Namų ir žodžio magija Violetos Palčinskaitės knygoje
Violeta Palčinskaitė nesuklydo, jaunystėje pasirinkusi kūrybą vaikams. Nors vaikystėje svajojo būti „tigrų tramdytoja“1, visam laikui tapo vaikų poete. Tiesa, iš pradžių kūrėja išbandė savo jėgas, kurdama suaugusiųjų auditorijai (yra sukūrusi šešis rinkinius).
Autorei atrodė, kad savo poetine žodžio galia nepranoks suaugusiesiems kuriančiųjų: artimos sielos draugės Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Vlado Šimkaus, kai kurių kitų autorių kūrybos2. V. Palčinskaitė ne vienai generacijai tapo neatskiriama vaikystės poezijos dalis. Jos muzikalūs žaismingi eilėraščiai lengvai įkrenta į atmintį. Ir – neiškrenta visą gyvenimą. Autorė tikina, jog jai didžiausias akstinas kurti yra tai, kad vaikai skaito, kad jiems patinka; kai gera nuotaika ir kai „pakvimpa kelionių vėjais ir vaikystės nuotykiais“3.
Kaip teigia V. Palčinskaitė, eilėraščius ji kūrusi visąlaik, nors naują knygą „Eilėraščiai iš namų“ ryžosi išleisti po ilgokos pertraukos, 2017 metų pabaigoje. Prieš dešimtmetį poetė skaitytojams buvo pristačiusi knygą „Karalius pamiršo raidyną“. Rengdama „Eilėraščiai iš namų“, kūrėja kai kuriuos tekstus, neperlipusius autorinės savicenzūros, paliko toliau tūnoti stalčiuose.
Naują knygą sudaro įžanginis tekstas „Labas“, dvylika eilėraščių ir baigiamasis tekstas „Čia mes“, pristatantis autorę ir dailininkę Ireną Daukšaitę. V. Palčinskaitė eiliuotame tekste „Labas“ atvirai užsideda visažinės naratorės kaukę ir stebi:
Sekiau tave pro durų plyšį –
Kur išeini, kada sugrįši…
Sekiau kieme ir prie namų,
Kada tau buvo neramu.
Juokeis, žaidei, ėjai gatve…
Šita knyga apie tave.
Knygoje išsiskiria kelios temos: namai, šeima, tėvų-vaikų-senelių santykiai, emocijų raiška (nuo draugiškumo iki išsiblaškymo). Jau knygos pavadinimas „Eilėraščiai iš namų“ kreipia adresato dėmesį į namus ir šalia esančią aplinką. Namai – tai sava šeima: mama, tėtis, močiutė, senelis, auginantis egzotišką agavą ir laistantis ją kakava! (eil. „Agava“, p. 10). Apie kambarinius augalus, tarp jų ir agavą, ant palangių V. Palčinskaitė yra rašiusi rinkinio „Senamiesčio lėlės“ eilėraštyje „Skersgatvio palangės“: didžiulę agavą augino „tetulė Uršulė“4.
Namai – kertinė knygos „Eilėraščiai iš namų“ tema. Namai lyriniam subjektui – tai ir mieli širdžiai prisiminimai. V. Palčinskaitė ne viename pasisakyme, prisiminimų knygoje „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ džiaugiasi savo namais, išgyventa laiminga vaikyste ir turėta mylinčia šeima. Laimės, jaukių namų pojūtį autorė natūraliai geba perteikti ir vaikams. Ši vertybė natūraliai užvaldo ir naują knygą. Kaip pastebi Lina Buividavičiūtė, eilėraščiai „neįkyriai vertybiški“5. Eilėraščio „Namai išeina iš namų“ lyrinis subjektas susapnuoja košmarą, kad namai išeina iš namų. Kūrinyje juntama lyrinio subjekto nuoskauda, savų namų išdavimas ir aliuzija į emigraciją:
Namams kiti namai parūpo.
KITI namai geriau patiko ;
Atrodė, viskas čia puiku.
Kodėl man žiauriai nejauku?
Kas ne juokais mane baugina?
Nenoriu nei ledų, nei kino…, p. 30–31.
Poetei namai buvo svarbūs nuo pirmųjų knygų. Įprasta, kad visi turi namus. V. Palčinskaitės poezijos knygose bene tik vilkas nuskriaustas, nes neturįs namų: „Ir todėl jis, kiek menu, / Liko vienas. Be namų“6 (eil. „O vilkas?“).
Tekste „Vėjas Vilniuje“ namai – tai Vilnius su lengvai atpažįstamais rajonais ar urbanistinėmis realijomis (senamiestis, Žvėrynas, Sereikiškių parko sūpynės, tiltas per Nerį, gimnazija), architektūrinėmis detalėmis (Katedros bokštas, Šventos Kotrynos bažnyčia, Gedimino kalnas), poetine aura (kunigaikščio Gedimino sapnas) ir linksmas personifikuotas vėjas:
Deja, tam Žvėryne
Nebuvo žvėrių,
Tad čia, – tarė vėjas, –
Tikslų neturiu.
O būtų taip linksma
Pašiaušt kokį liūtą,
Suvelt jam gaurus
Ir pradingt. Lyg nebūta. p. 34–36.
