Urtė Vaserienė
Šį kartą rubrikoje „Ką jie skaito?“ svečiuojasi Urtė Vaserienė (literatūros pasaulyje dar žinoma kaip Urtė Uliūnė) – rašytoja ir bibliotekininkė, bibliotekininkė ir rašytoja, skaitytoja, svajotoja, visokiausių gyvūnėlių ir padarėlių mylėtoja, dukra, sesė, žmona ir bičiulė. Šiuo metu dirba Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ir rezga labai rimtus planus rašyti dar vieną knygą.
Jei dalyvaučiau kokiame nors žaidime, kuriame vedėjas manęs paprašytų: „Kuo greičiau įvardinkite 5 mėgstamiausias savo knygas“, ko gero, visai sutrikčiau, pradėčiau mykti, nežinočiau, ką atsakyti. Ir tikrai ne dėl to, kad knygų nemėgstu ar kad jų neskaitau. Priešingai – skaitau daug, skaitau su malonumu, todėl išsirinkti TIK 5 yra sunku, oi kaip sunku. Bet turėdama laiko, gerai pasukau galvą, ir išsirinkau 5 pačias pačiausias. Turiu pabrėžti, jog galbūt kitu metų laiku, kitais metais, o gal net kitą savaitę, tas penketukas galėtų atrodyti visai kitaip… Tačiau šiandien yra taip:
William Joyce „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“. Manau, jog tokią knygą ant savo „naktinio“ stalelio privalėtų turėti kiekvienas bibliotekininkas (ar šiaip knygų mylėtojas). Ją perskaitęs visai naujomis akimis pažvelgi į skaitymą. William Joyce knygas paverčia pačiais mieliausiais gyvais sutvėrimais – jos skraidžioja tarp lentynų tyliai šiugždendamos savo puslapiais ir yra geriausios atsiskyrėlio, keistuolio Moriso Lesmuro draugės.
Nors Morisas gyvena vienas, jis toli gražu nėra vienišas… Iliustracijos be galo jaukios, o teksto visai nedaug – tačiau šilta ir melancholiška istorija palies tikrai kiekvieno skaitytojo širdį. O artima ji galėtų būti tiek pirmokui, tiek pražilusiam senoliui.
Alan Alexander Milne „Pūkuotuko pasaulis“. Iškeliaudama į negyvenamą salą, neabejotinai su savimi pasiimčiau Mikę Pūkuotuką ir visą jo kompaniją. Tai patys linksmiausi žvėreliai, kokius man yra tekę pažinti! Ir jie toli gražu ne tik linksmi. Jie moka būti visokie.
Žaviausias man, turbūt, Asiliukas – jo nepataisomas, begalinis pesimizmas neišvengiamai pakelia nuotaiką. Iš Paršelio nuoširdumo ir mielumo reikėtų pasimokyti ne vienam iš mūsų. O štai su Mike tiesiog mielai sukirsčiau naminės uogienės stiklainiuką.
Iš Mikės Pūkuotuko istorijų išaugti, mano manymu, tiesiog neįmanoma. Tai vaikų literatūra, kuri tiesiog idealiai subalansuota suaugusiems.
Kevin Brooks „Juodojo triušio vasara“. Kevinas Brooksas – vienas mėgstamiausių mano paaugliams rašančių autorių. Paauglystėje jo „Luką“, „Martiną Pigą“ skaičiau gal po tris kartus. „Juodojo triušio vasarą“ perskaičiau visai neseniai. Ir ne perskaičiau, o prarijau per kokius 3 vakarus. Knyga buvo tokia įtraukianti, šiurpulinga ir nenuspėjama, kad puslapius teko „taupyti“ (taip būna tik su labai geromis knygomis). Autorius rašo taip natūraliai, jog skaitydamas nei karto nekilsteli antakio (o antakiai dažnai kilnojasi, kuomet tekstas tau sukelia reakciją „na jau šitaip paaugliai niekada nekalba ir taip niekada nedaro“).
Esu užkietėjusi detektyvų ir siaubo, taip pat mistinės literatūros gerbėja, todėl Kevino Brookso literatūrą, o ypač „Juodojo triušio vasarą“ galėčiau rekomenduoti visiems tiems, kurie nori trupučio adrenalino ir velniškai įdomios istorijos.
Saulius Šaltenis „Riešutų duona“. Nostalgija, nostalgija ir dar kartą nostalgija. Mokyklos laikai, pirmos nerimtos meilės, besibaigiančios vasaros kaime, slaptas pabėgimas iš namų, vakaras su draugais prie tvenkinio…
Šaltenio „Riešutų duona“ man simbolizuojasi su galybe šviesių paauglystės prisiminimų. Tiesa, Liukos ir Andriaus meilės istoriją vienaip regi skaitydamas mokyklos laikotarpiu, ir visai kitaip atsivertęs ją po 10 metų. Bet kuriuo atveju ši knyga nesensta. Man tai – pats gražiausias lietuvių literatūros kūrinys paaugliams. O gal tai knyga visai ne paaugliams? Tikslaus adresato ji turbūt nė neturi. Bet viskas, apie ką skaitysite „Riešutų duonoje“, Jus kažkur grąžins. Ir viskas bus kažkaip artima, kažkaip sava, kažkaip nepaprastai gražu.
Carmen Bernos de Gasztold „Maldos iš Nojaus arkos“. Šią nepakartojamą knygą jau ne kartą esu rekomendavusi ir minėjusi visur, kur tik galima. Ir taip darau ne veltui. Manau, jog tai išskirtiniai tekstai, kurie Lietuvoje ir apskritai pasaulyje nepelnytai nesulaukė kur kas daugiau dėmesio ir pripažinimo. „Maldas iš Nojaus arkas“ aš drąsiai vadinu klasika. Jos niekuomet nepasens, niekuomet nestokos aktualumo. Tai sunkiai žodžiais nusakomos šilumos ir brandumo tekstai. Jie ne tik verčia nuoširdžiai nusišypsoti ar garsiai nusijuokti, bet taip pat primena, kad mes, žmonės, šiame pasaulyje esame visai ne vieni. Ir kas smagiausia – tai knyga ne tik apie mielus meškiukus, šuniukus, boružytes. „Maldos iš Nojaus“ arkos švelniai primena skaitytojui, jog dėmesio , pagarbos vertas ir mažas paršelis ūkininko tvarte, ir vieniša žuvytė akvariume, ir sandėliuke besislapstanti pelė, ir įkyri varna iš daugiabučio kiemo. Tikrai verta bent akimirkai pamiršti kasdienius bereikšmius rūpesčius ir prisėsti, ramiai perskaityti bent vieną trumpą maldelę. Ir diena po to greičiausiai klostysis kur kas geriau.
2017-11-30
Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
