Vasario 7 d. Valdemaras Kukulas būtų šventęs 60-ąjį jubiliejų

Poetas, eseistas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas gimė 1959 m. vasario 7 d. Noriūnų kaime (Kupiškio rajonas).  Mirė 2011 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje.

Pirmieji V. Kukulo eilėraščiai spaudoje publikuoti būsimam poetui dar besimokant Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Po mokyklos baigimo (1977 m.) V. Kukulas išvažiavo į sostinę ir 1982  m. baigė žurnalistiką tuomečiame Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko universitete (dabar – Vilniaus universitetas).

Nuo 1984 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dirbo kultūriniuose žurnaluose „Nemunas“, „Pergalė“ (nuo 1991 m. – „Metai“), bendradarbiavo dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, „Žinių radijuje“, žurnale „Naujoji Romuva“, dienraštyje „Respublika“. Autoriaus tekstai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“, portaluose bernardinai.lt ir delfi.lt.

2000 m. V. Kukului buvo skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinkinį „Aštuoni gėli vakarai“. 2007 m. poetas tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais metais buvo apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. 2009 m. jo eilėraščių rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ buvo apdovanota Jotvingių premija. V. Kukulo eilėraščių knyga „Vėjo birbynė“ pripažinta geriausia 2000-ųjų metų poezijos knyga vaikams. 2012 m., po mirties, poetas tapo pirmosios Vytauto Kubiliaus vardo premijos laureatu.

Valdemaro Kukulo bibliografijoje – trys eilėraščių rinkiniai vaikams. Pirmasis rinkinys – „Tamsos didžiulis katinas“ – pasirodė 1988 m., antrasis – „Vėjo birbynė“ – po dvylikos metų (2000 m.), o „Kaminas ir katinas“ – dar po septynerių (2007 m.). Pasirodžius „Vėjo birbynei“, viename savo straipsnių Loreta Žvironaitė pastebėjo, kad V. Kukulo eilėraščių vaikams laukti tekdavo ilgai¹. O poeto bičiulis, taip pat poetas Antanas Šimkus savo laiške, rašytam V. Kukului po pastarojo mirties, gražiai pastebi: „[…] paties bibliografijoje net dvi knygos turinčios tą patį gyvūną antraštėje – ‚Tamsos didžiulis katinas‘ ir ‚Kaminas ir katinas‘. Na, o amžių sandūroje išleista ‚Vėjo birbynė‘ irgi turi su katinais sąsajų. Suprantu, kad eilės persikelia iš knygos į knygą ir kad tikrai nesitapatini su vaikų poetais ar su katinų mylėtojais, bet jei kada kas atidžiau pažvelgs į knygoje ‚Antausis sienai‘ įdėtą Tavo nuotrauką – manau, ji pati gražiausia. Taip, ta su katinu…“²

Poetinis V. Kukulo palikimas jauniausiajai skaitytojų kartai – šie trys nedidukai rinkiniai (ir „Pradinuko bibliotekos“ serijai priklausanti 8 puslapių knygelė „Man reikia šunelio“ su atrinktais jau publikuotais eilėraščiais), kupini vaikystės pasaulio tyrumo, šio pasaulio besiilginčio, jį idealizuojančio suaugusiojo liūdesio ir taiklaus, taupaus, kartais kone krištolinio skambesio, – tikriausiai atras savo skaitytojų ir šioje bei ateinančiose kartose. Tiesa, daugelis eilėraščių skirti lyg ne vaikams, o suaugusiems – ir net nebūtinai turintiems vaikų. Būtent suaugusieji, skaitydami šiuos eilėraščius, gali tapatintis su tokiu tikru, išgyventu ir tebeišgyvenamu ilgesiu, liūdesiu, idealizuojamomis, kone sutaurinamomis vaikystės pasaulio akimirkomis ar jų atspindžiais kasdienybėje.

Pirmoji V. Kukulo poezijos knyga vaikams „Tamsos didžiulis katinas“, kurią sudaro dvi dalys – „Kviečia kaštonai“ ir „Su balionais ir melionais“, net ir šiuolaikinės kartos vaiką gali panardinti į meditaciją – ne vien dėl grakštaus, taupaus žodžio, bet ir Indrės Agnės Každailytės iliustracijų (ypač pirmojoje knygos dalyje), kurios savo stilistika galbūt galėtų jiems priminti trolių mumių ar japonų animacinių filmų kūrėjo Hayao Miyazaki kūrinių vaizdinius.

Labas vakaras,

Labas, vėlyvas,

Ak, ir tu šiandien

Liūdnas, mėnuli…

 

Kaip ir aš… Jau naktis,

O vis gyvas.

Nors vaikai

Jau senokai sugulę.

(Eilėraštis „Vienatvė“, p. 13)

Šiame pirmosios dalies eilėraštyje, rodos, išgirstame patį poetą ir atrakiname vartus į patį rinkinio skaitymo būdą, t. y. lyg bendraujant su vaiku – pastebint kasdienos smulkmenas, aiškinant pasaulį, tačiau iš suaugusiojo perspektyvos. Atrodo, lyg eilėraščiais vaikui sakoma: štai, žiūrėk, ar pastebėjai, kaip po švenčių miršta eglutė (eil. „Mirusi eglutė“), į ką panašios dvi apelsino puselės (eil. „Natiurmortas“), kodėl iš tiesų žemėn krenta obuoliai (eil. „Obelys“) ir kt. Be jokios didaktikos, pataikavimo skaitytojui, lyg kviestų šiuos dalykus pastebėti drauge: „Lapas – / Lyg vėjo plunksnelė. / Vėjas pagauna ją, / Kelia, // Neša, ant delno / padėjęs, / Šiaurėn / Į savo namus“ (eil. „Vėjo sparnai“, p. 7), arba: „Lėkštė. / Joje padėtos / Dvi apelsino / Pusės. // Jos šviečia – / Lyg artėtų / Naktinis / Troleibusas“ (eil. „Natiurmortas“, p. 7).

Regis, jau su šiuo pirmuoju rinkiniu vaikams V. Kukulo poezijoje įsitvirtina universalaus adresato, t. y. eilėraščio, skirto ir vaikui, ir suaugusiajam, idėja, kuri, kaip būdinga poetui, pastebima pasirodžius ir antrajam eilėraščių rinkiniui³.

Po gaubtu,

Apdulkėjusiu, juodu,

Šviečia lempa

Vėlai vakare.

 

O iš prieblandos

Žiūrint, atrodo –

Tai mėnulis

Sena kepure.

(eil. „Stalinė lempa“, p. 26)

Tiesa, antrojoje pirmos knygos dalyje, pavadintoje „Su balionais ir melionais“, šiek tiek daugiau žaismės, tam tikrais vaikams (bent jau to laikotarpio) žinomais įvaizdžiais, ypač juntamais eilėraštyje „Lauktuvės“: „Iš Azijos / Aiskauda vežė / balioną / Ir melioną. // Abu labu / Jis sunkiai nešė. / Abu labu – / Geltonu. // Tačiau teparvežė / Melioną. / Mažut mažytį / Kąsnį // Išalkus šarka / To baliono / Pabandė / Atsikąsti.“ (p. 24) Taip pat čia rasime net kelis eilėraščius, kurių lyrinis subjektas – vaikas. Ypač jautrus, nesenstantis, bet kurio laikmečio vaiko širdį suvirpinantis ir visuomet aktualus eilėraštis „Man reikia šunelio“: „Man be galo / Reikėtų šunelio, – / Tokio mažo / Mažiuko. Gauruoto. […]“ (p. 28) Šį V. Kukulo rinkinį išties verta atrasti vis iš naujo, buvusiems ir esamiems vaikams.

Aš neturiu vaikų,

Bet suvaikėju

Ir nuo visų ligų

Tada išgyju.

(eil. „Vija Pinavija“, p. 6)

Amžių sandūroje pasirodęs antrasis poeto eilėraščių rinkinys „Vėjo birbynė“ (dail. Edita Dulskaitė) – iš tiesų lyg du rinkiniai: pusę knygos sudaro nauji eilėraščiai, pateikti skyriuose „Vija Pinavija“, „Ramtadryja lelija“ ir „Aš vesiu antelę“, o antrojoje dalyje įdėta didžioji dalis „Tamsos didžiulio katino“ eilėraščių, be to, tie patys ir skyrių pavadinimai – „Kviečia kaštonai“ ir „Su balionais ir melionais“. Šio rinkinio, poetui pelniusio geriausios 2000-ųjų metų poezijos knygos vaikams apdovanojimą, savotišku raktu į eilėraščių perskaitymą, suvokimą laikytinas autoriaus epigrafas: „Visas gyvenimas – vien prisiminimai. Ir vaikystės laikas svarbus tiek, kiek iš ten išsineši prisiminimų.“

Viena, ką galiu tau padaryt –

Burtą, slaptą

Žodį pasakyt:

 

Žodis tas, kurio daina klausys, –

Liūdesys,

Tik tyras liūdesys.

(eil. „Dainos slaptažodis“, p. 15)

Šios eilėraščio eilutės atkartoja jau anksčiau cituotąsias iš pirmojo rinkinio apie vienatvę, štai ir vėl regime lyrinį subjektą – suaugusį, pavargusį, džiaugsmą atrandantį vaikystės pasaulyje, savo prisiminimuose – per eilėraštį bendraujantį su vaiku.

Kaip pastebi L. Žvironaitė, „[v]aikas pažadina suaugusiojo prisiminimus, kurie yra skaudžiai gražūs, nes negrįžtamai likę praeityje.“⁴ Suaugusysis lyg stovi „už stiklo kalno“ ir stebi „šilko pievoj“ linksmus vaikus – tyrą linksmybę, pačiam jau likusią praeityje, tačiau pavydu ne jos ir ne auksu švytinčių vaikų plaukų, o „Tyros širdies. / Akių mėlynės. / Ir vaikiškai / Blaivios tiesos“ (eil. „Šilko pievoj“, p. 14), ir kai jie pažvelgia „[t]au į akis/ Tokiom tyrom akim, / Kad siela / Iš liūdnumo apsiverkia“ (eil. „Vaikų akys“, p. 31). Šalia tokio begalinio vaiko tyrumo tu, suaugęs, esi „nešvarus“, „lyg maurais apaugęs“, tačiau „dar liūdniau, / Kai supranti staiga, // Kad šitas vaikas / Greitai bus suaugęs / Ir pats mažylio žvilgsnio / Išsigąs“ (eil. „Vaikų akys“, p. 31).

Šiame rinkinyje justi ir subjekto brėžiama priešprieša tarp miesto – pilkų, šaltų daugiaaukščių (eil. „Aitvarai“) – ir kaimo ar, greičiau, neapibrėžtos gamtos erdvės, kur bėga miško upelis, ganosi karvė, laigo kiaulė, debesis gano piemenukas. Vis dėlto ir čia įsismelkia suaugusiojo liūdesys: „Atrodo, / Šiandien viskas. / Marias / Tamsos turi, // Ir visą / Miško tylą / Galėtum / Ištylėt“ (eil. „Šiaudinė skrybėlė“, p. 18); „Ak, matyt, / Net ir karves apsėda / Svetimų tolumų / Ilgesys“ (eil. „Liūdinti karvė“, p. 27), o daugybę pėdų pripėdavęs geraširdis, „niekada negarsėjęs protu“ kiškelis net ne pačiame eilėraštyje, o jo pavadinime taip pat paženklinamas liūdesio („Vienišas kiškelis“).

Bene labiausiai iš naujųjų rinkinio eilėraščių savo džiugia nuotaika, netikėta tema ir žaismingumu išsiskiria, rodos, tiesmukai didaktinis eilėraštis „Kaip vaikams reikėtų sodriai keiktis“. Tačiau neįprastai ilgas, pedagogiškai skambantis pavadinimas – taip pat tik žaidimo dalis: „Tokių mašinėlių, / Šimtas riešutėlių, / Laukiau šimtą metų, / Tūkstantis granatų!“ (p. 21) Atrodo, lyg šiame eilėraštyje subjektas grįžęs į tą „šilko pievą“ ir iš širdies džiūgauja žaisdamas bei išradingai keikdamasis: šimtas apelsinų, tūkstantis pipirų, šimtas karamelių, šimtas ananasų ir kt.

Labiausiai savo tematikos, auditorijos platumu ir tyru aprioriniu ilgesiu persmelktas rinkinio eilėraštis „Vesiu antelę“, pasiekiantis pačias skaitytojo širdies gelmes – jame nesikreipiama į vaiką, bet ir nekalbama iš suaugusiojo pozicijos, kartu tai ir tyrumo kupinas vaikas, ir suaugusysis, besiilgintis to tyrumo, ištikimybės, ir kartu – ateities:

Kai užaugsiu,

Ne gulbę aš vesiu –

Vesiu paprastą

Raibą antelę.

 

Jai sakysiu:

Antele, raiboji,

Tu maža, o tokia

Man gera!

 

Aš tave ne į jūrą

Parvesiu,

O mažan ežerėlin

Prie kelio,

 

Bet jie virs mums pilim,

Mylimoji,

Kai tu lauksi

Manęs vakare.

(p. 24)

Paskutinysis poeto eilėraščių vaikams rinkinys „Kaminas ir katinas“, palyginus su ankstesniaisiais, – netikėtai vizualiai ryškus (dail. Justina Pakalnytė), jame – vien nauji eilėraščiai, sudarantys keturis skyrius: „Saulė siūlų kamuoly“, „Pelkių žiedynai“, „Namų žvėrynas“ bei „Arbatiniai šaukšteliai“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis rinkinys gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų, eilėraščiuose daugiau padaužiškumo, linksmumo („Pavasaris“, „Nuodėminga puota“, „Gaidys“, „Konfeti ir asorti“ ir kt.). Tačiau šis linksmumas – apgaulingas, kaip ir ilgai nesitęsiantys pokštai; kone kiekvienam tokiam eilėraščiui kaip atsvara – poetui įprastas, susimąstyti kviečiantis ir tarsi pats save apmąstantis liūdesys (eil. „Laidotuvės“, „Kadagys“, „Vienatvė“, „Vaiko piešinys“ ir kt.). Kaip pastebi Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, šio rinkinio pasaulis „šaltas, papilkėjęs ir liūdnas“⁵, čia vaizduojamas vaikas – vienišas, kenčiantis savo vienatvę, nors prie jos ir pripratęs, dažnai nevaisingai besistengiąs užmegzti ryšį su pasauliu, kuriame ir kiti atrodo esą vieniši:

Nebijau aš vienatvės. Kalbuosi

Su langais, su kėdėm ir su siena,

Ant kurios piešiniai nepabosta.

Man vieniau, kad tėvelis toks vienas.

 

Jis vis eina ir eina per miestą

Ir neranda namų. O namuos tuos

Laukiu aš, nepaliaudamas kviesti

Iškilmingu suaugusio mostu.

(eil. „Laukimas“, p. 16)

Šis vaikas priverstas anksti suaugti, išgyvenantis nevaikišką vienatvę: „O kol kas – aš vienas, vienas / Ties pratrinta akimi. / Vidur lango mėnesienos, / Nuo kurios raudot imi“ (eil. „Vienatvė“, p. 15); „Taip nutinka nekart: / Nuo pat ryto / Man taip liūdna, / Taip liūdna, taip liūdna…“ (eil. „Kvaila diena“, p. 14) Negyvi, liūdni ir šio vaiko piešiniai – juose tvora su užrakintais varteliais, „[b]et už tvoros / Namų nėra“ (eil. „Vaiko piešinys“, p. 17), arba aplink stalą tyliai, dailiai sėdintys „[a]kmeninės tetos, / Sumedėję dėdės“ (eil. „Dar vienas piešinys“, p. 18); net „skaisčias“ vasaros atostogas senelių sodyboje apkartina jų pabaiga: „Ir jau baltą kelia, / O juodą dūmą kaminas / Lydėdamas į kelią / Lyg juodas liūdnas katinas.“ (eil. „Senelių sodyba“, p. 7)

Atvira, niekuo nedangstoma, „neapžaidžiama“ rinkinyje ir mirties tema. Pirmąkart ji paliečiama lyg per simbolį: „Egle, ėgli, / Kadagy, / Venk Velykų – / Mirsi. […] // Tu ne upė, / Ne žolė. / Tu / Neprisikelsi“ (eil. „Kadagys“, p. 13), o kitas eilėraštis net suglumina adresato klausimu: „Tyli melodija. / Žmogus karste. / Ir gėlės, gėlės… / Uždegtos žvakelės… […] // Ir viskas. Taškas. / Puokštę negyvų / Skintų lelijų / Jam padėk prie kojų.“ (eil. „Laidotuvės“, p. 16)

Bendra šio rinkinio atmosfera – tiek lyrinio subjekto vaiko, tiek suaugusiojo pasaulis – atrodytų išties niūri, galbūt nesąmoningai pranašiška, pernelyg baugi jaunam skaitytojui. Tačiau, kaip jau pastebėta, eilėraščiai pateikti taip, lyg atsvertų vienas kitą, tamsesnę temą keičia šviesesnė, o tarp šviesiausiųjų – skyrių „Namų žvėrynas“ ir „Arbatiniai šaukšteliai“ eilėraščiai, kuriuose valiūkiškai, neriant į išmonės ir vaikiškos nuostabos pasaulį, žaidžiama įvairių naminių gyvūnėlių tema:

Jeigu aš

Turėsiu dramblį,

Man užteks

Jo kojos.

 

Aš žiūrėsiu,

Kaip vijokliai

Apie ją

Vyniojas.

(eil. „Dramblys“, p. 23)

 

Vaikų knygų bibliografija

• Kaminas ir katinas: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Homo liber, 2007. – 30 p.
• Man reikia šunelio: eilėraščiai vaikams. – Kaunas: Šviesa, 2007. – 8 p.
• Vėjo birbynė: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vyturys, 2000. – 63 p.
• Tamsos didžiulis katinas: eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 31 p.

Apdovanojimai už kūrybą vaikams

• 2000 m. „Vėjo birbynė“ pripažinta geriausia metų poezijos knyga vaikams.
• 2010 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanojimas už svariausius metų vaikų literatūros mokslo ir kritikos darbus – už recenzijų ciklą „Skaitymo metų“ svetainėje paaugliams.

Rekomenduojame paskaityti

• Loreta Žvironaitė „Eilėraščiai iš vienatvės ir tyro liūdesio…“ Rubinaitis, 2000, Nr. 3 (15). Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1218396272 (Žiūrėta 2019-02-07)
• Loreta Jakonytė „Bet saldūs prie kūdros augą ajerai (2000 m. poezija)“. Rubinaitis, 2001, Nr. 1 (17). Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?49188969 (Žiūrėta 2019-02-07)
• Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė „Vaikų poezijos pusvaizdis“. Rubinaitis, 2008, Nr. 1 (45). Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?2958093936 (Žiūrėta 2019-02-07)
• Antanas Šimkus „Įsivaizduojami susitikimai: 55-ajam poeto Valdemaro Kukulo gimtadieniui paminėti“, bernardinai.lt. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-07-isivaizduojami-susitikimai-55-ajam-poeto-valdemaro-kukulo-gimtadieniui-pamineti/113737 (Žiūrėta 2019-02-07)

______________

¹Loreta Žvironaitė, „Eilėraščiai iš vienatvės ir tyro liūdesio…“, Rubinaitis, 2000, Nr. 3 (15)

²Antanas Šimkus, „Įsivaizduojami susitikimai: 55-ajam poeto Valdemaro Kukulo gimtadieniui paminėti“, bernardinai.lt

³Loreta Žvironaitė, „Eilėraščiai iš vienatvės ir tyro liūdesio…“, Rubinaitis, 2000, Nr. 3 (15)

⁴Ten pat.

⁵Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Vaikų poezijos pusvaizdis“, Rubinaitis, 2008, Nr. 1 (45)

             Parengė Diana Gancevskaitė

 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.