1899 m. rugpjūčio 9 d. gimė rašytoja Pamela Trevers

Pamelos viščiukai
Pamelą Trevers, arba Pamelą Travers, arba P. L. Travers (taip varijuoja jos vardo užrašymas lietuviškų vertimų viršeliuose; 1899 08 09–1996 04 23), labiausiai žinome kaip autorę, sukūrusią žymiąją auklę Merę Popins.

Nuo tada, kai 1934 m. pasirodė pirmoji knyga apie Vyšnių gatvelės septynioliktame numeryje gyvenančią ponų Bankų šeimą ir jų labai „modernišką“ ir jokių rekomendacijų nepripažįstančią auklę Merę Popins, Merė tapo ne tik visiems atpažįstama fiktyvia figūra, bet ir tam tikra ikona, įsipaišiusia į daugelio šalių populiariąją kultūrą. Tam ypač daug įtakos turėjo 1964 m. pasirodęs Walto Disney‘aus filmas.

Lietus, 1992
Lietus, 1992

Knygos apie Merę Popins išverstos į 17 kalbų ir iki šiol skaitomos visame pasaulyje, jos pamiršti neleidžia ir vis pasirodantys filmai ar miuziklai, pats „šviežiausias“ jų – 2018 m. holivudinis „Merė Popins grįžta“ pastatymas. Merė Popins „pasirodė“ 2012 m. Londono Olimpinių žaidynių atidaryme, o transformuotu Shary Bobbins pavidalu – ir populiariajame Simpsonų seriale. Tiesa, šiame seriale Merei/Shary nepavyko įvesti tvarkos Simpsonų šeimos chaose, taigi jos prigimtinis tobulumas turėjo ištverti šią nesėkmę, tačiau, nepaisant šių žaidimų su įvaizdžiu, Merės Popins vardas iki šiol simbolizuoja idealią moterį, susitvarkančią su savimi, buitimi, vaikais ir viską atliekančią nepriekaištingai. Pasak Valerie Lawson, Pamelos Travers biografijos autorės, Merės Popins, skėčiu skriejančios virš Londono stogų vaizdas yra neišdildomas, tačiau jos idėja yra dar stipresnė, talpinanti savyje saugios vaikystės vaizdinį ir atsakymą į amžiną moterų klausimą: kaip atrasti pusiausvyrą tarp jų pačių poreikių ir jų šeimos reikalavimų. Nors pasaulyje žinomiausia kaip filmo herojė, ji yra daug daugiau nei nusaldinta auklė iš Disney‘aus filmo, jos įvaizdis gyvas iki šiol, nes jis nėra nei vienareikšmiškas, nei paviršutiniškas: ji keista tiek pat, kiek gera, bauginanti tiek pat, kiek su ja saugu, ji rūsti ir jausminga, neapčiuopiama ir kartu visiškai reali. Iš kur ji atvyko, kur ji išvyksta? Bankų šeimos vaikai žino viena: ji nusileido iš dangaus, o kai pasikeis vėjas, vėl ten pakils. Tokia tad mįslinga ir paslaptinga herojė, iki šių dienų audrinanti vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę. Apie ją galvojant kyla klausimas, o kokia gi buvo moteris, ją sukūrusi? Tokia pat mįslinga ir paslaptinga, savimi pasitikinti ir tobula? Merė Popins tarsi užgožė savo „mamą“ P. L. Travers – apie ją nedaug žinome, o ir pati autorė vengė viešumo ir „knaisiojimosi“ po jos gyvenimą. Tačiau smalsi skaitytojo akis neiškęs nežvilgtelėjusi pro durų plyšelį ir į šios moters, kuriai 2019 m. rugpjūčio 9 d. sukanka 120 metų, pasaulį.

Helen Lyndon Goff (nei Pamela, nei Travers) gimė 1899 m. rugpjūčio 9 d. Maryborough mieste, Queenslando valstijoje, Australijoje. Jos tėvas Travers Robert Goff gimė Londone, jo šaknys buvo Anglijoje ir Airijoje, o mama Margareth buvo gimusi Australijoje. Margareth Morehead buvo iš kilmingos, pasiturinčios ir sėkmingos šeimos, jos protėviai atkeliavo į Australiją iš Škotijos ir sukūrė čia įvairių verslų tinklą, o jos brolis tapo net Queenslando premjeru. O štai Helenos Lyndon tėtis, Travers, buvo ypač įdomi ir ekscentriška asmenybė, padariusi nemažą įtaką tolimesniam savo vyriausios dukros gyvenimui ir, manoma, įkvėpė sukurti pono Banko personažą, kasdien, išskyrus sekmadienius ir banko šventes, einančio į miestą, atsisėdančio į didelę kėdę prie didelio stalo ir darančio pinigus.  Šis pono Banko įvaizdis artimas tam, kuo realybėje buvo ponas Travers Goff. Paprastas banko darbuotojas, tik prie to reiktų pridėti priklausomybę nuo alkoholio (kuri ir pražudė jį, trijų vaikų tėvą, vos įžengusį į penktąją dešimtį), nuolatinius atleidimus iš darbo ir dažnus šeimos persikėlimus iš vienos vietos į kitą, kur to darbo atsirasdavo. Bet ponas Goff turėjo savyje ir dar šio to daugiau: kai mirė jo dukra Helen Lyndon, kurią tada visas pasaulis pažinojo kaip Pamelą Travers, nekrologai įvairavo versijomis apie jos kilmę – vieni teigė ją buvus cukraus plantacijos savininko dukrą, kiti – Queenslando valstijos premjero anūkę. Panašu, kad ji ištraukė iš vaikystės prisiminimų tik gražiausią dalį, dar kai ką prikurdama ir sustiprindama, ir pasirinko papasakoti pasauliui tokią savo tėvo versiją – Airijoje gimusio žavingo vyro, cukranendrių plantacijos prižiūrėtojo Australijos glūdumoje, žingsniuojančio po laukus baltu šilkiniu kostiumu, nukarusia balta skrybėle, auksiniais auskarais, raudona juosta ant juosmens, apsuptą tarnų ir turinčio tvartą, pilną vežimų, karietų ir kitų transporto priemonių kiekvienam gyvenimo atvejui. Iš tikro miręs jis paliko šeimą skurde ir priklausomą nuo turtingų Margareth giminaičių. Tačiau dukrai jis paliko vieną neįkainojamą dovaną ‒ potraukį fantazuoti ir įsitikinimą, kad Australijoje jai ne vieta, kad ją šaukia Anglijos ir Airijos rūkai su visais elfais, fėjomis, skambia airių kalba, dainomis, mitais ir legendomis, ir, kas svarbiausia, poezija. Yeatso, Russelo, Keatso, Shakespearo ir kitų. Antrasis pirmagimės dukros vardas Lyndon – airiškos kilmės, dažnas jos tėvo giminėje; taip ją šeimoje ir šaukdavo, trumpindami iki Lindy ar Ginty. Nenuostabu, kad būdama 24-erių ji sėdo į garlaivį ir išplaukė į išsvajotąją Shakespeare‘o, kurio kūrybą mokėjo mintinai, žemę. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Garnelis, 2014
Garnelis, 2014

Helenos Lyndon, arba tiesiog Lindy, charakterį formavo trys asmenys – jos tėvai ir mamos teta Helena, arba Ellie. Teta Ellie užaugino jos mamą Margareth, buvo netekėjusi ir vaikų neturinti, visus giminės turtus ir gyvenimus valdanti matrona, visada teisi ir nekeičianti savo nuomonės. Ji tapo panelės Jufimijos Endriu iš „Merė Popins grįžta“ prototipu, tačiau daug jos posakių įdėta ir į Merės Popins lūpas. Teigiama, kad nė vienas šių suaugusiųjų nebuvo su Lindy atviras, tiesus, nė vienas nebuvo palaikantis, nė vienas neaugino ir neauklėjo jos iš visos širdies. Dažnai mergaitė būdavo išsiunčiama iš tėvų namų paviešėti pas tetą Ellie ar kitą giminaitį. Tai buvo susiję su tėvų išsiskyrimais ir susiėjimais. Tada Lindy išmoko dviejų dalykų – būti viena, pačia sau pakankama, ir fantazuoti. Viena dažniausių jos vaikystės fantazijų – įsivaizduoti save paukščiu, dažniausiai višta, ir perėti kiaušinius. Tai buvo ne tik jos vienišumo, bet ir tėvų šalto santykio su vaikais rezultatas. Margareth ir Travers buvo tipiški to meto tėvai, iš vaikų reikalavę savarankiškumo, nuolankumo ir pamaldumo, ir taip pat ganėtinai egoistiški. Jei tėvai yra vaikų pirmieji dievai, sėjantys ateities likimo sėklas, tai jos tėvai, pasak Pamelos, pasėjo abejonių ir paslaptingumo sėklas. Perėjimo motyvas atkeliavo ir į jos knygas, štai skyriuje „Netikęs trečiadienis“ („Merė Popins grįžta“) Džeinė atsikelia pirma ir kol visi kiti miega, pasileidžia į fantazijas:

„Ji susirietė, pritraukė kelius prie pat smakro, tarsi būtų ne lovoje, o gūžtoje.

‒ Dabar aš esu paukščiukas! – pasakė ji pati sau. – Aš ką tik padėjau septynis dailius baltus kiaušinėlius, apgaubiau juos sparnais ir periu. Kva-kva! Kva-kva! – sukvaksėjo lyg perekšlė.

‒ Dar labai negreit, na, po kokio pusvalandžio, pasigirs trakšt, triokšt, ir kevalas sprogs. Ir iškiš snapelius septyni viščiukai – trys geltoni, du rudi ir du…“1.

Šios vaikystės fantazijos paliko atitinkamą atspaudą rašytojos asmenybėje. Jos peraugo į metaforišką teoriją apie rašymą kaip perėjimą. Interviu ji teigdavo nekenčianti žodžio „kūrėjas“. Tinkamas žodis kūrėjams apibūdinti, pasak jos, yra „perėtojai“. Tam, kad iš kiaušinių išsiristų viščiukai (o iš erdvės ir tuštumos – kūryba), reikia tylos, ramybės ir kantrybės.

Lindy vaikystė buvo gana kukli, tėvai nelepino jos dovanomis nei prašmatniais daiktais. Ji turėjo kelis žaislus ir asmenines „brangenybes“, kiekvieną savaitę tėvai jai duodavo smulkų pinigėlį – pensą, o kas yra suverenas, ji net neįsivaizdavo. Mama kartais nupirkdavo jai smulkių daiktelių, tokių kaip mėlyno kaspino ritinėlį ar subtilią vėduoklę su ryškiai rožinėmis rožėmis. Jos lėlės buvo paprastos – padarytos iš „aprengtų“ medinių šaukštų, bet gyveno nuotykių kupiną gyvenimą. Tai, kas įaudrindavo Lyndon vaizduotę, nebuvo nei daiktai, nei žaislai, tai buvo istorijos, baladės ir senų kaimynių pasakojimai. Jos išsigelbėjimas buvo knygos. Rašytojos teigimu, skaityti ji pradėjo būdama trejų, o raidžių išmoko tyrinėdama užrašus ant įvairių buities daiktų ir jų etiketes, pavyzdžiui, muilo „Saulės šviesa“, kuris buvo naudojamas „mazgoti grindis, drabužius ir vaikus“ (plg. sceną iš „Merė Popins“: „Tai tarusi, iš tuščio krepšio ji išėmė baltutėlę iškrakmolytą prijuostę ir užsirišo ant liemens. Tada išvyniojo gabalėlį muilo „Saulės šviesa“, dantų šepetuką, pakutį smeigtukų plaukams, buteliuką kvepalų, nedidelę sudedamą kėdę ir dėžutę tablečių nuo gerklės skaudėjimo.“2) Dabar, kai jau mokėjo skaityti, ji galų gale suprato, kad „grimai“ – tai ne tik skalbėjos Matildos, visoje apskrityje pagarsėjusios „grimų“ pasakotojos, pasakojamos fantastiškos istorijos – tai dvi didžiulės raudonais viršeliais knygos, atrastos tėvo knygų spintoje ir atveriančios neišmatuojamus horizontus jos pagaviai vaizduotei.

Vaga, 1974
Vaga, 1974

Daugelis vaikystės vietų ir užsiėmimų rado vietą P. L. Travers knygose. Pomėgis žaisti sode ir gyvulių aptvare bei daryti miniatiūrines figūrėles ir jas apgyvendinti „parkuose vargšams“ transformavosi į skyrių „Parkas parke“ knygoje „Merė Popins parke“, o pomėgis tyrinėti dangų ir žvaigždynus apskritai yra dominantė, nes visi įdomūs dalykai knygose apie Merę Popins dažniausiai nutinka, kai kas nors nukrinta ar nusileidžia iš dangaus: Merę Popins atpučia vėjas, karvė negali nustoti šokti, nes ant rago užkrenta žvaigždė, ponia Kori su dukterimis naktimis klijuoja ant dangaus žvaigždes, o antroji žvaigždė iš Plejadžių žvaigždyno Maja per Kalėdas nusileidžia nupirkti dovanų visai savo šeimai. Pamela geriausiai jausdavosi gyvendama namuose, pro kurių langus galėjo stebėti saulėlydį, ir buvo įsitikinusi, kad geriausiai rašo „apsigaubus“ prieblanda. Vaikystės nutikimai paaiškina ir kai kurias ypač egzotiškas detales jos knygose, tokias kaip skėtis su papūgos galva vietoj rankenos. Pasirodo, tokio tikrai būta. Jį turėjo viena tarnaičių, o Australijoje papūgų galvų tikriausiai netrūko.

Būdama trylikos, Helena Lyndon buvo išsiųsta į Sidnėjų mokytis. Čia ji pamilo muziką, šokius, teatrą ir pradėjo rašyti, bet teatras tuo metu jai buvo viskas. Būdama septyniolikos, ji mokėjo mintinai visą Džiuljetos vaidmenį ir didžiąją dalį Ledi Tizl dalies iš Richardo Brinsley Sheridano „Intrigų mokyklos“. Tačiau nei jos mama, nei teta Ellie nelaikė aktorystės jų giminės vertu užsiėmimu ir jaunoji panelė Lyndon buvo priversta įsidarbinti sekretore kasoje, o didžiausias jos košmaras buvo kiekvienos dienos pabaigoje suskaičiuoti kasos balansą – galai niekaip nesueidavo, nors tu ką. Ji tęsė šokių pamokas ir nepraleisdavo nė vieno naujo spektaklio Sidnėjuje; aistra teatrui neblėso, kol pagaliau teta ir mama susimylėjo ir leido jai suvaidinti pantomimos spektaklyje „Miegančioji gražuolė“. Lyndon buvo pastebėta ir pamažu pradėjo gauti mažus vaidmenis. Publika jai plodavo ir tai buvo tas dėmesys, kurio ji negavo būdama vaikas iš savo tėvų. Aktorės karjera pamažu klostėsi, ji buvo pasamdyta kaip nuolatinė trupės narė ir tada prasidėjo Lyndon transformacija į Pamelą. Lyndon Goff jai skambėjo netašytai ir grubiai, o štai Pamela rodėsi daug subtilesnis vardas, reiškiantis „saldi, kaip medus“, be to, jos tėvo giminėje tokio vardo būta, o kas dar daugiau – Lindy manymu, jis derėjo su jos tėvo vardu Travers. Taigi, Pamela Travers.

P. Trevers atlieka Titanijos vaidmenį pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“, 1924 m. Nuotr. šaltinis: wikipedia.org
P. Trevers atlieka Titanijos vaidmenį pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“, 1924 m. Nuotr. šaltinis: wikipedia.org

Su naująja trupe Pamela išsiruošė į gastroles po Australiją ir Naująją Zelandiją ir štai šioje egzotiškoje šalyje jos aktorės karjera baigėsi ir prasidėjo rašytojos karjera. Tai nulėmė vienas smagus meilės romanas. Pamelą įsimylėjo zelandietis žurnalistas iš Christchurch miesto laikraščio „Sun“, kuris motociklu sekiojo paskui trupę iš vieno miesto į kitą, kad tik galėtų ją pamatyti. Tarp jų įsižiebė aistra, kuri įgavo pavidalą to meto Pamelos eilėraščiuose ir prozoje, ji pradėjo rašyti ir rodyti savo kūrinius mylimajam, šis parodė juos redaktoriui, o pastarasis – išspausdino ir paprašė dar. Pamelai tarsi išdygo sparnai – jos kūryba skaitoma! Ji tapo nuolatine kelių laikraščių bendradarbe ir turėjo savo skiltis, dažniausiai moterims skirtuose puslapiuose.

Dirbdama žurnaliste ji įdėmiai stebėjo australų gyvenimą, rašė apie jį, juo bodėjosi ir… vis labiau ilgėjosi Anglijos ir Airijos – jos tėvo apdainuotų šalių, apie kurias svajojo nuo vaikystės. Galiausiai 1924 m. Pamela ryžosi trijų savaičių kelionei į išsvajotuosius rūkus. Kelionę apmokėjo teta Ellie, iš pradžių pavadinusi šį sumanymą visišku idiotizmu…

Pamela šiek tiek mėgo mistifikacijas, matyt, šį bruožą paveldėjo iš tėvo. Tad ir apie gyvenimo pradžią Londone paskleidė istoriją, ne visai atitinkančią tiesą. Pasak jos, atvykusi į Londoną, ji teturėjusi kišenėje 10 svarų, iš kurių 5 sėkmingai pametė, tačiau realybėje ja visada rūpinosi turtingi giminaičiai ir nepritekliuje gyventi neteko. Kaip daugiausia apie teatrą rašanti žurnalistė, ji plėtė pažinčių ratą, įsiliejo į kultūrinį miesto gyvenimą, kuris XX a. pradžios Londone tikrai buvo be galo spalvingas ir įdomus. Aplankiusi Airiją ji susidraugavo su George‘u Williamu Russellu, įvairiais talentais apdovanotu žmogumi, padariusi jai didžiulę įtaką. Jis buvo literatūrinio laikraščio „Irish Statesman“ redaktorius, ji – talentinga poetė, rašytoja ir žurnalistė. Tarp jų buvo 25 metų skirtumas ir jei iš Pamelos pusės būta ir simpatijos ar įsimylėjimo, George‘as jai atsakyti tuo pačiu negalėjo. Per jį Pamela susipažino su Williamu Butleriu Yeatsu – žymiausiu to meto airių poetu, kurį iš dalies netgi dievindama, ji persisunkė jo pasaulėžiūra ir net poetika.

Kad ir kokių žymių draugų turėdama, Pamela jautėsi Londone ganėtinai vieniša, tad nusprendė pasikviesti į svečius mamą, o tam, kad ją pasikviestų, turėjo uždirbti bilietui. Tokiai kelionei vargu ar uždirbsi rašydamas eiles, tad Pamela nusprendė rašyti įvairius populiaraus pobūdžio tekstus ir, jos didžiam nustebimui, juos noriai pirko laikraščiai ir žurnalai. Tais metais pasirodė ir ne viena istorija apie vaikus, kurios vėliau nukeliavo į knygas apie Merę Popins. Tai istorijos apie marmurinį berniuką, karvę su žvaigžde ant rago, apie Merės ir degtukininko Berto laisvą dieną ir t. t.  Jos sugulė į 4 knygas apie Merę Popins, kurių pirmoji išleista 1934 m. Mamos kelionei į Londoną Pamela Travers uždirbo ir tapo viena žinomiausių vaikų rašytojų pasaulyje, nors visad tikėjo, kad tikrieji rašytojai vaikams nerašo.

 

Bibliografija

  • Merė Popins / vertė A. Mardosaitė; iliustr. M. Šepard. – Vilnius: Vaga, 1970. – 215 p.
  • Merė Popins grįžta: apysaka / iš anglų k. vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 325 p.
  • Merė Popins išeina pro duris / Pamela Trevers; iš anglų k. vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Vaga, 1973. – 272 p.
  • Merė Popins parke / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Vaga, 1974. – 277 p.
  • Merė Popins / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 2-asis patais. leid.. – Vilnius: Lietus, 1992. – 300 p.
  • Merė Popins / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis patais. leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2000, 2002. – 220 p.
  • Merė Popins grįžta: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis patais. leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2000, 2002. – 334 p.
  • Merė Popins atidaro duris: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2001. – 292 p.
  • Merė Popins parke: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 2-asis patais. Leid. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2001. – 286 p.
  • Merė Popins Vyšnių gatvelėje; Merė Popins ir kaimyninis namas: apysakos / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2002. – 174 p.
  • Merė Popins virtuvėje: valgių knyga su pasakojimu / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003. – 190 p.
  • Merė Popins: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 4-asis leid. – Vilnius: Garnelis, 2013. – 203 p.
  • Merė Popins grįžta: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 4-asis leid. – Vilnius: Garnelis, 2014. – 310 p.
  • Merė Popins atidaro duris: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis leid. – Vilnius: Garnelis, 2015. – 266 p.
  • Merė Popins parke: apysaka / iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – 3-iasis leid. – Vilnius: Garnelis, 2016. – 270 p.

