Lina Itagaki
Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo vaikystės knygas dalijasi iliustruotoja Lina Itagaki.
Mane visada stebina, kad daugelis puikiai atsimena savo vaikystę. Aš kažkodėl menu tik fragmentus, o kai kurių dalykų, pavyzdžiui, ką būdama visai maža skaičiau, neatsimenu iš viso. Pasistengsiu pasikapstyti galvoje ir papasakoti, ką gi galėjau vaikystėje ir mokyklos laikais skaityti ir kas man patiko.
Nors štai ko neskaičiau – atsimenu gerai. Namuose buvo tokių knygų, kurių, ko gero, tikrai nebandžiau įveikti. Tai – S. Eidrigevičiaus iliustruotas E. T. A. Hofmano kūrinys „Aukso puodas ir kitos istorijos“ ir A. Steponavičiaus iliustruota K. Kubilinsko „Varlė karalienė“. Buvo per baisu! Tikrai nebuvau nusiteikusi nei prieš rašytojus, nei prieš dailininkus, mane tik gąsdino šių knygų iliustracijos. Mama pasakojo, kad namie buvo daug tarybinių laikų pasakų, eilėraščių knygų vaikams, jas ir skaitydavau.
Tikriausiai seniausia atmintin įstrigusi knygutė – istorija apie Perkūną ir Vaivos juostą. Man labai patiko šis vardas, norėjau vadintis ne Lina, o Vaiva. O ir pasakoje ji tokia drąsi mergina buvo, Perkūno neklausė. Gaila, internete nepavyko nieko rasti apie šią knygą, nes detalės jau užsimiršo.
Vėliau įnikau skaityti įvairias pasakas bei visas (kokias tik buvo galima gauti) knygas apie indėnus. Namie buvo nemažai tiek lietuviškų, tiek pasaulio pasakų knygų. Tikriausiai man jos patiko todėl, kad leido keliauti po pasaulį (pati niekada nebuvau išvykusi iš Lietuvos, bet labai norėjau) ir nukakti ten, kur vyksta stebuklai ir keisti dalykai, daug įdomesni už šią realybę. Vėliau, būdama jau daug vyresnė, sužinojau, kad pasakose yra užkoduota daug tikrų ir rimtų dalykų (išgirdau, kaip galima interpretuoti „Eglę žalčių karalienę“, supratau, apie kokius žiaurius įvykius ši istorija pasakoja), taigi pasidarė dar smalsiau.
Iš knygų apie indėnus mėgstamiausia buvo Lizelotės Velskopf-Henrich knygų serija „Didžiosios Lokės sūnūs“. Skaičiau visas knygas daug kartų ir manau, kad jos padarė man didelę įtaką. Iš knygose esančių paaiškinimų bandžiau išmokti bent kelis dakotų kalbos žodžius (pavyzdžiui, kažkur buvo paminėta, kad vado vardas Matotaupa reiškia „keturi lokiai“; kaipmat tokius faktus pasižymėdavau savo „Indėnų sąsiuvinyje“).
Šių knygų įkvėpta bandžiau išmokti pabusti kaip indėnai – be žadintuvo (tik miegoti stovėdama nemėginau), treniravausi vaikščioti miške nesukeldama garso. Nepavyko, per daug traškių šakaliukų miške mėtosi. Bet vasaromis nuolat vaikščiodavau basa. Tėvai sakydavo, kad nuo to mano pėdos pasidarė plačios. Buvau jas taip užgrūdinusi, kad žvyruotu keliu galėjau bėgti basa. Be to, pėdą išmokau statyti tiesiai kaip indėnai, ir nors nežinau, kokia iš to nauda, iki šiol taip vaikštau. Taip pat norėjau išmokti jodinėti mustangu (kaime atsisėdusi ant darbinio arklio be balno nukritau vos jam koją pakėlus) ir dar daugelį kitų dalykų.
Skaitydama knygas apie indėnus į minėtąjį sąsiuvinį pasižymėdavau visas, kokias tik pavykdavo aptikti, gentis. Buvau pasidariusi netrumpą sąrašą. Jausdavausi lyg tyrinėtoja, ne šiaip skaitytoja. (Beje, žavėjausi Indiana Džounsu.) Svajojau vieną dieną, kai užaugsiu, išvykti į Šiaurės Ameriką ir tapti indėne…
Dar viena labai patikusi knyga apie indėnus (tik šį kartą – Pietų Amerikos Amazonės džiunglių gyventojus) – „Janoama“ (autorius – Etorė Bioka). Nors janoamos genčių indėnai labai skyrėsi nuo dakotų (pavyzdžiui, nejodinėjo ant mustangų), man įspūdį paliko jų itin glaudus ryšys su gamta ir gyvenimo būdas. Buvo sunku įsivaizduoti, kaip tokia daugybė mažų Amazonėje gyvenančių gentelių sugeba kalbėti tiek skirtingų kalbų ir kartu sugyventi.
Iš kitokios tematikos knygų patiko Augusto Gottfriedo Bürgerio „Baronas Miunhauzenas“. Tikriausiai tai buvo viena nuraučiausių knygų tais laikais. Neįtikėtinai absurdiškos istorijos. Ir sugalvok tu man šitaip! Ir dar tos įspūdingos K. Kasparavičiaus iliustracijos…
Labiausiai įsiminė istorija apie elnią, kuriam iš įšauto į kaktą kauliuko užaugo vyšnia. Yra toks 2002 m. japonų animatoriaus Kodži Jamamuros sukurtas animacinis filmukas „Atama yama“ (vertimas iš japonų kalbos galėtų skambėti taip: „galva-kalnas“), kuriame vienam dėdei pradeda niežėti galvą ir išdygsta sakura. Įdomu, ar ne iš Barono Miunhauzeno jis šią idėją pasiskolino?..
Vaikystėje skaitytos pasakos mane stipriai paveikė. Kai kuriais dalykais buvau rimtai įtikėjusi, pavyzdžiui, raganomis. Su jomis teko susidurti du kartus. Viena ragana naktį bandė mane įsisodinti į savo skraidantį kubilą (nors su sese dėl šio nutikimo nesutariam – ji sako, kad tai buvo nutikę jai, o ne man), o kita praskrido pro langą vidury dienos! Labai jų bijodavau.
Kai jau ūgtelėjau, mano baimes sustiprino pirmoji perskaityta Jurgos Ivanauskaitės knyga „Kaip užsiauginti baimę“. Dabar skaitau šią knygą iš naujo, nes per tiek metų buvau viską pamiršusi, ir suprantu, kad ši knyga visai ne vaikams, tad nenuostabu, kad nieko neatsimenu. Turbūt nelabai ką galėjau suprasti, bet tikrai galėjau išjausti.
Tas baimės jausmas… Kai lieki viena namuose ir norisi visuose kambariuose įjungti šviesas, o kojas susikelti ant lovos… O jas išjungus visa pasiglemžia auganti ir besiplečianti po kambarį TAMSA… Kai suaugau, perskaičiau visas šios autorės knygas. Ji rašė nuostabiai, ne rašė, o tiesiog piešė visas istorijas žodžiais.
Ir dabar skaitau įvairias knygas. Tiek vaikams, tiek suaugusiems. Man reikia knygų vaikams, nes jose gyvenimas vyksta lėčiau ir paprasčiau. Ten tūno stebuklai ir visada viskas baigiasi gerai.
2019-05- 22
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
