Virgina Šukytė (g. 1957 05 09, tikrasis vardas – Virginija Genienė) – prozininkė, laisvai samdoma žurnalistė; novelės buvo spausdintos „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus narė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 2012 m.). Išleidusi 6 knygas vaikams.
Gimtasis žodis, 2008
Kūryboje vaikams V. Šukytė nuosekliai laikosi pasakinio žanro. Siužetus ji konstruoja originaliai panaudodama tautosakos motyvus, dažnai juos motyvuotai įpindama į dabarties vaiko gyvenimą. Savo nuostatą atkreipti dėmesį į šiandienos pasaulį autorė deklaruoja jau pirmojoje trumpųjų pasakų knygoje „Ančių močiutė“ pirmosiomis pasakos „Katinas, tigro pusbrolis“ eilutėmis: „Ne visos pasakos apie tai, kas atsitiko seniai seniai vienoje karalystėje už devynių kalnų.Visokių stebuklų pasitaiko ir dabar. Kur? Visur. Namuose, gatvėje, miške. Pavyzdžiui, zoologijos sode kasdien nutinka kas nors nepaprasto“ (p. 9). Jos pasakų veikėjai ‒ vaikai, personifikuoti žvėreliai, kiti gyvūnėliai. Vaikų ir gyvūnėlių pasauliai vienas prie kito priartėja tiek, kad jie gali vieni kitus suprasti, bendrauti tarpusavyje. Dažnai būtent gyvūnai padeda rasti išeitį iš keblių situacijų, į kurias linkę patekti ikimokyklinio amžiaus vaikai: zoologijos sode pasiklydusiam Mantukui žirafa pasiūlo lipti jai ant sprando ir taip vaikas pamato tėvus, netyčia prisėdusiai ant ką tik išdažyto suoliuko Karolinai zebriukas pataria, ką daryti, kad suknelė neatrodytų susitepusi, bet dailiai išmarginta dryžiais… Pasakos vertas atrodo iš kasdienybės stebėjimų atkeliavęs šiltas geraširdės Ančių močiutės Antaninos paveikslas: „Antaniną visi vadino Ančių močiute. Ne todėl, kad jos vardas prasideda kaip žodis „antis“. Ir ne todėl, kad močiutė vaikščiojo lėtai krypuodama kaip antelė, nes jai dažnai skaudėjo kojas. Ir net ne todėl, kad jos nosis, tarp mūsų kalbant, buvo labai panaši į anties snapą: ilga ilga, o pats galiukas ‒ plokščias. Nežinau, kaip jums, bet antims tokios nosys atrodo tiesiog puikios. Todėl Antanina miesto antims atrodė gražiausia mieste. Jos ją labai mylėjo.“ (p. 31).
Žara, 2011
Kaip ir liaudies pasakose, V. Šukytės kūryboje už gerus darbus sulaukiama tinkamo atlygio, o blogis nugalimas. Veikėjai vaikai pasakų pabaigoje tampa stipresni ir išmintingesni, vadinasi tai ‒ kartu ir pasakojimai apie augimą, brendimą („Mažieji miško gyventojai be pasakų gyveno labai liūdnai. Juk jos labai reikalingos. Pasakos, kaip ir vitaminai, padeda vaikams augti“, „Vaikai neauga be pasakų“, kn. „Ančių močiutė“, p. 67). Tad ypač svarbi tampa pasakų didaktinė funkcija. Knygoje „Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde“ kalbama apie tai, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo prigimtį ir tik tada jausis gerai. Pasakos pradžioje pateikiama dangaus žvaigždžių gyvenimo interpretacija: „Ar žinai, kodėl žvaigždės krinta į žemę? Jei tik kuri pajunta, kad į ją niekas nežiūri, kad ji niekam neįdomi ‒ ima ir nukrinta.“ (p. 8). Ežiukas susižavi žvaigždžių spindesiu ir nebenori būti ežiuku. Jis pakeičia įvaizdį, nusiauksina spyglius, o lapinas kuriam laikui jį paverčia šou žvaigžde: nusiunčia į Žvaigždžių mokyklą, moko sceninių judesių, patarinėja, kaip kalbėti su žurnalistais… Moralas aiškus ir tiesmukas ‒ ežiuko gyvenimas jam pačiam jau nebepriklauso. Tai autorė bando pasakyti ir išoriniu televizijos šou žvaigždžių gyvenimu pernelyg susižavėjusiam skaitytojui vaikui. Čia pat, kūrinyje, atskleidžiama ir gamtos pasaulio įvairovė: šikšnosparnis nesuka galvos, į ką yra panašesnis ‒ į paukštį ar į pelę, drugeliai kartais būna panašūs į gėles, kartais ‒ į paukščius, jonvabaliai šviečia tamsoje, kaip dvi žvaigždės spindi pelėdžiuko akys… Taip norima pasakyti, kad kiekvienas švyti savaip, jei tik yra pats savimi.
2012 m. išleista apysaka-pasaka „Karalaitis ir šunys“ už mitologinę temą buvo apdovanota Martyno Vainilaičio premija. V. Šukytė pateikia savą versiją, kaip lietuviai prisijaukino šunis, ji mini sėlių su žiemgaliais gentis, tačiau su tautosakine medžiaga elgiasi laisvai, panaudoja tik stebuklinių pasakų personažus ir siužeto schemą: karaliaus sūnus keliauja į pragarą gelbėti ten velnių nunešto keikūno tėvo (vėlgi matome didaktinę V. Šukytės pasakos funkciją – keiktis ne tik negražu, bet ir pavojinga). Stebuklingu karaliaus sūnaus pagalbininku tampa kadaise išgelbėtos kalaitės vaikas Tindi Rindi Riuška. Personažai aprašomi su švelniu humoru, pasakojimo kalba ekspresyvi, vaizdinga, tai pasakojimą daro artimesnį šiandieniniam skaitytojui.
Gimtasis žodis, 2013
V. Šukytės „Laimės formulė“ (2013) pakliuvo į akcijos „Metų knygos rinkimai 2014“ penketuką paaugliams. Taigi tarsi būtų galima numanyti, kad joje sudėti tekstai skirti ne ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams. Daugumos šių istorijų pagrindas ‒ baugios istorijos, tautosakoje priskiriamos šiurpių žanrui: jų veikėjai yra vaiduokliai, numirėliai, velniai ar piktosios dvasios, pati Mirtis. V. Šukytė ir čia nevengia didaktikos: būsi blogas, skriausi silpnesnįjį ‒ nusipelnysi bausmės („Medžiotoja ir lapė“, „Vilkais paversti vaikai“). Tačiau autorė tuos motyvus aktualizuoja, perkelia į šiandienos pasaulį: jame rieda troleibusai, vaikai naudojasi mobiliaisiais telefonais, mirusio žmogaus dvasia apsigyvena jo automobilyje… Kai kurias istorijas pasakotoja prisipažįsta skaičiusi internete („Ištekėjusi už numirėlio“). Kliūva net ir merui, iškirtusiam kapinių medžius: „O vėliau tame mieste ėmė dėtis dar šiurpesni dalykai: vienas namas užsidegė be priežasties, kitas ‒ sugriuvo, smegduobė centrinėj aikštėj atsivėrė, uraganas stogus nurovė… Meras tik laksto už galvos susiėmęs.“ (p. 57, „Iškirsti kapinių medžiai“). Tik sunku įsivaizduoti, kad šias šiurpes skaitytų paaugliai ‒ knygos formatas ir iliustracijos akivaizdžiai rodo, kad adresatas ‒ jaunesniojo amžiaus. Jiems, beje, šiurpės labiausiai ir patinka.
Rašytoja Virgina Šukytė. Nuotr. šaltinis www.skaitymometai.lt
Naujausią V. Šukytės knygą „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“ (2016) galima būtų pavadinti pastanga aprėpti ir susisteminti vaikui priimtina forma visa, ką galima sužinoti apie senovės lietuvių dievybes ir tikėjimą. Autorė teigia, kad čia panaudojusi autentiškas sakmes, pasakas, padavimus, maldeles, patarles ir mįsles, rėmusis etnologų ir religiotyrininkų G. Beresnevičiaus, P. Dundulienės, A. J. Greimo, N. Laurinkienės, N. Vėliaus ir kt. darbais. Tačiau ši medžiaga aktualizuojama perkeliant apysakos-pasakos veiksmą į šiandienos pasaulį. Brolis ir sesuo Joris ir Jorė vasarai baigiantis riešutauja irsutinka senelį ‒ Dangaus dievą, kurio lazda pavirsta žalčiu Želekčiu. Vaikai gyvena kaime, maudosi, grybauja, lauže kepa bulves, sode skina serbentus… Kai Joris suserga, prireikia gydytojo Auštauto. Vaikai sužino apie Perkūną, Velnią, Patrimpą, iš kur atsirado Saulė, Bubilą ir Austėją, Gabiją… Gal labiausiai dabartis atpažįstama epizode, kur aplankomas Raganų kalnas Juodkrantėje: ten vaikai pamato daug skulptūrų – Neringą ir Naglį, Eglę, žalčių karalienę, Jūratės mylimąjį Kastytį, našlaitę Sigutę, slibiną. Jie pastebi, kad daugiausia ten raganų skulptūrų. Viena iš jų papasakoja Joriui ir Jorei apie raganas senovėje. Šioje knygoje estetinę ir didaktinę funkcijas, kurios buvo ryškios ankstesnėse V. Šukytės kūryboje, gerokai nustelbia pažintinė. Tačiau akivaizdu, kad autorė ir turi savą stilių ir nusistovėjusias temas, kurios jai rūpi labiau nei kitos, kur ji jaučiasi stipri. Vadinasi, įdomių interpretacijų iš šios rašytojos galima tikėtis ir ateityje.
Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde: apysaka-pasaka. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. – 85 p.
Vilkai plėšikai: pasaka. – Vilnius: Homo liber, 2009. – 31 p.
Karalaitis ir šunys: apysaka-pasaka. – Vilnius: Žara, 2011. – 79 p.
Laimės formulė: šiurpės ir kitos istorijos. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 131 p.
Stebuklų pripoškėjęs pasaulis: senovės lietuvių dievai ir sakmės apie juos: apysaka-pasaka. – Vilnius: 700 eilučių, 2015. – 127 p.
Apdovanojimai
2008 m. konkurso „Šiuolaikinė dramaturgija vaikams XXI a. kontekste“ nominacijos „9 jėgos“ nugalėtojos diplomas už pjesę „Kaip ežiukas norėjo tapti žvaigžde“.
2012 m. Martyno Vainilaičio premija už mitologinę temą knygoje „Karalaitis ir šunys“.
2014 m. knyga „Laimės formulė“ nominuota akcijoje „Metų knygos rinkimai“ knygų paaugliams kategorijoje.
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
1912 m. gegužės 9 d. gimė menininkė Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė
Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė (1912 m. gegužės 9 d.–1985 m. rugsėjo 8 d.) – žymi Lietuvos dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė, skulptorė bei fotomenininkė, gimusi Andrioniškyje, netoli Anykščių. Dėl iliustruotų knygų gausos ji pirmiausia prisimenama kaip knygų (ypač vaikų) dailininkė. Tačiau jos vardas taip pat sietinas su darbštumu, atkaklumu, drąsiais eksperimentais, naujų formų, meninių išraiškų paieška bei modernumu ir novatoriškumu – dalykais, kuriais menininkė domėjosi studijų laikais, darbuodamasi Nepriklausomoje Lietuvoje, kuriuos per visas istorines negandas bei lūžius menininkė atsinešė iš Nepriklausomos Lietuvos, Kauno bei meno studijų užsienyje.
Ne veltui jos vardas minimas balandžio pradžioje, kai apdovanojimus nusipelniusiems vaikų literatūros kūrėjams teikia IBBY Lietuvos skyrius. Domicelės Tarabildienės premija yra kasmetinė literatūrinė premija už gražiausiai iliustruotą metų knygą vaikams. Ji įsteigta 2001 m., o 2013-aisiais jai suteiktas Domicelės Tarabildienės vardas. Šiemet ši premija už gražiausią metų knygą skirta Ievai Babilaitei už Linos Mickutės knygos vaikams „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ iliustracijas. Taip pat ja yra apdovanoti: P. Juodišius, M. Smirnovaitė, M. Zavadskis, S. Jakaitė, A. Kiudulaitė, L. Itagaki, M. Vaicenavičienė ir kt. Tai tarsi palinkėjimas jauniems, augantiems kūrėjams eksperimentuoti ir nebijoti ieškant originalių išraiškų.
Grafikė Domicelė Tarabildienė. 1959 m. Fotografas Adauktas Marcinkevičius
Pačios D. Tarabildienės kūrybos ištakos, kaip ir dažno to metų kūrėjo, siekia vaikystę, kaimą. Devynių vaikų šeimoje Domicelė buvo jauniausia ir nuo pat mažų dienų linko prie menų: drožinėjo, lipdė iš molio, piešė. Gabi mergaitė buvo priimta į Panevėžio gimnaziją, kur ją, besimokančią, globojo skulptorius Juozas Zikaras, įžvelgęs joje nepaprastus ankstyvus gabumus.
Baigusi gimnaziją, įstojo į Kauno meno mokyklą, kurioje studijavo 1929–1935 m. Tai pavyko tik iš antro karto, nes anksčiau tiesiog buvo per jauna.
Pirmosios menininkės iliustracijos spaudoje pasirodė bestudijuojant. 1934 m. iliustravo pirmąją knygą „Pasaka apie pelėdą“. 1933 m. Domicelė perėjo į šios mokyklos skulptūros studiją. Iš jos kartos Kauno meno mokyklos absolventų į knygos iliustravimo meną atėjo nauji menininkai: T. Kulakauskas, M. Katiliūtė, P. Augustinavičius ir kt. Jų kūryboje atsiranda naujų tendencijų, kurios vėliau matomos ir Domicelės kūryboje: art deco bruožų naudojimas, dekoratyvaus stilizavimo tendencijos, liaudies kūrybos paveldo naudojimas. Pakilo profesinis iliustracijų lygis, įvairesnė tapo piešimo technika, išaugo spalvos vaidmuo. Paplito laisvas, asimetriškas įvairios konfigūracijos piešinių išdėstymas puslapiuose. Vieniems jauniesiems menininkams knygų iliustravimas buvo tik laikinas užsiėmimas, kiti pasiliko šioje veikloje ilgėliau. Kaip ir D. Tarabildienė, kuriai per visą gyvenimą daugiausia buvo lemta sukurti knygos grafikos darbų.
Tačiau pagal išsilavinimą ji vis dėlto pirmiausia buvo skulptorė, yra sukūrusi tapybos darbų, užsiėmė fotografija. Pabaigus studijas pas J. Zikarą, buvo rekomenduojama tęsti studijas užsienyje. 1935 metais D. Tarabildienė gavo stipendiją mokytis Paryžiuje. Formaliai stipendija gauta, o realiai – finansavimas neskirtas. Vienas paskui kitą gimę trys vaikučiai, nėra studijos kurti monumentalius darbus – vis dažniau menininkė vietoj mėgstamos skulptūros užsiėmė knygelių iliustravimu. Skulptūra liko jos gyvenimo svajone, o grafika – veikla, padedančia pragyventi.
Pagaliau 1937–1939 m. jaunoji menininkė gavo galimybę gilinti skulptūros žinias Paryžiaus valstybinėje aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts Décoratifs) pas Auguste’o Rodino mokinį profesorių Paulį Niclausse’ą.
Nepaprastai darbšti D. Tarabildienė ne tik studijavo, lankė muziejus, keliavo, kūrė monumentalios formos darbus, bet ir su knygų iliustravimu ryšių nenutraukė. Iliustravo vaikų žurnalus: „Vyturį“, „Žiburėlį“, žurnalą „Motina ir vaikas“, nuo knygų iliustravimo šiek tiek atsitraukė – apipavidalino tik vieną knygelę – D. Čiurlionytės „Kalėdų Senelių šalis“ (1939).
Prasidedantis Antrasis pasaulinis karas paskubino ją greičiau, nei buvo numatyta, pabaigti studijas ir grįžti Lietuvon. Karo metu su šeima pabėgo į Ukmergę, kur teko dirbti nekvalifikuotus darbus, su vyru kartu įkūrė Rytų Lietuvos istorijos muziejų. Po karo šeima grįžo į Kauną ir vėl atsidėjo knygų iliustravimui.
Ankstyvosioms D. Tarabildienės iliustracijoms būdinga dinamiška kompozicija, savitai stilizuoti veikėjai. Iliustracijos dar gan paprastos, atitinkančios tekstą. Nevengdavo menininkė ir auklėjamojo momento. Tačiau vis labiau išryškėjo jos kūrybos savitumas: pomėgis sugrakštinti vaizduojamus objektus, žaisminga linija, pastabumas gamtai, humoro jausmas, žaižaruojanti fantazija, dekoratyvumas ir kt.
Domicelės Tarabildienės iliustr.
1948 metais pasirodė dvi puikiai iliustruotos knygos: J. Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ bei P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (šios knygos iliustracijas autorei teko kurti net du kartus – pirmosios 40 grotažo technika sukurtų iliustracijų buvo pavogtos kraustymosi metu). Čia ryškus asmeninio stiliaus susipynimas su liaudies tradicijomis buvo labai sėkmingas ir leido bent truputį atsitraukti nuo naujai atsiradusių dogmatiškų tikroviško vaizdavimo kanonų.
Nepaisant šių knygų sėkmės ir nepertraukiamo darbo, pirmasis pokario dešimtmetis D. Tarabildienei (kaip ir daugeliui kitų menininkų) buvo vienas sunkesnių kūrybos etapų. Pokario metų kukli leidybinė bazė nebuvo palanki knygų grafikos suklestėjimui, jos kūrybiškumą stabdė siauri tikroviškumo reikalavimai. Dažnai pasitaikydavo, kad iliustracijos būdavo cenzūruojamos – tai žvaigždę reikalaujama įpiešti, tai vėliavėlę raudoniau paspalvinti. Pati dailininkė kritiškai vertino savo šio laikotarpio darbus.
7–8 dešimtmetyje į dailininkės kurtas iliustracijas vėl grįžta tarpukario mokyklų patirtis – dekoratyvus apibendrinimas, vientiso maketo pojūtis, meistriškai perteikiamas gamtos ir vaikų pasaulis. Puoselėdama liaudiškos meninės kūrybos tradicijas, dailininkė subtiliai įkūnijo lietuviškos pasaulėjautos dvasią, suteikė jai modernią raiškos formą. Jos iliustracijų sėkmė buvo piešinio paprastumas, aiškumas, kuris atitinka vaiko mąstyseną ir jo pažintinius poreikius, plėtojo savitą, dinamišką su gamta suaugusio kaimo vaiko paveikslą, gyvai perteikė siužetines scenas.
Domicelės Tarabildienės iliustr.
Per visą sudėtingą savo kūrybos laikotarpį D. Tarabildienė iliustravo ir apipavidalino apie 200 knygų, daugiausia vaikams ir jaunimui skirtų lietuvių literatūros klasika tapusių leidinių: Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“ (1935, 1940) ir „Nemuno šalies pasakos“ (1948), Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“ (1936), Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ ir „Kiškių sukilimas“ (1937), Stepo Zobarsko „Mano tėviškėj“ (1934), „Pabėgėlis“ (1939), „Ganyklų vaikai ir Gerasis aitvaras“ (1940), „Paukščiai ir žmonės“ (1940) ir „Per šaltį ir vėją“ (1989), Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ (1948, 1999), Eduardo Mieželaičio „Kiškio dovanos“ (1949), Kazio Borutos „Dangus griūva“ (1955), Maironio „Jūratė ir Kastytis“ (1957), Anzelmo Matučio „Miško cirkas“ (1958), Kazio Jakubėno „Šimtas vyturėlių“ (1971), Vaižganto „Mikutis gamtininkas“ (1972), Norberto Vėliaus „Kaip atsirado Žemė“ (iliustracijos sukurtos 1985 m., išleista 1986 m.) ir daugybę kitų knygų, taip pat ir vadovėlių.
Jos iliustruotos knygos priklauso lietuvių knygų grafikos aukso fondui. Menininkė, kurios vardu pavadinta premija, pati ne kartą buvo pagerbta įvairiais apdovanojimais: 1937 m. Pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje ji laimėjo aukso medalį už knygų iliustracijas, o už etnografines lėles – Garbės premiją. 1938 m. I tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne už etnografines lėles ji apdovanota medaliu „Für Jiervorragende Leistungen“ (Už išskirtinius pasiekimus), 1940 m. už iliustracijas knygai „Šimtas liaudies baladžių“ jai paskirta Valstybinė premija, gražiausių knygų konkursuose 22 kartus apdovanota diplomais ir medaliais.
1962 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1972 m. – Lietuvos valstybinė premija, 1974 m. – Lietuvos liaudies dailininkės vardas.
Domicelės Tarabildienės iliustr.
Bibliografija
Šimtas vyturėlių: eilėraščiai: jaunesniam mokykliniam amžiui / Kazys Jakubėnas, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius, 1977. – 104 p.
Kaip atsirado Žemė: lietuvių etiologinės sakmės / sudarė ir parengė Norbertas Vėlius, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vaga, 1986. – 105 p.
Per šaltį ir vėją: apsakymai / Stepas Zobarskas, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 187 p.
Nemuno šalies pasakos / Petras Cvirka, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Kaunas: Aušra, 1999. – 221 p.
Lietuvių liaudies dainos vaikams / Jadvyga Čiurlionytė, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vyturys, 1999. – 139 p.
Neringa ir Naglis: Iš Mažosios Lietuvos padavimų / dailininkė Domicelė Tarabildienė / Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. – Vilnius: Vaga, 2007. – 16 p.
Čia pateikiama keleto svarbesnių knygų bibliografija. Išsamesnį Domicelės Tarabildienės iliustruotų leidinių sąrašą galima rasti Vidos Narščiuvienės sudarytoje knygoje „Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai: bibliografinis žodynas“ (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vaikų literatūros centras; sudarytoja Vida Narščiuvienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. – 558 p.).
Rekomenduojame paskaityti
Domicelė Tarabildienė, Kūrybos versmės: [parodos, veikusios Vilniaus paveikslų galerijoje 2012 m. gruodžio 20 d.–2013 m. sausio 27 d.], katalogas / sudarytoja Regina Urbonienė. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2012. – 94 p.
