Vasarį minimos vokiečių rašytojo Ericho Kestnerio 120-osios gimimo metinės

2019 m. vasario 26 d.
Erichas Kestneris (vok. Erich Kästner, 1899 02 23–1974 07 29) – vokiečių rašytojas, leidėjas, kritikas, labiausiai žinomas kaip vaikų knygų autorius, 1960-aisiais apdovanotas H. K. Anderseno medaliu už autobiografinę apysaką „Kenigsbruko gatvė ir aš“.

Lietuvių skaitytojams E. Kestneris geriausiai pažįstamas kaip romanų „Dvynukės“, „Skrajojanti klasė“, „Emilis ir sekliai“ autorius.

E. Kestnerio vaikystė prabėgo Drezdene, mieste, palikusiame rašytojo biografijoje neišdildomą pėdsaką. Tiek E. Kestnerio vaikystei, tiek jaunystei neabejotinos reikšmės turėjo Veimaro respublikos kultūra – paskutinius dešimtmečius išgyvenančios respublikos piliečiai klausėsi Marlene Dietrich atliekamų dainų, skaitė Bertoldo Brechto eiles, žavėjosi „Bauhaus“ judėjimo architektūros naujovėmis. Savo vaikystės metus autorius aprašė jau minėtoje knygoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ (vok. „Als ich kleiner Junge war“). Tai tarsi padėka vaikystei bei Drezdeno miesto – per karą bene labiausiai nuniokotam iš visos Vokietijos miestų – atminimo įamžinimas. Neišsižadėti ir nepamiršti vaikystės Kestneriui buvo itin svarbu. O ji buvo labai marga – aplink būsimąjį rašytoją zujo mokytojai ir kiti išsilavinę Kestnerių nuomininkai, mažasis Erichas jau nuo mažų dienų padėdavo kirpėjos amato išmokusiai motinai aptarnauti pasigražinti ateinančias kaimynystės moteris.

Tiek paties E. Kestnerio atsiminimai, tiek biografiniai pasakojimai liudija be galo stiprų motinos ir sūnaus ryšį: paklausta, ar nebūtų mieliau tapusi mėsininko ar žirgyno savininko žmona, ji atsakydavo: „Kvailas klausimas! Juk tuomet nebūčiau Ericho motina!1“ Kantriai taupydama pinigus motina Eriką vesdavosi ir į teatrą, kuris tapo viena įspūdingiausių jaunojo rašytojo vaikystės patirčių. Dėl sūnaus ponia Ida Kestner ryžosi išmokti važinėti dviračiu, iš paskutinių santaupų nusivežė Erichą į kalnų žygį.2 Ryšys tarp motinos ir sūnaus, net kiek autobiografiškai, atsispindi ir knygose „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, kur berniukai, gyvendami gana skurdžiai, yra susieti ištikimo, šilto ryšio su savo motinomis.

Vyturys, 1987
Vyturys, 1987

Būtent vaikystėje mokytojai, nuomavęsi vieną iš Kestnerių kambarių, tapo pavyzdžiu ir juos stebėjusiam mažajam Erichui, kuris vėliau nusprendė stoti į mokytojų seminariją. Nuomininkai berniuko motinai patardavo, kokias knygas verta skaityti, iš jų pasakojimų Kestner nuspręsdavo, į kokius muziejus, koncertus ar kitas lankytinas vietas verta nusivesti berniuką. Vis dėlto, kaip teigė pats E. Kestneris, ankstyva pažintis su mokytojo profesija, nors visų pirma nuvedė jaunuolį į mokytojų seminariją, tačiau vėliau jis suprato norįs labiau būti „mokiniu, o ne mokytoju“.3 Tačiau pagarba bei dėmesys mokytojo profesijai tapo ne vienos E. Kestnerio knygos leitmotyvu. Svajojęs būti mokytoju, tačiau galų gale tapęs rašytoju, savo kūryboje vaizduoja mokytojus kaip garbingos, kilnios profesijos atstovus, esančius šalia žmogaus vienu iš svarbiausių jo gyvenimo etapų – vaikystėje.

E. Kestnerio kūryboje atsispindi ir konkretus istorinis laikmetis. Rašytojo vaikystė prabėgo karo nuojautos slegiamoje Vokietijos Veimaro respublikoje. Apysakoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ įamžinta ir šios valstybės to meto realybė, gyvenimo būdas. Staiga įsiplieskęs karas pakeitė ir E. Kestnerio gyvenimą – būdamas vos septyniolikos jis turėjo stoti prieš klasę ir mokytojauti, nes vyresnieji mokytojų seminarijos studentai kariavo fronte.4 Du vieną po kito sekusius karus išgyvenusioje Europoje neišvengiamai kito ir socialinės aplinkybės, visuomenei išgyvenus nelengvus lūžius – galybė karo išdraskytų šeimų, pasikeitusios moralinės normos. Šių pokyčių epicentre atsiduria vaikai, negebantys pasipriešinti, tačiau norintys turėti saugią bei nerūpestingą vaikystę. Tokie vaikai tapo ir E. Kestnerio kūrybos herojais.

Nieko rimto, 2008
Nieko rimto, 2008

Pirmoji ir, tikriausiai, labiausiai E. Kestnerį išgarsinusi apysaka vaikams „Emilis ir sekliai“ buvo išleista 1929-aisiais. Kaip pasakoja tuo metu vaiku buvęs vokiečių literatūros kritikas Marcelis Reich-Ranickis, ši knyga buvo šis tas visiškai neregėto tuomečiame vaikų literatūros pasaulyje – ji pasakojo apie vaikus, tokius, kaip ir visi to laikmečio berniukai, patiriančius nuotykius čia pat, Berlyno gatvėse. Apysaka pradedama dialogu, atspindinčiu knygos idėją:

Bus geriausia, jeigu rašysite apie tuos dalykus, kuriuos pažįstate. Pavyzdžiui, apie metro, viešbutį ir panašiai. Ir apie vaikus. Kurie kasdieną panosėje laksto, ir kaip mes kitados patys tokie buvome.

– Tačiau vienas žmogus su ilga ir pasišiaušusia barzda, kuris vaikus pažino kaip savo penkis pirštus, primygtinai pasakė, kad jiems tokie dalykai nepatinką!

– Melas! – burbtelėja ponas Nytenfiuras, – pasikliaukite tuo, ką aš jums sakau. Pagaliau aš pats turiu vaikų. Du berniukus ir mergaitę. Kad matytumėte, kaip jie klauso, kai aš laisvą darbo dieną pasakoju, kas atsitinka restorane, kaip lankytojai išsigąsta sąskaitos ir sviedžia ją atgal. Arba kaip aną kartą vienas įkaušęs svečias norėjo sąskaitą mesti pasiuntiniui, o vietoj jo pataikė į atsitiktinai pro šalį einančią damą, – tada mano vaikai taip klausosi, galiu jums paslapčiom pasakyti, tarytum trankytųsi griaustinis.5

Būtent tokio griaustinio, atrodo, ir laukė trečiojo dešimtmečio vokiečių vaikai – pasakojimo apie tai, kas yra šalia jų, kas nesumeluota, neadaptuota vaikams ir, rodos, būtent tokį atgarsį ši apysaka ir sukėlė. M. Reich-Ranickis pasakoja, kad jis, kaip ir visi berniukai, skaitė Karlą Majų, Džeimsą Kuperį bei kitus nuotykių romanus kūrusius autorius. Tačiau E. Kestnerio kūryba nuo šių romanų skyrėsi tuo, kad herojai buvo artimesni skaitytojams, susiduriantys su panašiais iššūkiais.

