1968 m. spalio 30 d. gimė austrų rašytoja Ursula Poznanski

2018 m. lapkričio 02 d.

Austrų rašytojos Ursulos Poznanski (g. 1968) romanus sunku atrasti bibliotekų lentynose – jie nuolat skaitomi, o dažniausiai šių romanų ieško paaugliai vaikinai. Rašytoja jau kone dešimtmetį rašo tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų auditorijai skirtą prozą, tačiau būtent paaugliams skirti romanai paslaptingais pavadinimais „Erebas“ ir „Saeculum“, lietuviškai pasirodę 2013-aisiais (Teodoro Četrausko vertimas), vis dar sulaukia itin didelio lietuvių skaitytojų susidomėjimo.

U. Poznanski gimė Vienoje. Universitete studijavo kelias gana skirtingas disciplinas – japonologiją, žurnalistiką, teisę, teatrologiją, tačiau nė vienos iš jų nebaigė. Nors vaikystėje būsimoji rašytoja mielai kurdavo įvairius pasakojimus, prekybos ir verslo srityse dirbusių tėvų buvo nuo šio užsiėmimo, kaip pernelyg nepraktiško, atkalbėta.1 Po studijų U. Poznanski įsidarbino redaktore vienoje iš medicininių leidinių leidyklų, kur ir dirba iki šiol.

Pirmasis autorės kūrinys – ikimokyklinio amžiaus vaikams pritaikyta abėcėlė „Raidžių džiunglės“ (2003), o neilgai trukus pasirodė nuotykių apysaka tai pačiai amžiaus grupei „Teo – piratų karalius“. 2004-aisiais rašytoja išleido 6–8 m. vaikams skirtą istoriją „Visi šie skaičiai“. Vos vyresnėms mergaitėms skirtos dvi vėliau pasirodžiusios knygos „Visų geriausia princesė“ ir „Ispanai bučiuoja kitaip“. Viena po kitos išleistos „Rašalo dėmių redakcijos“ apysakos pradėjo gvildenti detektyvinius siužetus – tai būtų galima laikyti įžanga į rašytoją labiausiai išgarsinusius romanus: 2010-aisiais pasirodžiusį pirmąjį romaną paaugliams „Erebas“ bei po metų išleistą romaną „Saeculum“.

Alma littera, 2012
Alma littera, 2012

„Erebas“ vos pasirodęs sulaukė didelės sėkmės. Vokietijos dienraštis „Die Zeit“ titulavo jį „metų vasaros trileriu“, o patys jaunieji skaitytojai romaną nominavo Vokietijos paauglių literatūros premijai (vok. „Deutscher Jugendliteraturpreis“), kuria 2010-aisiais rašytoja ir buvo apdovanota.

Nesunku nujausti, jog apdovanojimą paskyrę paaugliai romane galėjo išvysti save pačius. Pagrindinio herojaus Niko kasdienybė – kaip ir daugelio šiandieninių paauglių, kurioje bandoma balansuoti tarp kelių skirtingų polių. Viena vertus, tai ir mokykla, kur mokslams paaukojama begalė laiko, būreliai, pareikalaujantys tiek fizinių, tiek ir emocinių jėgų. Kita barikadų pusė – namai, kur, rodos, visuomet turėtų laukti nuoširdus rūpestis ir šilta vakarienė, tačiau ir patys tėvai nuolat skuba, turi savų rūpesčių, todėl šeimos valgiaraštyje vyrauja greitai paruošiami užšaldyti patiekalai. Tokią Niko rutiną, rodos, praskaidrina naujas nuotykis – mokykloje slapta gautas „Erebas“.

„Erebas“ – kompiuterinis žaidimas, neapsiribojantis vien kompiuterio ekranu. Tai – mįslingas, platinamas tik išrinktiesiems žaidimas, reikalaujantis atlikti ir užduotis realybėje. Jis kaipmat pavergia Niką. Šis nejaučia, kaip prie kompiuterio ekrano praslenka ištisos valandos, o mintis apie „Erebą“ jo neapleidžia net naktį. Žaidimas ir domina, ir šiek tiek baugina jaunuolį savo sąsajomis su tikrove – nesuprantamais būdais diskelyje tūnančiai būtybei žinomas tikrasis Niko vardas, jis suseka ir sugėdina Niką, bandantį informacijos apie žaidimą ieškoti internete, o kiti žaidimo personažai itin primena Niko mokyklos draugus. Riba tarp žaidimo ir tikrovės romane labai slidi, tai jaučia ir pats Nikas, „Erebe“ pasirinkęs Sarijaus vardą ir kartais sunkiai beatskiriantis tikrąjį save nuo kompiuterinio žaidimo herojaus: „Užeina juoda tamsa. Neperžvelgiama. Ir Sarijus jau nebežino, ar jis dalis tos tamsos, ar jo išvis nebėra“2 . Visgi draugų, visiškai panirusių į žaidimą, kontekste Nikas atrodo gebantis išlaikyti sveiką santykį su realybe. Nors žaidimo taisyklės draudžia bet kokį siužeto aptarinėjimą realybėje, Nikas trokšta realių pokalbių ir bando pakalbinti draugą Koliną apie tai, ką abu patyrė žaisdami, be to, ir išsiaiškinti kuo daugiau detalių apie „Erebą“. Šis Niko gebėjimas pažvelgti į žaidimą iš šalies tolesniuose skyriuose padeda susekti bei išaiškinti pražūtingą žaidimo misiją.

Romane nagrinėjamos ir moralinės problemos. Įsitraukimo į žaidimą istorija atskleidžia mokykloje patiriamą norą pritapti: Nikas nuolat pastebi besišnabždančius, slapta kikenančius klasės draugus, tai kelia ir įtarimą, ir pavydą. Vaikinas žūtbūt bando išsiaiškinti kas ta jėga, taip pavergusi jo draugus, jaučiasi prastesnis nei visi, kol galų gale pats gauna sidabrinį žaidimo diskelį į rankas. Tačiau, tapęs žaidimo dalimi, Nikas linkęs taip pat atstumti mokyklos draugus, bandančius išsiaiškinti „Erebo“ paslaptį ir priekaištaujančius dėl žaidimo. Taigi, sidabrinio diskelio turėjimas reiškia ir tam tikrą galią – turintys jį sudaro slaptą bendruomenę, jaučiančią savo pranašumą ir atstumiančią bet kokį įsikišimą iš šalies.

Įsitraukus į žaidimą moralinių dilemų nesumažėja: viena iš žaidimo taisyklių yra slėpti savo naują užsiėmimą nuo artimųjų – nors iš pradžių Nikui apgaudinėti tėvus yra itin sunkus iššūkis, tačiau pamažu vaikinas jau meluoja ir be skrupulų dedasi stropiai besimokantis chemiją, taip pelnydamas netgi tėvų gailestį ir pasididžiavimą. Niko namų aplinka tampa ir dažnos šiandieninės problemos – šeimos narių susvetimėjimo – atspindžiu. Tėtis, tik retkarčiais matantis savo sūnų, nesugeba prikalbinti į kino teatrą kartu su visa šeima eiti ir Niko. Šis teisinasi turįs mokytis ir taip vis giliau klimpsta kurdamas pirmūno įspūdį.

Galiausiai, norint pasiekti aukštesnį žaidimo lygį, Niko pareikalaujama atlikti tam tikras realias užduotis. Iš pradžių tai nekalti ir, rodos, tarpusavyje nesusiję veiksmai (tik vėliau išaiškėjantys kaip didžiulės dėlionės dalys) – kaip kad iš pažiūros paprastos medinės dėžutės pervežimas į kitą miesto vietą. Tačiau vėliau užduotys ima kelti vis didesnių klausimų sąžinei – „Erebui“ įsikišus išskiriamos poros, moksleiviai atsiduria ligoninėje, pavojus iškyla ir mokytojų gyvybėms.

Romanas patrauklus šiomis suaktualintomis šiandieninių paauglių problemomis ir pasakojimu, sugebančiu skaitytoją vesti slėpiningu „Erebo“ taisyklių keliu. Siužetas lemia ir kintantį žanrą – pradžioje tai romanas, pasakojantis apie nuotykius, patiriamus žaidžiant kompiuterinį žaidimą, tačiau romanui įpusėjus vis daugėja realaus gyvenimo intarpų, ima augti įtampa, taip romanas įgauna detektyvo, trilerio bruožų.

Alma littera, 2013
Alma littera, 2013

Šiek tiek perkeista žaidimo tema atsispindi ir kitame, netrukus po „Erebo“ pasirodžiusiame trileryje „Saeculum“. Čia kompiuterinį žaidimą keičia realybėje egzistuojantis pačių jaunuolių susikurtas riterių laikus imituojantis žaidimas. Veikėjai siekia žaisti kuo įmanoma autentiškiau – vengia bet kokių modernių technologijų, vilki senovine maniera siūtais rūbais, bando kalbėti archajiška kalba. Jaunuoliai taip pat prisiima viduramžių visuomenės vaidmenis, tarpusavyje siejamus griežtos hierarchijos  – kilmingieji ir prastuomenė, riteriai ir damos. Esmine romano intriga tampa pasklidusi žinia, jog miškas, kuriame įsikuria žaidėjai, yra užkeiktas. „Back to the roots“ (angl. „atgal prie šaknų“) – taip šio romano idėją įvardino pati U. Poznanski. Čia, autorės teigimu, pirmame plane atsiduria jau nebe technika, o tyra gamta.3

Be žaidimo temos, romanus vienija ir detalus žvilgsnis į jauno žmogaus pasaulį – bundančią meilę, balansavimą tarp individualumo išsaugojimo ir bandymo pritapti, santykius su šeima. Taip pat abu romanai savo pasaulėvaizdžiu skaitytoją nukelia į paslaptingą viduramžių pasaulį („Erebe“ – per žaidimą), sumišusį su fantastikos elementais. Čia galioja riteriškų kovų logika, lotyniški vardai ir žodžiai slepia mitų nuorodas, o fantastiniais elementais papildyta gėrio ir blogio kova gerai pažįstama J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ gerbėjams. Būtent pastarąjį momentą pamini ir vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine“: „Privalumas tai, kad etika U. Poznanski romanuose yra neatsiejama nuo intrigos“4.

Dalydama interviu autorė teigia kompiuterį naudojanti tik kaip darbo priemonę. U. Poznanski niekuomet nebuvo įjunkusi į kompiuterinius žaidimus, tačiau augindama paauglį sūnų galėjo nesunkiai  įspėti, kokios temos aktualios jaunajam skaitytojui. Nors šie romanai galėtų nuskambėti ir kaip moralinis imperatyvas laikytis atokiau nuo kompiuterinių žaidimų, autorė teigia norinti paskatinti jauną žmogų pažvelgti kritiškai į save ir pasaulį: „Man nepatinka badyti pirštais. Taip pat nesiruošiu perteikti ir vadinamojo „pasakojimo moralo“. Man rūpi mąstymas. Savo paties mintimis. Puiku, kai knyga priverčia susimąstyti ar susidaryti nešališką nuomonę. Tai mano siekiamybė. Ir atsižvelgdama į tai stengiuosi kurti.“5 Šie žodžiai pritaikomi tiek paaugliui, neįsivaizduojančiam dienos be žaidimo, tiek tėvams, bandantiems įspėti, kuo žaidimų pasaulis taip traukia vaiką. Tai taip pat ir paskatinimas abiem pusėms kritiškai pažvelgti į save iš šalies, pagalvoti apie tai, ar tikrai skiriame pakankamai laiko vienas kitam, ar nesame linkę nuslėpti savo silpnybių ir dėtis prieš tėvus ar vaikus geresniais, nei esame.

Šiuos aktualius klausimus kelianti autorė sulaukia ir spaudos dėmesio. Ji noriai atsakinėja į skaitytojų klausimus įvairiose internetinėse laidose, skaitytojų tinklaraščiuose, duoda interviu kultūrinei spaudai. Šis atvirumas netruko pelnyti spaudos simpatijų, autorė apibūdinama kaip užsidegusi, galinti apie rašymą bei savo sukurtus siužetus kalbėti valandų valandas.Dėl tokio atvirumo galime daug sužinoti ir apie autorės rašymo ritualus – skaitytojų pamėgtos knygos gimė tarp gausybės redaguojamų medicininių tekstų, buities ir šeimos rūpesčių, dažnai ausis užkimšus kištukais ir kompiuterio klavišus spaudant tiesiai ant virtuvės stalo. Romano siužetas dažniausiai nebūna iš anksto numatytas, vieną mintį veja kita ir taip net pačiai autorei netikėtu būdu iš daugybės asociacijų susidėlioja istorija.7 Bevystydama idėją autorė teigia perskaitanti gausybę knygų, straipsnių, interneto forumų apie istorines aktualijas, be to, rašomą tekstą visad perskaito ekspertai iš šalies – taip autorė siekia pateikti kuo kokybiškesnį, aktualesnį tekstą.

Kodėl U. Poznanski nusprendė kurti paaugliams? Anot jos, šis amžiaus tarpsnis labai įdomus nuolatine kaita, savęs formavimo galimybe, todėl ir paaugliams skirta literatūra gali būti įvairesnė, įdomesnė. Ji jaučiasi daug laisviau rašydama paaugliams, nes gali mažiau riboti savo vaizduotę.8 Pati autorė žavisi E. Kästnerio, o ypač J. K. Rowling kūryba, kuri, anot autorės, sugeba įtaigiai perteikti itin sudėtingas problemas.

Be minėtų romanų paaugliams lietuvių skaitytojai dar gali susipažinti ir su U. Poznanski romanu suaugusiesiems „Penki“ („Alma littera“, 2015), o skaitantieji vokiškai internete atras gausybę straipsnių bei pokalbių su autore.

Bibliografija lietuvių kalba

  • Erebas: romanas / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 420 p.
  • Saeculum: trileris / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 426 p.

Apdovanojimai už romaną „Erebas“

  • Vokiečių jaunimo literatūros premija (2011)
  • „Die Ulmer Unke“ vaikų literatūros premija (2010)
  • „Jubu-Crew Göttingen“ mėnesio knygos titulas (2010 kovas)
  • „Moerser Jugendbuch-Jury“ premija (2011)
  • „Buchfinken“ premija (2011)
  • „Goldener Bücherwurm“ premija (2011)
  • Apdovanojimai už romaną „Saeculum“
  • Jaunųjų Vienos skaitytojų komisijos Jaunimo literatūros premija (2012)
  • „Young Jury Award Belgium“ premija (2014)

Rekomenduojame paskaityti

_____________________

1 Rašytojos biografija iš www.munzinger.at: https://www.munzinger.de/search/
portrait/Ursula+Poznanski/0/30475.html
 (Žiūrėta 2018-10-30)

2 Ursula Poznanski, Erebas, Vilnius: Alma littera, 2013, p. 72.

3 Anita Strecker „Geschichtenerzählerin mit Faible für Fantastik“, „Buch journal“, 2011 nr. 6, p. 88-90; prieiga per internetą: http://www.loewe-verlag.de/_files_media/pressemappen/7173.pdf (Žiūrėta 2018-10-30)

4 Tilman Spreckelsen, „Den medizinischen Fortschritt wollen wir hier nicht!“, in: Frankfurter Allgemeine, 3 Dezember 2011, p. 34; prieiga per internetą: http://www.loewe-verlag.de/_files_media/pressemappen/7173.pdf (Žiūrėta 2018-10-30)

5 https://die-blaue-seite.de/interview-mit-ursula-poznanski (Žiūrėta 2018-10-30)

6 Anita Strecker, „Geschichtenerzählerin mit Faible für Fantastik“, in: „Buch journal“, 2011 nr. 6, p. 88-90; prieiga per internetą: http://www.loewe-verlag.de/_files_media/pressemappen/7173.pdf (Žiūrėta 2018-10-30)

7 Susitikimas su skaitytojais „Buchhaus Wittwer“ knygyne, prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=FPfgI-nCUG4 (Žiūrėta 2018-10-30)

8 „Loewe“ leidyklos interviu su U. Poznanski, prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=HNGbj5yYB1E (Žiūrėta 2018-10-30)


Parengė Jūratė Petronienė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai