1907 m. lapkričio 14 d. gimė rašytoja Astrid Lindgren

Astrida Lindgren gimė 1907 m. lapkričio 14 d. 2002-aisiais ji iškeliavo į Nangijalą (Astridos Lindgren dvasia norėtųsi pridurti – ir nė karto nebuvo grįžusi). Jos populiarumas buvo toks, kad ilgainiui ji nebesugebėjo atsakinėti į iš viso pasaulio plūstančius gerbėjų laiškus pati.

Jos taip kruopščiai slėptas asmeninis gyvenimas tapo viešas, o bėgant metams ir jai įsitraukus į visuomeninius ir politinius reikalus, vieninteliu trokštamu dalyku tapo ramybė. Savo devyniasdešimtmetį ji žadėjo švęsti kur nors pasislėpusi, tik nežinojo, kur. Tikriausiai slėptųsi ir nuo šio šurmulio, kurį prisiekę Astridos Lindgren gerbėjai kelia jos 110-ųjų gimimo metinių proga. Kas šiame iki kaulelių išnarstytame rašytojos gyvenime gali būti naujo? Ogi šis tas atsitiko. Bet pradėkime nuo to, kas žinoma.

Lietus, 1997
Lietus, 1997

Laiminga vaikystė. Taip, ji buvo be galo laiminga. Astrida Ana Emilija Erikson, išvydusi šį pasaulį 1907 m. lapkričio 14 d., turėjo vyresnį brolį Gunarą, o vėliau gavo „dovanų“ dvi jaunesnes sesutes – Stiną ir Ingegerdą. Puiki žaidimų komanda, ar ne? Laisvė, saugumas ir žaidimai nuo ryto iki vakaro, retkarčiais paįvairinami ūkio darbų, tokių kaip daržų ravėjimas ar dilgėlių vištoms skynimas – vaikystė, tapusi viso gyvenimo nostalgija ir garantu to, kad net baisiausi gyvenimo vėjai ir smarkiausios audros, blaškę Astridą Lindgren, niekada nesugebėjo jos palaužti. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis ji sugebėdavo į viską pažvelgti su smolandietišku humoru ir saviironija. Vaikystėje gi gavo tokią dozę meilės, kurios, berods, pakako visam gyvenimui.

Pašėlusi paauglystė. Tačiau ši laimė baigėsi, kai Astridai sukako 13 metų. Tada, kaip ji pati pasakojo, staiga suvokė, kad nebegali žaisti. Ir tai prilygo tragedijai. Guvi, šmaikšti ir gaivališkos energijos pilna paauglė tapo miestelio padauža, pamėgo įvairius pasilinksminimus, nusirėžė kasas, kas tuo metu buvo didžiausia sensacija, kartais vilkėjo vyriškais rūbais ir konfliktavo su tėvais. Tuo pat metu jai puikiai sekėsi rašyti. Kartą mokyklinį rašinėlį išspausdino vietinis laikraštis ir Astridą imta pravardžiuoti „Vimerbiu Selma Lagerliof“. Niekada nebūsianti rašytoja – tokį pažadą tada sau davė Astrida. O kad būtų žinojusi, kuo pavirs tas „niekada“!

Nesantuokinis vaikas. „(…) mano jaunystė buvo labai linksma, tik ji baigėsi tuo, kad aštuoniolikos tapau nėščia. Tai man atnešė daug skausmo, nes aš labai myliu vaikus, o savo pirmojo sūnaus ilgokai negalėjau auginti pati. Juo rūpinosi auklė, o aš Stokholme mokiausi sekretorės amato,“ – pasakojo ji viename interviu1. Ši asmeninė drama sukėlė provincialiame Vimerbiu didesnį skandalą nei tada, kai Gustavas Vaza buvo atėmęs miesto teises, ir privertė Astridą bėgti į Stokholmą – ten, kur tokių kaip ji pasimetusių naivių merginų, taip greitai ir skausmingai atsidūrusių suaugusiųjų pasaulyje, buvo ne viena… Šie skaudūs išgyvenimai – važiavimas slaptai gimdyti į Kopenhagą, vaiko palikimas globėjams, grįžimas į alkaną ir skurdų didmiesčio gyvenimą, kiekvienos erės taupymas kelionei pas sūnelį, kova už galimybę būti su juo ir begalinis ilgesys – tarsi peilio ašmenimis perrėžė Astridos gyvenimą ir įsirėžė jos žvilgsnyje, giliame, nuolatos žvelgiančiame kažkur į tolį, kupiname melancholijos… Tačiau žvelgiant iš perspektyvos supranti, kad jei ne tas mažasis Lasė, kurio taip ilgėtasi ir dėl kurio kovota, nebūtų nei Bu Vilhelmo Nilsono, nei Rasmuso, nei Bertilio, nei visų kitų vienišų vaikų, kuriais reikia pasirūpinti. Ir Astrida pasirūpino kaip galėdama geriausiai – perkeldama juos į vaizduotės pasaulį.

Gimtasis žodis, 2008
Gimtasis žodis, 2008

Literatūrinės karjeros pradžia. Tačiau nėra to blogio, kuris nepraeina, nėra to skausmo, kuris neatlėgsta. Geriausias galimas jo išgyvenimo rezultatas – transformacija. Skausmo transformacija į literatūros kūrinius. Laikai pasikeitė ir iš pervargusios, ne visada sočios, vienišos mamos Astrida tapo pasiturinčia viduriniosios klasės namų šeimininke. Ponia Lindgren. Ponia Lindgren atsidėjo savo vaikų – Larso ir Karinos – auklėjimui, ji visada teigė, kad net jei tuo metu nebūtų įprasta pasilikti namuose su vaikais, ji vis tiek tai būtų padariusi. Nes vaikams reikia vaikystės ir reikia mamos. Viename interviu ji ištaria paguodos žodžius paaugliams, kurie, kaip kadaise ji pati, nebegali žaisti, yra pasimetę ir nežino, ką daryti su savo gyvenimais: jūs vėl galėsite žaisti, šiek tiek vėliau, su savo vaikais. Ir ji žaidė: išlaipiojo visus medžius Vazos parke, visas kalvas, parodė jiems visus Smolando upeliukus, visas šlamančias liepas ir suokiančias lakštingalas. Kartą sirgdama Karin paprašė papasakoti istoriją. „Apie ką?“ – paklausė Astrida. „Apie Pepę Ilgakojinę,“ – atsakė Karina, tik ką ir sugalvojusi šį beprotišką vardą. Taip gimė visos istorijos apie šią nepaprastai stiprią, neišauklėtą, bet geros širdies mergaitę, apvertusią aukštyn kojomis visą vaikų literatūrą. Karin dėka atsirado ir ponas Lelijinis iš rinkinio „Nykštukas Nilsas Karlsonas“, ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. O štai anūkai įkvėpė Emilį iš Lionebergos, nes kas beliko daryti, kai trimetis pasiutusiai rėkia ir net nežada užsičiaupti, kaip paklausti: „O žinai, kas nutiko Emiliui iš Lionebergos?“. Tada visi riksmai nutyla ir smalsios akys nukreipiamos į močiutę. „Pepės Ilgakojinės“ rankraštį Astrida užrašė pati atsigulusi į ligos patalą kaip dovaną Karinai gimtadienio proga. Kartu išsiuntė į leidyklą „Bonniers“, kuri iki šiol tikriausiai graužia nagus, kadaise šio rankraščio atsisakiusi kaip „perdėm originalaus ir antipedagogiško“. Pepė užkariavo pasaulį, o niekam lig tol nežinomą namų šeimininkę pavertė pasaulinio garso rašytoja. Dabar niekas nekvestionuoja „Pepės“ vertės, bet tik pasirodžiusi šiame pasaulyje ji buvo ir uždrausta, ir kupiūruota, ir netgi kai kurie mokytojai, skaitę ją mokiniams per pamokas, turėjo atsisveikinti su savo darbo vieta…

Astridos Lindgren karo dienoraščiai
Astridos Lindgren karo dienoraščiai

Pasaulinio garso rašytoja. Astrida nenuleido rankų ir „Pepės“ bei naujai parašytos knygos „Brita Mari išlieja širdį“ (tarp kitko, išleistos lietuviškai 2015 m.) rankraščius išsiuntė į konkursus, paskelbtus leidyklos „Rabén & Sjögren, tuo metu beveik bankrutavusios. Abi knygos laimi prizines vietas, publikuojamos ir taip prasideda dešimtmečius trukęs Astridos Lindgren ir šios leidyklos bendradarbiavimas, ne tik išgelbėjęs leidyklą nuo bankroto, išleidęs visas jos parašytas knygas, bet ir pačią autorę įdarbinęs dar ir redaktore. Taip Astrida ne tik džiugino skaitytojus savo kūryba, bet ir dalijo patarimus kitiems rašytojams. Per savo rašytojos karjerą, trukusią nuo 1944 m., kai išleista pirmoji jos knyga „Brita Marija atveria širdį“, iki 1992 m., kai ji oficialiai pranešė daugiau neberašysianti, parašė apie 80 įvairių žanrų kūrinių – nuo paveikslėlių knygų iki detektyvų, nuo realistinių vaizdelių iki pilnų išmonės literatūrinių pasakų, taip pat ji rašė dainas, pjeses, scenarijus filmams. Kai kurie kūriniai, parašyti kaip filmų scenarijai, paskui virto knygomis. Tokie yra „Mes Varnų saloje“ ir „Rasmusas klajūnas“. Astridos Lindgren knygų vertimai į kitas kalbas 2017 m. pasiekė apvalųjį šimtą ir jį perkopė. Pasaulyje parduota 160 milijonų egzempliorių jos knygų. Astridos Lindgren biografijoje2 Margareta Striomsted rašė, kad iš pasaulyje išleistų jos knygų galima vienas ant kito pastatyti 175 Eifelio bokštus ir 3 kartus apjuosti Žemės rutulį, dabar šie įspūdingi skaičiai turėtų būti dar didesni. Bet ne skaičiai čia svarbiausia, pati Astrida sakė, kad jai nėra nieko svarbiau nei blizgančios jos knygas skaitančių vaikų akys.

Kas naujo? Tad kas naujo gyvenime, apie kurį, berods, jau viskas žinoma? Ogi nieko panašaus, Astrida pažeria mums staigmenų. Štai 2015 m. Švedijoje pasirodė Astridos Lindgren karo dienoraščiai, rašyti 1939–1945 m. Juose atsiveria Astridos Lindgren kaip rašytojos priešistorė, globalių karo įvykių ir Švedijos neutraliteto fone fiksuojami šeimos džiaugsmai ir skausmai, maisto ir drabužių kainos, vaikų ligos ir sutuoktinio išdavystės. Naujas dokumentinis režisierės Kristinos Lindström filmas „Astrida“ atskleidžia dar naujų, nežinomų faktų: sužinome, kas buvo Larso tėvas, dėl ko visą gyvenimą gailėjosi Astrida, kaip ne visai laimingai klostėsi jos santuoka, išgirstame apie du berniukus vokiečius, atvykusius į Švediją traukiniu pas rašytoją, kuri nemuša vaikų, apie paauglę, ilgą laiką asmeniškai susirašinėjusią su Astrida, ir taip išvengusią savižudybės… Vienas šio filmo leitmotyvų – vienatvė. Vienatvė, kuri neišvengiamai ištiko mirus vyrui, broliui, sūnui… Vienatvė, kurią reikėjo jaukintis, kurioje reikėjo liūdėti, džiaugtis ir kurti…

Tad atsakydami į klausimą, iškeltą šio rašinio pradžioje, turėtume atsakyti, kad taip, šis tas atsitiko. Ir dar atsitiks, nes ši klausimo formuluotė liudija apie Astridos gyvenimo (kad ir koks sunkus jis buvo!) šventę, apie darbų tąsą, apie idėjų įsitvirtinimą mūsų galvose ir vertybių mūsų širdyse. Ir jei galėčiau iš savo pragyventų metų atimti gerą dešimtmetį, išsliūkinčiau naktį į Vilniaus gatves, išsirinkčiau kokią gerai matomą sieną, išsitraukčiau purškiamų dažų buteliuką ir drąsiai išvedžiočiau: „Astrida gyva“.

Astridos Lindgren knygos vaikams lietuvių kalba

 

Astridos Lindgren bibliografija lietuvių kalba

  • Rasmusas klajūnas / A. Lindgren; vertė E. Stravinskienė. – Vilnius: Vaga, 1965 (kiti leidimai: 1992, 2000, 2004, 2006, 2011, 2014).
  • Padaužų kaimo vaikai / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė; iliustravo Ilona Wikland. – Vilnius: Lietus, 1996 (kiti leidimai: 2001, 2005, 2007, 2007, 2015).
  • Emilis iš Lionebergos: apysakos / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. – Vilnius: Lietus, 1993 (kiti leidimai: 1997, 1999, 2000, 2004, 2007, 2008).
  • Lota iš Pramuštgalvių gatvės: apysakos / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bučienė; iliustravo Ilona Vikland. – Vilnius: Lietus, 2000 (kiti leidimai: 2006, 2007, 2008, 2015).
  • Mūsų visų Madikė / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė; iliustravo Ilon Wikland. – Vilnius: Alma littera, 1997 (kiti leidimai: 1998, 2003, 2006, 2012, 2014).
  • Mes Varnų saloje: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė; iliustravo Iluna Vikland. – Vilnius: Vyturys, 1987 (kiti leidimai: 1998, 1999, 2003, 2005, 2006, 2007, 2011, 2013, 2015, 2016, 2017).
  • Ronja plėšiko duktė: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė; iliustravo Iluna Vikland. – Vilnius: Vaga, 1985 (kiti leidimai: 1996, 1997, 1998, 1999, 1999, 2003, 2005, 2007, 2008, 2011, 2013, 2015, 2016).
  • Pepė Ilgakojinė: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė; iliustravo Ingrida Vang Nyman. – Vilnius: Vyturys, 1991 (kiti leidimai: 1997, 2007).
  • Pepė eina į mokyklą / Astrida Lindgren; vertė Eugenija Stravinskienė; dailininkas Rimvydas Kepežinskas. – Kaunas: Šviesa, 2005.
  • Ar pažįsti Pepę Ilgakojinę? / sukūrė Astrida Lindgren ir Ingrida Nyman; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius : Garnelis, 2012.
  • Kalio Bliumkvisto nuotykiai / Astrida Lindgren; vertė I. Olšauskaitė ; iliustracijos A. Vasino. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961 (kiti leidimai: 2006, 2007, 2017).
  • Didysis seklys Bliumkvistas / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė. – Vilnius: Homo faber, 1996.
  • Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas: antroji knyga apie Kalį Bliumkvistą / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė. – Vilnius: Homo faber, 1997.
  • Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas: trečioji knyga apie Kalį Bliumkvistą / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė. – Vilnius: Homo faber, 1997.
  • Nykštukas Nilsas: pasakos / Astrida Lindgren; vertė Aldona Liobytė; iliustr. Hana Čajkovska. – Vilnius: Vaga, 1969 (kiti leidmai kaip „Nykštukas Nilsas Karlsonas“: 1999, 2012).
  • Meilės aukų gelbėtojai / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Homo faber, 1998.
  • Rasmusas, Pontusas ir Tukeris: apysaka / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo Eric Palmquist. – Vilnius: Garnelis, 2012.
  • Broliai liūtaširdžiai: apysaka / Lindgren Astrida; iš švedų kalbos vertė E. Stravinskienė; iliustr. I. Viklandas. – Vilnius: Vaga, 1979 (kiti leidimai: 1997, 2002, 2007).
  • Baltosios Rožės riteris / A. Lindgren; vertė P. Juodelis. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959.
  • Mijo, mano Mijo: apysaka / Astrida Lindgren; iš švedų kalbos vertė E. Stravinskienė; iliustravo: Iluna Vikland. – Vilnius: Lietus, 1994 (kiti leidimai: 2005).
  • Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo / Astrida Lindgren; vertė R. Butkutė; piešiniai Iluno Viklando. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1958 (kiti leidimai: 1974, 1995, 1999, 2000, 2007, 2008, 2015, 2017; Mažylis ir Karlsonas: knygelė paruošta iš animacinių filmukų pagal A. Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“ / dailininkas A. Savčenko; iš rusų kalbos vertė J. Mažeikis. – Vilnius: Rosma, 1994.
  • Papieviai / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Bloznelienė; iliustravo Ilon Wikland. – Vilnius: Alma littera, 2000 (kiti leidimai: 2006).
  • Kerstina ir aš: apysaka / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo Taida Balčiūnaitė. – Vilnius: Garnelis, 2008 (kiti leidimai: 2013).
  • Smarkuolė Kaisa: apsakymai / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo Ingrid Vang Nyman. – Vilnius: Garnelis, 2012.
  • Lota moka važiuoti dviračiu: apysaka / Astrid Lindgren, Ilon Wikland; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2012.
  • Brita Mari išlieja širdį: apysaka / Astrid Lindgren ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo Indrė Salanginaitė. – Vilnius : Garnelis, 2015.
  • Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto: vaikystės prisiminimai ir esė / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė; įžangą lietuviškajam leidimui parašė Kęstutis Urba. – Kaunas: Šviesa, 2002.

_____________________________

1 „Vaikus labiau mylėjau negu vyrus“, Šiaurės Atėnai, 1992.XII.18, Nr. 49 (144)

2Strömsted, Margareta. Astridos Lindgren biografija, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008.

 Nuotr. šaltinis https://www.mynewsdesk.com

Inga Mitunevičiūtė

2017-11-14

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

1961 m. lapkričio 14 d. gimė lietuvių rašytoja, dailininkė, keliautoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė

Jurga Ivanauskaitė (1961 m. lapkričio 14 d.–2007 m. vasario 17 d.) – viena ryškiausių lietuvių moterų rašytojų, palikusių ir įdomų, daugialypį savo gyvenimo tekstą. Ji – ir visuomenės veikėja, Tibeto rėmėja, dailininkė, keliautoja. Kaip rašytoja ji išbandė ne tik prozininkės, eseistės, dramaturgės, poetės plunksną, rašydama suaugusiesiems. Ji kūrė ir vaikams, jaunimui – noveles, literatūrines pasakas. Ši Jurgos Ivanauskaitės kūrybos sritis taip pat verta dėmesio.
Vaga, 1985
Vaga, 1985

Rašytoja debiutavo labai anksti, pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti 1978 ir 1979 m. „Moksleivio“ žurnale, o pirmosios novelės – 1982 metais „Nemuno“ žurnale. Pirmąją knygą „Pakalnučių metai“ ji išleido būdama aštuoniolikmetė. Čia autorė vaizduoja jaunus žmones, ne vienoje novelėje, galima sakyti, savo bendraamžius. Todėl šią knygą motyvuotai galima laikyti jaunimo literatūra. Nemažai lietuvių rašytojų novelių rinkinį „Pakalnučių metai“ įvardija kaip savo jaunystės lektūrą. Antai Renata Šerelytė teigia: „Pati įsimintiniausia Jurgos knyga man – „Pakalnučių metai“. Prisimenu ją labai ryškiai. Mūsų miestelio bibliotekoje buvo naujų knygų priėmimas, tokia labai iškilminga proga, ir aš, smalsi paauglė, pataikiau ateiti kaip tik tuo metu, kai jas inventorizavo. O kadangi sovietmečiu ir knygos buvo deficitas bei retenybė (ne taip, kaip dabar), tai mano akį Jurgos pirmoji knygelė iškart ir patraukė. Ir viršeliu, ir tematika, ir knygos pavadinimas magiškai skambėjo… Prarijau ją kaip saldainį, tokia buvo žavi, keista, spalvinga. Paskui buvo „Sapnų nublokšti“, „Agnijos magija“, Jurgos kelionių užrašai, publicistika, jos eilėraščiai… Bet „Pakalnučių metų“ neužmirštu iki šiol. Ne veltui sakoma, kad pirmas įspūdis – stipriausias. Ir kai regiu močiučių gatvėje pardavinėjamas pakalnutes, prisimenu „Pakalnučių metus“. Ir jų svaiginantį aromatą“ (Šerelytė, cit. iš Jonykaitė, 2021). Savo moksleiviškus skaitymus prisimena ir poetas Rimvydas Stankevičius: „Na, o su Jurgos kūryba – žinoma, kad pasikalbu. Turiu absoliučią daugumą jos knygų, štai ir dabar prieš kelias savaites išsitraukiau iš lentynos ir su malonumu dar kartą perskaičiau pirmąją Jurgos knygą – „Pakalnučių metai“. Skaitydamas ją, jau skaitau ne tik Jurgos apsakymus, bet ir tarp jų „užsiglaudusį“ anų laikų save – pirmą kartą šią knygą skaitantį moksleivį, maištaujantį, kūrybinių polėkių turintį paauglį, slapčia svajojantį tapti rašytoju. Tokiu kaip Jurga Ivanauskaitė“ (Stankevičius, cit. iš Jonykaitė, 2021).

Jurga Ivanauskaitė. Nuotr. Romos KišūnaitėsJurga Ivanauskaitė. Nuotr. Romos Kišūnaitės
Jurga Ivanauskaitė. Nuotr. Romos Kišūnaitės

Jos novelių jaunuoliai – išsilavinę, apsiskaitę, žongliruoja meno (literatūros, dailės…) pasaulio vardais. Apskritai, dauguma Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metų“ novelių intertekstualiomis aliuzijų gijomis veda į tolesnius kultūrinius kontekstus (pavyzdžiui, novelė „Kada ateis Godo?“ ir kt.). Pasaulio susvetimėjimo, netikrumo pojūtis, prasmės ir dvasingumo paieškos lydi jauną žmogų jo gyvenimo keliuose ir klystkeliuose.

Anuomet išėjusi knyga sukėlė didelį susidomėjimą, bibliotekose susidarydavo nemaža „Pakalnučių metų“ laukiančių skaitytojų eilė… Tai buvo naujas, drąsus, jaunąjį skaitytoją intriguojantis balsas. Tačiau ir šiandien knyga nepaseno, yra tinkama vyresniesiems paaugliams, jaunimui, suteikia kūrybos impulsų naujai menininkų kartai. Antai minint rašytojos 55-ąsias gimimo metines „Knygos teatre“, vadovaujamame aktorės Reditos Dominaitytės, buvo pastatytas spektaklis „Pakalnučių metai“ pagal tris J. Ivanauskaitės noveles – „Koncertas Nr. 1“, „Labai nemalonus atsitikimas“ ir „Pasiaiškinimas“.

Dalis kitų J. Ivanauskaitės kūrinių irgi vaizduoja jauno žmogaus gyvenimą ir yra skaitytini jaunimo auditorijos. „Romanų „Mėnulio vaikai“ (1988), „Pragaro sodai“ (1992) pagrindiniai veikėjai – sovietinio ir posovietinio laikotarpio elito vaikai, maištaujantys prieš nusistovėjusias gyvenimo normas, ieškantys, bet nerandantys dorovinių, dvasinių orientyrų“ (Peluritytė). Vytauto Rubavičiaus nuomone, „nedidelė knygelė „Viršvalandžiai“, rašyta jau prieš išeinant, turėtų būti vyresniųjų gimnazistų literatūros ugdymo viena pamatinių knygų“ (Rubavičius, cit. iš Joteikaitė, 2021).

Vyturys, 1991
Vyturys, 1991

Vaikams Jurga Ivanauskaitė paliko dvi knygas. Literatūrinė pasaka „Stebuklinga spanguolė“ (1991) pasakoja apie berniuką Algiuką, kuris su tėveliais vyksta į kaimą pas senelius. Jie gyvena netoli Čepkelių raisto.  Berniukas, raiste radęs ir suvalgęs stebuklingą spanguolę, akimirksniu atsiduria pasakiškame pasaulyje. Šis pasaulis pavaizduotas tapybiškai, vaizdingai, yra kupinas išmonės, netikėčiausių personažų. Aiškiai atpažįstamos tarptekstinės sąsajos su garsiaisiais Lewiso Carrollio kūriniais „Alisa stebuklų šalyje“, „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Dažni puotos vaizdai (plg. su arbatėlės epizodu), artimi Carrollio pasauliui personažai, jų veiksmai, kitos detalės (Karalienė, Alisa, triušis, cilindras, veidrodis, personažo mažėjimas ir didėjimas, ąžuolo drevė ir kt.). Tačiau Jurgos Ivanauskaitės pasakoje nonsenso stilistika netikėtai derinama su didaktiniu pradu, kuriuo išskleidžiama ekologinė kūrinio idėja. Grįžęs iš stebuklingos ir pamokančios kelionės Algiukas pasižada, kad „nuo pat rytojaus ryto pradės daryti viską, ką įstengia, kad tik nesudužtų Pasaulio Veidrodis ir nenumirtų Karalienė. Jis nebeskins gėlių, nebelaužys lazdynų meškerykočiams, nebetampys už ausų triušių, pavasarį nebevogs iš paukščių lizdų margų kiaušinėlių“ (p. 46). Pasaka iliustruota įsimenančiais Jurgos Ivanauskaitės piešiniais, kuriuose atskleidžiamas fantazijos kupinas pasaulis ir jo gyventojai (vuokliai ir kiti).

Tyto alba, 2004
Tyto alba, 2004

Dar vienas Jurgos Ivanauskaitės kūrinys vaikams – apysaka-pasaka „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“ (2004). Joje atpažįstame rašytojos interesus: domėjimąsi pasaulio religijomis, kitais kraštais. Ir šioje pasakoje aktualizuojamas ekologinis, gamtos meilės motyvas (tik čia jis susietas su religine problematika). Erdvėlaiviu į Žemę nusileidžia devynmetis marsietis, vardu Marsis. Čia jis atvyksta ieškoti Laimės. Tam reikalui net atsiveža visokių laimės matavimo prietaisų, padėsiančių surasti laimingą žmogų. Marsis apsilanko įvairiose šalyse, susitinka su skirtingų tautų, religijų žmonėmis: jogu Vairobačandu, dervišu Mustafa, rabinu Binjaminu, vienuoliu Pranciškumi ir kitais. Kiekvienas iš jų laimingas savaip. Savaip laimingas ir lietuvis alpinistas Tomas, pagaliau įkopęs į Everestą. O Vilniuje, Gedimino pilyje, Marsis susitinka su šmėkla Aliodija, kuri kadaise buvo vaidilute ir kurstė ugnį šventoje girioje. Aliodija ir Marsis susidraugauja ir galiausiai išskrenda į jų abiejų susikurtą Iliuzijų žvaigždę. „Stebuklinga spanguolė“ labiau tinka mažesniems skaitytojams, o ši knyga įkandamesnė kiek vyresniems, nes čia daug poteksčių, sunkiau iššifruojamų kitų kultūrų ženklų. Antroji knyga irgi iliustruota įdomiais, rytietišką mandalos motyvą atkartojančiais autorės piešiniais.

Filosofė Jūratė Baranova yra parašiusi monografiją „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (2014), Dovilė Zelčiūtė sudariusi rašytojos atsiminimų, pokalbių ir laiškų rinkinį „Jurga“. Šiose knygose yra minčių, kurios praverstų ir analizuojant Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, skirtą vaikams ir jaunimui. Rašytojos knygos vaikams praturtino lietuvių vaikų ir jaunimo literatūrą savita tematika, netikėtais personažais, originaliomis iliustracijomis.

 

Kūrinių vaikams ir jaunimui bibliografija

  • Pakalnučių metai: novelių rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1985. – 191 p.
  • Stebuklinga spanguolė: pasaka vaikams su autorės iliustracijomis. – Vilnius: Vyturys, 1991. – 47 p.
  • Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo: pasaka vaikams su autorės iliustracijomis. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 57 p.

Rekomenduojame paskaityti

Rekomenduojame pažiūrėti

2021-12-10

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

vyriausioji tyrėja-ekspertė

 

1953 m. lapkričio 14 d. gimė britų rašytojas Tim Bowler

Britas Timas Bowleris (g. 1953 m. lapkričio 14) – vienas tų rašytojų, kurie pradėjo svajoti apie knygų rašymą dar nė nepradėję lankyti mokyklos. O šiandien, sulaukęs 65-erių, gali ramiai atsipūsti – mažojo svajoklio nenuvylė: parašė per 20 knygų vaikams ir jaunimui bei susilaukė pripažinimo.

T. Bowleris gimė ir augo nedideliame Jungtinės Karalystės pajūrio miestelyje – nedideli miesteliai, kaimeliai, nuošalios vietos, beje, yra gana dažna jo knygų veiksmo vieta. Nuo vaikystės jam puikiai sekėsi mokytis kalbas. Sulaukęs 16-os jis atsitiktinai išgirdo švedų kalbą ir buvo jos skambesio taip pakerėtas, kad baigęs mokyklą  įstojo skandinavistikos studijas, vėliau dirbo vertėju iš švedų kalbos. Tačiau tikroji jo aistra buvo rašyti. Kaip pats teigia, baigęs studijas rytais rašydavo (nuo trečios iki septintos valandos!), o paskui eidavo į mokytojauti. Toks gyvenimo tempas sekino, tačiau nė už ką neketino nustoti rašyti. Galiausiai dėl miego trūkumo vos nepadaręs avarijos ir palaikomas savo žmonos, apsisprendė tapti laisvai samdomu vertėju iš švedų kalbos1. Tačiau ir tai ne visai tenkino, tad vos išleidęs savo pirmąjį romaną 1994 m. „Midget“ (liet. „Neūžauga“) atsidėjo vien kūrybai.

Nuo to laiko jis ne tik intensyviai rašo, bet ir daug laiko skiria susitikimams su skaitytojais, dalyvauja įvairiose rašytojų konferencijose, rašytojų grupių veiklose.

„Rašymas yra mano gyvenimas. Rašau istorijas nuo vaikystės. Esu priklausomas nuo istorijų. Tikiu pasakojimų galia paveikti, pralinksminti ir pakeisti mus. Rašyti man reiškia ne tik išguldyti ant popieriaus žodžius, bet ir klausytis. Tai prasideda nuo šnabždesio, tylaus garso suplevenančio tamsoje. Įsiklausai ir supranti, kad tie šnabždesiai virto idėja, o idėja virto obsesija. Po akimirkos jau parašei keletą žodžių, o veikėjai, veiksmo aplinka bei siužetas sukasi  aplink juos kaip purslojantis vanduo.

Kai kurie mano, kad turi būti taisyklės, kaip rašyti, bet tiesa ta, kad jų nėra. Tai primena upėtakio kutenimą2, laikai ištiesęs rankas ir mėgini įkalbėti idėjas plaukti į tavo sąmonę. Tai lyg puodininkystė – tėški gabalą savo minčių molio ir leidi istorijai suktis tarp delnų. Tai lyg buvimas kerėtoju – maišai savo vaizduotės katilą ir žiūri kaip pasakojimas pradeda garuoti. Rašymas yra visi šie dalykai ir dar daugiau. Tai kažkas, ko niekada nesugausi, niekada neišlukštensi, niekada nenustosi mokęsis. Būtent todėl aš tai ir mėgstu“,3 – teigia T. Bowleris savo asmeninėje svetainėje.

T. Bowleris rašo vien tik vaikams bei jaunimui ir beveik kasmet išleidžia po knygą, todėl jo lentynoje puikuojasi daugiau nei 20 knygų ir keliolika apdovanojimų. Reikšmingiausias iš jų (tokiu jį laiko ir pats rašytojas) – Kernegio medalis, kurį jam pelnė trečioji knyga „Upės sūnus“ (angliškai išleista 1997, lietuviškai 2010). Ji taip pat yra viena iš trijų autoriaus knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Kitos dvi yra „Žvaigždės ieškotojas“ (angliškai 2002, lietuviškai 2005) ir „Apokalipsė“ (angliškai 2004, lietuviškai 2006). Visi šie trys kūriniai skirti vyresniesiems paaugliams.

T. Bowlerio kūrybinio kelio pradžioje rašė vien jaunimui, tačiau ne tiek apie paaugliškas problemas, iššūkius ir nuotykius, bet kaip pats teigė, apie paauglius, atsiduriančius suaugusiųjų situacijose.4 Jo romanuose kone visiems paaugliams tenka susidurti su mirtimi, neteisybe, spręsti problemas, kurioms dar yra nepasirengę, kartais net gelbėti suaugusiuosius.

„Dažniausiai aš negalvoju apie tikslinę grupę, kadangi daugiausia rašau knygas, kurias skaito paaugliai ir jaunimas – šie skaitytojai yra pakankamai subrendę, kad suprastų bet ką, ką jiems mestelsiu. Tačiau neseniai pradėjau rašyti jaunesniems skaitytojams (9–12 metų) ir, kai rašau, įsivaizduoju jaunesnį skaitytoją tam, kad priminčiau sau kokia ši auditorija yra. Šiuos skaitytojus man lengva įsivaizduoti, nes dažnai užsuku į vietinę kaimo pradinę mokyklą ir kalbuosi su vaikais apie rašymą. Jų veidus matau, kai rašau vaikams“,5 – atsako Bowleris, paklaustas, ar rašydamas galvoja apie adresatą.

Rašytojo knygos dažniausiai apibūdinamos kaip psichologiniai, mistiniai, filosofiniai trileriai. Šiuose romanuose neretai įprastame kasdieniame pasaulyje įvyksta ar pasirodo kažkas antgamtiška. Visgi toks aptakus apibūdinimas neapima visos jo kūrybos: štai „Ūpės sūnus” nors ir turi mistinį elementą, pasakoja apie senelio ir anūkės ryšį, gyvenimą ir mirtį, yra artimesnis problemų prozai, o knygų serija apie Bleidą (angl. „Blade“), kurios lietuviškai skaityti negalime, – realistinis trileris, pasakojantis apie į nusikalstamą veiklą, gaujų gyvenimą įtrauktą keturiolikmetį.

Dažniausias mistinis elementas T. Bowlerio knygose yra žmonių dvasios ar šmėklos (angl. wraiths), tai žmogaus pavidalas, pasirodantis artėjant žmogaus mirčiai arba neseniai mirus. Kokios tos šmėklos, priklauso nuo žmogaus, kurio veidą jos nešioja. Šmėklos gali būti ir piktos, ir geros, bet dažniausiai jos mįslingos, o jų paslaptį reikia įminti pagrindiniams knygų veikėjams. Šis leitmotyvas pasirodė jau pirmojoje T. Bowlerio knygoje „Neūžauga“, kur ir buvo panaudotas šmėklos terminas, vėlesnėse knygose ieškoma švelnesnių, aptakesnių, ne tokių konkrečių žodžių apibūdinti tam, su kuo susiduria knygų veikėjai. Tiesa, rašytojas šmėklų motyvą naudoja griežtai nesivadovaudamas folklorine medžiaga, ją interpretuoja, pavyzdžiui, jo knygose pasirodo ir net prieš kelis šimtus metų mirusių žmonių šmėklos (pvz., „Apokalipsėje“). Be to, šmėklų motyvą rašytojas naudoja skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingiems tikslams, todėl knygos netampa pernelyg viena į kitą panašios ar nuspėjamos.

Gimtasis žodis, 2010
Gimtasis žodis, 2010

„Upės sūnus” yra vienas reikšmingiausių T. Bowlerio darbų, už kurį buvo įvertintas Kernegio medaliu – prestižiniu Jungtinės Karalystės vaikų literatūros apdovanojimu. Anot tų metų Kernegio medalio komisijos pirmininkės Tricios King, „Upės sūnus“ stipriai išsiskyrė iš trumpojo Kernegio medalio sąrašo ir buvo aiškus laimėtojas: „Tai nebuvo kompromisinis sprendimas. „Upės sūnus” turi viską, kuo pasižymi klasika: kiekvieną kartą perskaičius knygą – ji atveria ką nors naujo ir vedasi skaitytoją į kelionę. Priėjęs knygos pabaigą, nebesi toks pats, koks buvai pradėjęs skaityti.“6

Knygoje pasakojama apie penkiolikmetę plaukikę Džesę ir jos dailininką senelį, tik ką patyrusį infarktą. Senelis rūstus, užsispyręs ir atžarus, šeimoje vienintelė su juo bendrą kalbą randa anūkė. Nepaisydamas savo sveikatos jis verčia šeimą važiuoti atostogauti į jo atokią gimtinę, kurioje nesilankė nuo paauglystės. Ten jis tikisi užbaigti savo paveikslą – pirmąjį savo  paveikslą, turintį pavadinimą. Tai „Upės sūnus“. Anksčiau jis visada sakydavo, kad „aiškinti kūrinį – ne menininko rūpestis. Kad kiekvienas paveikslas pats gyvena savo gyvenimą ir kalba savo kalba, kad jis – tarsi eilėraštis, kurį suprasi, ar ne.”7 Taigi tai, jog šiam paveikslui jis suteikė vardą, rodo, kad jam teikia išskirtinę reikšmę. Taip pat jis supranta, kad tai paskutinis jo darbas. Džesė kaip įmanydama stengiasi padėti seneliui – palaikyti jį, būti šalia, padėti baigti paveikslą, ir pati nujausdama, kad ateityje artėja tik blogiausia.

Atvykusi į senelio gimtuosius kraštus ji pradeda justi, kad ją kažkas stebi. Galiausiai stebėtoją ir išvysta – paslaptingą jauną vaikinuką visada kur nors šalia upės ar plaukiantį. Jį pramena upės sūnumi: „giliai širdyje ji jautė – berniukas kažkaip susijęs su senelio likimu.”8

Ir iš tiesų, pirmiausia jis jai pasiūlo būdą būdą, kaip išpildyti paskutinę senelio svajonę užbaigti paveikslą, kuriam jam pačiam nebeužtenka fizinių jėgų. Sumanymas pavyksta – senelis, padedamas Džesės, nutapo paveikslą. Šeima jo niekas nesupranta, laiko prasčiausiu jo darbu, bet senelis patenkintas savimi.

Netrukus vėl sutiktas vaikinukas kviečia ją, patyrusią plaukikę, kartu su juo plaukti upe nuo ištakų iki žiočių, kur upė įteka į jūrą. Sakosi, kad jam jau laikas palikti šią upę. Džesė atsisako – plaukti keliasdešimt kilometrų, o dar kai turi prižiūrėti senelį, jai neatrodo gera mintis. Tačiau netikėtai jai atskleidžiama tokia akivaizdi senelio paveikslo esmė, kurios niekaip nesugebėjo įžvelgti: paveiksle pavaizduota ne tik jo mylima vaikystės upė, kuria plaukiodamas praleido galybę laiko ir kur jautėsi laisvas bei laimingas, bet ir gamtos fone įlietas paties senelio portretas jaunystėje. Keistasis vaikinukas pasirodo esąs senelis jaunystėje, taigi senelio dvasia ar šmėkla. Džesė šoka į upę ir plaukia paskui jį – ilga kelionė upe, pareikalavusi tiek fizinės, tiek psichinės ištvermės, tampa atsisveikinimo metafora. Džesė išlydi savo senelį, paleidžia jį, apsivalo nuo praradimo skausmo, nes gauna progą ne tik atsisveikinti su juo, bet ir kartu patirti paskutinį nuotykį, nueiti kartu paskutinę kelio atkarpą. Be abejo, upė kūrinyje nėra tik upė, tai ir amžinojo gyvenimo rato metafora, į ką Bowleris atkreipia dėmesį epigrafu pasirinkęs eilutę iš Ekleziasto knygos: „Visos upės teka į jūrą, o jūra vis nepilna./ Į vietą, iš kurios upės išteka,/ į ten jos tekėdamos vėl grįžta.“9

„Pirmiausia atsirado pavadinimas. Jis tiesiog atėjo man į galvą, nesuvokiau, ką šie žodžiai reiškia ar ką aš turėčiau daryti su „upe” ir „berniuku”, bet galvoje nešiojausi jaunos merginos ir savo senelio iš tėvo pusės vaizdinius. Senelis buvo senas mielas vyras, kuris mirė, kai man buvo 14-a, jis visai nepriminė to rūstaus senelio, kuris pasirodo knygoje „Upės sūnus”, tiesa, knygai artėjant į pabaigą ir prie jo labai prisirišau. Pirmame rankraštyje mergina buvo vardu Liusė, bet galiausiai kažkodėl ją pervadinau Džese. Buvau parašęs kelias galimas knygos pradžias, bet vieną dieną mano žmona grįžo namo nešina paveikslu, kuriame buvo pavaizduota upė. Staiga istorijoje senelis tapo menininku ir supratau, kad paveikslas, berniukas ir upė kūrinyje taps metaforomis, o knyga bus apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir viltį”10, – teigia rašytojas.

„Upės sūnus” – jautri ir melodramatiška istorija, apeliuojanti į skaitytojo jausmus, kone verčianti išspausti ašarą. Tai atmosferiškas kūrinys, kuriame jausmas, nuojauta, emocija dominuoja prieš konkretybes, todėl veikėjų charakteriai, aplinka, šeimos įtampos vedamos punktyrais, o visus taškelius ant „i” tenka susidėlioti pačiam skaitytojui.

Tiesa, norėtųsi atkreipti dėmesį į knygos pavadinimo vertimą. Angliškai knyga vadinasi „River boy”, taigi pažodžiui tai būtų „Upės berniukas”.

Vaga, 2005
Vaga, 2005

Antras į lietuvių kalbą išverstas T. Bowlerio romanas „Žvaigždės ieškotojas“ pasakoja apie nelengvą paauglio Luko gyvenimą: po tėvo mirties jis neranda nei ramybės, nei tuo labiau gyvenimo džiaugsmo, prisidarė problemų mokykloje ir namuose, jį persekioja vietinė bjaurių berniūkščių gauja ir verčia nusikalsti, negana to, dedasi keistų dalykų, pavyzdžiui, nuolat girdi balsą, tarsi tolimą, silpną mergaitės verksmą, neapleidžiantį jo nei dieną, nei naktį. „Man keturiolika metų ir turiu bėdų vos ne su visu pasauliu”11, – apibendrina pats Lukas.

Berniūkščiai ji verčia įsilaužti į senos keistuolės ponios Litl namus ir iš jų pavogti brangenybių dėžutę, deja, planas nepasiseka ir ponia Litl jį užklumpa. Luko nuostabai moteris policijos nekviečia, o prašo sugrįžti ir pagroti jos anūkei – aklai ir turinčiai raidos sutrikimą dešimtmetei, per avariją netekusiai abiejų tėvų.

Luko tėvas buvo gabus muzikas, pianistas, ir vaikinas šį talentą paveldėjo, jo klausa itin jautri: gali atkartoti melodiją vos kelis kartus ją išgirdęs, girdi garsus, kurių nepavyksta išgirsti niekam kitam, net muzikos spalvas regi. Tačiau po tėvo mirties muzika jo nebegaivina, nebeteikia prasmės, kurią teikdavo anksčiau. Meilę muzikai po tėvo netekties jam iš naujo padeda atrasti ponios Litl anūkė, tad kūrinio pabaigoje, finaliniame koncerte gyvenimas grįžta į senąsias vėžes: „Lukas vis skambino ir skambino, nesuprasdamas, kur muzika jį veda, ar ką jam daro, tik jautė, kad jį ir džiovina, ir malšina troškulį.”12 Tiesa, padeda atrasti ir savyje jam prikelti kur kas daugiau dalykų, kuriuos dėl pykčio, skausmo ir negebėjimo prisitaikyti prie pernelyg greitai besikeičiančio savo pasaulio buvo nustūmęs į šoną. Savo ruožtu, jis taip pat turi padėti – jos verksmingą, išsigandusį balsą girdėjo.

Kaip teigia T. Bowleris, ši knyga keliaplanė ir daugiatemė. Ji apie viltį ir gijimą, apie muziką, apie išsivadavimą nuo sielvarto ir mokymąsi mylėti iš naujo.13

Vaga, 2006
Vaga, 2006

Trečio romano „Apokalipsė“ žanrinę priklausomybę nusakyti sunku – tai ir mistinis trileris, turintis siaubo literatūros elementų, ir filosofinis romanas, paliekantis daugiau klausimų nei atsakymų apie mūsų pasaulį, jo galimą baigtį, tikėjimą ir viltį. Jame puikiai kuriama baimės, įtampos ir nežinomybės kupina atmosfera, verčianti nepaleisti knygos iš rankų.

Romane Penkiolikmetis Kitas su motina ir tėvu, kurį tik ką ištiko bankrotas, vasarai artėjant į pabaigą jachta keliauja namo. Tai paskutinė tokia jų kelionė – grįžus teks priimti naują šeimos gyvenimo realybę. Tačiau priešakyje jų laukia kur kas didesnės gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančios permainos.

Netikėtai juos užklumpa audra, Kitas vandenyje pasivaidena vyras ir nesuvaldęs jachtos atsidaužia į uolą. Šeimai tenka kuo skubiau ieškoti saugios vietos išsilaipinti, kol jachta dar nenuskendo. Visa bėda, kad neveikia nei kompasai, nei susisiekimo priemonės, o sala, kurioje galiausiai išsilaipina, pasirodo besanti apgyvendinta mažytės nykstančios religinių fanatikų bendruomenės, pasaulį už salos ribų laikančios blogiu. O blogį jie pasiruošę sunaikinti. Taip pat jų tikėjimas pranašauja, kad kai saloje pasirodys velnias, prasidės apokalipsė.

Be to, saloje dedasi ir racionaliai nepaaiškinamų dalykų – iš jūros girdėti ataidintis laukinis riksmas, po pakrantės vandenis nardo grėsmingas juodas pavidalas, o Kitas ir toliau regi keistąjį vyrą, tokį panašų į jį patį, koks galėtų atrodyti užaugęs. Salos gyventojai šį vyrą laiko velniu.

Saliečiams pagrobus Kito tėvus, jis lieka su Ula – paskutine jauna, maždaug šešiolikos metų saliete, atskirta nuo likusios bendruomenės. Ula jam padeda išgyventi saloje, o galiausiai ir surasti tėvus. Ji vienintelė salos gyventoja, gebanti atjausti, nepritvinkusi baimės ir pykčio ir norinti jam padėti išsigelbėti.

Knygos pabaigoje Kitas, išgyvenęs su Ula daug sunkių išbandymų ir galiausiai suradęs tėvus, plaukia iš salos namo. Jo potyriai saloje primena haliucinacijas, tačiau tai, ką pavyksta išsiaiškinti apie salą, patvirtina kad tai, kas jam nutiko kažkokiu mistišku būdu buvo tikra, kad ten būdamas sutiko žmones, mirusius prieš keturis šimtus metų, net Ulos, ir jos iš tiesų jau seniai nebėra. Be to, atrodo, kad ne tik salai, bet ir jo pasauliui gresia pabaiga.

„Apokalipsė“ – knyga apie tikėjimą ir viltį, padedančius net pačiose sudėtingiausiose situacijose, gelbstinčią nuo paties blogiausio – pasidavimo, rankų nuleidimo. Kartu ir apie tai, kad pasaulis nėra amžinas, ne veltui epigrafui T. Bowleris pasirinko eilutę iš Bhagavadgytos: „Aš esu Laikas, pasaulių griovėjas.“14

„Man buvo sunku rašyti šią knygą. Istorija ir vizijos apie dūžtančius pasaulius ir žiaurias, nepalenkiamas ideologijas mane baugino. Bet kuo daugiau dirbau prie knygos, tuo aiškiau supratau, kad mėginu parašyti apie meilę, išganymą ir žmogiškumą. Taip, „Apokalipsėje” yra skausmo ir kančios, bet joje yra ir vilties, draugystės ir drąsos. Siužeto lygmeniu tai istorija apie vaikinuko kovą dėl išlikimo ištikus klaikioms aplinkybėms, bet pažvelgus giliau – tai istorija apie mus visus, mūsų pasaulį ir tai, ką turime daryti susidūrę su blogiu”15, – aiškina T. Bowleris.

Apskritai T. Bowleris savo kūryboje ieškodamas šviesos ir vilties, nebijo žengti į tamsumas: kūriniuose įvyksta žiaurių dalykų, niekšiškai gali elgtis ir suaugusieji („Apokalipsė“), ir paaugliai („Žvaigždės ieškotojas“). Be abejo, tokios scenos, kuriose mušami, kankinami žmonės, nors jos ir nėra pateikiamos pernelyg eksplicitiškai, gali dirginti jautresnį skaitytoją.

Timas Bowleris įdomus rašytojas, jaunimui kuriantis netipišką prozą, kviečiantis pamąstyti ne tik apie paaugliškas problemas ir brendimo iššūkius, bet apie bendražmogiškus dalykus, pasaulio daugialypumą, mįslingumą, praskleisti realybės šydą ir pažvelgti, kas slepiasi už jo į mums nepažinų, metafizinį pasaulį. Nors Jo knygos nėra meniškai tolygios, kartais, atrodo, apžiota paprasčiausiai per daug ir iki galo nebesusitvarkyta su medžiagos, temų ir problemų gausa (pvz., „Apokalipsė”), vis dėlto knygos įtaigios, atmosferiškos, įtraukiančios į kuriamus pasaulius ir kviečiančios paauglį į iššūkį – nagrinėti, svarstyti, pačiam ieškoti atsakymų ne tik knygoje, bet ir už jos ribų.

Kartu nors jo knygos gana filosofiškos, autorius svarstymais ir išvedžiojimais neužsižaidžia – kaip ir būdinga anglosaksų rašytojams, jis kuria įtemptą siužetą, jo kūrinių veikėjams nutinka daugybė įvairiausių dalykų – nuotykių ir nelaimių, gražių ir skausmingų dalykų, jiems tenka bėgti, slėptis, akis į akį susidurti su išoriniais, ir vidiniais demonais. Todėl knygos permainingos, nenuobodžios, bet skaitytojui nenuolaidžiaujama, nebandoma įsiteikti literatūriniais saldėsiais.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Žvaigždės ieškotojas: romanas / iš anglų kalbos vertė Vilmantas Vilkončius. – Vilnius: Vaga, 2005. – 325 p. – (N-14).
  • Apokalipsė: romanas / iš anglų kalbos vertė Vilmantas Vilkončius. – Vilnius: Vaga, 2006. – 358 p. – (N-14).
  • Upės sūnus: romanas / iš anglų kalbos vertė Laimutė Tiešienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 189 p.

Rekomenduojame paskaityti

________________________________

1https://bookwitch.wordpress.com/interviews/tim-bowler-im-very-lucky-indeed/

2Upėtakio kutenimas (angl. trout tickling) būdas, kaip pirštu trinant upėtakio papilvę sukelti jam transo būseną. Apimtą tokios būsenos upėtakį jį galima ištraukti iš vandens be pasipriešinimo. Šis metodas nuo senovės naudotas žvejyboje.

3https://www.timbowler.co.uk/tim/writing/

4https://bookwitch.wordpress.com/interviews/tim-bowler-im-very-lucky-indeed/

5https://www.theguardian.com/childrens-books-site/2014/dec/27/tim-bowler-interview-night-runner

6https://www.timbowler.co.uk/books/river-boy/carnegie-medal/

7Bowler Tim. Upės sūnus. Vilnius: gimtasis žodis, 2010, p. 19

8Bowler Tim. Upės sūnus. Vilnius: gimtasis žodis, 2010, p. 126

9Bowler Tim. Upės sūnus. Vilnius: gimtasis žodis, 2010, p. 6

10https://www.timbowler.co.uk/books/river-boy/background/

11Bowler, Tim. Žvaigždės ieškotojas. Vilnius: Vaga, 2002, p. 88

12Bowler, Tim. Žvaigždės ieškotojas. Vilnius: Vaga, 2002, p. 304

13https://www.timbowler.co.uk/books/starseeker/background/

14Bowler, Tim. Apokalipsė. Vilnius: Vaga, 2006, p. 6

15https://www.timbowler.co.uk/books/apocalypse/background/

 

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

2018-11-16

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai