Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas savo vaikystės knygas pasakoja poetas, vertėjas bei knygų apžvalgininkas Marius Burokas.

Buvau visaėdis skaitytojas, skaičiau viską, pradedant vaistų etiketėmis ir baigiant Lietuviškąja tarybine enciklopedija, todėl sudaryti penketuką – keblus dalykas ir be konteksto turbūt nepavyks. Tad šiek tiek konteksto.

Kada išmokau skaityti – nepamenu, bet atėjęs į mokyklą jau mokėjau. Vėliau keletą metų buvau mokyklos greitojo skaitymo čempionas. Skaičiau godžiai ir, kaip minėjau, viską. Prisiminus vaikystę visų pirma atmintyje iškyla ant senelių aukšto suversti seni tarybiniai žurnalai: „Genys“, „Nemunas“, „Šluota“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“ ir gausybė kitų. Buvo nemažai ir rusiškų: „Technika molodioži“, „Nauka i žyznj“, „Krokodil“, vaikiški „Vesiolyje kartinki“ ir „Murzilka“. Rusų kalbą taip pat mokėjau nuo mažens, tad skaitydavau ir tuos, nors labiausiai žavėjo rusiškų žurnalų vaikams iliustracijos – išradingos, puikios, na ir, žinoma, poezija.

Vaga, 1982
Vaga, 1982

Stipriai į atmintį įsirėžė ir senelio išsaugotos smetoninės ūkio knygos – ypač bitininko vadovėlis, su gražiomis iliustracijomis. Dažnai jį vartydavau.

Itin ryškiai prisimenu ir suaugusiems skirtą, bet mano vartytą ir nuvartytą danų karikatūristo Herlefo Bidstrupo knygą žaliais viršeliais. Tais komiksų nebuvimo laikais („Paršiukas Čiukas“ – nesiskaito), tai buvo savotiška pažintis su vizualiuoju pasakojimu. Tą knygą tebeturiu.

Dauguma vaikų pradeda nuo pasakų – aš nebuvau išimtis, perskaičiau turbūt visą „Pasaulio pasakų“ seriją, nemėgau tik autorinių klasikinių pasakų, pavyzdžiui, Šarlio Pero ir ypač Hanso Kristiano Anderseno, pastarasis man keldavo siaubą ir liūdesį, daugiau nieko, o juk to vaiko gyvenime dažnai ir taip netrūksta (išimtis būtų turbūt tik siaubingosios Haufo pasakos – „Šaltoji širdis“ – tikras šiurpulių šaltinis).

Tikrai įtraukiančių pasakų knygų buvo ir yra daug, bet aš paminėsiu vieną – iki šiol mėgstamą, tuomet mane sukrėtusią ir, turbūt, atvėrusią kelią į žanrinę literatūrą (fantastiką ir kt.), parodžiusią, kaip autoriaus išmonę galima meistriškai sumaišyti su tautos kūryba, rašytinio žodžio magiją su mito ir padavimų magija. Tai Nigerijos rašytojo Amoso Tutuolos knyga „Sparnuotoji ragana“, lietuviškai išleista 1982-aisiais. Knygelėje buvo dvi apysakos: „Sparnuotoji ragana“ ir „Simbės nuotykiai“. Puiki knyga pilna neįtikėtinų nuotykių, pabaisų, egzotiškų būtybių, na ir, žinoma, puikiai dozuotos baimės bei intrigos. Ko gi daugiau reikia?

Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952

Prie tokių pasakų dar norėtųsi prikabinti ir lietuvišką pavyzdį – Norberto Vėliaus sudarytą knygą „Laumių dovanos. Lietuvių mitologinės sakmės“ (išleista 1979 m.) – tai ji atvėrė man kelią į siaubo literatūrą, įkvėpė pagarbą lietuvių folklorui. Skaitydamas šią knygą pasinerdavau į išradingą, ypatingą ir tikrai baugų lietuvių mitologijos pasaulį. Sakmės neilgos, kai kurios – vos keleto sakinių, bet kaip puikiai geriausiose iš jų perteikta atmosfera, kaip mokama gąsdinti ir sudominti. Šią knygą paskaitinėju iki šiol.

Beje, labai džiaugčiausi, jei abi šios knygos būtų perleistos – tai tikrai puiki, nesenstanti literatūra. Jas reikia perleisti.

Rudyard Kipling „Džiunglių knyga“. Kiplingo knygą paveldėjau iš tėvo – tai buvo turbūt pirmasis jos leidimas lietuviškai, jau nebepamenu kurių metų, nuskaitytas iki skylių, jame trūko keleto puslapių. Aš tą knygą suskaičiau galutinai, nes skaičiau ją daugybę kartų. Vis dar ją saugau, nors ji atrodo, tarsi būtų pergyvenusi keletą pasaulinių karų. Rodžiau ją ir savo vaikams (nors jiems nupirkau naują, pilną, neišbraukytą ir necenzūruotą „Džiunglių knygos“ leidimą). Na, ką galima pasakyti apie „Džiunglių knygą“ – man tai buvo vienas pirmųjų epinių pasakojimų apie draugystę, ištikimybę ir brendimą.

Kadangi nuo mažens domėjausi zoologija ir biologija, ir skaičiau viską, ką rasdavau, didžiulė atgaiva man buvo gamtininko, rašytojo, tyrinėtojo Geraldo Durrello knygos apie gyvūnus. Į lietuvių kalbą buvo išverstos keturios ar penkios jo knygos – perskaičiau jas visas, nors ryškiausiai pamenu „Perkrautą laivą“ ir „Sugaukite man kolobusą“. Durrellas – puikus, talentingas rašytojas, turintis neprilygstamą humoro jausmą. Jo sukurti gyvūnų portretai – išties meistriški. Dabar gal jį apkaltintų gyvūnų antropomorfizavimu, tačiau niekai visi tie kaltinimai. Jis mokėjo įkvėpti meilę gamtai ir susidomėjimą ja. Negana to, Durrellas – talentingas populiarintojas: jis mokėjo neįkyriai ir patraukliai pateikti ištisą kalną pačios įvairiausios informacijos. Esu jam iki šiol už tas žinias dėkingas (kaip ir už pamokas, kaip elgtis su gamta bei gyvūnais).

Mintis, 1978; Vaga, 1967
Mintis, 1978; Vaga, 1967

Vyturys, 1985
Vyturys, 1985

Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas „Aukso puodas ir kitos istorijos“ (1984). Šią knygą atradau jau būdamas ant paauglystės ribos, tad romantinės stebuklais pagardintos meilės nuotykių pasakos buvo pats tas. Net ir pakilus rašymo stilius puikiai tiko (kaip ir Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos, kurios, matytos įvairiose knygose, manau, sapnavosi ne vienam to meto vaikui). Studentas Anzelmas, gyvačiukė Serpentina, menininkų ir studentų gyvenimas – fantastiška ir fantastinė meistro knyga. Hofmaną mėgstu iki šiol, tik dabar skaitau jau visai kitas jo knygas… O šią saugau savo vaikams.


Vyturys, 1985
Vyturys, 1985

Ak, J. R. R. Tolkien „Hobitas“ (1985) – dar vienos durys į fantastikos pasaulį. Knyga, kuri buvo praryta vienu prisėdimu, ir skaityta dar daugybę kartų. Net „Žiedų valdovas“ vėliau jau nebepaliko tokio įspūdžio. Kvapą gniaužiantys nuotykiai, siaubingi padarai ir t. t. ir pan. O svarbiausia – Bilbas Beginsas – toks kaip tu, patogiai gyvenantis visai ne didvyris. Baisu jam ir šalta, ir nepatogu, bet atsidūsta ir eina toliau. Man ta nedidvyriška drąsa buvo turbūt svarbiau už slibinus ir orkus.

2017-08-29

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai