1968 m. kovo 23 d. gimė australų rašytoja Sonya Hartnett

Australų rašytoja Sonya Hartnett (g. 1968 m. kovo 23 d.) – dosniai įvairiomis premijomis bei apdovanojimais įvertinta itin produktyvi autorė, per savo kūrybinę karjerą parašiusi beveik tris dešimtis knygų. Nors gausioje rašytojos bibliografijoje yra ir paveikslėlių knygų, ir skirtų suaugusiems skaitytojams, S. Hartnett vardas labiausiai siejamas su jos knygomis vyresniojo amžiaus vaikams ir jaunimui.

Už pastarąsias knygas autorė pelnė ir daugiausiai literatūrinių apdovanojimų, tarp kurių svarbiausi – 2008 m. gauta Astridos Lindgren atminimo premija (beje, S. Hartnett – pirmoji šią premiją gavusi australų autorė), 1996 m. gautas asociacijos IBBY Australijos skyriaus apdovanojimas, net keturis kartus gautas Australijos vaikų knygų tarybos apdovanojimas už vyresniojo amžiaus skaitytojams skirtas knygas ir Australijos leidėjų asociacijos apdovanojimas. Kone visos S. Hartnett knygos patenka į įvairius nominacijų sąrašus, o 2014 m. IBBY Lietuvos skyrius rašytojos knygą „Sidabrinis asiliukas“ (angl. „The Silver Donkey“, 2004), į lietuvių kalbą išverstą Viltaro Alksnėno, išrinko metų reikšmingiausiu ir meniškiausiu knygos vaikams vertimu.

Nors pirmąją knygą S. Hartnett parašė būdama trylikos metų, vėliau yra minėjusi, kad tai turėjo ir neigiamų aspektų – nepaisant to, kad išgarsėjo kaip autorė paauglė, prireikė laiko, kol ji pelnė pripažinimą kaip rimta rašytoja. Tiesa, pripažįstama, kad S. Hartnett knygas vaikams ir jaunimui sunku priskirti vien šioms konkrečioms auditorijoms – rašytojos kūryba peržengia griežtas skaitytojų amžiaus ribas. Pati autorė ne kartą yra išreiškusi mintį dėl tariamo jos knygų priskyrimo konkrečioms skaitytojų grupėms sudėtingumo. Viename interviu ji teigia: „Praleidau daugybę laiko gindama savo kūrybą nuo tų, kuriems ji atrodo per sudėtinga, pernelyg senamadiška santykio prasme, pernelyg niūri būti vadinama vaikų literatūra. Tai mano gyvenimo prakeiksmas.“¹

Sonya‘os Hartnett knygos literatūros kritikų apibūdinamos kaip gana tamsūs, kartais net bauginantys kūriniai, juose gvildenamos temos persekioja skaitytoją, neleisdamos išsisukti nuo akistatos su autorės keliamais klausimais. Rašytoja sąmoningai renkasi vadinamąsias tabu temas ir aprašo jas su gaivališku atvirumu, tyrinėdama tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Daugelio jos romanų veiksmai vyksta karo ar kitų sudėtingų istorinių įvykių metu, o lyriška, turtinga metaforų kalba nepalieka abejingų ne tik skaitytojų, bet ir literatūros kritikų. Anot pačios autorės, ji nerašanti „visiems“, maža to, neturinti jokio noro to daryti. „Nė kiek neslepiu to, jog rašau protingiems vaikiams, vienišiams. Tokie žmonės nusipelno literatūros, kuri atlieptų jų požiūrį, mąstymo galimybes ir autsaideriškumą. Juk pilna žemo ir vidutinio intelekto paaugliams skirtų dalykų, kurie jiems yra visiškai tinkami ir juos patenkina. Tačiau aš rašau protingiems, sumaniausiems iš sumaniųjų,“² – teigia S. Hartnett.

Iš turtingos rašytojos bibliografijos verta paminėti bent kelias apdovanotąsias knygas: „Miegantys šunys“ (angl. „Sleeping Dogs“, 1995), „Ketvirtadienio vaikas“ (angl. „Thursday’s Child“, 2000), „Miškas“ (angl. „Forest“, 2001), „Sidabrinis asiliukas“, „Pasidavimas“ (angl. „Surrender“, 2005) „Nekviestas svečias“ (angl. „The Ghost‘s Child“, 2007).

Kol kas į lietuvių kalbą turime išverstas dvi Sonya‘os Hartnett knygas – apysakas „Sidabrinis asiliukas“ ir „Nekviestas svečias“.

Užsienio kritikų vertinimu, „Sidabrinis asiliukas“ ryškiai išsiskiria iš bendrojo S. Hartnett kūrybos lauko³ – ši knyga akivaizdžiai kitokia, panašesnė į klasikinę, žavią istoriją vaikams, kurioje autorė apmąsto amžinąsias vertybes – dorumą, drąsą, pasiaukojimą, draugystę. Pati rašytoja pripažįsta norėjusi parašyti tokią knygą, „kuri atlieptų stipriąją vaikų literatūros klasiką, o ne kažką modernaus ir vienadienio.“⁴ Prieš rašydama „Sidabrinį asiliuką“, S. Hartnett teigia iš naujo perskaičiusi kai kurias geriausias klasika tapusias knygas vaikams, tad galima drąsiai teigti šią knygą esant tokia visapusiškai stipria todėl, kad autorė į ją sudėjo tai, ką geriausio atrado ir permąstė vaikų literatūroje. Visgi tikrasis postūmis sėsti ir užrašyti tai, kam taip skrupulingai ir atsakingai ruošėsi, autorei buvo netikėtai antikvarinių prekių krautuvėlėje aptiktas sidabrinis asiliukas, tapęs įvaizdžiu, apie kurį sukasi knygos veiksmas. Autorė neslepia laikiusi šį asiliuką šalia savęs rašydama knygą ir praleidusi daugybę valandų tiesiog į jį spoksodama.

Vos pasirodžius „Sidabriniam asiliukui“, ši tikėjimo ir vilties kupina daugiasluoksnė istorija sulaukė skaitytojų ir kritikų dėmesio. Skaitytojas nuo pat pirmųjų puslapių pajunta klasikinio pasakojimo toną ir tėkmę. „Vieną šaltoką pavasario rytą dvi mergaitės miškelyje netoli jūros aptiko vyriškį, kuris susirietęs gulėjo medžio paunksmėje, ir pamaniusios, kad jis negyvas, susikibusios už rankų klykdamos pasileido nuo jo tolyn“ (p. 7). Taip prasideda istorija apie tai, kaip dvi prancūzaitės sesutės, aštuonmetė Kiaukė ir dešimtmetė Marselė, aptinka besislapstantį kareivį – kaip paaiškėja, tai iš karo fronto pabėgęs anglas leitenantas Šepardas, apakęs jaunas vyras („žmogus neregys – šiokia tokia paguoda po nusivylimo, kad jis vis dėl to gyvas“, p. 11), trokštantis grįžti namo, pas savo sergantį mažąjį broliuką Džoną („daktarai sako, kad jis ilgai negyvens“, p. 14) ir motiną. Mergaitėms, vėliau pasidalinusioms savo „radinio“ paslaptimi su broliu, trylikamečiu Paskaliu ir jo draugu Fabricijumi, jaunu vaikinu silpnom ir išklypusiom kojom, tenka didelė atsakomybė – daugiau niekam neišduoti šios paslapties ir jauno leitenanto buvimo vietos, maža to, padėti jam sutvirtėti ir kaip nors sugrįžti namo. Kuo aklam kariui gali padėti trys vaikai ir netvirtų kojų jaunuolis? Pasirodo, kareiviui, bent pradžioje, visiškai pakanka atnešamo maisto ir draugijos. O vaikams smagu patirti nuotykį, atrasti laiko nuo buities darbų ir mokyklos tam, kad aplankytų jauną vyrą, bet kurio suaugusiojo akimis galintį kelti grėsmę. Tačiau draugystė, užsimezgusi tarp vaikų ir leitenanto Šepardo, nėra tik vienpusė pagalba sušelpiant karį maistu – atsidėkodamas Šepardas pasakoja vaikams istorijas, kurios ugdo, guodžia ir įtraukia ne tik vaikus ir knygos skaitytoją, bet ir stiprina patį sužeistąjį: apie švelniąją Betliejaus asilę; mitu alsuojantį pasakojimą apie asilą, kenčiantį tam, kad sumažintų kitų skausmą; apie šimtavardį asilą narsiausia širdimi bei apie tai, kaip leitenanto broliukas Džonas, kapstydamasis žemėse, rado mažytį sidabrinį asiliuką. Pastarasis ir tampa akstinu visoms šioms istorijoms. „Tai mano talismanas, jis turi nešti sėkmę“ (p. 18), – sako kareivis, rankoje gniauždamas broliuko padovanotą lobį, kai Kiaukė paprašo atiduoti šį „tiesiog stebuklingą“ grožį jai. Tad kaip tam tikrą kompensaciją besislapstantis leitenantas papasakoja keturias „asiliškas“ istorijas, savaip perteikiančias esmines žmonijos vertybes.

Skaitytojas sužino ir paties leitenanto istoriją, kurios šis vaikams nepasakoja, tačiau nuolat prisimena – tai daugiausiai prisiminimai iš fronto, skausmingi, sukrečiantys, tačiau praeities, prisiminimo perspektyva nublukina jų žiaurumą, tad skaitytojas vaikas gali suvokti karo beprasmiškumą ir baisumą. Vėliau skaitytojas sužino ir leitenanto nuo vaikų slepiamą savo praregėjimą bei – dar svarbiau – aklumo priežastį: „ karo vaizdai tokie siaubingi, kad jo akys nebenorėjo daugiau jų matyti. O šis laikas, praleistas vėsiame miško prieglobstyje, privertė jo akis vėl patikėti, kad pasaulis gražus“ (p. 99).

Nuo pat pirmųjų puslapių juntama viltis, tikėjimas gėrio pergale prieš blogį, karo beprasmiškumas, taigi – pagal gerąsias klasikos tradicijas – gėris knygos pabaigoje triumfuoja. Sesutės su broliu ir labiausiai tam pasiaukojęs Fabricijus padeda leitenantui Šepardui slapčia išplaukti, kad per Lamanšo sąsiaurį jis pasiektų savo namus, o išgelbėtas karininkas savo slėptuvėje mergaitėms palieka tai, kas „priklauso patikimiems ir drąsiems“ (p. 128) – sidabrinį asiliuką.

Antroji į lietuvių kalbą išversta S. Hartnett knyga, magiškuoju realizmu alsuojanti apysaka „Nekviestas svečias“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg visiškai kito autorius kūrinys. Tai sudėtinga, filosofinė, legendą primenanti istorija, kurioje išnyksta realaus ir fantastinio pasaulio ribos. Turint omenyje autorės poziciją dėl tariamo sudėtingumo priskirti jos knygas konkrečiai skaitytojų auditorijai, ši knyga yra lyg puiki to iliustracija – pagrindiniai veikėjai yra savo gyvenimo istoriją pasakojanti septyniasdešimt penkerių metų Matilda, jos klausosi maždaug vienuolikos metų berniukas, o knyga žymima kaip skirta skaitytojams nuo 14 metų. Visgi verta pastebėti, kad net ir jaunesniojo amžiaus skaitytojams ji gali patikti ir įtraukti kaip tam tikra pasakos elementų kupina istorija, kurioje netrūksta praeito amžiaus istorinių motyvų, o suaugusiems ir net solidaus amžiaus skaitytojams tai gali būti puiki proga apmąstyti savo gyvenimą ir jo kelyje priimtus sprendimus.

Tiesa, „Nekviesto svečio“ gyvenimiškų temų spektras toks platus, o filosofinė gelmė išties kone beribė, tad šiai knygai reikia skirti laiko, skaityti neskubant, vis stabtelint. Visai tikėtina, kad būtent jaunimui ši knyga gali pasirodyti ne tokia nepriimtina – kaip lėtas, vaizdingos kalbos kupinas (galbūt net perkrautas) senolės pasakojimas, tariamai neturintis nieko bendra su gaivališkais nuotykiais ir paaugliškomis aistromis. Tačiau verta prisiminti autorės pastabą apie tai, kad ji rašanti „sumaniems“ skaitytojams, negana to – sumaniausiems iš sumaniųjų. Ir tokie sumanūs čia atras ar vėliau (nuėję gerą gabalą savo gyvenimo keliu) suvoks, kiek aliuzijų, kiek jausmų ir kvapą gniaužiančių nuotykių, kiek vilties, meilės ir tikėjimo, sumišusio su širdperša, telpa šioje Matildos gyvenimo istorijoje.

„Vieną rūškaną sidabrišką popietę garbaus amžiaus moteris grįžo namo pavedžiojusi šunį ir rado svetainėje ant gėlėto minkštasuolio įsitaisiusį berniuką“ (p. 5). Atidesnis skaitytojas pastebės, kad ši knyga prasideda panašiai, kaip „Sidabrinis asiliukas“, tačiau čia ne tiek pakvimpa nuotykiu, kiek užminama mįslė, besitęsianti viso pasakojimo metu – kas tas berniukas ir kuo reikšminga netrukus išgirsima ilga senolės gyvenimo istorija? „ Matilda kažkodėl jautė, kad taip viskas ir turėtų būti. Atrodė, kad nuo neatmenamų laikų ji daugkart matė šį vaiką, sėdintį štai šitoje vietoje“ (p. 9). Ir štai šis vaikas, kuriam „kokie vienuolika ar dvylika“ (p. 9) metų, pareiškia turįs Matildai blogų naujienų. Paprašytas patikslinti, kokios gi tos naujienos, berniukas sako: „Tavo namai atsiduoda senatve“ (p. 11), tačiau akylas skaitytojas ilgainiui supras, kad šiame vaiko pareiškime slypi kur kas daugiau nei vien kvapas.

Matildai stengiantis paaiškinti, kad senatvė – kaip kalno viršūnė (beje, visus senolės samprotavimus apie jaunystę ir senatvę galima išsirašyti kaip giliamintes citatas), berniuko dėmesį patraukia nespalvota nuotrauka sidabro rėmeliais, kurioje – jauna mergina, ta pati Matilda, stovi prie laivo vairalazdės. Šia nuotrauka ir prasideda tikrasis knygos pasakojimas, nuo pat moters vaikystės „didingiausiame per ilgą pakrantę nusidriekusio miesto name“ (p. 17). Senolė pasakoja savo gyvenimo istoriją nekviestam svečiui, o skaitytojas įžengia į sunkiai aprėpiamą vaizduotės, magijos ir kartu tokio realaus gyvenimo visatą.

Gana vieniša mergaitė, gimusi Matildos Viktorijos Adelaidės vardu, augo turtingoje šeimoje, prisibijodama tiek tėvo („svarbaus žmogaus“, p. 18), tiek motinos („mama amžinai buvo pritvinkusi įtūžio“, p. 19). Ir štai baigusi mokyklą, „jau nebe maža mergaitė, bet dar ir ne suaugusi dama, o kažkas per vidurį“ (p. 25), Madė sulaukia tėvo klausimo, ar „po visų tų istorijos ir geografijos, iškalbos meno ir siuvinėjimo pamokų“ (p. 26) ji sužinojusi atsakymą į klausimą, kas pasauly nuostabiausia. Dukters atsakymas – kad „nuostabiausi pasaulyje yra jūriniai ereliai“ (p. 27) – tėvo nepatenkina, ir šis kaip mat pareiškia, jog jiedu leisis į kelionę aplink Žemę – „pamatyti visa, kas džiugina žmogaus akis“ (p. 28). Ir nors, atrodytų, visas knygos veiksmas suksis būtent apie kelionę aplink pasaulį, Matilda tik nupasakoja, ką mačiusi, kaip keliavusi, o galiausiai jie su tėvu grįžę namo.

Motina labiau už viską norėjo ją ištekinti, o pati Madė „roško atsidurti kur nors toli toli, vandenyno viduryje, klajoti netrukdoma ir ieškoti mielų dalykėlių“ (p. 42). Vienintelis ją suprantantis padaras buvo Nargunas – kone mitinis gyvis, kuris „adėdavo jos paslaptis prie kietos juodos savo širdies ir nešiodavo už ją visą tą sunkenybę“ (p. 43). Būtent Nargunui Madė prasitaria, kad yra „nieko prieš“, jei ją kas nors pamiltų, ir išdėsto visus bruožus, kuriuos turėtų turėti toks vyras. Ir nors tiek Nargunui, tiek, matyt, skaitytojui atrodo, kad tai yra tobulo vyro portretas, o „obulybių nebūna“ (p. 43), netrukus mergina pamato būtent tai – savo svajonių žmogų. „Galbūt jis turėjo vardą, bet Madė visada jį vadino Plunksniumi“ (p. 48). Ir štai šis Plunksnius pasisako esąs „š čia ir iš ten“ (p. 47), ir nors, jo nuomone, niekas pasaulyje nėra nuostabesnis už visa kita, jeigu jam reikėtų rinktis, kaip nuostabiausią dalyką jis pasirinktų jūrinį erelį (p. 47).

Taip prasideda didžioji meilės epopėja (pasakojimas pasakojime), kurioje tokio tobulo, tokio nežemiško Plunksniaus ir Madės laukia iš pasakų, legendų ir mitų atpažįstami išbandymai, šioje istorijoje įgaunantys labai asmenišką, o kartu tokią universalią prasmę. Meilės, pasiaukojimo temos, tariamo normalaus šeiminio gyvenimo kvestionavimas įgauna lemiamą reikšmę – skaitytojas, sutikęs leistis su Made į šią sunkią kelionę, po jos pasijus išgyvenęs ne tariamą dramą, o mažne nugyvenęs visą gyvenimą ir galbūt atradęs atsakymą į klausimą, kas tajame gyvenime, gal ir visame pasaulyje, nuostabiausia.

O kas gi yra tas nekviestas svečias, tas kone įžūliai Matildos namuose įsitaisęs berniukas? „Ir štai tu čia“ (p. 146), – sako senolė berniukui paskutiniame skyriuje. Tad šį klausimą norisi palikti neatsakytą – kad kiekvienas skaitytojas nukeliautų Matildos kelionę tam, kad atrastų atsakymą.

 

Bibliografija lietuvių kalba

• Sidabrinis asiliukas: apysaka / Sonya Hartnett; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Anne Spudvilas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014, 2016. – 152 p.
• Nekviestas svečias: apysaka / Sonya Hartnett; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Rūta Dumalakaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 160 p.

Rekomenduojame paskaityti

• „„Sidabrinio asiliuko“ autorė Sonya Hartnett: „Rašau protingiems skaitytojams, sumaniausiems iš sumaniųjų““. Prieiga per internetą: http://8diena.lt/2017/11/15/sidabrinio-asiliuko-autore-sonya-hartnett-rasau-protingiems-skaitytojams-sumaniausiems-is-sumaniuju/ (Žiūrėta 2018-03-20).
• Kęstutis Urba. „Sidabrinis asiliukas“ – tradicinė ir paprasta, bet geniali istorija“. Prieiga per internetą: /index.php?631650558 (Žiūrėta 2018-03-20).
• Asmeninė autorės interneto svetainė: http://www.sonyahartnett.com.au/ (Žiūrėta 2018-03-20).

________________________

Parengė Diana Gancevskaitė

2018-03-23

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.