Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo vaikystės knygas dalijasi literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ vadovas Justinas Vancevičius.

Vaikystė buvo dosni puikių knygų. Merė Popins, Pūkuotukas, žavūs Astridos Lindgren herojai (kurių mylimiausia – plėšiko duktė Ronja), Nežiniukas ir jo kompanija, vėliau – Aleksandro Diuma nuotykių ištroškę personažai, kelios lentynos Laukinių Vakarų istorijų ir dar, ir dar, ir dar… Ištisa virtinė unikalių pasaulių, kuriuos lankydamas augau ir keičiausi. Ach, tiesa – ir Mažasis princas. Ne kartą skaitytas ir pieštas, jautrus, svajingas, mokęs matyti tai, kas svarbiausia…

Mylimiausios knygos neturiu. Buvo nepatikusių. O visos patikusios – mylimiausios. Tačiau jų visų į vieną straipsnį neįsprausi. Reikia pasirinkti penkias. Kokiu būdu? Kodėl ši, o ne kita? O jeigu pastaroji nusimins? O ką daryti su širdgėla atsisakant šios? Žodžiu, dilema. Tada pagalvojau, kad pasirinksiu kūrinius, kuriuos sieja bendra tema. Tai, kas ir dabar audrina vaizduotę. Tai – kelias, kelionės.

 

Vaga, 1984
Vaga, 1984

Selma Lagerliof, „Stebuklingosios Nilso kelionės“

(iliustravo B. Libekas, Vaga, 1984)

Knygos fabula paprasta – vieną dieną Švedijos kaime augantį neklaužadą burtininkas paverčia nykštuku. Berniukas priverstas palikti namus ir ant žąsino Martyno kupros leistis į ilgą ir neįtikėtinų nuotykių kupiną kelionę. Skaitydamas šią knygą ir aš svajojau tapti nykštuku ir keliauti aplink pasaulį su tokiu draugu kaip Martynas. Rimtai. Nilso kelionės mokė daugelio dalykų: kad jei esi mažas, tai nereiškia, jog bejėgis; kad turėti tikrą draugą ir yra tikrasis stebuklas; kad labai svarbu, jog būtų bent viena tavimi tikinti gyva būtybė; kad namų svarbą dažnai suvoki tik būdamas toli nuo jų.

Beje, vaikystėje ši knyga man priminė geografijos vadovėlį apie Švediją. Tik stebuklingąją jos pusę. Atrodė, kad dauguma knygoje minimų geografinių pavadinimų atkeliavę iš padavimų ar pasakų. Dabar žinau, kad panašumas į vadovėlį net labai tikras. Pasirodo, knygą S. Lagerliof parašė paprašyta švedų ugdymo įstaigų vadovų, ir ji buvo naudojama kaip mokymo(si) medžiaga integruoto ugdymo plane. Geografijos, biologijos, istorijos, literatūros, etikos, mitologijos pamokos vienoje – Nobelio literatūros laureatės parašytoje – knygoje. Juk skamba neblogai net ir mūsų laikais? Priminsiu, tai įvyko 1906 metais. O Selma Lagerliof – pirmoji rašytoja moteris apdovanota Nobelio premija. Nilso kelionės iki šiol laikomos vaikų literatūros šedevru, kurį būtina perskaityti.


Vyturys, 1985
Vyturys, 1985

Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas, „Hobitas“

(iliustravo M. Belomlinskis, Vyturys, 1985)

Ooo, iki šiol prisimenu, su kokiu nekantrumu laukdavau tos akimirkos, kai nersiu į „Hobito“ pasaulį! Anuomet užgimusi nuostaba, kaip toks daugiasluoksnis, žavių personažų, neįtikėtinų vietovių, magijos, mūšių, sustingti verčiančių nuotykių kupinas pasakojimas galėjo gimti žmogaus galvoje, gyva iki šiol (panašų nuginkluojantį susižavėjimą dar kartą patyriau artėdamas link trisdešimtojo gimtadienio, kuomet pirmą kartą atradau Filipo Pulmano trilogiją „Jo tamsiosios jėgos“ (angl. „His Dark Materials“). „Hobitas“ įkvėpė vaikystės žaidimus – kardų ir skydų gamybą, kovą su įsivaizduojamais slibinais… O kai kurie iš mūsų norėjo tapti galinguoju burtininku Gendalfu. Smagūs buvo laikai anuomet Viduržemėje! Šią knygą (kaip ir „Žiedų valdovą“) būtina paskaityti… visiems. Ir neikit žiūrėti filmo – jis nė iš tolo neprilygsta knygai.


Vaga, 1966
Vaga, 1966

Hansas Kristianas Andersenas, „Pasakos“

(iliustravo J. M. Šanceris, Vaga, 1966)

Be abejonės, toli gražu ne visos Anderseno pasakos yra „kelio“ pasakos. Tačiau man didžiausią įspūdį padariusi ir į atmintį įsirėžusi buvo būtent tokia, tai – „Sniego karalienė“. Jautrus pasakojimas apie trapią, bet amžiną sesers ir brolio meilę. Apie tai, kad jokia kelionė nėra nei per tolima, nei per daug pavojinga, jeigu jos tikslas – susigrąžinti brangų žmogų. Nežinau kodėl, bet viena mane labiausiai žavėjusių pasakos vietų buvo ta, kur Sniego karalienė atvažiuoja į miesto aikštę išsivežti Kajaus. Žavėjo ir drauge baugino. Įsivaizdavau žiemos šventėms besiruošiantį miestą. Daug sniego, daug šviesų, daug vaikų. Ir tuomet pasirodo ji – didinga karalienė nuo pasakų rinkinio viršelio.


Vaga, 1980

Žiulis Vernas, „Kapitono Granto vaikai“

(viršelio dail. I. Katinienė, Vaga, 1980)

Nors Žiulis Vernas yra mokslinės fantastikos pradininkas, šioje knygoje viskas atrodė net labai realu – dingusio kapitono Hario Granto ieškanti šauni drąsių, išsilavinusių, kilnių keliautojų kompanija (tarp jų ir du kapitono paaugliai vaikai), jūra (ar vandenynas), neatrastos, bet realiai egzistuojančios šalys ir ten gyvuojančios kultūros, kraują kaitinantys nuotykiai – tobulas adrenalino kokteilis ankstyvąją paauglystę išgyvenančiam jaunuoliui. „Viskas bus gerai, viskas bus gerai“, – kartodavau sau, kai herojai eilinį kartą pakliūdavo į nelaisvę ar susidurdavo su iššūkiais. Tai buvo mano pirmoji kelionė aplink pasaulį.


Valstybinė gožinės literatūros leidykla, 1957
Valstybinė gožinės literatūros leidykla, 1957

Artūras Konanas Doilis, „Paslaptinga šalis“

(Valstybinė gožinės literatūros leidykla, 1957)

Šio rašytojo sukurtas seklio Šerloko Holmso personažas – vienas mano mylimiausių literatūrinių veikėjų. Žaviuosi dedukciniu metodu. Pamenu, ankstyvoje jaunystėje perskaitęs knygą „Baskervilių šuo“ bijojau leistis į rūsį išsivežti dviračio ar atnešti bulvių. O „Paslaptinga šalis“ (angliškai, beje, ji vadinasi „The Lost World“, taigi, manyčiau, geriau būtų versti „Prarastas pasaulis“) patenkino jaunojo skaitytojo susižavėjimą viskuo, kas susiję su dinozaurais.

Trumpai apie pačią istoriją. Tūlas Edvardas Malounas beprotiškai myli žaviąją Gledis. Tačiau šiai Molounas per daug nuobodus, jai reikia nuotykių ieškotojo, su kuriuo būtų galima patirti kuo daugiau adrenalino. Taigi Edvardas pasišauna surasti savo gyvenimo meilės dėmesio vertą iššūkį ir sutinka ne pačio maloniausio būdo mokslininką, profesorių Čelendžerį. Šis papasakoja apie Amazonės miškuose aptiktą plokščiakalnį, ant kurio gyvena… priešistorinės būtybės. Edvardas, Čelendžeris ir dar keli drąsuoliai nusprendžia iš naujo atrasti Paslaptingąją šalį. Ir tuomet pasipila įvairių dydžių ir formos skraidantys, plaukiojantys, šliaužiojantys, seniai išnykę (bent jau mano pasaulyje) gyviai, paslaptingieji vietos gyventojai, pritūpti verčiantys nutikimai. Dabar šios knygos skaitymą galiu palyginti su filmo „Juros periodo parkas“ žiūrėjimu (filmas pasirodė daug vėliau, nei perskaičiau knygą). Knyga laimi 5 prieš 1.

 

Ne veltui skliausteliuose nurodžiau būtent šiuos knygų leidimus. Su jais užaugau. Vaizduotę žadindavo ne tik tekstai, bet ir iliustracijos. Ir šiandien juos vartydamas jaučiuosi taip, lyg netrukus prasidės nuotykių kupina kelionė.

 

2019-03-30

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai