Rebeka Una
Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie pamiltas knygas vaikams pasakoja Rebeka Una. Rašytoja yra išleidusi romaną paaugliams „Atjunk“, pelniusį autorei ne vieną apdovanojimą. Rebeka Una taip pat išleido knygas vaikams „Pijus ir Nikolas“ („Tyto alba“, 2016), „Barbora ir Pelkių Senelis“ („Alma littera“, 2016) ir „Aš esu Tomas, seklys“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016).
Jerome David Salinger „Rugiuose prie bedugnės“. Iki šiol su jauduliu gera vis paskaityti klasika tapusią knygą – apie kultinį herojų Houldeną ir tris knygoje aprašomas jo gyvenimo dienas. Netaisyklinga sintakse bei laisva paaugliška kalba pasižymintis pasakojimas, kuriame nevengiama keiksmažodžių ir dievagojimųsi, tarp to meto kritikų, beje, sukėlęs tikrą skandalą, išlieka šiltas, prabylantis tiesiai į širdį. Išskirtinai jautraus ir maištingo Houldeno akimis piešiama 1951-ųjų Amerikos visuomenė, padrikais epizodais pristatomos tėvų, vaikų, mokytojų ir bendraklasių problemos, vidutinės socialinės klasės veidmainystė, vartotojiškumas, moralinis abejingumas. Šią knygą nagrinėdavom per anglų literatūros pamokas mokykloje, ir iki šiol atmenu, kaip kartu su Houldenu leidžiuosi naktinėmis milžiniško miesto gatvėmis, kartu su juo rūpinuosi sušalusiomis gulbėmis, ropščiuosi per langą aplankyti mažos sesutės naktį ir skambinu mylimai draugei iš taksofono aparato. Pasakojimas taip pat apipintas galybe simbolių, vienas jų – rugiai ir gaudytojas. Kodėl rugiuose, kodėl prie bedugnės? Todėl, kad Holdenui rūpi vaikai, jų nesuteptas vidus. Jis nori sugauti vaikus, kad šie nenukristų ten, iš kur nebegalės pakilti – nevirstų veidmainiška visko pertekusia, atbukusia suaugusiųjų mase, nemokančia džiaugtis gyvenimu.
Gerhard Holtz-Baumert „Alfonsas Bailius“. Knygoje pirmu asmeniu į mus prabyla dešimtmetis vokiečių berniukas Alfonsas ir dalijasi pasakojimais apie savo mielą kasdienybę, tėvus, namus, mokyklą. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitai ir krizeni, nesvarbu kelintą kartą skaitytum. Knyga parašyta taip gyvai, šiltai ir artimai, jog atrodo viskas vyksta ne kažkur Vokietijoje, o čia pat už sienos, tavo šeimoj. Kartu su Alfonsu tenka valgyti ančiuvų pastą, kad galėtum tapti kosmonautu, konstruoti laidinį telefoną, kad galėtum susikalbėti su draugu gretimam name, ar pasiryžti suvalgyti šešiasdešimt kiaušinių. Dar prasčiau, jei tenka būti baramam už girtuoklystę, kai nesi girtas, ar už tinginystę, kai tave užtrenkia namo rūsy. Tačiau knyga trykšta tokiu sveiku optimizmu ir humoru, jog kartu su Alfonso tėčiu verčia ištarti: „Kritika, Alfonsai, yra gerai, bet savikritika – dar geriau.“ Puikus Alfonso tėčio receptas nuo bet kokio nosies nukabinimo. Netobula kasdienybė ir netobuli artimieji galbūt geriausias dalykas, kuriuos mes turime, stengdamiesi verstis per galvą.
Edmondo De Amicis „Širdis“. Dienoraščio forma parašyta knyga, skaityta penkis šešis, o gal ir daugiau kartų. Kartu su mokiniu Enriku į pasakojimą įsiterpia ir tėvo (kartais ir motinos) laiškai sūnui, kuriuose tėtis Enriką ragina, pabara ar sudrausmina. Knygoje vaizduojamas vargingas darbininkų bei žemesnės vidurinės klasės XIX a. Italijos visuomenės gyvenimas. Šią knygą labai pravartu skaityti šiuolaikiniams paaugliukams – ją dabar skaitau savo trylikamečiui. Nors sukritikuota kaip per saldi ir didaktiška, knyga labai vaizdžiai ir rūsčiai vaizduoja to meto vaikų ir mokytojų kasdienybę. Tik pagalvokite – anksčiau keturiasdešimt mokinių nuo devynerių iki keturiolikos metų grūdosi suoluose, remdamiesi alkūnėmis, vienoje klasėje! O jei esi vargingo darbininko sūnus, teks keltis dar prieš pamokas rinkti anglių ar skubėti po pamokų padėti tėčiui į krautuvę. Knygoje reiškiama jau senokai nebemadinga pagarba vyresniesiems, pareiga šeimai ir mokslui. Enriko klasiokai tokie patys kaip ir šiuolaikiniai vaikai: jie dūksta, pykstasi, vagiliauja, kolekcionuoja, bet yra jautresni ir ne tiek atbukę, kiek mes. Jie labiau rausta barami, širdingiau apsikabina ir linkę aukotis – būtent dėl tos šilumos, kuria pertekusi visa knyga, verta ją skaityti vaikams ir kartu su vaikais.
Astrid Lindgren „Mes Varnų saloje“. Viena išskirtinių autorės knygų apie švedų šeimos – našlio tėvo ir keturių jo vaikų – vasaras atokioje Varnų saloje. Pasakojime ypač švelniai vaizduojama būtent tokia pasaulėjauta, kokią jaučia septynmetis Pelia bei jo draugės Styna ir Tjorvenė su milžinišku senbernaru Bocmanu. Kas nori pažvejoti, pasimaudyti atokiuose užutėkiuose, pamatyti, kaip nevykusiai taisomas vandentiekis Melkerio vasarnamy, gulėti šiltai apsikamšius ir klausytis lietaus barbenimo, o paskui vykti pas kaimynus skanios žuvienės – skaitykite šią meile gamtai ir paprastai kasdienybei dvelkiančią knygą. Skaitydamas ją supranti, kad mūsų gyvenime svarbūs tik paprasti, nuoširdūs santykiai: tuomet nebaisu nei verkti, kuomet išgirsti šūvį, skirtą ištikimam šuniui, nei pasiglemžti torto gabaliuką, nes žinai, jog tau „leido Dievas“, nei su meile glausti ką tik gimusius triušius, nors patį brangiausiąjį pasiglemžė lapė. Trapumas priklauso tam pačiam nuostabos kupinam gyvenimui, kurį patiri vienas, su mylimu triušeliu ar salos draugais.
Mircea Sîntimbreanu „Ilgoji pertrauka“. Įtaigi, įtraukianti ir vaizdinga knyga, išskirtinai pasakojanti apie mokinius ir mokytojus, apie mokyklinę kasdienybę, autoriaus susmulkintą iki gabalėlių, pateikiamą su humoru (juodu netgi!) – nes kaip kitaip išgyvensi tuos mokyklinius metus! Ne veltui pats autorius yra buvęs mokytojas, kaip kitaip būtų galėjęs su tokiu tikslumu ir detalėmis pavaizduoti mokinių kančias, dūsavimus, mintis ir pomintes. Lengvai šaržuota, bet labai šilta ir nuoširdi knyga, sudaryta iš daugybės trumpų pasakojimų. Juose mokiniai suka galvą dėl neišsprendžiamų namų darbų, „kala“ istorijos datas prieš egzaminą, seka pasakas drebėdami tamsoje iš baimės mokinių stovykloje, sutartinai ruošia namų darbus ir ginčijasi dėl liemens plonumo bei storumo…Verta paimti į rankas kiekvienam mokiniui, kuris galvoja, jog yra apkrautas mokyklinėmis užduotimis. Praeity vaikai mokėsi daug daugiau, todėl ir teisę aimanuoti turėjo daug didesnę. Na, o džiaugtis gyvenimu turi visi – tiek dvejetukininkai, tiek pirmūnai. Mielas, šiltas profesionalo žvilgsnis į rumunų vaikų mokyklinį gyvenimą – tokį kaip visur.
2017-03-15
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
