A. Baranauskaitė ir L. Itagaki: „Nukas“ – ypatingam žmogui parašyta knyga

2022 m. gegužės 08 d.
Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kasmet teikia premijas už geriausias metų knygas vaikams ir paaugliams bei vaikų literatūros tyrimus ir sklaidą. Premija už geriausią 2021 metų paveikslėlių knygą vaikams buvo skirta Audrai Baranauskaitei ir Linai Itagaki už knygą „Nukas“ (leidykla „Tikra knyga“).
Su kūrėjomis apie knygos atsiradimą ir kūrybos procesą pasikalbėjo Audronė Macijauskienė.

 

Kas yra Nukas? Ar knygos personažas turi kokį nors prototipą?

Audra Baranauskaitė: Taip, turi. Šią pasaką kažkada rašiau a. a. Remigijui Audiejaičiui. Tiems, kas nežino – Remis nematė nuo gimimo, bet kokį dešimtmetį gyveno labai intensyviai. Dainavo, grojo fleita, koncertavo su Domantu Razausku, su „Mad Man Moon“ grupe kartą sudalyvavo Eurovizijos atrankoje. Yra sukūręs keletą juokingų neva haiku ir limerikų, nors į tokią savo kūrybą rimtai nežiūrėjo, apskritai nebuvo linkęs ko nors sureikšminti. Visa esybe menininkas, bendravo su jaunais rašytojais ir poetais, buvo neatskiriama jų bohemos dalis, daug kas iki šiol jį vadina Vilniaus legenda. Remį mylėjo ir mėgo visi, kas tik jį pažinojo. Dalia Survilaitė apie jį sukūrė dokumentinį filmą „Kurmis“ („kurmiais“ jis pats juokais vadino akluosius). Kai dariau su juo pirmąjį interviu „Šiaurės Atėnams“, tapom draugais. Mano vaikai jau buvo užaugę, knygų skaityt jiems nereikėjo, todėl jas skaitydavau Remiui pustuštėse kavinėse arba parkuose ant suoliuko…

Vadinasi, pasaka parašyta gerokai anksčiau?

Audra Baranauskaitė: Taip. Buvau ją išspausdinus „Istorijų“ žurnale, kuriame kuravau „Poilsio skaitinius“, ir džiaugiuosi, kad spėjau ją perskaityt Remiui. Pamenu, skaičiau Universiteto valgykloje 2006-ųjų spalį, o kitų metų kovą, būdamas 35-erių, jis žuvo tame baisiame Žirmūnų gaisre kartu su kita meniška siela Mantu Gimžausku (Šamanu), kuriam tebuvo 31-eri.

Kodėl rašiau Remiui šią pasaką? Norėjau, kad, susitapatinęs su Nuku, įsivaizduotų, kad kartais gali matyti. Ar Nukas yra Remis? Nemanau. Ar turi jo bruožų? Aišku, turi.

Tuomet kodėl „Nuko“ knygelė skiriama Tanakai?

Audra Baranauskaitė: Tanaka buvo Remio pravardė. Gal todėl, kad studijavo japonų kalbą. Beje, su Lina Itagaki tai niekaip nesusiję, bet tai labai mielas atsitiktinumas.

Audros Baranauskaitė ir Linos Itagaki knyga „Nukas“. Asmeninio archyvo nuotr.
Audros Baranauskaitė ir Linos Itagaki knyga „Nukas“. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kodėl pasirinkote tokį knygos formatą (knyga skaitoma iš dviejų pusių)?

Lina Itagaki: Pradžioje tekstas buvo parašytas taip, kad knyga būtų buvus skaitoma iš vienos pusės. Buvo sumaišytos dienos, kai Nukas negirdi arba nemato. Kai sutarėm su „Tikra knyga“ ir susitikom su leidyklos kūrybos vadove Daiva Rudyte jos aptarti, Daivai ir kilo idėja atskirti tas dienas, kai Nukas negirdi, nuo tų, kai nemato, ir padaryti knygą skaitomą iš dviejų pusių. Aš kaip tik neseniai buvau parsivežusi tokio tipo komiksą iš Prancūzijos, taigi pavartėm, visoms idėja tiko, Audra perrašė istoriją ir gavosi tokia knyga (šypsosi). Tiesa, nors mes atskyrėme dalį, kur Nukas negirdi nuo dalies, kur Nukas nemato, aš vis tiek nuolat susimaišydavau. Nes, iš tikrųjų, čia vaizduojamos keturios Nuko būsenos: girdėjimas nematant, matymas negirdint, nematymas girdint ir negirdėjimas matant. Ir man reikėdavo labai susikaupti ir pagalvoti, kurią iš jų dabar piešiu. Keletą kartų suklydau: ten, kur Nukas nemato, nupiešiau, kad jis žiūri į paukščius. Teko pataisyti ir žvilgsnį nukreipti į niekur.

Ar (ir kaip) Nukas susijęs su jūsų vaikystės patirtimis?

Lina Itagaki: Aš iš vaikystės nieko neprisimenu, tai gal man Nukas labiau primena mano sūnų, kuris dažnai daug ko nemato ir negirdi (šypsosi). Aš pradžioje ir galvojau, kad ši istorija yra apie tai. Apie išsiblaškiusį vaiką, kuris nepastebi net guminukų ant stalo. Ir dažnai negirdi to, ko nenori girdėti (nors mano sūnus tikrai išgirstų, jei paklausčiau, ar nenori ledų). Tik vėliau Audra papasakojo, apie ką ši istorija yra iš tikrųjų, ir tada ji įgavo dar daugiau prasmės.

Kuo ši knyga ypatinga, kitokia lyginant su kitomis jūsų knygomis?

Audra Baranauskaitė: Nežinau, tiesiog stengiuosi, kad knygos nebūtų nuobodžios skaityti tėvams. Man tai turbūt svarbiausias tikslas. Pačią pirmąją „Labai buitiška pasaka tiems, kas nori rūšiuoti šiukšles“ (iliustravo Vita Balinskienė) parašiau 2010 metais. Dabar juokinga, kad ją dalino darželyje. Ten svarbiausia buvo instrukcija, kaip rūšiuoti, o pati istorija gal net ne vaikams – apie kažkokį Petrą Sausainį, kuris nerūšiavo šiukšlių, gėrė alų ir rūkė, kol pabaigoje praregėjo.

Antra knygelė, išleista „Apostrofoje“, „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas, arba kaip svarbu pasiklydus rasti draugą“ (iliustravo Rimvydas Kepežinskas) 2014 metais apdovanota kaip gražiausia metų knyga vaikams, ir ji man atrodo net patriotiška. O „Kaip Mytaras ir Varčius kelionę keliavo“ (iliustravo Viktorija Ežiukas) – tiesiog linksma Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionių parodija.

Lina Itagaki: Man ši knyga išskirtinė tuo, kad ji neistorinė. Man nereikėjo žiūrėti į nuotraukas, jų perpiešinėti. Netgi buvo labai keista, kad galiu piešti viską iš galvos. Iš įpročio vis norėdavau internete pasižiūrėti, kas kaip atrodo, ir turėdavau save sustabdyti ir priminti – ne, nereikia, piešk kaip nori, piešk iš galvos, čia visiška laisvė fantazijai! Ir tai buvo kaifas. Nusprendžiau, kad leisiu sau piešti, kaip noriu ir su kuo noriu. Taigi ten ir akrilas, ir flomasteriai, ir spalvoti pieštukai… Nukas toks keistuolis, o paukščiai kaip tikri. Kodėl? Nes tiesiog man taip norėjosi. Mano babai tie paukščiai labai patinka (šypsosi). O Nukas, sako, labai keistas – kodėl tokį platų jo veidą nupiešiau? Na, Nukas tiesiog toks nusipiešė iš karto. Pirmoji iliustracija ir buvo tokia – didelis veidas per visą lapą ir garsai. Kodėl?… Man atrodo, kad aš, stengdamasi įsivaizduoti, pajusti girdėjimą / negirdėjimą / matymą / nematymą, lyg įlįsdavau į Nuko galvą. Todėl ji tokia didelė, nes mes girdime ir matome lyg būdami Nuko galvoje. Įlendame į Nuko galvą, kad pajaustume, ką jaučia jis.

Papasakokite apie knygos kūrimo procesą. Kaip susitikote, kaip sekėsi kartu dirbti?

Audra Baranauskaitė: Su Lina Itagaki sukontaktavom prieš 4 metus. Susitikom „Vaikų saloje“, kur juodvi su Jurga Vile pristatinėjo „Sibiro haiku“. Lina buvo pakabinusi skelbimą, kad ieško pasakos, kurią galėtų iliustruoti. Sakau, turiu. „Nuko“ pasaka jai patiko, tik tiek, kad reikėjo gerokai palaukti, nes ji visą laiką turėjo, ką piešti. Žodžiu, Lina piešė, piešė ir piešė, kol pagaliau atėjo „Nuko“ eilė.

Lina Itagaki: Aš esu įpratusi dirbti komandoje, man tai patinka ir nėra sunku. Bet komandoje reikėdavo dirbti todėl, kad knygos būdavo istorinės ir aš turėdavau daug klausimų. Dėl Nuko man nereikėjo klausti, kaip jis apsirengęs ar kaip atrodo jo mama. Bet tikrai yra dalykų, kurie piešiniuose atsirado todėl, kad Audra juos paminėjo. Pavyzdžiui, kad Nukas gyvena daugiaaukščiame name. Aš, perskaičius istoriją, įsivaizdavau nuosavą namą, sodybą. Kaip vėliau supratau, šį vaizdinį iššaukė žoliapjovės burzgimas. O Audra pasakė, kad Nukas gyvena daugiaaukštyje, ir man tai buvo taip netikėta ir labai patiko. Taip pat Audra sugalvojo, kad reikia nupiešti sceną kaip paukščiai išskrenda iš Nuko kambario – ši iliustracija ir atsirado knygos pabaigoje. Ir dar… ilgai galvojome apie tai, kaip atrodo Nuko mintys. Vaikai juk galvoja kitaip negu mes. Jų mintys laksto ir yra labai įdomios. Tai aš paprašiau pagalbos savo draugės iliustruotojos Viktorijos Ežiuko, nes ji daug metų dirbo Miško darželyje Klaipėdoje ir dažnai dalindavosi originaliomis vaikų mintimis. Taip atsirado Nuko minčių labirintas.

Kokį klausimą norite užduoti knygos skaitytojams?

Audra Baranauskaitė: Ar labai bijot tamsos?

Lina Itagaki: Ar jums kartais taip nutinka kaip Nukui? Ir ar mėgstate blynus? Su kokia uogiene?

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai