Apie pamiltas knygas pasakoja leidyklos „Nieko rimto“ korektorė, studentė lituanistė Goda Baranauskaitė.

Nieko rimto, 2006
Nieko rimto, 2006

Kęstutis Kasparavičius „Trumpos istorijos“. Nors pats K. Kasparavičius sakosi besijaučiantis labiau knygų iliustruotoju, o ne rašytoju, vis dėlto tai, kaip šis autorius geba organiškai jungti vaizdą ir tekstą, man kelia nuoširdų susižavėjimą. Nors ir trumpos K. Kasparavičiaus istorijos, bet kiekviena jų taikliai pasakoja gyvenimą tų, kurie mums kartais atrodo savaime suprantami. Jautrus autoriaus žvilgsnis aplinkai jau kiek suaugusią mane truputėlį verčia susigėsti dėl tokio kartais ištinkančio užmaršumo. Tuomet skubu padėkoti jau suplyšusiems savo batams už tiek daug kartu pramintų takelių.


Alma littera, 2000
Alma littera, 2000

Frances Hodgson Burnett „Mažoji princesė“. „Mažoji princesė“ yra tiesiog odė vaizduotės galiai (visai kaip „Heida“ – odė gyvenimo džiaugsmui). Viena iš tų knygų nepaprastai jautriai kuriančių vaiko, per anksti susidūrusio su visai nevaikiško gyvenimo negandomis, pasaulį. Pirmą kartą (bet ne paskutinį) perskaičiusi šią knygą vaikystėje iki šiol su savimi nešiojuosi tą nepaprastą tikėjimą žmogaus gebėjimu išlikti savimi nepaisant nieko. Tokia vidinė stiprybė, kylanti iš autorės tapomo mažos mergaitės paveikslo, negali nežavėti. Be galo džiaugiuosi, kad tada į mano rankas pakliuvo knyga, leidusi visai kitaip įsivaizduoti princeses.


Nieko rimto, 2015
Nieko rimto, 2015

Shaun Tan „Prarastas daiktas“. Iš pirmo žvilgsnio ši istorija gali pasirodyti absurdiškai komiška. Bet greitai šypseną pakeičia suvokimas, kad šis absurdas yra šiųdienio žmogaus realybė. Knyga apie tai, kaip mes greitai keičiame pasaulį, bet jame patys kartais truputėlį išnykstame ir pasimetame. O gal mus pameta kiti? „Prarastas daiktas“ padeda surasti patį save – ir visai naujai, ir vėl iš naujo. O kai truputėlį giliau pasikapstai savyje, tikrai prisimeni, kad šiame pasaulyje gyveni ne vienas.


Nieko rimto, 2016
Nieko rimto, 2016

Patrick Ness „Septynios minutės po vidurnakčio. Ši knyga tapo mano nauju atradimu. Poetiškas pasakojimas apie didžiausias baimes – netekties ir nežinomybės. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, jas padiktuoja pats gyvenimas, todėl nuo jų pabėgti neįmanoma. Tenka išmokti su jomis susigyventi ir priimti kaip savo esybės dalį, susidraugauti su savo vidiniu siaubūnu. Gal kam „Septynios minutės po vidurnakčio“ gali pasirodyti ir niūri knyga, bet skaitydama šiame niūrume aš visuomet jaučiau šviesą. Beje, nuostabios ir iliustracijos.


Alma littera, 2002
Alma littera, 2002

Natalie Babbitt „Amžinieji Takiai“. Filosofinis žvilgsnis (o aš jį labai mėgstu!) į gyvenimo prasmę, sukeliantis begalę įvairiausių minčių. Kaip aš pasielgčiau Vinės vietoje? Ar galima gyventi amžinai ir neprarasti gyvenimo džiaugsmo? Bet ką daryti, kai negali pasirinkti kaip Vinė, kaip su tuo susitaikyti? Kiekvienas šioje knygoje gali atpažinti save ir susidurti su klausimais, nuo kurių kartais bandome pabėgti. „Amžinieji Takiai“ viena tų knygų, kurią skaitydama vėl ir vėl atrandu vis naują santykį su savimi ir mane supančiu pasauliu.

2016-09-19

 

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai