Renata Šerelytė
Rubrikoje „Ką jie skaito?“ mintimis apie savo mėgstamiausias knygas dalijasi rašytoja Renata Šerelytė.
„Prieš metus tvarkiau savo biblioteką ir daug knygų atidaviau – naujesnes išsiunčiau savo kaimo bibliotekai, kitas nunešiau į knygų mainų lentynėlę. Rūšiuodama vaikų literatūrą atsisakiau nemažos dalies naujų, bet neįkvepiančių knygų. Užtat liko visos, kurias atradus nejučia ištrūkdavo atodūsis. Iš džiaugsmo, netikėtumo ar netgi iš liūdesio… Senutės, apiplyšusios H. K. Anderseno „Pasakos ir istorijos“, Tuvės Janson ciklas apie Muminukus, Dž. Kriuso „Timas Taleris, arba parduotas juokas“, Astridos Lindgren knygos, H. Loftingo „Daktaro Dolitlio“ ciklas, bengalų pasakos „Miegantis miestas“, dvi Silvijos Waugh knygos apie žmogonus (kaip gaila, kad nėra išversta daugiau!), ir, žinoma, puikioji C. S. Lewiso „Kosmoso trilogija“ ir nepamirštami J. R. R. Tolkieno kūriniai (ypač „Hobitas“). Džiaugsmingo atodūsio vertų knygų yra tiek daug, kad sudaryti penketuką – tikras iššūkis. Todėl tiesiog miniu tas, kurių negalėčiau nepaminėti, kurios yra primirštos, kurias smagu atrasti ir kurios sukelia godaus, beatodairiško skaitymo vaikystėje nostalgiją. Knygos, kurias skaičiau begalę kartų – ir kiekvieną sykį patirdavau paslaptingą jausmą, kurį veikiausiai būtų galima pavadinti platoniškojo idėjų pasaulio atpažinimu.“
Michael Ende „Momo“. Istorija apie mažą mergaitę, kuri sugrąžino žmonėms iš jų pavogtą laiką. Įstabus siužetas ir įsimenantys personažai, ypač Momo – mergaitė, kuri taip mokėdavo visų klausytis, kad žmonės tapdavo geresni ir atidesni vienas kitam, maža to, nuo atidaus Momo klausymosi juos aplankydavo įkvėpimas ir genialios mintys. Vieni įspūdingiausių puslapių – Momo kelionė į magistro Horos namus su vėžliene Kasiopėja, kuri atspėdavo visus įvykius, įvyksiančius po pusvalandžio. Ypatinga šios knygos atmosfera, prisodrinta paslapties, liūdesio, nuostabaus grožio (mirštantis žmonių laikas kaip vystančios gėlės); kita vertus, jos siužetas pakankamai įtemptas, intriguojantis ir dinamiškas. O Pilkųjų ponų personažai!.. Tai – niekas, įgavęs žmogišką pavidalą, bet be gyvų žmonių laiko negalintis egzistuoti. Štai kodėl Pilkieji ponai vagia laiką iš žmonių. Jie kažkuo panašūs į nieką kitoje M. Endės knygoje („Begalinė istorija“) – nežinia iš kur atsiradęs niekas, besiplėsdamas į šalis, naikina Fantazijos šalį. Sakyčiau, išmintinga alegorija, tinkanti ir mūsų dienoms. Mes visada skundžiamės, kad neturime laiko arba turime jo per mažai. O vaizduotė… Ji tampa arba neįgali, arba liguista, o būdama tokia, ji ne mažiau kaip tas niekas kenkia Fantazijos šaliai.
Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“. Man tai pats svarbiausias šios autorės kūrinys. Neprisimenu, kada pirmą kartą jį perskaičiau, bet kai perskaičiau, nepalioviau jo skaityti ir skaityti. Visų pirma todėl, kad joje labai paprastai ir išmintingai kalbama apie ligą, mirtį, praradimą, apie tai, kas slypi už to.
Suaugusieji paprastai vengia tokių temų, nes jiems patiems baisu susidurti su šiuo klausimu – be to, vaikui juk neišdėstysi ateistinės doktrinos, kad lieka tik žmogaus darbai, o paties žmogaus nebelieka. O štai čia po mirties yra Nangijala. Pasakų šalis tolimoje žvaigždėje. Kurioje, nors jau lyg ir esi miręs, vis vien reikia kovoti už savo ir kitų gyvybę ir laisvę. Nes, jeigu to nedarysi, būsi, pasak Junatano, ne žmogus, o šlamštas.
„Broliai Liūtaširdžiai“ man yra metafizinė knyga, ypatinga savo idėja. Nors, žinoma, ir siužetas puikus, ir personažai nuostabūs, ir netgi humoro esama. O jau ką bekalbėti apie Skrebutį ir jo meilę vyresniajam broliui – tokią meilę, kuri pasirodo besanti stipresnė už mirties baimę. Nors įvykių eiga ir atomazga tikrai dramatiškos, „Brolius Liūtaširdžius“ vadinčiau ne trileriu, o veikiau knyga mąstymui. Nors galbūt ir viena, ir kita glaudžiai susiję, ir vienas kitam netrukdo.
Ilonos Wikland iliustracijos man taip patiko, kad perpiešinėdavau jas į piešimo sąsiuvinį. Ypač arklius. Man taip patiko Grimas ir Fjalaras, brolių Liūtaširdžių arkliai!.. Ir taip džiaugiausi, kad ir jie po mirties pateko į Nangilimą – kitą pasakų šalį dar tolimesnėje žvaigždėje, kad autorė jų nepamiršo ir „nenurašė“.
Ivana Brlić-Mažuranić „Chorvatų sakmės“. Nuostabaus grožio ir jautrumo literatūrinės pasakos, pagrįstos kroatų liaudies pasakų motyvais. Iliustracijos kažkuo panašios į Ilonos Wikland, iliustravusios „Brolius Liūtaširdžius“ – tokie pat žavingi arkliai („Chorvatų sakmių“ dailininkė – Danica Rusjan). Puikus autorės stilius, originalūs personažai, švelnus humoras ir tiesiog širdį gniaužiantis moralinio imperatyvo paprastumas. Gėris čia laimi ne dėl to, kad taip turi būti, o tik dėl pasakų herojų širdžių tyrumo, meilumo, ištikimybės ir sąžiningumo.
Senę Pusiaudienę, kurios bjauri galva su atvėpusia lūpa kyšo iš po žemių, taip ryškiai įsivaizduodavau, kad net baisu būdavo. Atrodė, kad ir mane nustvers ir įsitrauks į požemin, kaip vargšą našlaitėlį Jagorą. (Prieš tai, bjaurybė, dar sudilgino berniuką dilgėlėmis).
Dar labai juokinga būdavo skaityti pasaką apie bernelį Paguodą ir velnią, kuris buvo pristatytas jo gundyti. Bet, užuot sugundęs ir paėmęs į savo valdžią, kvailas velnias prisirišo prie Paguodos ir kai šis nuskendo, ėmė taip sielvartauti, kad vos nepaklaiko.
Itin gražus šiose sakmėse senojo folklorinio sluoksnio susiliejimas su krikščioniškąja tradicija („Brolelis Jaglenas ir sesutė Rutvica“).
Mijoko Macutani „Taro nuotykiai Kalnų šalyje“. Mane užbūrė šios knygos siužetas – toks keistas, toks neįprastas. Berniuko Taro motina pavirsta baisiu drakonu tik dėl to, kad mažame ir labai skurdžiame kalnų kaimelyje egzistuoja žiauri ištarmė: jeigu vienas suvalgysi tris paplotėlius, pavirsi vandenų pabaisa. Taip ir atsitiko – besilaukdama Taro, vargšė motina nesusilaiko ir suvalgo tuos tris nelaimingus paplotėlius, pavirsta drakonu ir išlekia į tolimą šalį. O Taro senelė vieną sykį sulaukia upe atplaukusio vaikelio – paties Taro, čiulpiančio skaidrų akmenėlį, kuris, kaip paaiškėja vėliau, buvo Taro motinos – drakono – akis…
Galbūt siužetas ir nebūtų kažkuo ypatingas, nes juk galima nuvokti, kad Taro, sužinojęs visą šią istoriją, ryšis keliauti ir suras savo mamą, ir negana to, išvaduos ją iš burtų. Taip ir atsitinka. Bet kokios ryškios, neįprastos, egzotiškos teksto spalvos, pagavi pasakojimo gija, liudijanti šios tolimos šalies kultūros savitumą: čia ir sumo imtynės, ir Raudonasis Velnias, kuris visai nenori grobti mergaičių, o bevelija tapti Griausmininku ir mušti savo būgną danguje su kitais Griausmininkais, ir Baltoji Gyvatė, gyvenanti apleistoje kūdroje, ir klastingos sniego deivės… Bet veikiausiai pati svarbiausia šiame kūrinyje yra pasiaukojimo prasmė, siejanti „Taro nuotykius“, tarkim, su „Broliais Liūtaširdžiais“ ar „Chorvatų sakmėmis“.
Wilhelm Hauff „Šaltoji širdis“. Pasakos, kurios paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad bijodavau vakare pasižiūrėti po lova. O jei ten pamatysiu nukirstą ranką ar geltonąjį žmogelį?.. Haufo pasakos man asocijavosi su to meto šiurpėmis – ypač populiari buvo apie Juodąją ranką. Kaip vieną ypatingai mane paveikusių prisimenu pasaką „Stinfolio griova“ – ypač įtaigi ir klaiki atrodė nuskendusių laivo keleivių eisena ir geltonasis žmogelis užmerktomis akimis.
Haufo pasakos įvairios, spalvingos, nevienalytės, kažkuo primenančios E. A.Poe apsakymus, kurių tematika varijuoja nuo konstruktyvaus detektyvinio iki pašaipaus satyrinio ar gryno siaubo kupino turinio. Žinoma, didžiausią įspūdį darė rašytojo stilius, turtingas, sodrus, tamsių spalvų – iš jo tarsi iš gelmės, regis, išnirdavo ir patys siužetai, ir personažai. Žinoma, didelis dalykas yra tai, kad šalia visų baisybių ir siužetinės įtampos Haufo pasakose netrūksta nei empatijos nuskriaustajam (tarkim, nykštukui Nosiui), nei galimybės atitaisyti, regis, neatitaisomą klaidą (Peteris iš „Šaltosios širdies“). Ir nors „Šaltoji širdis“ yra labai pamokanti istorija apie pragaištingą godumo nuodėmę, nūdienai, ko gero, ne ką prasčiau tiktų ir puiki Haufo pasaka – satyra „Jaunasis anglas“.
Ir apskritai, Haufas yra toks unikalus ir puikus, kad tikrai gali vadintis vaikų literatūros Šekspyru ir jo pasakų knyga turėtų stovėti kiekvieno save gerbiančio literatūros skaitytojo lentynoje.
2018-09-17
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.