_________________________________

1 Pamela Trevers, Merė Popins, iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė. – Vilnius: Lietus, 1992, p. 154.

2 Ten pat, p. 10.

 

Pagal Valerie Lawson knygą „Mary Poppins, she wrote. The Life of P. L. Travers“ (Simon & Shuster Paperbacks: New York, 2013) parengė Inga Mitunevičiūtė

2019-08-12

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

1906 m. rugpjūčio 9 d. gimė lietuvių rašytojas Jurgis Jankus

1906 m. rugpjūčio 9 d. gimė lietuvių rašytojas, kūręs ir vaikams, Jurgis Jankus (1906 m. rugpjūčio 9 d.–2002 m. birželio 12 d.). Autorius vaikams paliko tris įsimintinas prozos knygas – visas jas parašė jau būdamas egzilyje (išskyrus vieną kitą pasaką, parašytą Lietuvoje). Į Vakarus jis pasitraukė su 1944 metų banga, būdamas 38-erių.

Iš viso rašytojas parašė apie dvi dešimtis knygų – romanų, pasakojimų (apysakų), pasakų, dramų. Redagavo Antano Rubšio Senojo Testamento vertimą, bendradarbiavo vaikų ir literatūrinėje spaudoje. Apie jo prozą rašytojas Antanas Vaičiulaitis sako: „Pirmiausia krinta į akį, kad autorius yra apsigimęs pasakotojas. Nežinau, ar jis toks yra gyvenime, bet savo raštuose – tikrų tikriausiai. O tokių pasakotojų mūsų raštuose gana šykštu.“ (Vaičiulaitis, 1992, p. 493)

Jurgis Jankus gimė Biliūnų kaime Baisogalos valsčiuje (dabar tai yra Šiaulių apskrities Radviliškio rajonas). Tėvai Simonas ir Veronika buvo trobelninkai, šeima buvo tikinti, suprato rašto, mokslo svarbą. Jurgis išmoko skaityti dar labai mažas būdamas:

„Tą žiemą Jurgis perskaitė visas jų namuose buvusias knygas – tėvo kantičkas ir motinos Aukso altorių. O pavasarį jį pirmą kartą nusivedė į bažnyčią, atrodo, tai buvo per šv. Jurgio atlaidus. Mažajam katalikui kažkodėl nepatiko kunigo iš sakyklos sakomi žodžiai, jam atrodė, kad kunigas nekalba, o tik šaukia „Bobos kunkulos, bobos kunkulos“, todėl, atsivertęs motinos maldaknygę, ėmė skaityti. Šalimais buvusi kaimynė Lazutkienė vėliau pasakojo kitiems: maniusi, kad vaikas tik šiaip spokso į knygą, tačiau įsiklausiusi išgirdo jį pusbalsiu skaitant Visų Šventųjų litaniją. Moteriai pasirodė kažkas neįtikėtino. Ji ėmė kumščiuoti kaimynes, o pasibaigus pamokslui vaiką išnešė iš bažnyčios ant rankų. Lyg kokį šventąjį. Tokio stebuklo, kad skaitytų trejų metų vaikas, jų parapija dar nebuvo mačiusi.“ (Peleckis-Kaktavičius, 2008, p. 10)

Mokėsi Baisogalos pradinėje, vėliau – Šeduvos keturklasėje progimnazijoje.

„1925−1929 m. J. Jankus mokėsi Kėdainių ir Šiaulių mokytojų seminarijose, studijavo germanistiką ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Daugiau kaip dešimt metų mokytojavo Lietuvos provincijos mokyklose Radviliškio ir Jurbarko apylinkėse. 1941−1944 m. dirbo Kauno savivaldybėje referentu kultūros reikalams, buvo atsakingas už teatrų ir bibliotekų reikalus, o 1943−1944 m. − Jaunojo dramos (Jaunimo) teatro dramaturgas. Šiuo laikotarpiu parašė dramą „Audronė“, kurią buvo numatyta pastatyti Jaunajame dramos teatre“, – apie rašytojo ikiemigracinį Lietuvos laikotarpį pasakoja literatūrologė Dalia Kuizinienė (Kuizinienė, 2009). Paminėtina, kad 1938 m. „Sakalo“ leidykla išleido J. Jankaus romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“. „Romane Egzaminai vaizduojama mokytojų seminariją baigusių jaunuolių savarankiško gyvenimo pradžia, romane Be krantų (abu 1938) – kaimo mokytojo egzistencinis vienišumas.“ (Striogaitė, 2005, p. 519) Šie romanai apie jauno žmogaus gyvenimą, mokyklos aplinką galėtų būti įdomūs ir šiuolaikiniams gimnazistams. Vaiko gyvenimo vaizdavimu įdomios suaugusiesiems parašytos apysakos „Teta Domincė“, „Severiukas“.

Tolesnis rašytojo gyvenimas – emigranto gyvenimas. 1944–1950 m. J. Jankus gyveno ir dirbo Vokietijoje. Gyvendamas Vokietijos DP stovyklose, mokytojavo lietuviškoje gimnazijoje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1946 m. Vokietijoje buvo atgaivinta Lietuvoje prieš karą leista „Saulutė“, joje autorius publikavo pasakų, apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ ištraukas. 1950 m. persikėlė gyventi į JAV. Amerikoje duoną pelnėsi dirbdamas fabrikuose Ročesteryje, vėliau persikėlė į Redfordą. Visą tą laiką periodikoje, daugiausia laikraštyje „Draugas“ bei jo literatūriniame priede, skelbė daug straipsnių, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Paskutinius gyvenimo metus praleido Vašingtone. Mirė Ošen Sityje, palaidotas Ročesteryje.

Čikaga: Gabija, 1953
Čikaga: Gabija, 1953

Egzilyje  rašytojas parašo ir išleidžia pagrindinę savo kūrybos dalį. 1953 m. pasirodo jo pirmoji knyga vaikams „Po raganos kirviu“. Ją publikavo „Gabijos“ leidykla, knygą vaizdingai, panaudodama tautinius motyvus, iliustravo Birutė Vilkutaitytė-Gedvilienė. Apysaka-pasaka, „besiremianti dažniau kitų tautų nei lietuvių pasakose pasitaikančiu siužetu apie vaikelį, penimą raganos kepsniui, savo veiksmo vieta ir veikėjų bruožais gana lietuviška“ (Linkevičius 1994, p. 171). Kūrinio pagrindinis veikėjas – berniukas Jakamutis, tikras gamtos vaikas. Kūrinys sužavi ir netikėtu jaunos raganaitės portretu: „Gražuolė raganėlė – aukšta, liekna, sutverta iš gėlių žiedų, bet su raganos širdim. Kūrinyje ji tolydžio keičiasi, atsikrato raganiškų nedorybių ir skaitytojo akyse tampa Jakamučio pastangų verta mergele. Vienas iš įspūdingiausių knygos puslapių – apie ją, kregždžių apkaišytą plunksnomis ir panėšinčią į didelį paukštį.“ (Linkevičius, ten pat) Kai kuriose vietose įspūdingai perteikiama siaubo atmosfera: raganaitė slapčia vis žiūri į Jakamutį kaip į tą, kurį ketina suvalgyti: „Atsisukęs pamatė raganėlę. Ji sėdėjo ant beržo šakos ir suposi, žiūrėjo tiesiai į jį ir rijo seiles. Jos akys buvo tokios pat tamsios ir be šypsnio.“ (Jankus, 1994, p. 21) J. Jankaus kūryboje svarbią vietą užima peizažas, ir šiame kūrinyje išraiškingi peizažai paryškina veikėjų vidinį pasaulį. Vaikų literatūros tyrinėtojas Jonas Linkevičius teigia, jog kūrinio mintis nusakyta šiais kūrinio žodžiais: „Žmogui nereikia žmogaus valgyti, kad būtų laimingas.“ (Linkevičius, 1994, p. 172)

Čikaga: Terra, 1955
Čikaga: Terra, 1955

Po dvejų metų, 1955 m., pasirodė dar viena vertinga knyga vaikams – „Senas kareivis Matatutis“. Šis kūrinys „iš kitų lietuviškų pasakų apysakų išsiskiria įdomiai parinkta veiksmo vieta ir laiku. Atverčiamas vienas nelaimingiausių mūsų istorijos puslapių, kai XIX a. viduryje jauni baudžiauninkai buvo jėga grobiami į caro kariuomenę, kurioje turėjo tarnauti dvidešimt penkerius metus. <…> O kai sužinome apie Matatučio šeimos, jo nuotakos Mariulės, kurią kazokai bizūnais negyvai užkapojo, likimą, tai iki galo suvokiame kūrinio gelmę, sukeliančią protestą prieš nežmonišką svetimųjų elgesį. Apysaka žadina patriotinius kovos už laisvę ir laimę jausmus, žmogiškąjį orumą“ (Linkevičius 1994, p. 172–173). Šis kūrinys aktualus ir šiuolaikiniam skaitytojui vaikui, galėtų būti labiau aktualizuojamas pedagogų ir literatūros kritikų, nagrinėjamas mokykloje per savarankiško skaitymo pamokas. Įdomu būtų panagrinėti šio kūrinio sąsajas su lietuvių folkloru, juk Matatutis artimas liaudies pasakų kvailučio tipažui. O ir pasakojimo stilistika primena liaudies pasakojimų intonacijas. Kūrinyje esama „akivaizdaus pasakiškumo“ (J. Linkevičius).

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997

Trečioji Jankaus knyga „Auksinis Vabaliukas“ buvo išleista jau Lietuvoje 1997 m. (prisimintina, kad 1991 m. rašytojas po daugelio metų pirmą kartą apsilankė Lietuvoje). Tai literatūrinių pasakų knyga. Verta paminėti, kad kūrybinį kelią J. Jankus pradėjo būtent pasakomis. Antai pasaka „Kalvis Darbeika“ buvo sukurta dirbant mokytoju Juodkėnų pradinėje mokykloje (Raseinių r.), išspausdinta trijuose pirmuosiuose „Žvaigždutės“ numeriuose. Vėliau daug pasakų buvo sukurta Vokietijoje, Amerikoje (publikuotos Vokietijoje ėjusiame žurnale „Saulutė“, Amerikoje – žurnale „Eglutė“). „Gyvendamas Amerikoje, kaip prisimena pats rašytojas, pasakas rašęs „ne literatūrai, bet tėvams“, kaimynų vaikams. „Tėvai neturėjo ką sekti augantiems vaikams, prašydavo manęs, ir aš šį tą parašydavau. Taip susidarė net klaidžiojantis rinkinėlis, kuris ėjo iš rankų į rankas <…>. Mūsų paprašytas, rašytojas pas marčią Danutę surado tą rinkinėlį, kurį sudarė minėtosios vaikų žurnaluose spausdintos pasakos, taip pat mažiau žinomos, pirmą kartą iš rankraščių paimtos į šią knygą pasakos „Raudonas obuoliukas“, „Strubuliukas“, „Du paukščiukai“ ir „Meškinė“ (Linkevičius, 1995, p. 220–221). Pasakų skaitymą prisimena ir rašytojo anūkė Viktė Jankutė: „Kai dar jaunesni buvom, prieš einant miegoti senelis atsinešdavo pasakų sąsiuvinį ir iš jo perskaitydavo vieną. Tai buvo pasakos, vėliau išspausdintos knygoje Auksinis Vabaliukas. Tada aš dar nežinojau, kodėl pasaka skaitoma ne iš knygos, o iš sąsiuvinio ir kodėl ranka rašyta. Turbūt mama ar tėtis buvo sakę, kad čia senelio pasakos, bet tada tikrai dar nesusigaudžiau, kas ir kaip. Mes jau su pižamom susėsdavom ant lovos, o tai buvo ištiesta sofa senelio darbo kambaryje, kurį vadinom raštine, ir laimingi klausydavom pasakos.“ (Peleckis-Kaktavičius, 2008, p. 214)

Rinkinio „Auksinis Vabaliukas“ pasakos yra dvejopos: tos, kurios rašytos anksčiau, yra artimesnės tautosakai, o parašytos vėliau – turi daugiau literatūriškumo, jos artimesnės apsakymo ar apysakos žanrui. Didaktinis pradas čia gražiai dera su žodžio vaizdingumu, pasakotojo išmone. Viena poetiškiausių pasakų – „Strubuliukas“, kur „pagrindinis veikėjas, fantastinis žmogeliukas, „buvo vis tiek žmogus, nors tikrų žmonių nepaprastai bijojo“ (Linkevičius, 1995, p. 222).

Jurgis Jankus savo kūryba (žinoma, ne tik kūryba vaikams) sugrįžo į Lietuvą. 1994 m. vienoje knygoje buvo perleistos jo pasakos „Po raganos kirviu“ ir „Senas kareivis Matatutis“, atskira knygele mažiesiems išleista Kalėdų pasaka „Grigo ratai“. Apie rašytoją Leonas Peleckis-Kaktavičius parengė monografiją „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“. Rašytojo kūriniai versti į vokiečių, anglų, latvių, italų ir kt. kalbas. Verta ir toliau tyrinėti, populiarinti rašytojo palikimą. Lietuvių literatūrinių pasakų lobyną Jurgis Jankus praturtino savitu žodžiu, realybės ir fantazijos pasaulių derme, netikėtomis temomis, originaliais pasakų herojais, įsimintina kūrinių atmosfera, neįkyria didaktine ištarme.

 

Knygų vaikams bibliografija

  • Po raganos kirviu: pasaka / iliustravo Birutė Vilkutaitytė-Gedvilienė. – Čikaga: Gabija, 1953. – 102 p.
  • Senas kareivis Matatutis: pasakojimas apie nepaprastą žemaitį, kuris daug nuostabių dalykų padarė, tik nepadarė vieno, kurį tikrai turėjo padaryti. – Chicago: Terra, 1955. – 239 p.
  • Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis: literatūrinės pasakos / iliustravo Diana Radavičiūtė. – Vilnius: Vyturys, 1994. – 176
  • Grigo ratai: Kalėdų pasaka / iliustravo Dalia Dubonienė. – Vilnius: Džiugas, 1995. – 16 p.
  • Auksinis Vabaliukas: pasakos / sudarė Jonas Linkevičius / iliustravo Diana Radavičiūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – 224 p.

Rekomenduojame paskaityti

  • Dalia Kuizinienė, „Praeities refleksija Jurgio Jankaus dienoraščiuose“, Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2009, Nr. 1 (7). Prieiga internete: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/33100/1/ISSN2351-6461_2009_N_1_7.PG_125-126.pdf (Žiūrėta 2021-08-09)
  • Jonas Linkevičius, „Visiems Lietuvos vaikams“, Jurgis Jankus, Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis: literatūrinės pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1994, p. 165–174.
  • Jonas Linkevičius, „Jurgio Jankaus pasakos“, Jurgis Jankus, Auksinis Vabaliukas. –Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 219–222.
  • Leonas Peleckis-Kaktavičius, Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008. – 304 p.
  • Dalia Striogaitė, „Jankus Jurgis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. VIII. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 519.
  • Antanas Vaičiulaitis, „Jurgis Jankus. Pirmasis rūpestis“, Knygos ir žmonės. – Vilnius: Vaga, 1992, p. 493–495.

 Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė

2021-09-07

 

1914 m. rugpjūčio 9 d. gimė suomių rašytoja ir dailininkė Tovė Jansson

2019 m. rugpjūčio 9 dieną minėjome garsiausios suomių rašytojos ir dailininkės Tovės Jansson (Tove Jansson, 1914 08 09–2001 06 27) 105-ąjį gimtadienį. Vargu ar Europoje rastume žmogų, neskaičiusį pasakojimų apie Trolius Mumius, ar bent jau tokį, kuris neatpažintų šių baltų, į begemotukus panašių storuliukų veikėjų.

Dar dabar daugelis kolekcionuoja Muminukų puodelius, žaislus, rankšluosčius ir gyvą galą kitų daiktelių, susijusių su šiuo tarptautiniu reiškiniu. Muminukų prekinis ženklas gyvuoja iki šių dienų, leidžiamos naujos knygos, komiksai, statomi filmukai.

T. Jansson gyvenimas ne mažiau įdomus už jos sukurtą Muminukų pasaulį. Nuo pat vaikystės iki paskutinių gyvenimo dienų rašytoja siejo gyvenimą su menu, bendravo su menininkais, be perstojo kūrė ir keliavo. Sakoma, kad Tovę tėvai pradėjo meno sostinėje Paryžiuje. Gimė ji 1914 metų rugpjūčio 9 dieną. Motina Signė buvo iliustruotoja, o tėvas Viktoras – skulptorius; šeima gyveno bohemiškai, piešti Tovė išmoko veik anksčiau negu vaikščioti. Tėvai vylėsi, kad duktė bus dailininkė ir šį jos talentą nepaprastai skatino. Ilgainiui būtent taip ir nutiko – Tovė tapo dailininke ir rašytoja, jos brolis Peras Olovas fotografu, o kitas brolis Larsas – rašytoju. Šeima daug laiko praleisdavo gamtoje ir vandenyje, plaukiojo valtimis, vasaras leisdavo atokioje saloje. Visa tai – bohemiškas, laisvas gyvenimas, kelionės į gamtą, ypač artimas ryšys su vandeniu ir salomis – vėliau apsireiškė Trolių Mumių knygose.

Garnelis, 2011

Pirmoji Tovės knyga „Sara och Pelle och Neckens bläckfiskrar“ (liet. „Sara, Pelė ir vandens dvasios aštuonkojai“) išėjo jai būnant vos trylikos. Vėliau T. Jansson studijavo menus Stokholme, Helsinkyje, Paryžiuje ir Romoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą grįžo namo, į Helsinkį. Kaip tik tuo metu, 1945 metais, išėjo pirmoji Muminukų knyga „Småtrollen och den stora översvämningen“ (liet. „Mažieji troliai ir didysis potvynis“). Autorė norėjo, kad knyga vadintųsi „Troliai Mumiai“, tačiau leidėjas nesutiko, teigdamas, kad vaikams bus lengviau suprantama „Mažieji troliai“.  Tiesa, parašyta ji buvo keletu metų anksčiau, o pačius personažus, kaip pasakoja T. Jansson, įkvėpė jaunystėje įsižiebęs filosofinis ginčas su broliu Peru Olovu. Nerasdama, kaip atsikirsti diskusijoje apie Kantą, ji prie tualeto nupiešė „bjauriausią kokį tik galima įsivaizduoti“ padarėlį su šiokiais tokiais Kanto bruožais ir po juo parašė filosofo citatą.1 Padarėlis tuomet dar nebuvo pramintas Muminuku – jam Tovė davė Snorko vardą. Idėją apie Trolį Mumį pakišo jos dėdė Einaras. Bandydamas atkalbėti mergaitę, kad nakčia nesliūkintų į virtuvę gvelbti maisto, pripasakojo, kad virtuvėje už pečiaus ir spintelėse gyvena baisūs padarėliai Troliai Mumiai. Pirmieji Muminukų eskizai buvo kitokie nei tie, kuriuos pažįstame mes, – kur kas šiurpesni, ne tokie mieli, su ilgom smailom nosim, kartais raudonom akim, be ausų ar uodegos.2

Pirmoji apysaka apie Trolius Mumius stiliumi gan skiriasi nuo vėlesnių – veiksmas vyksta kur kas egzotiškesnėje aplinkoje, veikėjai sutinka keistų liūtų, katinų ir net žmonių. Muminuko tėtis – dingęs, anot mamos, išplaukė su vaiduokliškais padarais hatifnatais ir niekada nebegrįžo. Vėliau šis tėčio išplaukimo motyvas atsikartoja ir yra išplėtojamas rinkinio „Det osynliga barnet“ (liet. „Nematomas vaikas“) novelėje „Hattifnattarnas hemlighet“ (liet. „Hatifnatų paslaptis“), išleistoje 1962 metais. Šis tekstas – savotiškas pirmosios apysakos tęsinys, tik iš tėčio perspektyvos. Novelė „Hatifnatų paslaptis“ (kaip ir apysaka „Tėtis ir jūra“) analizuoja tėčio vidurio amžiaus krizę – čia alegoriškai pasakojama apie žmogaus gyvenimo prasmės paieškas. Likę vieni Muminukas ir Mama leidžiasi į kelionę, ieškodami, kur apsistoti, o kartu vildamiesi rasti tėtį. Galų gale, su įvairiausių padarėlių pagalba jiems pavyksta rasti potvynio į medį užplukdytą tėtį. Pasirodo, kol buvo išvykęs, jis pastatė šeimai nuostabius namus – kaip tik tuos, kuriuose plėtojasi vėlesnės Muminukų istorijos.

Lietus, 1999
Lietus, 1999

Netrukus išėjo ir antroji knyga apie Trolius Mumius – „Kometen kommer“ (liet. „Kometa atskrieja“/ „Kometa artėja“). (Beje, pirmasis jos pavadinimas buvo „Kometjakten“ <liet. „Kometos medžioklė“>. Naujasis ir mums pažįstamas pavadinimas buvo sugalvotas tik 1968 metais.) Antrojoje knygoje Muminukų šeimynai ir kitiems gyventojams gresia pavojus, mat Žemės link skrieja kometa. Muminukas su Snifu iškeliauja į observatoriją išsiaiškinti, ar kometa trenksis į jų slėnį. Galų gale, veikėjai apsikabinę laukia artėjančios katastrofos, tačiau kometa taip ir nesirėžia į Žemę. Knyga baigiasi laimingai, tačiau, kaip ir pirmoji, turi nemažai šiurpaus egzistencializmo.

Neatsitiktinai šiose apysakose kalbama apie nerimą ir katastrofas. Muminukų gyvenimas tampa karo ištiktų suomių šeimų kasdienybės alegorija. Pati autorė tuo laikotarpiu išgyveno depresiją, jos brolis Peras Olovas buvo išsiųstas į karą, niekas nežinojo, kur jis, ar gyvas ir sveikas. Akivaizdu, kad pirmosiose knygelėse vaizduojamas artimo žmogaus ieškojimas, katastrofos baimė, nerimas atliepia T. Jansson išgyvenimus dėl karo. Kita vertus, Muminukų slėnio komuna, išties panaši į bohemiškąją autorės šeimą, vis tiek galų gale laimingai grįžta namo – šeima ir namai išlieka esmine vertybe. Vėlesnėse knygose (pvz., „Baisus vidurvasaris“ ir „Stebuklinga žiema“) taip pat pasakojama, kaip šeimai tenka kovoti už nusistovėjusią namų tvarką. Pati autorė sunkiai išgyveno išsikraustymą iš šeimos namų, komplikuotus santykius su tėvu, tad ir jos apysakose matyti nuolatinės pastangos atkurti bohemiškąją šeimos idilę – menišką, paradoksaliai chaotišką harmoniją.

Vyturys, 1992
Vyturys, 1992

Nors dabar sunku patikėti, pirmosios T. Jansson knygos nesusilaukė didelio pasisekimo. Pasaulinis populiarumas atėjo tik 1948 metais su apysaka „Trollkarlens hatt“ (liet. „Burtininko skrybėlė“), kurioje pasakojama, kaip Muminukas randa magišką skrybėlę. Viskas, ką Muminukas įdeda į skrybėlę, pavirsta kuo nors kitu, pavyzdžiui, kiaušinio lukštai – į debesį. Ko gero, didesnio populiarumo nei pirmosios ši apysaka susilaukė dėl to, kad joje kur kas mažiau šiurpaus nerimo ir egzistencinės baimės (nors reikia pripažinti, nuo visų T. Jansson knygų plaukai ant sprando stoja piestu). Tačiau kaip ir pirmosiose knygose, taip ir čia analizuojama ta pati – pažeisto namų saugumo – problema: Muminuko mama netyčia įmeta į skrybėlę gėlių puokštę ir namai pavirsta džiunglėmis.

Šioje apysakoje kritikai įžvelgia panašumo į T. Jansson asmeninį gyvenimą: autorė turėjo santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis, nors tuo metu homoseksualumas Suomijoje buvo nelegalus. Moteriai teko slėpti santykius su Vivicka Bandler, ir šios uždraustos meilės paralelę galima įžvelgti knygoje „Burtininko skrybėlė“. Dvi veikėjos – Tofsla ir Vifsla – nuolat visur vaikšto kartu ir nešiojasi lagaminą, kurio niekam nevalia atverti ir niekas nežino, kas jame yra. Galų gale paaiškėja, kad viduje jos slepia nuostabų švytintį rubiną. Baisioji Muminukų pasaulio veikėja Mora, nešanti šaltį, liūdesį ir baimę, bando šį lagaminą iš jų atimti. Lagaminą su brangakmeniu galima traktuoti kaip slaptą dviejų moterų meilę, kurią to meto visuomenėje teko slėpti.

Šeštajame dešimtmetyje T. Jansson sutiko savo gyvenimo meilę Tuulikki Pietila, kuriai taip pat teko garbė tapti viena jos veikėjų – išmintinga ir geraširde Totike, Muminuko pagalbininke ir vedle apysakoje „Ttollvinter“ (liet. „Trolis mumis ir žiema“). Šiame tekste ypač išryškėja Muminuko vienatvė ir sutrikimas – jis vienui vienas pabunda vidury žiemos miego, nepavyksta pažadinti net mamos. Vienintelė Totikė nemiega ir jam aprodo nepažįstamą žiemišką pasaulį. Panašiai kaip ir Tuulikki, kuri padėjo T. Jansson suprasti, išjausti ir išgyventi savo orientaciją pasaulyje, kuris homoseksualų atžvilgiu buvo šaltas ir žiaurus.3

Didžiulis „Burtininko skrybėlės“ pasisekimas atvėrė Tovei kelią į užsienį. Muminukus pastebėjo agentas iš Londono ir pasiūlė autorei rašyti komiksą „London‘s Evening“ laikraščiui. Septynerius metus kiekvieną savaitę laikraštyje išeidavo šeši Muminukų komiksai.4 Šį pasisekimą pati autorė vertino dvejopai. Mumiai tapo populiarūs ir kituose laikraščiuose, tad su šiais veikėjais susipažino milijonai skaitytojų. Net Waltas Disney‘us paprašė teisių į vardą „Moomin“, tačiau T. Jansson atsisakė jas suteikti. Ji jautė, kad Trolių Mumių bumas ją užgožia, trukdo laisvai kurti.

Kūryba, laisvė ir kelionės T. Jansson gyvybiškai svarbios. Tovė kartu su gyvenimo partnere Tuulikki Pietila nuošalioje negyvenamoje Klovharu saloje pasistatė namą be elektros ir vandens ir jame visą gyvenimą iki pat senatvės leisdavo vasaras. Ten autorė galėjo laisvai kurti, nepersekiojama būti savimi kartu su mylimąja. Jiedvi keliavo po pasaulį, o grįžusios į Helsinkį kūrė savo studijose, įkurtose tame pačiame pastate miesto centre.5

Lietus, 1998
Lietus, 1998

Paskutiniosios knygos apie Trolius Mumius – dar šiurpesnės ir dar labiau prisodrintos egzistencializmo, veikiau suaugusiems negu vaikams – „Pappan och havet“ (liet. „Tėtis ir jūra“) bei „Sent i november“ (liet. „Vėlai lapkritį“). Muminukų ratas užsidaro – pirmojoje dalyje mama su Muminuku ieško tėčio ir namų, o paskutiniosiose – visa šeima apleidžia Muminukų slėnį. Apysakoje „Tėtis ir jūra“ tėtį (nebe pirmą kartą) ištinka krizė, jis jaučiasi nebesvarbus, nereikalingas namie ir visą šeimą susodinęs į valtį leidžiasi ieškoti salos su švyturiu, kur tiki rasiąs gyvenimo ir savo paties prasmę.

Saloje kiekvienas veikėjas savaip išgyvena susidūrimą su savimi. Mama, ilgėdamasi namų ir savojo nusistovėjusio gyvenimo, pasineria į meną – piešia ant švyturio sienų tol, kol pati atsiduria savo paveiksle. Muminukas susiduria su kraštutiniais nežemiško grožio, gyvybės ir liūdesio, mirties išgyvenimais, susipažindamas su stebuklingais jūros arkliukais, kurie su juo flirtuoja, bet niekad iki galo neprisileidžia, ir baisia, liūdesį ir šaltį nešančia Mora. Iš esmės visi apysakos veikėjai įkūnija kokį nors autorės asmenybės aspektą – pabėgimas į salą, laisvės ieškojimas, pasinėrimas į meną, bėgant nuo realybės ir kasdienybės. Galų gale, susidūrimas su subtiliu gyvenimo grožiu ir mirties neišvengiamybe – visa tai iš T. Jansson gyvenimo persikelia į apysaką.

Garnelis, 2008

Paskutinė Trolių Mumių serijos knyga – neabejotinai skaudžiausia ir kraupiausia – „Sent i november“ (liet. „Vėlai lapkritį“), išleista 1970 metais, mirus T. Jansson mamai. Mamos netektis nepaprastai sukrėtė rašytoją ir su šiuo skaudžiu gyvenimo įvykiu tarytum ir užsidarė Muminukų gyvenimo ratas. Apysakoje šie personažai net nebeveikia – jie iškeliavę. Veiksmas vyksta Muminukų slėny kaip tik tuo metu, kai veikėjai išplaukę į jūrą. Nebe pirmą kartą matome dviejose apysakose iš skirtingų perspektyvų pasakojamą tą patį laikotarpį ar įvykius. Slėnyje likę kiti gyventojai nežino, ko griebtis be Muminukų, naujas veikėjas homsiukas Toftas (ko gero, pačios autorės prototipas) blaškosi po rudenišką, šiurpų ir apleistą slėnį, persekiojamas savo paties vaizduotėje sukurtų baubų. Esminė apysakos veikėjus siejanti tema – netektis. Kitaip nei ankstesnėse Mumių knygose, čia nėra nuotykingo veiksmo, katastrofų. Visas siaubas – pačių veikėjų psichikoje, tai jų asmeniniai ieškojimai ir netektys. Veikėjai tampa vieniši ir atskirti vieni nuo kitų, išvykus Muminukams sugriūva slėnio bendruomenės jausmas, visi lieka izoliuoti su savo mintimis ir išgyvenimais.

Po motinos mirties T. Jansson kartu su Tuulikki Pietila leidosi į kelionę aplink pasaulį, kurios metu pradėjo rašyti suaugusiems ir išleido knygą „Sommarboken“ (liet. „Vasaros knyga“). Joje aprašoma vyresnio amžiaus moters ir mažos mergaitės draugystė – akivaizdu, kad ir toliau semdamasi įkvėpimo iš savo aplinkos, šią knygą T. Jansson taip pat parašė apie mamą.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Trolis Mumis ir kometa: apysaka-pasaka / iš švedų kalbos vertė Teresė Ališkevičienė. – Vilnius: Vaga, 1969. – 165 p.
  • Burtininko skrybėlė; Muminuko tėčio memuarai: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Vyturys, 1992. – 380 p.
  • Kometa artėja!: apysaka / iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė. – Vilnius: Lietus, 1999. – 126 p.
  • Nematomas vaikas ir kiti apsakymai: apsakymai / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Lietus, 2000. – 157 p.
  • Troliai Mumiai: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2006.
  • Kometa atskrieja; Nematomas vaikas: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 321 p.
  • Baisus vidurvasaris; Stebuklinga žiema: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 283 p.
  • Tėtis ir jūra; Vėlai lapkritį: apysakos / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2008. – 380 p.
  • Mažieji troliai ir didysis potvynis: apysaka / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2011. – 60 p.
  • Vasaros knyga: romanas / iš švedų kalbos vertė Gelminė Bauraitė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 163 p.

Siūlome paskaityti

__________________________________

1 Mark Bosworth, Tove Jannson: Love, war and the Moomins, 2014. Prieiga per internetą: https://www.bbc.com/news/magazine-26529309 (Žiūrėta 2019-08-04)

2 The story of how the Moomintroll was born, 2014. Prieiga per internetą: https://www.moomin.com/en/blog/the-story-of-how-moomintroll-was-born/ (Žiūrėta 2019-08-04)

3 Hannah Williams, The Gay Love Stories of Moomin and the Queer Radicality of Tove Jansson, 2018. Prieiga per internetą: https://www.autostraddle.com/the-gay-love-stories-of-moomin-and-the-queer-radicality-of-tove-jansson-431832/ (Žiūrėta 2019-08-04)

4 Jessie Thompson, Tove Jansson: How the Moomin creator‘s comic strips took London newspapers by storm in 1950s, 2017. Prieiga per internetą: https://www.standard.co.uk/go/london/arts/tove-jansson-how-the-moomin-creators-comic-strips-took-london-newspapers-by-storm-in-the-1950s-a3666661.html (Žiūrėta 2019-08-04)

5 Tove Jansson and Tuulikki Pietila, 2015. Prieiga per internetą: https://www.moomin.com/en/blog/tove-jansson-and-tuulikki-pietila/ (Žiūrėta 2019-08-04)

Parengė Elžbieta Kmitaitė

2019-08-09

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai