Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie savo vaikystės ir vėliau atrastas vaikų knygas pasakoja vertėja iš suomių ir estų kalbų Viltarė Urbaitė (Mickevičienė).

Vyturys, 1987; Lietus, 2000
Vyturys, 1987; Lietus, 2000

Pradėjusi galvoti apie savo vaikystės knygas supratau, kad vien iš Astridos Lindgren kūrinių, ko gero, sudaryčiau penketuką. Ir dabar skaitydama jos knygas – kai kurias tik neseniai kartu su savo vaikais atrastas – išgyvenu vaikystės nostalgiją. Turiu pripažinti, kad Karlsonas ir Pepė nepavergė mano širdies, netgi knygų apie juos nesu ištisai perskaičiusi, bet „Ronją“, „Brolius Liūtaširdžius“, „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ skaičiau ne vieną ir ne du kartus.

Svarstydama, kurią išskirti, savo knygų lentynoje atradau „Mes Varnų saloje“ 1987 metų leidimą, tiesa, nekokybiškai ant prasto popieriaus atspausdintą… Bet ta gaivi žalia spalva ir besišypsanti mergaitė su senbernaru ant viršelio kelia pačius šilčiausius prisiminimus. Tai buvo viena iš vėlesnių mano skaitytų Lindgren knygų, ko gero, ir skirta kiek ūgtelėjusiems. Nuotaikingas, šiltas pasakojimas apie šeimą – tėvą ir keturis vaikus, atvykusius iš Stokholmo vasaroti į Varnų salą. Nepaisant įvairiausių buitinių nesklandumų, jie pamilsta išsinuomotą Dailidės sodybą, greitai susidraugauja su vietiniais gyventojais, mėgaujasi gamtos artumu ir grožiu, vaikai alsuoja tikra laisve. Kai kurie jų nuotykiai mažumėlę gąsdina, bet pateikiami iš vaikų perspektyvos neatrodo tokie baisūs, ypač kai žinai, kad viskas turi baigtis gerai. Be to, knyga išties juokinga: pvz., skaitydama apie brolių pastangas vasarvidžio naktį „apsaugoti“ devyniolikmetę seserį Maliną nuo ją merginančio vaikino, išties kvatojau. Ypač žavūs nepaprastai šilti, atlaidūs mylinčių vienas kitą šeimos narių santykiai, tikros draugystės, rūpestis vieni kitais. Juk su tokiu būriu vaikų niekad nebūna nei ramu, nei nuobodu…

Prieš porą metų su dukra atradome dar vieną Lindgren knygą – „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“. Perskaitėme ją nuo pradžios iki galo, paskui dar kartą, ir dabar periodiškai prisiminusi dukra išsitraukia tą knygą iš lentynos ir prašo skaityti prieš miegą kurį nors pačios pasirinktą skyrių. Kai kurias vietas persako beveik žodis į žodį ir tokiu būdu „paskaito“ mažesniajam broliui. Paprasta, nuoširdi, džiugi, juokinga knygelė, kurioje apstu vaikiškos išminties – Lotos tiesiog  negali nemylėti, žinoma, ir dėl mielų Ilonos Wikland iliustracijų.

Vaga, 1977
Vaga, 1977

Violetos Palčinskaitės „Namai namučiai“. Turbūt retas kuris neprisimena vaikystės eilėraščių apie linksmąją daržovių lysvę – kaip bulvė kalbina buroką ar giriasi tuščiagalvis kopūstas, apie lietuje liūdinčią karuselę, ant stogų stikliniais batukais šokančius lietaus lašus ar tikrą snieguotą mūsų vaikystės žiemą atspindinčios „Pusnynų pasakos“. Aš pati augau su šitais eilėraščiais, labai gerai atsimenu Marijos Ladigaitės iliustracijas (kurios jau suaugusiems gal atrodo ne itin vaikiškos, keistos). Iš to paties leidimo vos pradėję kalbėti eilėraščių mokėsi ir mano vaikai – ir jie taip pat susidomėję, kol skaitydavau balsu, stebėdavo iliustracijas ir vėliau atsirinkdavo, kuriame puslapyje „slepiasi“ mėgstamas eilėraštis.


Vyturys, 1985
Vyturys, 1985

Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“. Buvau tikrai seniai skaičiusi Žilinskaitės kūrybą, primiršusi siužetines linijas, tačiau atminty išlikęs gilus stiprios literatūros įspūdis, dar labiau sustiprintas tokių savitų Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų. Rašytoja išsiskiria drąsiu humoru, aštriu žodžiu, teisybės pojūčiu, atvirai kalba skaudžiomis temomis, o neretai tokiu andersenišku stiliumi gvildena jautrias temas, kad į gyvius ir daiktus imi žvelgti kitomis akimis. Apsakymai apie vaikus turbūt labiausiai kelia empatiją, nors rodosi sutirštinti (bet turbūt yra vaikų, kurių tikrovė dar „tirštesnė“…), o negalinčio tikrovės pakelti vaiko pabėgimas į vaizduotę ar sapną toks įtikinamas ir suprantamas. Vis dėlto iš šitos rinktinės man labiausiai įstrigęs būtent pasakojimas apie parodų salėje stovintį robotą, pas kurį vieną vakarą iš lauko pro pravirą langą atklysta plaštakė. Pamenu, kaip skaudėdavo širdį ir norėdavosi kažko imtis, garsiai šūktelti, kai robotas, galvojantis visai ką kita, tegalėdavo atsakyti tai, kam buvo užprogramuotas. Taip ir įstrigo, kad tai, kas matoma ar girdima, nebūtinai tiesa. O prisilietimas prie gyvybės ir mirties išgyvenimas keičia net, rodos, neturinčio jausti roboto būtį.


Gimtasis žodis, 2006
Gimtasis žodis, 2006

Eno Raud „Cypliukas“. Labai paprasta, bet tikrai neprasta estų autoriaus knygelė su išties mielomis Edgaro Valterio iliustracijomis. Tiesa, tik dabar aptikau, kad mano vaikystėje skaitytame leidime jos kitokios, nupieštos septintojo dešimtmečio retro stiliumi ir tarsi ne visai „valteriškos“. Populiaresnės (pačioje Estijoje) vėlesnių leidimų atnaujintos, ryškesnių kontūrų ir spalvų iliustracijos su plačiai besišypsančia skudurine lėle baltai ir mėlynai dryžuotu kombinezonu ir juodais siūlų plaukais. Cypliuką (estiškai Sipsik) savo seseriai Anai penktojo gimtadienio proga pasiuvo šiek tiek vyresnis brolis Martas. Pasiuvęs nusivilia, kad nelabai graži išėjo, bet gaminta su tokia meile ir užsidegimu, ji netikėtai atgyja ir tampa mylimiausiu Anos žaidimų draugu. Žaisdami vaikai fantazuoja, pasitelkia paprastus buities daiktus (pvz., raketa, kuria Cypliukas nuskrenda į mėnulį, padaryta iš kartoninės batų dėžutės, panašiai pasigamina televizorių), patirdami nuotykius mokosi drąsos, atsakomybės, pasirūpinti kitu.


Nieko rimto, 2017
Nieko rimto, 2017

Neseniai sūnus gavo dovanų puikią knygą – Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“ su fantastiškomis Roberto Ingpeno iliustracijomis. Tai vienas iš nedaugelio vaikystės skaitinių, kuriuos maloniai prisiminėme abu su vyru, taigi iš tų universaliųjų nuotykių knygų, mėgstamų ir berniukų, ir mergaičių. Tiesa, sunkiai suprasdavau, dėl ko tie berniukai vis įsivelia į muštynes, bet tikrai žavėjausi, kaip Tomas sugeba išsisukti nuo bausmės arba paversti ją pramoga. Kažkodėl bene ryškiausiai prisimenu vieną iš pirmųjų knygos epizodų, kaip Tomas už bausmę baltino tvorą ir kaip kurioziškai viskas baigėsi: „berniukai rinkosi prie tvoros pasišaipyti, o likdavo mosuoti šepečiu“. O mano vyrui atmintyje išliko pasakojimo baigiamoji dalis, kai Tomas su Beke pasiklydę atsiduria urvuose, kur, viena vertus, juos gąsdina tamsa, mirties baimė ir iš kažkur atklydęs Indėnas Džo, tačiau tuo pačiu jiedu išgyvena ir pirmuosius paaugliškos romantikos potyrius. Įdomu, kaip individualiai priimame ir skirtingai įsimename tas pačias knygas.

2018-03-26

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai