Lina Žutautė

Ryškiausiais vaikystės atsiminimais apie skaitymą ir knygas, palikusias įspūdį visam gyvenimui, dalijasi knygų vaikams autorė bei iliustruotoja Lina Žutautė.

Vienas ryškiausių mano vaikystės atsiminimų apie skaitymą: sėdžiu virtuvėje prie stalo ir žliumbiu, nes reikia perskaityti du sakinius iš knygos tam, kad mama perskaitytų likusią pasakos dalį. Neatsimenu, žliumbiau iš užsispyrimo, ar dėl to, kad buvo sunku skaityti, bet knygos man visada patiko. Mėgau stebuklines pasakas, namuose buvo daugybė tokių knygų.

Ypač mane veikė iliustracijos – galėjau į jas žiūrėti valandų valandas. Turbūt dėl to viena labiausiai įstrigusių į atmintį knygų yra „Užuomarša senučiukė“, autorė Janet Beattie. Tai tikra paveikslėlių knyga, kurios siužetas juokingas ir truputį detektyvinis. Senučiukė išsiruošia kelionėn į miestą ir niekaip nesugalvoja, kur padėti namo raktą, kad nepamestų. Galų gale raktas dingsta, ir visą knygą skaitytojas spėlioja, kurgi jis galėjo pasidėti. Puikios spalvingos iliustracijos su švelniu humoru leidžia vaikui trumpam pasijusti tikru detektyvu.

Dar viena knyga, kurioje taip pat yra puikių iliustracijų –„Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“, beje, iliustruota paties autoriaus Ondržejaus Sekoros. Skruzdėliukas Ferda – auksarankis meistras, kuris viską suremontuoja, pataiso, pastato, be to, patiria galybę nuotykių vabalų pasaulyje, kuriame, kaip ir žmonių pasaulyje, pilna ir gėrio, ir blogio.

Šios knygos pagalba vabalus pamačiau visai kitokius. Na, gal vorų ir kirminų nenustojau bijoti, bet iki šiol jaučiu pagarbą šiems padarams – išskyrus uodus ir kandis specialiai kokio vabalo ar vabzdžio stengiuosi neužgauti ir nesuminti.

Dar viena knyga, privertusi liūdėti ir ilgai ją prisiminti – Januszo Korczako „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Šią knygą skaičiau pradinėse klasėse, kai kasdieniame gyvenime labiausiai bijodavome karo. Įsivaizdavau save Motiejuko vietoje, tarsi gyvenau kartu su juo. Nors knyga pilna filosofinių pamąstymų, galbūt sudėtinga ir ne kiekvienam „įkandama“, man ji buvo be galo artima. Ji puikiai tinka vaikui, kuris jaučiasi vienišas, tačiau svajoja pasaulį padaryti geresne vieta gyventi.

Hugh Loftingo „Daktaras Dolitlis“ – knygų serija, palikusi įspūdį visam gyvenimui. Visada be galo mėgau gyvūnus, svajojau užaugusi būti veterinare, o knyga būtent apie tai – Dolitlis ne tik myli ir gydo gyvūnus, bet ir su jais kalba! Iki šiol gebėjimas kalbėti su gyvūnais yra išlikęs mano „trijų norų“ (jei kartais pagaučiau auksinę žuvelę) sąraše. O kur dar nuotykiai –  plaukimas milžiniškos sraigės kiautu per okeaną, kelionė pas indėnus ir net į Mėnulį.

Labai gaila, kad Holivudinė šios knygos ekranizacija nė iš tolo neprilygo knygos nuotaikai – tebuvo pasiskolintas pats Dolitlio vardas, profesija ir gebėjimas kalbėtis su gyvūnais.

Na, ir knyga, be kurios neįsivaizduoju savęs –Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ su Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis, kurios prisidėjo prie nepakartojamos šios knygos atmosferos kūrimo. Kiek kartų skaičiau šią knygą, tiek kartų ji man užgaudavo jautriausia širdieAs stygas. Neįmanoma likti abejingu skaitant šį kūrinį – draugystė, tarpusavio santykiai, išdavystė, melas, gėris ir blogis – čia viskas taip meistriškai perpinta, sudėliota, paslėpta ir atskleista… Šuo Kutas man iki šiol tikros draugystės pavyzdys, o varlės Legarijos, rodos, negaliu pakęsti iki šiol.

Mano galva, tai pasaulinio lygio kūrinys, kurį drąsiai galiu rekomenduoti tiek vaikui, tiek suaugusiam.

2017-09-25

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.