Apdovanota vertėja Rita Bakanienė: knygos – nuostabiausias būdas nukeliauti ten, kur gera ir saugu

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Eugenijos Stravinskienės premiją už reikšmingiausią ir meniškiausią 2021 metų vertimą vaikams įteikė Ritai Bakanienei, iš anglų kalbos išvertusiai Megan Shepherd knygą „Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“ (leidykla „Nieko rimto“). Premija buvo skirta už jautrią ir išmoningą kalbinę raišką perteikiant vaikystės trapumą karo ir ligos akivaizdoje.

Su vertėja apie kokybiško vertimo paslaptis ir knygas, kurios leidžia nukeliauti ten, kur saugu, pasikalbėjo Vaiva Rutkauskaitė.

Papasakokite, kaip nusprendėte tapti vertėja? Kas žavi šiame darbe?

Baigusi anglų filologijos studijas, dirbau pedagoginį darbą, tačiau vis kirbėjo noras išmėginti save ir verčiant knygas. Studijų metais turėjome vertimo kursą, tačiau praktikos daug neturėjau, tad nusprendžiau pradžiai pamėginti išversti knygą vaikams – mat tada, neturint praktinės patirties, atrodė, jog toks tekstas bus lengviausias. Lengva, žinoma, nebuvo. Dirbau intuityviai, jausdama didžiulę atsakomybę ir prieš knygos autorę, ir prieš skaitytojus. Jaučiausi lyg dėlionę dėliočiau – turėjau daug atskirų detalių, kurias reikėjo sudėti į vieną darnią visumą, kad pavyktų paveikslas. Juk jeigu galima pasakyti ir taip, ir kitaip, ir vieną žodį pasirinkti, ir kitą, niekas iš šalies nepasakys, kaip turi būti, sprendimą turi priimti vertėjas.

Pirmaisiais kartais sprendimus priimti būdavo itin baisu. Kai tik pradedi versti, iš kur gali žinoti, kaip iš tiesų reikia? Mokiausi vertimo versdama, vėliau labai daug naudingos informacijos gavau Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos organizuotuose praktiniuose kursuose pradedantiesiems vertėjams bei tarptautinėse jaunųjų vertėjų dirbtuvėse. Ieškodama atsakymų į kylančius klausimus, ėmiau domėtis vertimo teorija. Vėliau net teko kurį laiką dėstyti vertimo teorijos ir praktikos kursą anglų filologijos studentams Lietuvos edukologijos universitete.

Jau daugiau kaip septyniolika metų mokytojauju ir verčiu knygas. Abi mano veiklos sritys, sakyčiau, viena kitą puikiai papildo, nes tai, ką išmokstu viename darbe, galiu puikiai pritaikyti kitame. Vertimas man pomėgis, malonumas. Man įdomūs kalbų panašumai ir skirtumai, dėl jų kylantys kalbiniai iššūkiai. Kalba juk gyva, lanksti, ją gali timptelėti čia, stumtelėti ten, praplėsti ribas, svarbu tik išsiugdyti gebėjimą suprasti reikšmes vienoje kalboje ir pritaikyti tinkamas priemones kitoje kalboje perteikiant tas prasmes. Esi kūrėjas ir vertime labai daug erdvės tavo kūrybiškumui.

Kokį vertimą galima laikyti geru? Kokybišku?

Geras vertimas, mano nuomone, yra tas, kurį skaitydamas nejauti, jog tai vertimas. Tekstas turėtų būti toks sklandus, kad atrodytų lyg originalas, su visomis išsaugotomis prasmėmis, stiliumi, tinkamomis kalbinėmis raiškos priemonėmis, be pažodiškumo, svetimų, dirbtinai perkeltų konstrukcijų. Kartais juokaujama, kad vertimas geras, kai perskaičius knygą sakai, kaip gerai parašyta, o ne puoli tikrinti, kas taip prastai išvertė.

Ar lieka laiko ir noro skaityti knygas savo malonumui? Kokios yra palikę didžiausią įspūdį?

Labai mėgstu skaityti, skaitau daug ir įvairias knygas, tik, deja, pastaruoju metu vis pritrūksta laiko. Skaitymas man poilsis, būdas atsiriboti nuo kasdienybės rūpesčių, mintimis persikelti kitur. Visgi turiu prisipažinti, kad paskutinės knygos, kurias skaičiau, ir buvo tos, kurias verčiau – skirtos jauniesiems skaitytojams. Man tokios knygos labai patinka – jos tikros, nesumeluotos – tarsi savotiška terapija, atgaiva sielai, juk jose gėris nugali blogį ir pildosi svajonės.

Jums buvo įteikta Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Didžiuojuosi apdovanota būtent Eugenijos Stravinskienės – tikros žodžio meistrės – premija, o ir jos verstos knygos – vienos mėgstamiausių. Toks mano darbo įvertinimas labai malonus ir dar labiau motyvuoja tobulėti.

Megan Shepherd knyga „Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“. Kuo ji yra ypatinga? Ar rekomenduotumėte ją perskaityti ir suaugusiesiems?

Man ši knyga buvo lyg pirmasis sniegas, kurį taip baisu užsilipus sugadinti. Tyra, šviesi, trapi, mažos mergaitės Emalinos papasakota istorija, kurią verčiant taip norėjosi išsaugoti tą vaikišką naivumą ir savitą pasaulio pajautimą.

Ši knyga apie drąsą ir atkaklumą, apie gėrį ir blogį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tai, kaip net juodžiausioje tamsoje įmanoma surasti šviesos, o fantastiški Levi Pinfoldo piešiniai puikiai iliustruoja Emalinos istoriją. Juk kad ir koks pilkas gali atrodyti mus supantis pasaulis, pasistengę jame vis tiek galime rasti spalvų ir jomis pasidžiaugti. Ir atvirkščiai – kartais tų pilkai juodų atspalvių galbūt ir reikia, kad spalvos netaptų savaime suprantamomis ir nepamirštume jomis džiaugtis.

Megan Shepherd meistriškai vedžioja skaitytoją siužeto vingiais, tad tarpais ir nebežinai, kas tikra, o kas tik Emalinos fantazija. Pagrindinė knygos veikėja be jokių abejonių įkvėps skaitytojus atkakliai siekti to, kas jiems svarbu, ir nepasiduoti nepaisant pačių sunkiausių išbandymų. Asmeniškai man labai patiko ir netikėtai atvira pabaiga – kad skaitytojai galėtų patys nuspręsti, kaip ši istorija baigiasi.

Be jokių abejonių rekomenduočiau knygą suaugusiesiems, o ypač tiems, kurie nebegali išsivaduoti iš kasdienybės pilkumos, pečius slegiančių rūpesčių, kurie pamiršo, kad džiaugtis galima ir smulkmenomis, kad pasaulis nėra vien tik juodas, kad čia yra ir spalvų, gėrio ir vilties.

Vaikai Ukrainoje išgyvena karo siaubą. Kaip manote, ar knygos gali jiems padėti išgyventi aplink esančius baisumus. Kaip?

Kai knyga buvo verčiama, karo dar nebuvo. Dabartiniame kontekste knygoje pasakojama istorija atrodo dar jautresnė, ir aš labai norėčiau tikėti, kad karą išgyvenantys vaikai jį mato ir supranta ne taip, kaip mes, suaugusieji, o kaip pagrindinė knygos veikėja Emalina, užuot girdėjusi bombų sprogimus ar žmonių riksmus, tikėjusi, kad girdi savo taip mylimus žirgus.

Manau, kad knygos – nuostabiausias būdas atsiriboti nuo realaus pasaulio ir nukeliauti ten, kur gera ir saugu, kur gali užsimiršti. Skaitydami vaikai pasitelkia vaizduotę ir regi viską taip, kaip pajėgia suprasti.

Be to, skaitydami vaikai gali susitapatinti su knygų personažais, lyginti juos su savimi ar net lygiuotis į juos. Išvydę, kaip knygų veikėjai įveikia sunkumus, jie gali ir patys rasti atsakymus į jiems iškilusius klausimus.

Kuri Jūsų versta knyga Jums yra mėgstamiausia / svarbiausia? Ar galima tokią išskirti?

Nors yra tekę versti įvairios literatūros, širdžiai mieliausios tos knygos, kurios skirtos jauniesiems skaitytojams. Kas kartą, versdama knygą, su ja susigyvenu, susidraugauju su personažais, jų istorijos man tampa savos ir artimos, kartu su jais ir džiaugiuosi, ir verkiu. Todėl, ko gero, vienos mėgstamiausios ar svarbiausios  ir negalėčiau išskirti. Man jos visos ypatingos ir svarbios, tik kiekviena savaip. Visos mano knygos man lyg vaikai – gal ir skirtingi, nepanašūs, bet vienodai mylimi.

Jeigu reikėtų išskirti labiausiai įsiminusią, turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad tai pati pirmoji mano versta knyga – Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“. Nors praėjo jau septyniolika metų, manau, kad netgi dabar dar prisiminčiau vietas knygoje, kur teko gerokai galvą palaužyti ieškant geriausių sprendimų, taikliausių atitikmenų autorės sumanymams perteikti, ir kūrybinį džiaugsmą tuos sprendimus radus.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti?

Net nežinau. Ko gero, tai turėtų būti knyga vaikams ar jaunimui, nes dirbti su tokia literatūra man išties labai patinka. Iš tos knygos būtų galima ko nors išmokti ir ji būtinai turi turėti gerą pabaigą. Knyga turi įkvėpti, motyvuoti, suteikti sparnus.

Ačiū už pokalbį!