Vilnius – vėjų miestas kaip Liepoja ar Čikaga, tačiau autorė pabaigos semantinį akcentą – savitumą – išskiria kitu šriftu: „TAI MIESTAS, / KURIO SU KITAIS NEPALYGINSI“ (p. 36). Poetė – trečios kartos miestietė, gimusi Kaune. V. Palčinskaitei svarbu žaismingai (žaismė – neatskiriama jos poezijos savybė) perteikti brangaus miesto grožį per garsus, vaizdus, poetinę aurą, gaubiančią miestą.
Autorei įdomi pykčio-draugiškumo alcheminė emocija: jam skiriama pora eilėraščių (eil. „Nesipykim“ ir „Sudužo puodelis“). Siūloma pyktį pakeisti susitaikymu, o dėl sudužusio šimtamečio puodelio labiausiai išgyvena močiutė. Tik ji suvokia tikrąją puodelio vertę. Mamos nuomonė užgožia močiutės. Tik mama siūlo nepalūžti ir be reikalo nedaryti bėdų. Išryškėja visuomenės socialinis modelis, kartų nuomonių susidūrimas, kai nusveria jaunesnės kartos atstovės opinija.
Pastebėta, kad autorės „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ atskamba tais pačiais motyvais (p. 85) ir knygoje „Eilėraščiai iš namų“. Poetės kūrybos stiprybė – per emociją, vaizdą, prisiminimą, žaidimą pažadinti vaikystės aliuzijas. V. Palčinskaitė, panaudodama atminimus, geba prižadinti ir ištraukti giliai į atminties užkaborius pasislėpusius mokyklos laikus, kai būdavo madinga rašyti atminimų albumus ar sąsiuvinius (eil. „Senas senas albumėlis“). V. Palčinskaitei per aliuzijas pavyksta sujungti skirtingas generacijas, praeities ir dabarties laikus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Žaidžiam mamą ir tėtę“ poetė subtiliai – per tekste kuriamą visų vaikų žaidimą – geba suaugusį skaitytoją nukelti į vaikystę, kai žaisdavome mamą ir tėtį, trokšdami kuo greičiau būti suaugusiais. Su šypsena lyrinis subjektas konstatuoja: visą dieną veltui ieškota draugo, kuris norėtų „būt vaiku“ (p. 8).
Naujoje knygoje suskamba ir šių dienų aktualijos. Išmaniojo telefono nauda: jo prireikia, kai vaikus prižiūri senelė, o tėvai išvykę į Paryžių („Išmanusis telefonas“). Rinkinyje „Eilėraščiai iš namų“ gvildenama ir kita aktuali problema: vaikai nenori skaityti knygų. Autorė pastebi praeities ir dabarties skirtumą: anksčiau vaikai rašė, nes nebuvo „nei kompiuterių, nei lego…“ (eil. „Senas senas albumėlis“, p. 16). Eilėraštyje „Pelėdos knygynas“ skaitytojai raginami nepasiduoti sunkumams ir nenuleisti rankų: juk sparnų nenuleido pelėda, atidarydama savo knygyną. Šiame eilėraštyje autorė sukuria paralelų fantastinį pasaulį, į kurį perkelia žemiškas problemas. Suaugusieji susirūpinę, kad „kad knygų neskaito vaikai“ (p. 38). Problemos sprendimą poetė pasiūlo paukščių pasaulyje. Daug sparnuočių rinkosi populiarias vaikų knygas: „Piterį Peną“, „Alisą Stebuklų šaly“, „Ronją, plėšiko dukterį“, „Mažąjį princą“, žodynus, „Harį Poterį“, pasaką apie Sigutę. O kai perkūnas sudegino knygyną:
Netikusios mintys daugiau nekankina.
Pelėda ir vėl
Atidarė KNYGYNĄ.
Knygynas klestėjo.
Smuikavo žiogai.
Ir knygų
Galiausiai atėjo vaikai.
ai – tarsi būsimos pjesės (V. Palčinskaitė – žinoma pjesių vaikams autorė) rėmai. Išplėtojus šį tekstą, išeitų aktuali ir prasminga meniška pjesė.
Vienas netikėčiausių knygos tekstų – „Manekenai maištauja“: manekenai piketuoja, nes nori būti ne tik gražūs, bet ir protingi:
Su švarkais ir su suknelėm,
Ir nuogi iššoko.
Sakė, kad nenori būti
Gražūs, bet be mokslų.
Jeigu rytą pamatysit
Pustuštę vitriną,
Tai žinokit – manekenai
Į mokyklą mina.
Knyga užsklendžiama vaikams žaismingai pristatoma puikia kūrybinio dueto – poetės ir dailininkės I. Daukšaitės – virtuve „Čia mes“ (p. 44–45):
Rašiau rašiau
Rašiau rašiau,
Žodžius su šaukštu išmaišiau,
O kad atrodytų gražiau,
Raides išdaigom apkaišiau.
O jau knyga be piešinių
Tarsi žmogus be giminių.
_______________________________
1 Violeta Palčinskaitė, Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą, Vilnius: Tyto alba, 2015, p. 22.
2 Ibid, p. 40.
3 https://www.knyguklubas.lt/klubo-idomybes/post/interviu-su-violeta-palcinskaite, [žiūrėta 2018 06 06].
4 Violeta Palčinskaitė, Senamiesčio lėlės, Vlnius:Vyturys, 1987, p. 139.
5 „Gyva, gyvuojanti gyvesnė (2017 m. vaikų poezijos apžvalga)“, in: Rubinaitis, 2018, Nr. 1 (85), p. 19.
6 Violeta Palčinskaitė, Namai namučiai, Vilnius: Vaga, 1977.
Laimutė Adomavičienė