Inga Mitunevičiūtė
Apie pamiltas knygas pasakoja vaikų literatūros specialistė Inga Mitunevčiūtė.
Michael Bond „Ir vėl meškiukas Pedingtonas“. Tai be galo skaidrus pasakojimas apie „šviesios prigimties meškiuką, kuris niekada nepraranda vilties“. Visi meškiuko nuotykiai baigiasi laimingai, nes jis viską daro be galo nuoširdžiai. O kai darai ką nors iš visos širdies, ar gali nepavykti? Taip pat iš meškiuko galima pasimokyti mandagumo ir gerų manierų, mat jis yra be galo gerai išauklėtas ir puikus jaunikaitis. Rekomenduoju visiems, iš visų jėgų besistengiantiems neprarasti vilties.
Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“. Man apskritai labai patinka Kate DiCamillo kūryba, jos gebėjimas pasakoti įdomias ir prasmingas istorijas. Manau, pasaulis susideda iš daugybės istorijų – mano, tavo, mūsų, jų… „Pasaką apie Desperą“ mėgstu dėl to, kad pagrindinis šios knygos motyvas – veržimasis į šviesą.Gėrio ir grožio link. Perskaitęs šią knygą supranti, kad net būdamas mažas peliukas gali turėti didelę ir drąsią širdį, o vienas ryžtingas poelgis padarys šį pasaulį geresnį – nors tik truputį, bet vis tiek.
Tove Jansson „Tėtis ir jūra“. Knyga apie amžinus dalykus. Amžiną ilgesį, amžiną vienatvę, amžiną savęs ieškojimą, ir subtilią draugystę, suteikiančią viskam prasmę. Mane žavi Tove Jansson išgalvotas Trolių Mumių pasaulis, jaučiuosi ten be galo jaukiai – tarsi sėdėčiau Muminuko mamos virtuvėje, šveisčiau blynus su uogiene ir pienu ir klausyčiausi paprastų ir tokių nuostabių istorijų apie pasaulį, kuriame nėra blogio.
Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“. Morkų spalvos plaukų ir puikaus strazdanų rinkinio savininkė Anė gali išmokyti gyvenimo pilnatvės. Gyventi taip, tarsi kvėpuotum pilna krūtine. Liūdėti taip, tarsi niekad nebepamatysi saulės. Džiaugtis taip, lyg skristum kartu su paukščiais vaivorykščių takais. Ir dirbti taip, kad viskas įkaistų aplinkui. „Anė iš Žalaistogių“ yra knyga, kuri neabejotinai visada pakelia ūpą.
Sergej Kozlov „Ežiukas rūke“. Nnuostabiai poetiškas pasakojimas apie tokius paprastus dalykus kaip ėjimas vienas pas kitą į svečius, arbatos gėrimas, draugystė, žvaigždės ir krentantys lapai. Dar balsai ir garsai, šnibždesiai, sapnai. Man be galo patinka, kad šiame beveik mikroskopinių patirčių ir pojūčių pasaulyje įmanoma ir kita – globali, kosminė – perspektyva, o Ežiukas, pamatęs Žemę iš kosmoso platybių sušunka: „Neterškite mano žemės!“ Tai be galo jautrus ir svarbus momentas. Tokia jautri ir svarbi ir visa knyga.
2016-04-21
