Knygos, kurios padeda nepasiklysti

Skaityti pradėjau nei anksti, nei vėlai, greičiau tipiškai – pirmoje klasėje, t. y. 7 metų, tačiau pirmoji mano patirtis, kurią gerai pamenu, yra kiek ankstesnė – tai buvo sąlytis su knyga per jos iliustracijas. Darželyje labai mėgau piešti, o šį pomėgį auklėtoja vertino kaip manąją savastį, tad jau tuomet buvau laikoma dailininke. Pamenu užduotį – reikėjo nupiešti meškiukus, kuriuos nuoširdžiai kopijavau nuo paveikslėlių knygos. Viskas išlikę atmintyje: ir knyga, iš kurios kopijavau, ir piešinys, kurį iki šiol esu išsaugojusi. Taigi, nuo ankstyvos vaikystės mane supo paveikslėlių knygos, kurios suformavo mano ypatingą santykį su knyga apskritai.

Jei manęs paprašytų rekomenduoti kokią knygą, pirmiausia ir pasiūlyčiau paveikslėlių knygas, nes jos ne tik nukelia į stebuklingą vaizdų pasaulį, bet kartu ir perteikia neišdildomas gyvenimo pamokas. Paveikslėlių knygų būna visokių, paprastesnių ir labai geros poligrafinės kokybės. Yra puikių intelektinės kūrybos pavyzdžių. Tačiau svarbiausia – kad ji tiktų, būtų aktuali tau. Ir tai nėra vien vaikams skirta literatūra, geros paveikslėlių knygos dažniausiai turi du adresatus, o kartais jos skirtos tik suaugusiems.

Paveikslėlių knygos veikia terapiškai, jas perskaityti galima labai greitai, dažnai ilgai neužtrunki, tačiau įspūdis didžiulis – ir estetinis, ir emocinis. Istoriją papasakoti paprastai ir išreikšti ją minimaliomis dailės priemonėmis – vienas iš knygos sėkmės garantų. Čia norėčiau truputį nusikelti į savo vaikystę ir prisiminti vieną kitą savo mėgtą knygą.

Vaga, 1976
Vaga, 1976

Jeigu vertintume pagal šiuolaikinę paveikslėlių knygų sampratą, atrodytų, kad sovietmečiu jų nebuvo, tačiau, nors ir stipriai ribojant, kai kurie vertimai su originaliomis iliustracijomis į vaikų knygų lauką prasprūsdavo, tiesa, dažnai gan skurdokos poligrafinės išvaizdos. Vienas tokių knygos pavyzdžių – amerikiečių rašytojos Ellen MacGregor (1906–1954) knyga „Vėžlys Teodoras“ (Vaga, 1976). Jos dailininkas – į JAV emigravęs vengrų kilmės Paul Galdone (1907–1986), didžiąją savo kūrybos dalį skyręs vaikams. Dailininko kūryba išsiskiria paprastomis eskiziškomis tušu pieštomis iliustracijomis, kartais truputį paspalvintomis, nestokojančiomis subtilaus humoro. Puikiai iliustruotoje knygoje pasakojama lėtai judančio ir vis nerandančio savo ketvirtojo bato – kaliošo – vėžlio istorija. Ši knyga išleista prastu popieriumi ir teturi dvi ryškias – geltoną ir raudoną – spalvas, viskas pasakojama keverzones primenančiais plunksnos piešiniais, kurie atskleidžia vėžlio gyvenamą aplinką ir suteikia knygai netikėto žavesio.

Vaga, 1971
Vaga, 1971

Iš vaikystės gerai pamenu ir kitą garsaus amerikiečio rašytojo ir iliustruotojo Maurice Sendak iliustruotą Else Holmelund Minarik (1920–2012) knygą „Meškiukas ir jo draugė“ (Vaga, 1971), kuri buvo išversta ir išleista Lietuvoje su originaliomis iliustracijomis, pieštomis tušu ir truputį paspalvintomis akvarele. Knyga apie meškiuko ir mergaitės draugystę. Pamenu, ypač akį traukė puošni, nėriniais dekoruota Viktorijos laikų stiliaus meškiuko mamos suknelė.

Všį „Laikas skaityti“, 2016
Všį „Laikas skaityti“, 2016

Tik visai neseniai Lietuvoje išleista kita klasika tapusi M. Sendak paveikslėlių knyga „Kur gyvena pabaisos“ (Všį „Laikas skaityti“, 2016). Tai nuostabus dailininko kūrinys, sukonstruotas taip, kad būtų įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. M. Sendak kaip kūrėją išgarsino būtent ši knyga. Joje pasakojama apie berniuką Maksą, kuris už siautėjimą po namus mamos pasiunčiamas į lovą be vakarienės. Kambaryje nutinka keisčiausi dalykai – Maksas atsiduria džiunglėse, kur sutinka laukinius padarus – pabaisas. Jis džiaugiasi sugebėjęs pasprukti iš namų, o ir pabaisos jo visai negąsdina. Tačiau berniuką sugrįžti priverčia ne kas kita, o namų ilgesys ir kvepianti vakarienė. Svarbiausiais knygos tikslas – pakalbėti apie vaiko baimes ir tas pabaisas, kurios autoriaus pavaizduotos su begaliniu humoru, tarsi nuvainikuojančiu jų pabaisiškumą.

Alma littera, 2013
Alma littera, 2013

Pasitelkdami paveikslėlių knygas galime kalbėti įvairiomis temomis apie gyvenimą – laimę, meilę ir net mirtį. Apie abipusę meilę rašoma be galo gražioje airių rašytojo Sam McBratney knygoje „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“ (Alma littera, 2013), dailininkė – Anita Jeram (g. 1965). Knyga buvo išleista 1994 m., ir iki šiol yra išversta į 53 kalbas, parduota didžiuliais tiražais. Kūrinyje vaizduojama, kaip, rodos, visiškai paprastai galime išreikšti meilę savo artimiesiems.

Odilė, 2018
Odilė, 2018

Knyga, apie kurią norėtųsi daugiau pakalbėti, moko ne tik mylėti, bet ir nepamiršti, kad gyvenimas turi pabaigą. Apie tai kalba rašytojo ir dailininko Wolf Erlbruch (g. 1948) sukurta paveikslėlių knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“ (Odilė, 2018). Meniškais piešiniais, taupiais sakiniais, šilta ir žaisminga kalba pasakojama apie mirties nuo gyvenimo neatsiejamumą, siūloma tiesiog su ja susidraugauti. Meninė kalba – minimali. Herojai tarsi patalpinti į beorę erdvę, lyg už peizažo ribų, tarsi pakelti į kitą dimensiją. Anties ir Mirties dialoguose kalbama metakalba. Mirtis, atkeliavusi pasiimti Anties, tampa ne tik jos drauge, bet ir mokytoja. Antis, pirmą kartą išvydusi Mirtį, išsigąsta, tačiau palaipsniui jų dialogai įgyja kitokią vertę – jie tampa gyvenimo išminties pokalbiu. Knyga palieka laisvę vaizduotei, o tekstas ir iliustracijos, vienas kitą papildydami, sukuria paprastos, lengvos ir stilingos knygos jausmą.

Tikra knyga, 2019
Tikra knyga, 2019

Apie vienatvę ir draugystę kalba bežodė Ievos Babilaitės paveikslėlių knyga „(Ne)vienas“ (Tikra knyga, 2019). Ji išsiskiria dailininkės pasirinkta originalia meno kalba. Viena vertus, sukurti aiškų pasakojimą buvo tam tikras iššūkis ne vien dailininkei, bet ir tėveliams, kurie skaitys šią knygą vaikams, – juk knygoje nėra žodžių! Kūrinys tarytum pats siūlo kurti savo pasakojimą, kiekvienąkart ją galima perskaityti kitaip, kviečiama visą dėmesį sutelkti į vaizdą, į kiekvieną atvarto detalę. Dailininkei pavyko surasti pačių iškalbingiausių vaizdo formų, kad skaitytojas ją suprastų ir be žodžių.

Aukso žuvys, 2017
Aukso žuvys, 2017

Yra puikių paveikslėlių knygų istorinėmis temomis. Linos Itagaki iliustruota ir Jurgos Vilės parašyta knyga „Sibiro haiku“ (Aukso žuvys, 2017) tapo tikru bestseleriu ir tarsi legitimavo grafinio romano žanrą Lietuvoje. Pas mus mažai paplitęs žanras šioje knygoje atsiskleidė visais savo privalumais: raiškiu meniniu sprendimu, puikiais piešiniais ir parinktomis spalvomis bei intriguojančiu pasakojimu, paremtu tikra istorija, susijusia su mūsų senelių kartos patirtais išgyvenimais ir sunkumais, skaudžia Lietuvos pokario realybe. Piešti personažai, įvairūs knygos atvartai tiesiog įtraukia žiūrovą į to laiko įvykius, sukuria užburiamą vaizdo ir teksto vienovę. L. Itagaki pavyko išlaikyti aiškią pasakojimą giją, stilistinę vienovę ir kartu suaktualizuoti šio žanro privalumus.

Tikra knyga, 2018
Tikra knyga, 2018

Paveikslėlių knygos gali turėti pažintinius ar edukacinius tikslus. Šiuo atžvilgiu išsiskiria jaunos dailininkės Monikos Vaicenavičienės sukurta paveikslėlių knyga „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ (Tikra knyga, 2018). Visas knygos naratyvas puikiai perteiktas vaizdais. Dailininkė knygą sukūrė naudodama dvi labai paprastas dailės technikas – spalvotus ir nespalvotus pieštukus ir karpinius – aplikacijas iš spalvoto popieriaus. Visa tai sujungta į darnią, stilingą ir nuotaikingai banguojančią pasakojimo visumą. Iliustracijos sukurtos iš skirtingų žiūros taškų, tarsi būtų kinematografinės – tai pritrauktos, tai nutolintos lyg iš paukščio skrydžio, nuolat keičiasi kadrai, ir visa tai sukuria pulsuojantį ir nenuobodų pasakojimą. Taiklus ir spalvų parinkimas – niūrūs arba labai svarbūs įvykiai perteikiami tik paprastu pieštuku, šiltesni – spalvotai, o ryškiausiai iliustruojama gimtinė, nusidažanti giliai žaliomis spalvomis.

Pasakojimas dėliojamas labai kruopščiai parinkus ikonografiją, atitinkančią laikmetį, tai – XIX a. pab.–XX a. pr. Interjerai, įvairūs daiktai, žmonių apranga ir, galų gale, architektūra leidžia atpažinti miestus, konkrečius pastatus, žmonių veiklas ir amatus. Pagrindinis knygos veikėjas – daktaras Jonas Basanavičius – visur vaizduojamas su jam būdingais išvaizdos ypatumais, nesvarbu, ar jis vaikas, ar garbaus amžiaus sulaukęs vyras.

Debesų ganyklos, 2016

Knygos tekstas, dailininkės parašytas ranka, pačiai knygai suteikia archajiškumo įspūdį ir dera prie paties laikmečio. Įvykiai priartinti prie skaitytojo, čia galima rasti visko: nuo balų iki politikos, nuo slavų kalbos rašmenų iki trispalvės, nuo medinės kaimiškos pirkios iki Gedimino bokšto, nuo Ožkabalių balos iki Amerikos laisvės statulos, nuo liūto iki pelėdos, ir, pagaliau, nuo meilės balandžių iki Aušros, patekėjusios kadais prieš šimtmetį. Ši paveikslėlių knyga yra puiki dovana Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga.

Debesų ganyklos, 2016
Debesų ganyklos, 2016

Dailininkės Linos Dūdaitės paveikslėlių knygos išsiskiria ypatingomis iliustracijomis, jos suteikia galimybę neskubėti. Labiausiai man patinka jos iliustruota knyga „Liūto riaumojimas“ (Debesų ganyklos, 2016) pagal latvių rašytojo Juris Zvirgzdiņš tekstą. Jau knygos viršelis mums išduoda, kad istorija nepaprasta – jame vaizduojamas plačiai išsižiojęs liūtas, gerklės išgaubime įkomponuotas knygos pavadinimas, kurį, rodos, jis garsiai išriaumoja. Tik vėliau iš teksto suprasime, kad čia ir yra visas paradoksas – liūtas juk turi ir gali garsiai riaumoti, o knygoje – ne, jis serga.

Teksto prasmė skaitytojui veriasi lėtai, tarsi kino filmo atskirų kadrų principu. Knygoje pateikiami du vienas šalia kito esantys vaizdai – vienas bendresnis, kitas – išdidintas jo fragmentas, kuris tampa abstrakcija, laiko sustabdymo momentu. Lietaus lašai ant lango, kabančių užuolaidų klostės ar debesų avelės – tai tie vaikystės reginių paveikslai, kurie dažniausiai supa sergant, gulint lovoj ar esant namuose, kai nepaliaujamai lyja lietus. Tokiomis meditatyvinio pobūdžio iliustracijomis kūrinyje kalbama ne vien apie gyvenimo džiaugsmą, bet ir apie liūdesį, ligą, senatvę. Tekstas ir vaizdai darniai sujungti, iliustracijos pačiam pasakojimui suteikia papildomų reikšmių, jos atviros įvairioms interpretacijoms.

Tikra knyga, 2016
Tikra knyga, 2016

Vienas sėkmingesnių nepriklausomos Lietuvos paveikslėlių knygos pavyzdžių yra Evelinos Daciūtės „Laimė yra lapė“ (Tikra knyga, 2016), kuriai iliustracijas sukūrė Aušra Kiudulaitė. Knyga jau perleista septyniskart, išversta ne tik į anglų, bet ir daugelį kitų kalbų. Knygos sėkmės receptas – geras tekstas ir puiki vaizdo kalba: aiškios spalvos, intertekstai, ne vienas knygos adresatas. Knygos iliustracijos nuotaikingos, kontrastingos, žavios ir stilingos, nestokojančios sveiko humoro. Ypač išsiskiria graži teksto ir vaizdo dermė, puikiai parinktas šriftas, kuris tiesiog sulimpa su iliustracijomis. Dailininkė nevengia kontrastingų spalvinių derinių, o jų kaita perteikia teksto nuotaikas – džiaugsmus ir liūdesius. Ten, kur daug judėjimo, greitas gyvenimo tempas, dominuoja geltona ir juoda spalvos, ten, kur liūdesys, puslapiai atšąla mėlynomis ir violetinėmis spalvomis, o kur tiesiog gera – žiba oranžinė, laimės ir sveikatos spalva. Tai knyga, kuri formuoja skaitančiojo skonį, yra ritminga ir kurianti įvairialypę pasaulėvoką.

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai