Sveika, Neringa,

sveikinuosi su Tavimi taip, kaip visada, ir kartu visai kitaip. Kitaip man, nes ką tik atskriejo liūdna žinia, jog iškeliavai skaityti knygų Anapus. Nebespėjome tau jų atvežti daugiau, kaip prašei. Šiandien mano mama pasakė, kad tas maišelis knygų, Tau sukrautas, tebestovi sudėtas. Atiduosime jas Tavo Mamytei… Gerai?..

Labiausiai dabar norisi padėkoti Dievui ar likimui už tai, kad dar spėjome susitikti, pasimatyti. Ir taip šviesiai, net šventiškai… Vasario 16-ąją. Buvo sekmadienis. Saulėtas, saulėtas, toks jau visai pavasariškas. Važiavome su mama pas Tave į Vilkpėdės ligoninę su knygomis. Pamenu, klausiau, ko Tau atvežti, gal ko nors norėtum. Atsakei: tik knygų. Niekada nepamiršiu tos dienos. Žingsniavome ilgais ligoninės koridoriais, dairydamosios palatos. Poilsio kambarys buvo įrengtas už stiklinės sienos. Einame pro ją, mano žvilgsnis pasisuka kairėn, ir akys mato, o smegenys tuo pat metu iš visų jėgų bando paneigti tai, ką regiu. Pradedu verkti. Mama eina priešais, negaliu ištarti jai nė žodžio. Ji akimis ieško palatos. Aš sustoju ir sakau: „Mama, jos ten nėra. Aš ją mačiau, mes praėjome, ji poilsio kambaryje…“ Mama nustemba: „Ji juk nevaikšto.“ „Mama, ji rateliuose…“ Susikaupiu, kaip tik galiu, ir grįžtame atgal. Per televiziją transliuojamos Šv. Mišios. Jas stebi ligoninėje gulintys senyvo amžiaus žmonės. Čia pat, prie didelio stalo, prisėdame ir mes. Susirinkusios Tavo kursiokės, ant stalo – suneštinės vaišės, geriame net šampaną 😊 Nuotaika beveik šventiška, kalbamės apie viską – knygas, vaikus, darbus – tiesiog gyvenimą. Tau prie raudonos skraistės prisegtas kurso draugės Astos Plechavičiūtės siūtas geltonas katinas su užrašu „102“ – juk švenčiame 102-ąjį Lietuvos gimtadienį… Gal kiek per garsiai juokiamės 😊 Išsiskiriame pažadėjusios atvežti dar knygų. Tada Tu parašei, kad labai daug lankytojų, norėtum ramiai padirbėti, paskaityti, prašei nebevažiuoti. O tada… prasidėjo karantinas. Dar parašei, kad įleidžia tik mamą. Į paskutinę žinutę nebeatsakei, nors paskutinis laiškelis buvo beveik šviesus – rašei, kad jautiesi geriau, tik sunku pačiai atsisėsti…

Visada buvai tokia – stipri, be galo drąsi, nepaprastai atvira, tolerantiška, šviesi, be galo geros širdies, visada draugiška, visada šilta. Atsimenu, kad ir tą paskutinį kartą, kai matėmės, norėjosi apsikabinti, glostyti, jausti šilumą. Kokia šiluma užliejo dabar staiga, prisiminus Tavo džiaugsmą, įgijus netikėtą draugą – jūrų kiauliuką Kunkį Kunkulį. Atsiuntei man jo nuotrauką, taip vaizdžiai pasakojai, kad visuomet norėjai šuns, bet šiuo metu per sudėtinga jį turėti, o štai jūrų kiauliukas – pats tas 😊

O susitikome mes… tikriausiai 1998-aisiais Vilniaus universitete, kur abi studijavome lietuvių filologijją. Buvai keliais metais vyresnė, tačiau turėjome bendrų paskaitų, abi lankėme kūrybos seminarus pas poetą Marcelijų Martinaitį ir mylimiausią dėstytoją Audingą Tikuišienę. Mus labai sujungė ir domėjimasis vaikų literatūra. Abi tapome IBBY narėmis, susitikdavome renginiuose, susirinkimuose, seminaruose, konferencijose. Vėliau, kai pradėjau dirbti leidykloje, vis kviesdavau Tave pristatyti knygas renginiuose, nes nuostabiai gebėjai tai padaryti. Labai nuoširdžiai ir įdomiai kalbėdavai. Susitikdavome Knygų mugėje Rašytojų sąjungos klube… Galiausiai 2014 m. buvai viena iš mūsų leidyklos „Gelmės“ steigėjų. Tada susirinkimai persikėlė į sodą, pas mano tėvus, prie didelio šeimos stalo. Vėliau atsitraukei nuo leidyklos veiklos tiesiogiai, tačiau versdavai mums iš prancūzų kalbos, didžiuojamės Tavo verstomis knygomis: Elisabeth Barillé „Meilė auštant. Amadėjus Modiljanis ir Ana Achmatova“, Helioso Azoulay ir Pierre’o-Emmanuelio Dauzat „Ir pragaras turi savo orkestrą“, Erico-Emmanuelio Schmitto „Ugnies naktis“, Hélène Cixous „Auksas. Mano tėvo laiškai“, Gaëlio Faye „Maža šalis“… Pradėjai versti nuostabią Marco Rogerio knygą „Gregoras ir senasis knygininkas“. Ją vertei net ligoninėje, labai norėjai, sakei, „smegenys prašosi darbo“… Tą paskutinę mūsų susitikimo dieną – Vasario 16-ąją – prisipažinai, kad turi parašiusi ir fantastinę apysaką paaugliams „Plėšytojas“. Aš ją perskaičiau. Norėjau su Tavimi apie ją pasikalbėti. Apie daug ką dar norėjau pasikalbėti. Nespėjau…

Tavo akys visada buvo giedros ir atviros, kaip dangus. Toks aukštas, kaip Tavo siekiai. Toks šviesus, kaip kiekvienas mūsų susitikimas. Toks beribis, kaip Tavo meilė gyvenimui ir knygoms. Dangus atsivėrė ir, tikiu, priglaudė Tave savo mėlynėje (taip mėgai visada tą spalvą), apgaubė puriais debesimis ir apkabino angelo sparnais. Iki pasimatymo, Neringa. Mylim, prisimenam, neužmiršim.

Kristina Noreikienė, 2020 03 21

Mūsų partneriai ir rėmėjai