Ilona Ežerinytė
Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas savo vaikystės knygas pasakoja rašytoja, šių metų Prano Mašioto ir Aldonos Liobytės premijų laureatė Ilona Ežerinytė.
„Visai neseniai iš tėvų buto Šiauliuose į namus Vilniuje parsivežiau krūvelę savo vaikystės knygų – aptriušusių, nublukusiais viršeliais, suskaitytų beveik iki nebeįskaitymo – ir vis dėlto tokių brangių. Šiandien arčiau prisitraukiu penkias. Girdžiu, kaip brazda dėžėje likęs Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno „Spragtukas ir Pelių karalius“, kaip daužosi Vilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“. Ten dar yra Selmos Lagerlöf „Liovenšioldų žiedas“. Žinau. Bet apie juos kitąkart.“
Astrid Lindgren „Nykštukas Nilsas Karlsonas“. Tas leidimas, kurį aš turiu, vadinasi tiesiog „Nykštukas Nilsas“. Jame kelios pasakos, bet svarbiausia, paveikusi – galiu drąsiai sakyti – visą mano gyvenimą, yra apie vienišą berniuką Bertilį ir nykštuką. Bertilis išmokomas pasiversti mažu, palietus tokią vinį ir pasakius „Čilevipen“. Vėl palietus atvirsti dideliu.
Matyt, tada, kai tą knygą skaičiau (ar man skaitė), supratau, kad įmanoma vienu metu gyventi daugiau nei vieną gyvenimą (gali būti vaikas, bet ir nykštukas), po tavo pasauliu (kambariu su lovele) yra kitas pasaulis – pelės butas su kokline krosnimi… Tai man ir buvo gražiausia – knygoje papasakotas žmonių gyvenimas nėra niekaip „sustebuklintas“, jis veikia pagal savo dėsnius, bet po (už, ant, virš, šalia…) egzistuoja kita realybė, kuri atsidengia tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
Maria Konopnicka „Nykštukai ir našlaitė Marytė“. Ši XIX a. lenkų poetės, prozininkės, literatūros kritikės, moterų teisių gynėjos knyga, kaip matoma, irgi yra apie nykštukus: karalių Šviesutį, jo pavaldinius Trumputį, Paistaliuką ir kitus, apie valstietį Skrobeką, du jo berniukus ir našlaitę Marytę…
Skrobekas prislėgtas žmonos mirties ir skurdo, jis neturi jėgų ką nors pakeisti savo gyvenime, jo laukai dirvonuoja, namai apėję voratinkliais. Ir nykštukai, apsigyvenę valstiečio sklype, nutaria jam atsidėkoti už pastogę – prikelti puolusią jo dvasią… Knygoje daug skurdo, mirties, skausmo, bet dar daugiau vilties.
Hans Christian Andersen „Pasakos ir istorijos“. Visi žino Anderseno pasakas, o istorijos kiek retesni kūriniai, kurių žanrą ne taip lengva nusakyti… Kas yra „Šešėlis“ arba „Drąsusis cino kareivėlis“? Tai panašu į pasakas suaugusiesiems. Jos baugios, skaudžios, be laimingos pabaigos…
Kai kurių Anderseno kūrinių beveik negaliu skaityti ir dabar – „Eglutės“, „Mergaitės su degtukais“ – taip jautru ir žeidžia. Bet tas jausmas, kai perskaitai – vieną vienintelį kartą gyvenime, bet visiems laikams. Kaip „Kliudžiau“.
Oscaro Wilde‘o „Laimingasis princas“ pratęsia liūdnųjų mano vaikystės knygų sąrašą. „Grožis plius gailestis – tikriausiai tik šitaip galima apibrėžti meną“, – sakė Vladimiras Nabokovas, JAV rusų rašytojas.
Mano minimoje O. Wilde‘o pasakoje yra abu šie stebuklingi komponentai. Aukso lakšteliais puošta Laimingojo princo statula, stovėdama miesto aikštės viduryje, iš viršaus mato žmonių skurdą ir nelaimes ir negali būti laiminga. Ji randa būdą padėti žmonėms, ir didelė yra tos pagalbos kaina…
O paskutinė knyga iš penketuko priklauso fantastinei literatūrai. Tai JAV rašytojo Henry‘io Kuttnerio apsakymų rinkinys „Pragaištingas laivas“. Jame yra toks kūrinėlis „Nuomininkai“, kurį skaičiau daugybę kartų. Tai istorija apie sutuoktinių porą, provincijos viešbutyje nuomojusią kambarį keistam profesoriui. Su kitais daiktais keistuolis kartą atsinešė ir narvelį, uždengtą tamsiu audeklu. Priverstas kelioms dienoms išvykti nuomininkas griežtai prisakė šeimininkams į jo kambarį neiti ir nieko ten neliesti. Bet šeimininkų smalsumas buvo nenugalimas – kokį gi paukštį slepia svečias narvelyje? Atidengę skraistę jie pamatė mažą namelį, o jame gyveno… nesakysiu kas. Ir tas „nesakysiu kas“ mokėdavo savo šeimininkui nuomą sėkme.
Taigi sėkmė yra mokestis. Tik per gyvenimą taip ir nesupratau – mes ją gauname už nuopelnus ar į skolą…
2017-05-18
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.