Nematyta ir nepažįstama Domicelė Tarabildienė: fotografijos ir fotografika [parodos katalogas, Vilnius–Kaunas, 2002] / sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. – Vilnius: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2002. – 35 p.
Parengė Asta Plechavičiūtė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja
1860 m. gegužės 9 d. gimė škotų rašytojas seras Jamesas Matthew Barrie’is
Turbūt nerastumėme nė vieno, nežinančio apie nesuaugti nusprendusį pramuštgalvį Piterį Peną. Pasakojimas apie amžinąjį Niekados šalies vaiką jau daugiau nei šimtmetį kaitina skaitytojų vaizduotę ir vis dar yra neišsemiama medžiaga naujiems teatro pastatymams, kino ir animaciniams filmams. Žinančiuosius kodinę nuorodą „antras posūkis į dešinę, o tada tiesiai iki ryto“ vienija nesibaigiančios vaikystės aistra (o gal neblėstantis jos aidas?).
Kaip yra nutikę ne vienam žymiam vaikų rašytojui, iki parašydamas pasauline klasika tapusį romaną „Piteris Penas ir Vendė“, Jamesas Matthew Barrie’is (1860 gegužės 9 d.–1937 birželio 19 d.) jau buvo parašęs ne vieną kūrinį, o teatruose buvo statomi spektakliai pagal jo pjeses. Vis dėlto į pasaulio literatūros lobyną J. M. Barrie’is pateko būtent už vaikams skirtą pasakojimą apie niekada suaugti nenorėjusį ir neketinusį berniuką Piterį Peną. Apie J. M. Barrie’io gyvenimą parašytas ne vienas išsamus straipsnis, tad vengdama kartojimosi čia glaustai pateiksiu tik svarbiausius faktus.
Būsimasis rašytojas ir dramaturgas gimė neturtingoje šeimoje nedidelio Škotijos miestelio Kirimjurio pakraštyje. Jis buvo devintas vaikas šeimoje (iš viso tėvai susilaukė dešimties atžalų, du jų vaikai mirė dar kūdikystėje). Išmaitinti gausią šeimą stengėsi tėvas audėjas ir atsitiktinius darbus dirbusi mama. Motina buvo itin svarbus žmogus mažajam Jamesui, neabejotinai padariusi įtaką ir tolesniam sūnaus kūrybiniam keliui – ji vaikams dainuodavo senas škotų folkloro dainas, sekdavo padavimus ir įvairiausias istorijas. Nuo pat mažų dienų savo paties istorijas kūrė ir būsimasis rašytojas – daugiausia apie tai, kaip jų šeimą aplanko laimė ir pasibaigia taip varginantis skurdas. Nuolat susimąstęs, svajoklis vaikas troško, kad mama galėtų daugiau laiko leisti su savo vaikais, o nepritekliai nebetemdytų šeimos gyvenimo.
Jamesas Matthew Barrie’is, 1892 m.
Vėliau paaiškėjo, kad tėvai sunkiai dirbo ne tik dėl duonos kąsnio, bet ir taupydami pinigus savo vaikų pradiniam išsilavinimui. Maža to, darbo į Glazgą ieškoti išvykę vyresnieji brolis ir sesuo, tapę mokytojais, ten pasikvietė ir aštuonmetį Jamesą. Vis dėlto dvejus metus prasimokęs Glazgo akademijoje, būsimasis rašytojas grįžo namo. Tačiau po ketverių metų vėl išvyko ir globojamas brolio bei sesers baigė Damfriso akademiją, vėliau – ir Edinburgo universitetą. Tiesa, diplomas nebuvo Jameso siekiamybė – jis norėjo rašyti, bet pakluso tėvams ir įgijo magistro laipsnį. Tačiau vos baigęs studijas vaikis iš Kirimjurio pasirinko įgyvendinti savo svajonę – persikėlė į Londoną ir tapo sėkmingu žurnalistu. Iš pradžių rašė spektaklių apžvalgas, straipsnius apie muziką, vėliau ėmėsi apybraižų, kuriose vaizdavo mažų Škotijos miestelių realybę. Vienas tokių aprašomų miestelių, autoriaus pavadintas Siūlagaliais (originalo kalba – Trams), – gimtojo Kirimjurio prototipas, o tokių mažų miestelių gyvenimas, aktualijos ir skurdas jam buvo puikiai pažįstami iš asmeninės patirties.
Sulaukęs dvidešimt aštuonerių, J. M. Barrie’is išleido apybraižų rinktinę „Senųjų žiburių idilės“ (Auld Licht Idylls, 1888). Iki 1896 m. rašytojas spėja parašyti dar keliolika kūrinių (tarp jų – ir skirtųjų scenai), vienas jų – autobiografinė knyga „Margareta Ogilvi“ (Margaret Ogilvy, 1896). Šis kūrinys skirtas svarbiausiam Jameso vaikystės žmogui – motinai. Apskritai visi jie skirti saugusiajam. Be to, J. M. Barrie’is jau vertinamas ir kaip sėkmingas teatro komedijų kūrėjas. Bet štai 1902 m. išleistame romane suaugusiesiems „Baltasis paukščiukas“ (The Little White Bird) pasirodo serija pasakinių intarpų, pasakojančių apie Piterį Peną. Draugų paragintas, šiuos intarpus J. M. Barrie’is išleidžia atskira knyga – „Piteris Penas Kensingtono soduose“ (Peter Pan in Kensington Gardens, 1906). Verta paminėti, kad rankraštyje autorius ją buvo pavadinęs „Berniukas, kuris nekentė motinų“. Tačiau dar prieš tai, 1904 m., jau vardą užsitarnauti spėjęs dramaturgas parašo ir pastato pjesę „Piteris Penas arba Berniukas, kuris nenorėjo suaugti“ (Peter Pan, or The Boy Who Would Not Grow Up), kuri sulaukia milžiniškos sėkmės – iki pat šių dienų gyvuoja tradicija šį spektaklį rodyti per Kalėdas. O praėjus dar keleriems metams, 1911 m., pasaulį išvysta pasauline klasika tapusi knyga, be kurios dabar neįsivaizduotume vaikų literatūros, tai – „Piteris Penas ir Vendė“ (Peter and Wendy). Nors vėliau buvo išleista dar daug pjesių ir romanų, Piterio Peno legenda tapo ryškiausiu ir reikšmingiausiu rašytojo ir dramaturgo kūriniu.
Piterio Peno personažui, jo būdui, aplinkai, žaidimams ir fantazijoms žymią įtaką padarė vienas susitikimas Kensingtono parke, šalia kurio J. M. Barrie’is su žmona (jų devyniolika metų trukusi santuoka nebuvo laiminga, vaikų neturėjo) buvo įsigiję namus. 1897 m. šiame parke su šunimi mėgęs vaikščioti rašytojas susipažino su Arthuro ir Sylvios Llewelynų Daviesų šeima – jie turėjo penkis sūnus, kaipmat pamėgusius jo pasakojamas neįtikėčiausias istorijas. Netrukus nuo vėžio mirus abiems berniukų tėvams, J. M. Barrie’is tapo jų globėju. Tačiau Llewelynų berniukai nebuvo vieninteliai globotiniai – ekspedicijos metu žuvus geram rašytojo draugui, užpoliarės tyrinėtojui Robertui Scottui, šis savo laiške buvo paprašęs Barrie’io pasirūpinti jo žmona bei sūnumi Peteriu. J. M. Barrie’is tai uoliai ir darė. Beje, su Llewelynų berniukais 1912 m. jis dalyvavo statulos Piteriui Penui atidengime Kensingtono soduose.
J. M. Barrie’is buvo žymus ir galėjo mėgautis pasauline sėkme: artimai bendravo su rašytoju Robertu Louisu Stevensonu (ir juo žavėjosi), detektyvų meistru Arthuru Conanu Doyle’iu, romanistu ir poetu Thomasu Hardy, o amerikiečių tyliojo kino žvaigždė Charlie Chaplinas, prieš kelionę į Londoną paklaustas, su kuo norėtų ten susitikti, atsakė – su J. M. Barrie’iu1. Tiesa, net ir sulaukusio sėkmės J. M. Barrie’io gyvenimas nebuvo itin laimingas – skausmingos skyrybos su žmona ir rūpestis našlaičiais likusiais berniukais buvo nemenki iššūkiai, tačiau sunkiausiai rašytojas išgyveno dviejų savo globotinių mirtis: vienas jų žuvo Pirmojo pasaulinio karo metais, kitas nuskendo Temzėje. Praėjus daugeliui metų po paties rašytojo mirties2, 1960 m., likus vos mėnesiui iki J. M. Barrie’io gimimo šimtmečio minėjimo, nusižudė solidaus amžiaus sulaukęs jo globotas Llewelynų sūnus Peteris Llewelynas Daviesas. Jis ne kartą buvo pasisakęs apie įpareigojančią šio „siaubingo šedevro“3 naštą.
Tyto alba, 1997
Šešių skyrių apysaka-pasaka „Piteris Penas Kensingtono soduose“4 lietuvių skaitytojams tikriausiai nėra itin gerai žinomas kūrinys – galbūt todėl, kad lietuvių kalba teišleistas vos vieną kartą (1997 m.). Tačiau ir viso pasaulio skaitytojus labiau domina „pagrindinė“ istorija – Piterio bei Vendės nuotykiai Niekados šalyje. Atsakymas į klausimą, kodėl taip yra, matyt, paprastas – Piterio nuotykiai, kuriuos jis patyrė Kensingtono soduose, neprilygsta tiems kvapą gniaužiantiems įvykiams Niekados šalyje.
Pirmasis apysakos skyrius skiriamas patiems Kensingtono sodams aprašyti, kadangi, kaip teigia pasakotojas, „sunku suprasti Piterio Peno nuotykius, nežinant, kas yra Kensingtono sodai“ (p. 195). Tai didelis parkas su daugybe takelių bei posūkių, tvenkiniu ir didžiuliais vartais, o svarbiausia – čia dažnai vaikštinėja auklės su kūdikiais vežimėliuose ir jau ūgtelėjusiais vaikais. Vaikams šie sodai – neišsenkanti įdomybių ir nuotykių pažadų vieta.
Po išsamių aprašymų pereinama prie pagrindinio veikėjo – Piterio Peno, visuomet „vienos savaitės amžiaus“ (p. 205) berniuko, kuris pasprunka nuo savo žmogiškojo gyvenimo išlėkdamas pro langą tiesiai į Kensingtono sodus. Kaipgi paprastas vaikas, maža to – sulaukęs vos septynių dienų, gali išlėkti pro langą? Nuolatinio pasakotojo palydovo berniuko Deivido (nepatikslinama, ar tai sūnus, ar koks giminaitis) teigimu, „visi vaikai buvo paukščiai prieš tapdami žmonėmis, todėl pirmosiomis savaitėmis jie elgiasi kaip laukinukai“ (p. 206). Tad Piteris, nė pats nesuprasdamas, kad neturi sparnų ir skrenda tik dėl begalinio tikėjimo, Kensingtono sodus pasiekia manydamas, kad yra paukštelis. Netrukus jam tenka įsitikinti sode gyvenančių fėjų abejingumu jo vienišumui ir slogai, tad jis patraukia į Soduose esančią Serpentino salą, iš visų pusių apsuptą vandens, nes juk ten gyvena paukščiai, o jis – vienas iš jų. Tačiau saloje sutiktas išminčius paukštis Saliamonas netrunka įrodyti, kad Piteris – joks sparnuotis, ir nusiminęs berniukas supranta turįs grįžti pas mamą, tik štai bėda – nebežino, ar dar mokąs skraidyti. Piteriui susivokus, kad nėra nei tikras žmogus, nei tikras paukštis, Saliamonas paaiškina, kad jis bus Nei Šis Nei Tas. Mažasis pabėgėlis lieka saloje, bet paukščiai prie jo taip niekad ir nepripranta – „[j]uos kiekvieną dieną erzino berniuko keistenybės“ (p. 211). Tačiau Piteris visad jautė senojo Saliamono palaikymą. Pavyzdžiui, išminčius jį išmokė „greitai apsidžiaugti arba visąlaik būti kuo nors užsiėmusiam ir manyti, kad tai nepaprastai svarbu“ (p. 213). Vis dėlto geriausias dalykas, išmoktas iš Saliamono, – „rami ir patenkinta siela“ (p. 213), nes „[p]aukščiai gyvena viskuo patenkinti“ (p. 213). Šie ir daugelis kitų iš gyvenimo tarp sparnuotųjų išmoktų dalykų Piteriui praverčia ne tik Serpentino, bet ir Niekados saloje.
Piteriui svarbus daiktas – nendrinė dūdelė, kurią jis pasidirbino žavėdamasis paukščių čiulbesiu ir norėdamas groti gražius dalykus. „[B]et – ak! – kaip jis troško žaisti kaip kiti vaikai!“ (p. 214) Deja, šito negalėjo išmokyti nei fėjos, nieko neišmanančios apie vaikų žaidimus, nei paukščiai. Tad Kensingtono soduose radęs vaikų paliktų ar pamestų žaislų – lanką, kibiriuką, balioną, kastuvėlį, net tikriausiai neapdairios auklės paliktą vaikišką vežimėlį – savaip, neišmanydamas, bet išradingai žaidžia su tais radiniais.
Viena svarbiausių šios apysakos-pasakos dalių – ketvirtasis skyrius „Kai vartai uždaryti“, pasakojantis, kodėl Piteris – amžinas vaikas, nusivylęs visomis mamomis. Per Sodų fėjų princesės gimtadienio ir pilnametystės šventę (fėjos pilnametėmis tampa sulaukusios dvejų) Piteris taip nuostabiai pagroja savo dūdele, kad fėjų Karalienė prižada išpildysianti didžiausią muzikanto norą. Tačiau Piteris pasirenka du mažus norus. Pirmasis – nuvykti pas savo mamą su teise grįžti į Sodus, jeigu mama jį nuviltų. Piteris įsitikinęs, kad namų langas bus atviras, ir išties – jis plačiai atidarytas. Namie radęs miegančią mamą, berniukas pajunta širdyje besigrumiant norą likti su ja, bet ir darkart aplankyti Sodus, pasiirstyti valtele, be to, prisimena neatsisveikinęs su Saliamonu. Maža to, paaiškėja, kad antrasis jo noras – virsti paukščiu ir pagalvoja, kad būtų pernelyg kvaila nepasinaudoti šia galimybe. Tad Piteris, sugrojęs mamai dūdele ir iškilmingai pažadėjęs, kad būtinai sugrįš, išskrenda atgal į Sodus. Vis dėlto vaikinas ilgai vilkina šį grįžimą – jo garbei rengiami pokyliai, jam smagu leisti laiką pažįstamoje ir mieloje vietoje, be to, Piteris buvo kuo švenčiausiai įsitikinęs, kad „mama niekados nepavargs jo laukti“ (p. 239). Galiausiai susapnavęs verkiančią mamą ir apsisprendęs grįžti ir būti jos sūnumi, langą randa, deja, užtrenktą, užsklęstą metaliniais skląsčiais, „o pažvelgęs į vidų Piteris išvydo ramiai miegančią mamą, apkabinusią kitą mažą berniuką“ (p. 240).
Vėliau skaitytojui savotiškai pateikiama priešistorė to, kas vėliau tampa pagrindinėmis „Piterio ir Vendės“ įvykių eigos aplinkybėmis: Kensingtono soduose Piteris susipažįsta su čia pasiklydusia ir naktį praleidusia mergaite Meime. Ji savo bendravimu, būdu ir elgesiu itin panaši į vėliau Piterio gyvenime atsirasiančią Vendę. Paaiškėja, kad už Sodų vartų apie Piterį jau „visi žino“, tik Meimė informuoja jau gyva legenda tapusį pabėgėlį, kad visi jo žaidimai – „vienos klaidos ir nė per nago juodymą nepanašūs į tikrų berniukų žaidimus“ (p. 261). Vaikams bendraujant, išplėtojamas ir vėliau su Vende pasikartosiantis „bučinuko“ motyvas – pasiūliusi Piteriui, nežinančiam, kas tai yra, bučinuką, susidrovėjusi Meimė berniukui duodą antpirštį. Vėliau Piteris net paklausia Meimės, ar ši už jo tekėsianti, ir mergaitė kone sutinka, tik labai nerimauja dėl savo mamos, kurią nori nuolat lankyti. O kai Piteris suabejoja, ar mama jos lauksianti, ir papasakoja savo sielvartingą istoriją, Meimė dar labiau sunerimsta ir galiausiai tiesiog pažada Piterį lankyti. Tačiau mergaitė niekada nesugrįžta. Tiesa, ji nori tai padaryti, bet bijo per ilgai užtrukti, o ir auklė nebenuleidžia nuo jos akių. Bet Meimė „dažnai su meile kalbėdavo apie Piterį“, ruošdavo jam dovanėles, o per Velykas jos mama pasiūlo šiam padovanoti ožį, kuriuo Meimė gąsdindavo savo broliuką. Ožys – žaislinis, tačiau juk fėjoms juokų darbas paversti jį tikru. „Iki užaugo, Meimė vis palikdavo Sode dovanėles Piteriui (pridėdama laiškelius, aiškinančius, kaip su jomis žaidžia žmonės)“ (p. 268), o Piteris nejautė nei širdgėlos, nei sielvarto – jodinėjant ožiu jį dažnai iš niekur nieko apimdavo begalinis džiaugsmas.
Vis dėlto Piterio gyvenimas ne vien linksmybės. Jei Soduose pasiklydęs iš šalčio ir tamsos mirdavo koks vaikelis, Piteris skubėdavo savo kastuvėliu iškasti jam kapelį ir nelaimėlį palaidoti. Tiesa, laidojo tuos vaikiukus po du, nes „tuomet jie nebeatrodo tokie vieniši“ (p. 269). Įdomu, kad iš akmenyje išskaptuoto įrašo „1841-ieji metai“, galime suprasti, kad Piteris Penas gyveno daug anksčiau už savo autorių J. M. Barrie’į. „Piteris Penas Kensingtono soduose“ ir baigiamas vaikų kapelių tema: „Visa tai gana liūdna.“ (p. 270)
Nieko rimto, 2014
Suaugusiam skaitytojui skirtas pirmasis pirmojo romano „Piteris Penas ir Vendė“5 skyriaus (jų viso 18) sakinys – „Visi vaikai užauga, išskyrus vieną“ (p. 8). Taigi, visi vaikai tiesiog užauga, o štai šis, apie kurį netrukus bus papasakota, gyvena kitaip, savaip, bandydamas savo gyvenimo būdu užkrėsti ir kitus vaikus. Šie, stengdamiesi įtikti niekad nesuaugančiam vaikui, bando elgtis kaip jis, tačiau galiausiai pasiduoda, nes tiesiog yra kitokie – daugiau ar mažiau įprasti vaikai.
Labai greitai paaiškėja ir tai, kad Vendė sužino suaugsianti būdama dvejų – lygiai to paties mažiaus, kokio apysakoje-pasakoje „Piteris Penas Kensingtono soduose“ pilnametėmis tampa fėjos. Skaitytojui pristatoma ir Vendės šeima – šioji, tiesą sakant, tokia įstabi, kad verta, atskiro pasakojimo, kuriam net nebūtinas skraidantis, suaugti atsisakantis berniukas. Taigi, Vendės mama ir tėtis ponia ir ponas Darlingai – trijų vaikų tėvai (šeimos galva kaskart gimus naujam vaikui skrupulingai skaičiuoja būsimas išlaidas ir svarsto, ar verta turėti dar vieną burną šeimoje). Vendės mamos lūpų kamputyje nuolat plevena paslaptingas nesugaunamas bučinukas, tėtis – užsiėmęs išlaidų skaičiavimu ir rūpinasi savo įvaizdžiu visuomenėje, o vaikų auklė – niūfaundlendų kalė Nana. „Niekas nebūtų rūpestingiau prižiūrėjęs vaikų, ir ponas Darlingas tai suprato, nors kartais nuogąstaudavo, ką apie juos šneka kaimynai.“ (p. 11)
Atviras ir globėjiškas pasakotojas (jo lydintis, drąsinantis, informuojantis, palaikantis, guodžiantis žodis lydi visame kūrinyje, visai kaip ir nuotykiuose Kensingtono soduose) primena skaitytojui apie tokią Niekados šalį, nes juk kiekvienas mūsų ją turime. „Žinoma, Niekados šalys visų skirtingos“ (p. 13), pabrėžia jis, o netrukus sakosi mums papasakosiąs istoriją apie vieną konkrečią šalį, tiksliau, salą, kurioje gyvena Piteris Penas – berniukas, gluminantis vaikų minčių žemėlapius tvarkančią Vendės mamą: ar šis tik dukros fantazija? Tiesa, geriau pamąsčiusi ponia Darling prisimena Piterį Peną: „[a]pie jį buvo pasakojama keistų istorijų; tarkim, mirus vaikui, kurį laiką jis jį lydėdavęs, kad jam nebūtų baisu.“ (p. 16) Vis dėlto „ištekėjusi ir išmintinga“ ji smarkiai abejoja, ar tokia būtybė išties egzistuoja. Bet viename savo sapnų ji išvysta šį keistą berniuką, net „manė jį regėjusi anksčiau daugybės bevaikių moterų veiduose“ (p. 19), o mes sužinome, kad Piteris Penas labai panašus į ponios Darling bučinuką.
Nerimastis dėl kiek bauginančio Piterio Peno, iki šiol figūravusio tik Vendės minčių žemėlapiuose, paaštrėja radus vaikų kambaryje medžių lapų – tokie medžiai Anglijoje neauga. Kitą vakarą ponia Darling pati pamato įskridusį akiplėšą ir staigiai užverdama langą netyčia nuplėšia jo šešėlį. Paslėpusi jį komodos stalčiuje, Vendės ir jos brolių Džono ir Maiklo mama kiek nurimsta, tačiau veltui – netrukus jiedu su vyru išeina į pokylį kaimynystėje, o šeimos tėvo neteisingai nuteista Nana su visa būda ištremiama į lauką (be abejo, auklės būda stovėdavo vaikų miegamajame). Tai – tobulas metas pramuštgalviui Piteriui Penui, ieškančiam savo šešėlio. Tiesa, šįkart iš Darlingų vaikų kambario jis išskrenda ne tik su Vendės rūpestingai prisiūtu šešėliu ir jos padovanotu bučinuku-antpirščiu, bet ir su visomis šeimos atžalomis. Kodėl? Nes jam reikia daug pasakų mokančios Vendės – juk saloje jis gyvenąs su pamestinukais, iš vežimėlių iškritusiais vaikais, bet nemokąs jokių pasakų. Maža to, visi jie jaučiasi „gana vieniši“ ir jiems „trūksta moteriškos draugijos“ (p. 45). O kuo susivilioja Vendė? Juk saloje yra fėjų ir undinių! Broliai taip pat nesunkiai įtikinami – saloje galima sutikti piratų, be to, argi nesmalsu sužinoti, per kiek laiko įmanoma nuskristi šimtus mylių?
Iš vieno pakankamai fantastinio pasaulio broliai su seserimi, vadovaujami jokių skrupulų neturinčio Piterio, keliauja į kitą – tikrą fantazijos, nuotykių ir magiškų potyrių kupiną Niekados salą. Tiesa, magija prasideda dar vaikų kambaryje – mažieji Darlingai fėjų dulkių pagalba pradeda skraidyti: kas gi nesvajoja šokdamas nuo lovos ne nusileisti, o iš tiesų pakilti? Naujiems Piterio draugams tai pasiseka ir prasideda tikrieji nuotykiai. „Daugel kartų patekėjus mėnuliui“ ir pagaliau atsidūrus prie pat salos, šioji ne tik masina ir džiugina, bet ir baugina, maža to – nenoriai įsileidžia keliautojus. O šit ir Piteris ne pasiūlo kuo greičiau pailsėti po ilgos kelionės ar susipažinti su anksčiau minėtaisiais šešiais savo pamestinukais, bet pagyrūniškai įtikinėja pažadinti pampose miegantį piratą ir jį nudobti. Niekados sala – ne vien nekalti nuotykiai ir smagybės: čia esama indėnų, piratų, pavojingų laukinių gyvūnų. Be to, net ir nuolatinė Piterio palydovė fėja Dindilin nėra draugiškai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu, o ypač nepakenčia Vendės ir menkiausiai progai pasitaikius stengiasi jai pakenkti, net nužudyti. Tiesa, kai kurie Niekados šalies gyventojai ir vietos Džonui su Maiklu neblogai pažįstami (pasakotojas ne kartą pabrėžia, kad visi vaikai žino šią salą). Savo vedlį jie klausinėja apie didįjį niekadėją Huką, kuriam Piteris, pasirodo, nurėžė dešinę plaštaką ir dabar vietoj šios – grėsmingas kablys. Be to, salos padauža liepia Džonui, vyresnėliui, prižadėti, kad jei kada tektų stoti į atvirą kovą su Huku, šis reikalas būtų paliktas Piteriui.
Geriau salos gyvavimo principą leidžia suprasti pasakotojo pastaba, kad kai Piterio nėra, saloje būna ramu – jokių kautynių, skubos, erzelio ar kraujo troškimo. Tad vos grįžus amžinajam Niekados šalies „varikliui“, sala atbunda, sukrunta: Piterio pamestinukai patraukia pasitikti Piterio, Hukas su savo piratų gauja imasi ieškoti berniukų, raudonodžiai indėnai išsiruošia ieškoti piratų, o žvėrys bando rasti raudonodžius. Šiai keistai procesijai sukant ratus saloje sužinome dar vieną paslaptį – Hukas siekia atsikeršyti Piteriui ne vien dėl to, kad šis nurėžęs jam plaštaką, bet ir todėl, kad sumaitino ją krokodilei, kuri dabar, žinodama Huko skonį, jį visur persekioja. O kadangi plaštaka buvusi su laikrodžiu, priartėjus krokodilei girdėti kraupus tiksėjimas jos pilve. Lyg visos salos sujudimo nebūtų gana, Dindilin sumąsto klastą ir Vendės dar nemačiusiems berniukams pasako, esą Piteris liepęs nužudyti netrukus atskrisiančią mergaitę. Pamestinukai uoliai klauso kapitono nurodymų, tad Vendė pašaunama. Taip liūdnai ir susipažįsta salos senbuviai ir atvykėliai. Tiesa, gyvybę Vendei išgelbsti Piterio dar namuose dovanotas „bučinukas“ – sagutė iš gilės. Tuoj pat, lyg žaistų „namus“ (bet juk tai ir yra svarbiausia – kiekvienas žaidimas Niekados šalyje yra kuo rimčiausias darbas!), Piterio vadovaujami berniukai aplink dar silpną Vendę pastato namelį, netrukus apsilanko ir „gydytojas“ (tiesiog vienas iš pamestinukų, pasiskolinęs Džono skrybėlę), o Vendė netrunka pasveikti. „Namų“ žaidimas įgauna naują pagreitį: berniukai išprašo Vendės, kad ši būtų jų mama, jiems esą reikia „mielos motiniškos mergaitės“, o Vendė nudžiunga: „Juk tokia ir esu.“ (p. 99)
Nuo to laiko kapitono Piterio bei jo vadovaujamų pamestinukų dienos džiugiai pasikeičia – savo namuose po žeme berniukai pritaiko aplinką pagausėjusiai „šeimai“, parenka Vendei su broliais tinkamas drėves nusileisti, ir užverda tikras šeiminis gyvenimas: „mama“ Vendė rūpinasi, kad vaikai laiku eitų miegoti ir keltųsi, ado jų drabužėlius ir siuva naujus, seka pasakas prieš miegą, duoda vaistų sublogavusiam ir net švytinčiu veidu šūkteli turinti pavydėti senmergėms; „tėtis“ Piteris parūpina šeimai tikro arba įsivaizduojamo maisto, eina į medžioklę, tačiau, skirtingai nei kitose veiklose, pabrėžia, kad tėvo vaidmuo tėra žaidimas, kitaip jaustųsi „toks senas“, be to, pats mano, kad yra „atsidavęs, ištikimas“ Vendės sūnus. Svarbu ir tai, kad tapusi „mama“ Vendė stengiasi nepamiršti kažkur toli likusių savo tėvų ir Nanos – nors jaučiasi „visiškai rami“, kad panorus grįžti jos visada lauktų atviras langas, vis dėlto jaučia pareigą ne tik pati prisiminti faktus apie buvusį gyvenimą, bet ir moko jų kitus berniukus, nors daugeliui jų ponas ir ponia Darling – jokie tėvai.
Tyto alba, 2013
Nors Niekados šalies „šeima“ gyvena laimingai, pasakotojas neleidžia pamiršti, kad sala – pavojinga vieta, o nuotykių ir kvapą gniaužiančių įvykių nutinka tiek, kad net jis pats negali išsirinkti, kurį geriau papasakoti. Tad meta burtus ir papasakoja apie įvykius Undinių įlankoje, kur įžūliai piratus apgavęs Piteris parodo savo kilniaširdiškumą (nors pats toks tikriausiai nesijaučia) – pavojingai kylant įlankos vandeniui ir tesant galimybei išsigelbėti aitvaru vos vienam – jam arba Vendei, Piteris atsisako mesti Vendės pasiūlytus burtus („Niekada! Juk tu mergaitė“, p. 125) ir lieka vienas pasitikti mirties, būdamas įsitikinęs, kad „[m]irti bus siaubingai šaunus nuotykis“ (p. 125). Be abejo, pasakojimas be pagrindinio veikėjo nebeturėtų prasmės, tad Piterį išgelbėja Niekados paukštė, davusi jam savo lizdą parplaukti namo. O štai po tokio didvyriško išbandymo gyvenimas požeminiuose namuose dramatiškai pasikeičia: sekdama pasaką prieš miegą, Vendė sukuria istoriją apie laimingai pas mamą pro jų laukusį atvertą langą grįžusius vaikus – save ir brolius. Baigiamieji pasakos žodžiai, kad „jokia plunksna negali aprašyti jų laimės“ (p. 144) visus įaudrina. Tik Piteris skausmingai sudejuoja ir papasakoja, kaip „seniai seniai“ jis pats galvojo, kad mama jo lauks visada, bet po daugybės mėnulių grįžęs rado langą užkaltą, o lovelėje miegojo kitas berniukas. „Tai štai kokios mamos iš tiesų. Bjaurybės!“ (p. 145) – nusprendžia berniukai.
Tačiau Džonas su Maiklu vis tiek užsinori grįžti namo, o Vendė, pati išsigandusi to, kaip dabar turėtų jaustis jos mama, akimoju sutinka ir nusprendžia, kad jie skrisią dabar pat. Kartu keliauti įsigeidžia ir visi pamestinukai, tik – o kaipgi kitaip – ne Piteris: juk grįžus mama jam pasakys, kad jis esąs jau didelis, o jis norįs „visada būti mažas ir linksmintis“ (p. 149). Visiems ruošiantis Piteris groja savo „beširde dūdele“ (taip, tąja pačia, kurią pasidarė dar Kensingtono soduose, tik ten ja grodavo pasakiško grožio melodijas), bet kitų berniukų nestabdo – net pasako besitikintis, kad jų mamos, jei jas ras, jiems patiks.
Nė vienas vaikų nesitikėjo to, kas nutinka atsisveikinus: klastą sumanę piratai negailestingai išžudo Piterio Peno požeminius namus saugojusius raudonodžius, o kelionei namo susiruošusią Vendę, jos brolius ir visus pamestinukus, vos išsiropštusius iš drevių, suima ir išgabena į savo laivą. Su viduje likusiu Piteriu niekingai susidoroti, be abejo, nusileidžia pats Hukas. Jis užnuodija Vendės paliktus „vaistus“ (o ši prieš išvykdama priverčia Piterį pasižadėti, kad juos sąžiningai gers), tačiau čia savo atsidavimą ir drąsą parodo Dindilin – neleidusi Piteriui išgerti nuodų, juos išgeria pati. Tiesa, gal tai ir nėra itin drąsus poelgis – pasirodo, fėjos pasveiksta, jei vaikai jomis tiki. O tokių (matyt, tarp skaitančiųjų knygą) atsirado.
Toliau įvykiai rutuliojasi greitai ir aršiai – be abejo, Piteris netrunka pasiekti piratų laivą, kur paskutiniosios jau laukia Vendė su berniukais, ir, sumanęs ne ką prastesnę klastą nei Hukas, imasi darbo – tiksėdamas apsimeta krokodile (nes laikrodis jos pilve, matyt, sugedo ir sustojo) ir, įvaręs baimės Hukui bei jo pakalikams, kone visus paeiliui išguldo. Tiesa, šiame įvykių įkarštyje sužinome, kad baisusis Hukas giliai širdyje buvo net gana doras žmogus, be to, įgijęs išsilavinimą prestižinėje mokykloje, anksčiau pasižymėjęs itin geromis manieromis, Jį netgi kankina vienatvė ir egzistencinė sąžinės graužatis, kad elgiasi negražiai. Vis dėlto tiek jo, tiek Piterio tikslas – susigrumti lygiavertėje kovoje, ir didžioji akimirka pagaliau išaušta. Be abejo, gudresnis ir vikresnis pasirodo esąs Piteris, tačiau kai jis įspiria Hukui (beje, specialiai pastarojo išprovokuotas), krisdamas nuo laivo borto krokodilei į nasrus, piratų vadas jaučia kone palengvėjimą, nes Piteris pasielgė negražiai!
Atrodo, dabar Niekados saloje būtų galima ramiai ir gražiai gyventi – grėsmingų piratų nebėra, pavojai nebetyko. Tačiau kas buvo nuspręsta, turi įvykti.
Maža to, nors vaikai šito nežino, skaitytojams pasakotojas praneša, kad gyvenimas Darlingų namuose – liūdnas ir ilgus, o ponas Darlingas net apsigyvena Nanos būdoje, siekdamas išpirkti savo kaltę. Ponia Darling visuomet laiko atvirą langą. Bet pirmieji prie jo atskrenda ne jų vaikai su pamestinukais, o Piteris su Dindilin – jau seniai sumanęs šią apgaulę, amžinasis vaikas su fėja uždaro langą. Ir nė kiek dėl to nesikremta. Tačiau žvilgtelėjęs vidun ir išvydęs Vendės mamą (beje, nusprendžia, kad šioji ne tokia graži kaip jo mama), išgirdęs ją skambinant dainą „Namai namučiai“, pamatęs jos burną pilną antpirščių (t. y. bučinukų) ir pareiškęs, kad jiems abiem patinka Vendė, bet ji negali būti su jais abiem vienu metu, todėl ši turinti likti su Piteriu, vis dėlto pasijunta palaužtas liūdno verkiančios mamos vaizdo. Galiausiai tarsteli, kad jam nereikia „jokių kvailų mamų“ ir vėl atveria langą. O netrukus prie lango atskridę Vendė, Džordžas ir Maiklas randa jį plačiai atvertą. Be abejo, ponai Darlingai galiausiai priima berniukus kaip savo vaikus, mama net pasiūlo įsisūnyti atsisveikinti atskridusį Piterį – bet šis atrėžia nenorįs eiti į mokyklą ir užaugti. Tuomet ji „kilniaširdiškai“ pasiūlo kasmet pavasarį išleisti savo dukrą savaitei į Niekados šalį padėti Piteriui apsitvarkyti, o laiko tėkmės nejuntąs Piteris Vendei pažada jos nepamiršiąs ir išskrisdamas išsineša ponios Darling bučinuką iš lūpų kampelio – tą, kurio „niekas iki tol nebuvo gavęs“ (p. 205).
Kaip Meimė apysakoje-pasakoje „Piteris Penas Kensingtono soduose“, taip ir Vendė iš pradžių išties daug galvoja apie Piterį ir jo laukia (porąsyk net tikrai su juo vyksta į Niekados šali). Tačiau „tas vėjavaikis nesirodė“ ir ištekėjusiai Vendei Piteris galiausiai tereiškė tiek, kiek dulkelė žaislų dėžėje. Susilaukusi dukrelės Džeinės, Vendė po daugelio metų vėl išvysta Piterį – tik šis jau atvyksta į pavasarinį tvarkymą pasiimti ne jos, o Džeinės. Vėliau – Džeinės dukrelės Margaritos, „ir tai nesiliaus tol, kol vaikai bus linksmi, nekalti ir beširdžiai“ (p. 216).
Bibliografija lietuvių kalba
Piteris Penas ir Vendė / iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 214 p.
Piteris Penas / iš anglų k. vertė Rūta Montvilienė. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 286 p.
Piteris Penas / iš anglų k. vertė Rūta Montvilienė. – Vilnius: Tyto alba, 1997. – 271 p.
Piteris Penas / iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė. – Kaunas: Vaiga, 1996. – 263 p.
4 James Matthew Barrie, „Piteris Penas“, Vilnius: Tyto alba, 1997. Knygą sudaro apysakos-pasakos „Piteris Penas“ bei „Piteris Penas Kensingtono soduose“.
5 Šiame straipsnyje naudojamos citatos iš 2018 m. pasirodžiusio „Nieko rimto“ leidimo „Piteris Penas ir Vendė“ (iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė).
Parengė Diana Gancevskaitė
2020-05-08
Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
