Neringa Mikalauskienė-Dangvydė
Apie pamiltas knygas pasakoja vaikų literatūros specialistė, rašytoja Neringa Mikalauskienė-Dangvydė.
Vytautė Žilinskaitė „Kelionė į Tandadriką“. Man ji ‒ pati pačiausia. Pirmą kartą perskaičiau būdama devynerių, o dabar tą patį pirmąjį leidimą su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis išsitraukiu, vieno iš knygos veikėjų ‒ šunioko Kuto ‒ žodžiais, „kai visai galas užpuola“, kad pasisemčiau stiprybės keliauti tuo keliu, kurį pasirinkau. Tai istorija apie vaikų išmestų aplūžusių žaislų kelionę į planetą, kurioje jie vėl taptų sveiki ir laimingi. Tačiau juos keičia pati kelionė – jie tampa stipria komanda, nors turi labai skirtingą prigimtį: tai juk kiškis, šuo, lėlė, pingvinas, varlė ir pilotas. Tačiau jie visi ‒ žaislai „iš tos pačios kaugės“, kaip kad mes visi ‒ žmonės, gyvenantys toje pačioje planetoje. Norėčiau, kad ir žmonės jaustų tokią pat bendrystę. Net ir su tuo „vienu prieš“ ‒ šunioku Kutu, kuris vienintelis panoro grįžti namo, nepasiekęs Tandadrikos. Man atrodo, kad toje knygoje yra visko ‒ ir nuotykių, ir juokų, ir filosofinės išminties. Beje, panašiai jaučiausi skaitydama Linos Žutautės „Ferdinandą ir Pū“, tikiu, kad šiandieniniam vaikui ji gali būti jautrumo pradžiamokslis.
Maria Gripė „Elvis Karlsonas“ ir „Elvi, Elvi!“ Tai irgi anksčiau išleistos knygos, prie kurių kartkartėmis grįžtu. Apie ypatingą vaiką, kuris moka būti vienas ir nebūtinai jaučiasi vienišas, tačiau brangina tuos, kurie tampa jo draugais. Elvis stebi pasaulį, kuris jam atrodo kupinas paslapčių. Vaikystėje mane itin žavėjo savitas šių knygų stilius ‒ dabar sakytume, menamoji kalba, užuominos, nutylėjimai. Atrodė, Elvį galiu suprasti iš pusės žodžio, nes jis ‒ tai aš.
Irmgarda Koin „Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti“. Sakyčiau, Elvio priešingybė ir Pepės Ilgakojinės pusseserė: padauža, nuolatos įkliūvanti į bėdą, nes elgiasi ne taip, kaip dera mergaitei, nesuprasta suaugusiųjų, bet turinti tokių pat kaip ji pasiutusių draugų. Pasakodama apie savo išdaigas, ji paperka nuoširdumu ir kartu perteikia savitą žvilgsnį į pasaulį, priverčia susimąstyti, ar iš tiesų visos nustatytos taisyklės yra reikalingos. Be to, šios knygos paskutinis skyrius suteikia viltį, kad ne visi vaikai „išauga“ iš išdaigų ir tampa nuobodžiais suaugusiaisiais. Kai ją skaičiau, būdama trylikmetė, man tokio patvirtinimo ypač reikėjo.
Astrida Lindgren „Ronja, plėšiko duktė“. Knyga, alsuote alsuojanti laisve, kartais ‒ net beatodairiška drąsa, kurią turi tik paaugliai, kaip Ronja ir Birkas, skriejantys virš Pragaro nasrų ar sugebantys pasipriešinti tiems, kurie bando sukliudyti jų draugystei, o galų gale ‒ įrodantys, kad buvo teisūs, pasikliaudami širdimi.
Ulrich Hub, Jörg Mühle „Aštuntą prie laivo“. Pastarųjų metų atradimas. Išleista 2013-aisiais, tuomet ir perskaičiau pasiskolinusi iš bibliotekos, bet veikiausiai teks įsigyti savo, nes pernelyg dažnai prireikia. Apie tris pingvinus Nojaus laive ir daugybę klausimų, kurie gali kilti vaikui apie pasaulį ir Dievoveikimą jame. Pingvinai patys bando į tuos klausimus atsakyti, o jų samprotavimai nestokoja humoro ir yra itin taiklūs. Tai knyga, ugdanti kritinį mąstymą, bet nuteikianti optimistiškai: gyvename pasaulyje, kuriame nieko nėra be reikalo.
‒ Mus kurdamas jis, regis, susipainiojo, ‒ atkerta mažasis pingvinas. ‒ Mes paukščiai, bet smirdime žuvimi, turime sparnus, bet nemokame skraidyti.
‒ Užtat mokame plaukti! (p. 9).
2016-06-28
