Daina Opolskaitė
Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas knygas vaikams pasakoja rašytoja, dviejų knygų paaugliams autorė, šių metų Vaikų literatūros premijos laureatė Daina Opolskaitė.
Alan Alexander Milne „Mikės Pūkuotuko trobelė“. Būtent „Trobelė“, nes vaikystėje turėjau tik senąjį šios knygos leidimą. Dar nemokėjau skaityti, todėl vakarais prieš miegą skaitė mama. Kantriai, nes prašydavau vis kartoti, ypač pamiltas vietas. Manęs niekaip nesuprasdavo, sakydavo: ir ką tu toje knygoje randi?
Tai neabejotinai ypatinga knyga. Jos ypatingumas tas, kad joje slypi visiškai unikalus pasaulis tų, kurie jame gyvena. Milnui pavyko sukurti kažką nepaprastai įtaigaus, ypatingai veikiančio ne tik vaiko, bet apskritai žmogaus vaizduotę. Man kartu tai ir absoliučiai filosofinė knyga. Pūkuotuko mąstymas balsu, išvados, patarimai, nuosprendžiai ir, pagaliau, žodžių naujadarai leidžia apmąstyti savo pasaulėjautą. O kiek žmogiškojo charakterio atskirų bruožų atspindžių!
Vsevolodas Nestaika „Robinzono Kukurūzo nuotykiai“. Ukrainiečių rašytojo vaikystės ir paauglystės knyga. Apie dviejų berniukų draugystę. Java ir Pavluša – penktos klasės mokiniai, dvejetukininkai, bet jų pasaulis toks įtraukiantis, nuotykingas! Stipri kalba, geras vertimas, puiki kompozicija, neeilinis humoro jausmas. Pagrindinių veikėjų charakteriai gyvi vaizduotėje iki šiol, ypač didysis nuotykis pasiklydus kukurūzų lauke. Dar – didžiojo diktanto rašymas mokslo metų pabaigoje. Dvejetas ir pataisa…
Dabar nesunku suvokti, kad knygoje esama ir politinio, nacionalistinio atspalvio, tačiau man pirmiausia tai – puiki nuotykių ir vaikystės pasaulio knyga. Beje, ji jau seniai dūlėja bibliotekų archyvuose ir šiandien skaitytojas kažin ar ją rastų…
Felix Salten „Bembis. Bembio vaikai“.Knyga, virtusi maldaknyge. Turiu tokį įprotį: daugybę kartų skaityti tą pačią knygą ir mėgautis, mėgautis…
Labai nustebino visai neseniai rasta informacija, kad Feliksas Zaltenas ją parašė pasaulinio karo aušroje ir kad rašytojui rūpėjo per gyvūnų pasaulį išreikšti savo paties vertybes ir įsitikinimus. Skaitydama knygoje jokio karo nejutau. Vien ypatingai jautriai išjaustą gyvūnų pasaulį, į kurį jie žvelgia kaip žmonės ir jų skausmas bei kančia ne mažesnis nei žmogaus… Iki šiol stiprų įspūdį daro knygoje sukurtas stirnų šeimos vaizdinys – saugumo, ištikimybės ir besąlygiškos meilės pavyzdys.
Johanna Spyri „Heida“. Mano skaitytas Prano Mašioto knygynėlio leidimas užbūrė. Savojo neturėjau, o į biblioteką grąžinti tiesiog skausmingai buvo gaila… Be to, tai knyga, leidusi pažinti Šveicariją: nuostabią gamtą, mažyčius kaimelius, Alpių kalnus…
Skaitydama scenas, kur Heida kalnų trobelėje kartu su seneliu melžia ožkas ir valgo ožkų sūrį, skausmingai užsinorėdavau ir pieno, ir sūrio, nors nei vieno, nei kito per daug nemėgau. Frankfurtas ir pasikeitusi Heidos aplinka sugrąžino nuotykių troškimą, o komiškas panelės Rotenmejeraitės personažas leido kvatotis iki ašarų.
Vis dėlto labiausiai iš šios knygos atmintis išsaugojo nepaprastą tolerancijos ir pakantumo kitokiam žmogui jausmą. Tai knyga, ugdanti ir mažo, ir jau suaugusio skaitytojo jautrumą ir humaniškumą.
Hector Malot „Be šeimos“. Nors laikai ir keičiasi, vis dar neapleidžia įsitikinimas, kad kiekvienas vaikas savo laiku turėtų perskaityti šią knygą. Ir neišeiti iš vaikystės jos nematęs. Nuo pirmo sakinio pavergiantis, įtraukiantis pasakojimas.
Dabar sakyčiau, kad tai labai emocionali knyga, ypač išgryninanti jausmus, apeliuojanti į pačias stipriausias skaitytojo emocijas, sukelianti katarsį iki ašarų, iki skausmo. O tai tikrai geros knygos bruožai. Man asmeniškai pati paveikiausia buvo Vitalio mirties scena. Žmogaus netekties, artimo netekties skausmas subrandina net ir mažą žmogų. Be abejo, meistriškai ir labai paveikiai aprašytos našlaičio Remio bado ir skurdo scenos. Neįmanoma nepaminėti ir šuns – ypatingojo pudelio Kapio, renkančio į puodelį monetas. Nepaisant visos meistrystės, knyga turi ir dar vieną labai girtiną dalyką – laimingą pabaigą.
2017-04-24
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
