Anė iš salos

Trečioje knygoje apie rusvaplaukę merginą Anę (pirmoji – „Anė iš Žaliastogių“, antroji – „Anė iš Evonlio“) vaizduojami dar ketveri Anės gyvenimo metai – nuo aštuoniolikos iki dvidešimt dvejų. Ji palieka Princo Edvardo salą, išvyksta studijuoti Redmondo universitete. Miesto aplinkoje patiria naujų įspūdžių, susiranda draugų, siekia pajusti tikrosios meilės jausmą. Knygoje veikia ne vienas skaitytojams jau pažįstamas personažas, bet atsiranda ir naujų, labai spalvingų paveikslų. Psichologinis įžvalgumas, jautrūs žmogiški santykiai, subtilus humoras – tiek ankstesnių, tiek ir šios knygos meninio patrauklumo pagrindas.

Anė vis dar negalėjo ištarti nė žodžio. Bet ji pakėlė savo akis, kuriose švietė nesuskaičiuojamos gausybės kada nors gyvenusių žmonių meilės šviesa, ir valandėlę žvelgė Gilbertui į akis. Kitokio atsakymo jam nebereikėjo.

Jiedu užsibuvo senajame sode iki vėlumos, kol viską apgaubė malonios, tik Rojuje turbūt pasitaikančios sutemos. Reikėjo tiek daug visko aptarti ir prisiminti – kas kažkada buvo pasakyta, padaryta, išgirsta, pagalvota, jausta ir nesuprasta.