Tai pajausti padėjo romano kalba, primenanti tai, ką jie girdėdavo tuomečio Berlyno gatvėse. E. Kestnerio herojai išties kalbėjo berlynietišku dialektu, vartojo šnekamąją, to meto vaikams įprastą retoriką:

Antai ten sėdi šunsnukis, kur pinigus jam pavogė. Tasai dešinėje prie krašto, su juodu aguročiu ant makaulės. Jeigu mes leisime tam žvirbleliui pasprukti, tai nuo rytojaus visi vadinsimės tik molio motiejais. Supratote?6

Toks kalbėjimo būdas buvo artimesnis, be primestos, dirbtinės didaktikos. Net ir siužetas neatitiko iki tol įprastos struktūros, kai istorija būtinai turėdavo baigtis moralu. Šioje apysakoje patys vaikai (be suaugusiųjų pagalbos) imasi spręsti problemą – tai rodo jų savarankiškumą, taip pat draugystės, veikimo išvien svarbą ir galią. Suaugusiųjų pasaulis čia pateikiamas nevienareikšmiškai – esti ir gerų, rūpestingų, tačiau ir pavojingų žmonių. Vis dėlto Emilio ir jo seklių komandos elgesys pademonstruoja, kad ir vaikai gali elgtis atsakingai, sumaniai, tarsi suaugę, taip garbingus postus užimančių suaugusiųjų akyse įgydami pagarbą.

Vis dėlto verta paminėti, kad pasakojimo tonas apysakoje turi ir tam tikrą humoristinį aspektą – veikėjų vardai jau nuo pat apysakos pradžios įtraukia į žaidimą (Emilio pavardė vokiškai reiškia „stalo koja“. Knygos pabaigoje žurnalistai nesugeba jos prisiminti ir berniuką vadina „kėdės koja“, „banginio ūsu“, „užriestakoju“).

„Emilio ir seklių“ siužetą esmingai persmelkusi ir jau šiek tiek aptarta motinos bei sūnaus stipraus ryšio linija. Ji turi autobiografinių bruožų – šeimos neturtas, mamos profesija. Ryšys su motina, nuolatinis rūpestis vienas kitu, meilė suteikia jėgų mažajam Emiliui (juk pavogti ir galų gale surasti pinigai buvo taip sunkiai uždirbti mamos!) bei sužydi dėkingumo žiedais (Emiliui tapus garsenybe bei gavus premiją, jis būtinai nori ja pasidalyti su mama bei nupirkti jai elektrinį plaukų džiovintuvą bei kailinius). Buvo išleistas ir tęsinys – „Emilis ir trys dvynukai“ (1933), kuriame vaizduojami Emilio nuotykiai Berlyne jau jam sulaukus paauglystės.

Alma littera, 1999
Alma littera, 1999

Panašiomis vertybėmis grįstas ir romanas „Skrajojanti klasė“ (1933). Tai jautrus ir nuotykių kupinas pasakojimas apie internate gyvenančius bei besimokančius draugus. Siužete vyrauja kelios linijos. Viena jų – gimnazistų kuriamas spektaklis pavadinimu „Skrajojanti klasė“. Kiekvienas berniukas pagal savo išvaizdą bei būdą atlieka, rodos, tinkamiausią vaidmenį. Spektaklis vaizduoja mokyklos klasę, keliaujančią po pasaulį bei galiausiai atsiduriančią danguje, prie Šv. Petro saugomų vartų. Kita tema – internato ir realinės gimnazijos kova dėl pavogtų diktantų, tapusi tikru karu. Kaip ir knygoje „Emilis ir sekliai“, vaikai čia pademonstruoja atsakomybę bei geba susivienyti kovodami dėl teisybės. Tarpusavio draugystė, garbės žodžio laikymasis, šeimos meilė tampa esminėmis propaguojamomis vertybėmis.

Kita, kone vizitine rašytojo kortele tapusi E. Kestnerio knyga – „Dvynukės“ (1949). Tai pasakojimas apie seseris dvynes, po tėvų skyrybų atsidūrusias skirtinguose miestuose bei net nenutuokiančias apie viena kitos egzistavimą. Netikėtai susitikusios ir susidraugavusios stovykloje jos sumaniai priverčia savo tėvus susitaikyti bei sugrįžti į bendrą šeimą. Panašios problemos vaizduojamos ir romane „Mažulė ir Antonas“ (1931), kur pabrėžiama socialinės nelygybės problema. Šie E. Kestnerio realistinės vaikų prozos pavyzdžiai parodo pasaulį vaiko akimis ir, rodos, nerūpestingai kalba apie skausmingas visuomenės žaizdas – šiuo atveju, skyrybas, XX a. viduryje jau gają, tačiau ne taip dažnai nagrinėjamą literatūroje, problemą. Pasakojimo centre atsiduria vaikai, gyvenantys, rodo, įprastą gyvenimą, tačiau paliesti šių problemų.

Alma littera, 2000
Alma littera, 2000

E. Kestnerio kūryba dėl savo realistiškumo iš dalies priskiriama ir unikaliai Veimaro respublikoje susiformavusiai „Naujojo dalykiškumo“ (vok. Neue Sachlichkeit) literatūros krypčiai. Šis judėjimas kilo kaip atsakas į vyravusį ekspresionizmą mene bei siekė tikrovę vaizduoti kaip įmanoma realistiškiau, dalykiškiau. Ryškiausiu šios krypties literatūriniu pavyzdžiu laikomas vokiečių rašytojo Aleksandro Doblino romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1929), itin dokumentiškai pasakojantis paleisto į laisvę kalinio istoriją. E. Kestnerio prozos stilius taip pat pasižymi dokumentiškumu, o vaizduojami objektai paimti iš kasdienio gyvenimo, tarpukario vaikų realybės. Nors dėl to, kokią vietą E. Kestneris užima šioje meno kryptyje, nėra tvirtai sutarta, nes jo dokumentinį pasakojimo stilių paįvairina ir pasakotojo ironija bei fantastiniai elementai.

E. Kestnerio realistinė proza neša gana vieningą žinią. Nors siužetai, vaizduojamų vaikų situacijos kiek varijuoja, kūriniuose nuosekliai plėtojama šeimos meilės, be galo reikalingos vaikui ir jį stiprinančios, tema. Nors daugelio vaikų likimai sudėtingi – išblaškytos šeimos, vienišumas, išsiskyrę tėvai, – visi jie kaip vienas trokšta rūpesčio, meilės. Šie siužetai buvo gana naujas žingsnis vaikų literatūroje, nes ėmė nagrinėti realias, XX a. dažną Europos šeimą ištikusias socialines problemas. Šiose knygose vaikai galėjo išvysti save, surasti atsakymus į juos kankinusius klausimus, galbūt iš savęs pasijuokti.

Vaga, 1968
Vaga, 1968

Šių romanų skaitytojai taip pat galėtų susidomėti ir trumpesnės apimties lietuviškai išleistais E. Kestnerio veikalais – apysakomis „Gegužės 35-oji“ (1931) ir „Mažasis žmogeliukas“ (1963). Pirmoji – nonsenso tipo pasakojimas apie berniuką Konradą, kiekvieną ketvirtadienio vakarą praleidžiantį su keistuoliu dėde Ringelhutu. Berniukas su dėde patiria netikėčiausių nuotykių – pavyzdžiui, sutinka kalbantį arklį, – ir galiausiai visus nuotykius suguldo į mokyklinį rašinėlį. Kita apysaka – „Mažasis žmogeliukas“ – turi pasakos bruožų: pagrindinis jos veikėjas yra nykštukas Maksiukas Pinchelšteinas, trokštantis tapti cirko artistu. Po ilgų mokymų Maksiukas galų gale pasirodo scenoje ir tampa tikra garsenybe. Abi šios apysakos kombinuoja realų ir fantastinį pasaulį – skaitytojai gali atpažinti ir realius miestus, laikmečius, tačiau esama elementų, suteikiančių ir fantastikos įspūdį.

E. Kestnerio recepcija vaikų literatūros pasaulyje neabejotinai yra itin sėkminga. Tai byloja ir 1960-aisiais jam paskirtas prestižinis H. K. Anderseno medalis bei faktas, kad rašytojas net 4 kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Tačiau E. Kestnerio poezija bei vienintelis romanas suaugusiems „Fabianas: vieno moralisto istorija“ (1932) vertinami nevienareikšmiškai. Anot M. Reich-Ranickio, pastarasis romanas tebuvo bandymas įsilieti į tuo metu populiarių „laisvalaikio romanų“ pasaulį, tačiau jis kiek nublanksta prieš E. Kestnerio vaikų literatūrą. E. Kestneris savo poezijoje laikėsi pacifistinės pozicijos bei oponavo 1933-aisiais į valdžią atėjusių nacionalsocialistų režimui. Dėl šios priežasties rašytojas net kelis kartus buvo tardomas gestapo, o 1933-aisiais tapo savo knygų deginimo liudininku. Įsivyravus nacių režimui E. Kestneris, kitaip nei dauguma to meto vokiečių inteligentijos, nusprendė neemigruoti, dėl to dažnai buvo kaltinamas, tačiau likęs Vokietijoje atsisakė kolaboruoti su režimu. E. Kestnerio asmenybės tragizmą liudija ir faktas, kad gyvenimo pabaigoje rašytojas paniro į alkoholizmą, iš kurio neišbrido iki pat mirties.

Rašytojo atminimas susilaukė nemenko įamžinimo. Netrukus po autoriaus mirties Bavarijos menų akademija įsteigė E. Kestnerio vardo apdovanojimą. 2000-aisiais, minint 101-ąsias rašytojo gimimo metines, Drezdene atidarytas Ericho Kestnerio muziejus. Čia lankytojai gali susipažinti su rašytojo biografija, istoriniu bei politiniu kontekstu, unikalia autoriaus kūryba. Taip pat E. Kestnerio vardu yra pavadintas vienas asteroidas.

 

E. Kestnerio lietuviškoji bibliografija (nurodomi tik pirmieji leidimai):

  • Dvynukės: romanas, vertė L. Starevičiūtė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
  • Emilis ir sekliai: apysaka, vertė J. Kardelytė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
  • Emilis ir trys dvynukai: romanas, iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2009.
  • Fabianas: vieno moralisto istorija, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2002.
  • Gegužės 35-oji: apysaka, iš vokiečių kalbos vertė J. Kardelytė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.
  • Kenigsbruko gatvė ir aš: apysaka, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Vyturys, 1987.
  • Mažasis žmogeliukas: apysaka, vertė universiteto V kurso germanistų grupė, vadovas A. Druktenis, Vilnius: Vaga, 1968.
  • Mažulė ir Antonas: romanas, iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė, Vilnius: Garnelis, 2013.
  • Skrajojanti klasė: romanas, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Alma littera, 1999.

Rekomenduojame paskaityti:

__________________________________

1 Luiselotte Enderle, Erich Kästner: mit Selbstzeugnissen und Bilddokumenten, Reinbek bei Hamburg: Rowohlt, 1995, p. 19.

2 Ibid., p. 29.

3 Erich Kästner, Kenigsbruko gatvė ir aš, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 68.

4 Ibid., p. 67.

5 Erich Kästner, Emilis ir sekliai, iš vokiečių kalbos vertė Jadvyga Kardelytė, Vilnius: Nieko rimto, 2008, p. 9.

6 Ibid., p. 59.

Parengė Jūratė Petronienė

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai