos. Susilaikysiu nepaminėjęs ir šiemet pasirodžiusios savo rašytos paveikslėlių knygos „Riešutortas“, nes tai būtų tas pats, kas prieš atiduodant mokytojai kontrolinį pabaigoje pasirašyti 10 raudonu rašikliu – mažų mažiausiai įžūlu.

Bet mažiau kalbų, daugiau skaitinių.

Pamela L. Travers „Merė Popins“. Ir vis dėlto vienos jau paminėtos knygos (ar tiksliau, serijos) neįtraukti į savo sąrašą tiesiog negaliu. Tai keturios knygos apie magišką auklę Merę Popins, kurios gyveno mamos vaikystės namuose ir kurias ji mums su sese perskaitė balsu. Mes buvom Džeinė ir Maiklas, o ji – pati Merė Popins. Manau, kad būtent ši knyga įžiebė meilę skaitymui. Ir turbūt dėl to dabar kaskart žaviuosi pamatęs merginą ar moterį, kuri nebijo elgtis kitaip ar, aplinkinių nuomone, keistai ir daro tai užtikrintai. Jei kada ieškosiu auklės ar aukliaus, skelbime kaip reikalavimą nurodysiu perskaityti šias knygas.

Violeta Palčinskaitė „Namai namučiai“. Visomis prasmėmis vaikystėje skaityta ir suskaityta knyga, o jos eilėraščiai apsigyvenę ir mintyse, ir širdyje. Pats pavadinimas tiksliausiai ir apibūdina, ką ši knyga man reiškia. Pastebėjau, kad niekas iki šiol neįvardijo nė vienos poezijos knygos vaikams, bet paradoksalu tai, kad šiuos eilėraščius iš vaikystės moka ar bent jau yra girdėję daugelis. Tuose eilėraščiuose tiek daug išminties ir gerumo. Kai 2013 metais dirbant leidykloje „Nieko rimto“ Violetos Palčinskaitės poezija buvo perleista su Sigutės Ach iliustracijomis, skaičiau ir negalėjau atsistebėti, kiek daug eilėraščių mano vidinis vaikas deklamavo kartu.

Peter Härtling „Benas myli Aną“. Ir Ana myli Beną. Turėjau įtraukti bent vieną knygą apie meilę. Ir visai ne todėl, kad būdamas Benas kažkada būčiau mylėjęs kokią nors konkrečią Aną, o todėl, kad tai paprasta ir nuoširdi knyga apie pirmąją, mokyklos laikų meilę su visu jos nuoširdžiu grožiu ir nejaukumu. Net jei pirmas įspūdis toks: „Benui Ana pasirodė bjauri“, o antras dar ir šitoks: „Tikra žąsis, pamanė jis“, Benas susipyksta su visu pasauliu ir įsimyli iki ausų. Pažįstama?

Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Knyga, kurią pirmiausia perskaičiau anglų, o tik paskui lietuvių kalba. Ir abiem kalbom ši istorija paliko neišdildomą pėdsaką. Kai perskaitęs knygą jautiesi esantis geresnis arba galintis būti geresnis, tada žinai, jog tai puiki knyga. Kate DiCamillo tarsi grybšteli, paliečia širdį, bet ne taip, kad skaudėtų, o taip, jog sušildytų. Knyga pasakoja, kaip porcelianinio triušio Edvardo širdyje apsigyvena mergaitė Abilena, senas žvejys su žmona, benamis klajūnas ir šuo, berniukas, grojantis lūpine armonikėle, ir jo sesutė. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ man visada primena, kad širdyje galim atrasti vietos visiems, jei tik patys leisim tam įvykti. Tuo pat metu tai ir literatūros kūrinys, į kurį norisi lygiuotis kaip rašytojui ir apie kurį norisi svajoti kaip vertėjui.

Shaun Tan „Atokaus priemiesčio istorijos“. Penkiolika mažų iki tobulumo nušlifuotų deimantų. Tos istorijos mokė ir moko mane, kaip keliais žodžiais, o kartu ir vaizdais, papasakoti tiek daug. Iki šiol nebuvau skaitęs nieko panašaus ir Shauno Tano stiliaus nesupainiočiau net ir pažadintas vidury nakties, bet vidury nakties geriau tokias istorijas susapnuoti. Mano galva, šiam kūrėjui genijui kiekviena nauja istorija – tarsi improvizacija, kur žodžiai ir piešiniai atkleidžia dar neatrastas prasmes, pojūčius, išgyvenimus. Kai lankiausi Naujojoje Zelandijoje (pats Shaunas Tanas yra iš Australijos), vien dėl šios knygos vis ieškojau atokių priemiesčių. Iš pažiūros ramus ir nuobodokas priemiestis iš tiesų saugo tylias kasdienio gyvenimo paslaptis: tuščiame sklype gyvenantį vandens buivolą, aplink slankiojančius pagalinius žmogiukus, mažytį mainų studentą iš svečios šalies ar vidinį kiemą, kuriame metų laikai atvirkšti. Perskaitęs „Atokaus priemiesčio istorijas“ dar ilgai gailėjausi, kad mokykloje ne itin stengiausi išmokti piešti.

Vince Vawter „Laikraščių berniukas“. Knyga apie mikčiojantį berniuką, kuris vieną vasarą ryžtasi pavaduoti draugą ir išnešioti laikraščius po kaimynystę. Man ši knyga yra puikus pavyzdys, kiek daug galima pasiekti, jei tik įstengsi peržengti per save, nors tai ir yra pati sunkiausia užduotis. Mano manymu, tai tiek psichologine prasme, tiek neįprastu siužetu įdomi apysaka. Be įtraukiančio pasakojimo, kuriame berniukas susiduria su moterimi, kuri per daug geria, buvusiu prekybos laivyno jūreiviu, kuris turi daugybę knygų, kaimynu valkata, dėl kurio kyla pavojus berniuko ir jo auklės gyvybėms, tai taip pat jautri knyga, kuri padeda geriau suprasti mikčiojimo problemą. „Laikraščių berniukas“ man nuolat primena, kaip svarbu nepamiršti, kad kiekvienas kasdien kariauja plika akimi nepastebimą savo karą.

Agnès de Lestrade, Valeria Docampo „Didysis žodžių fabrikas“. Na gerai, užplūdo sentimentai ir įtraukiau dar vieną knygą apie meilę, kuri tuo pat metu man kaip rašytojui yra puikios paveikslėlių knygos pavyzdys. Ne tiek dėl iliustracijų (nors ir jos nuostabios), kiek dėl prasmingos ir metaforomis paremtos istorijos. Tai dar viena knyga, kurioje užfiksuota tai, kas žodžiais nepasakoma. Arba nusakoma tais žodžiais, kuriuos išgali turėti, nes knygos veiksmas vyksta šalyje, kurioje žodžius turi nusipirkti ir tik tada įgyji teisę ištarti. Filas nori prisipažinti meilėje Sibilei, tačiau tam nebūtina turėti visų pasaulio žodžių. Užtenka vos kelių ir labai stipraus jausmo. Vyšnia. Dulkė. Kėdė.

2017-11-02

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai