Bembio tėtis Felixas Saltenas

2019 m. rugsėjo 06 d.
Felixas Saltenas (tikrasis vardas – Siegmund Salzmann, 1869 09 06–1945 10 08) buvo gerbiamas žurnalistas bei teatro, muzikos ir literatūros kritikas, kūrė romanus, pjeses, apsakymus ir noveles suaugusiesiems. Prirašė jų tiek, kad visko, pasak kai kurių tyrėjų, „beveik neįmanoma apžvelgti“1. Nors visa ši raštų krūva ilgainiui nukeliavo į užmarštį, F. Salteną iki šiol skaito viso pasaulio vaikai.

Gal būtų pamirštas ir autorius, tokia jau negailestinga laiko galia (kai kurie Salteno gyvenimo epizodai tokie migloti, kad net enciklopedijose pateikiami klaidingi biografiniai faktai), tačiau nemirtingu jį pavertė vienas mažas stirniukas. Jo vardas Bembis ir gimė jis „girios tankmėje, mažut mažutėlėje atokioje miško trobelėje, kuri atrodė iš visų pusių atvira, bet iš tikrųjų buvo visiškai saugi“2. O stirniuką visame pasaulyje žinomu personažu pavertė žymusis stebukladarys Waltas Disney’us. Iki tol nemažai visko įvyko, apie tai čia ir papasakosiu.

Siegmundas Salzmannas gimė 1869 m. rugsėjo 6 d. Budapešte, Philipo Salzmanno ir jo žmonos Marie šeimoje. Tėvas buvo kilęs iš garbingos rabinų giminės ir buvo pirmasis giminėje apsisprendęs juo nebūti. Kadangi buvo nenustygstančios prigimties, tapo inžinieriumi ir nuolat rezgė įvairiausius verslo planus, kurių nė vienas neišdegė. Kaip vėliau sužinosime, jo sūnus šį bei tą iš tėčio paveldėjo. Mama buvo kilusi iš kilmingos Vengrijos žydų giminės, labai mylėjo menus ir, manoma, šią meilę perdavė savo septintam vaikui Siegmundui, kuris vėliau tapo Felixu.

Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958

Neilgai trukus po Siegmundo gimimo šeima persikraustė į Vieną, o po eilinio nesėkmingo tėvo investavimo nuotykio turėjo persikraustyti į skurdų darbininkų rajoną Währing. Tačiau šeima buvo darni, palaikanti vienas kitą, mylinti vaikus, tad net šis vargingas gyvenimo etapas turėjo šviesių atspalvių. Siegmundas lankė katalikišką mokyklą ir buvo klasėje vienintelis žydų berniukas, ši aplinka praplėtė jo religinę pasaulėžiūrą, ir nors vėliau prestižinėje gimnazijoje (Gymnasium Wasagasse) jis atrado savo žydiškumą, didžiavosi tradicijomis ir tapo Theodoro Herzlo, sionizmo įkūrėjo, gerbėju, kitokios patirties suvokimas ir pripažinimas vėliau atsispindėjo ir jo kūryboje.

Įdomu, kad Saltenas metė gimnaziją būdamas šešiolikos ir niekada formaliai nebaigė jokios mokyklos ar universiteto. Mokyklos metimo priežasčių būta dvi – tuo metu Salzmannų šeima tiek nusigyveno, kad reikėjo padėti ją išlaikyti, be viso to, situaciją dar paaštrino ir konfliktas su vienu mokytoju. Jaunasis Siegmundas įsidarbino draudimo kompanijoje, bet darbas buvo nuobodus, tad jo metu ėmė slapčia rašyti trumpas istorijas ir poemas, slėpdamas jas po sugeriamuoju popieriumi. Paskui ėmė jas siuntinėti įvairiems Vienos laikraščiams. Nenorėdamas, kad šeima kištųsi į jo kūrybą (taip nutiko vyresniajam broliui), jis susigalvojo įvairių slapyvardžių, tarp jų ir Felixo Salteno. Nenuostabu, kad darbo jis neteko.

Pradėjęs dirbti žurnalistu įvairiuose laikraščiuose, jis susipažino su to meto Vienos intelektualais ir tapo „Jaunosios Vienos“ (Jung-Wien; rašytojų grupė, propagavusi modernistinį meną, socialinį ir psichologinį atvirumą ir įtaigumą literatūroje) nariu, aktyviai dalyvavo formuojant šios grupės idėjas.

Nepaisant žinomumo ir įtakingų draugų, Saltenas turėjo pašėlusiai daug rašyti, kad pragyventų ir padengtų savo ir tėvo skolas, kurios nuolat jį persekiojo, bei, kaip pasakojama, išlaikytų du nesantuokinius vaikus. Nors jo kūryba pasižymėjo daugžodžiavimu (už žodžius juk mokėjo pinigus), autorius ne tik pelnė kolegų pripažinimą, bet ir praskynė kelią daugumai „Jaunosios Vienos“ idėjų, padėjo išgarsėti tokiam menininkui kaip Gustavas Klimtas ir kt.

Iš finansinės krizės Felixą išvadavo santuoka, o tiksliau sakant, moteris, vardu Ottilie Metzl, buvusi aktorė (beje, išmesta iš teatro, nes jos gerbėjas Saltenas sugebėjo susimušti su teatro direktoriumi). Jos sugebėjimas suprasti vyro kūrybą, toleruoti ūmų būdą ir praktiškumas buityje padėjo įveikti dar vieną finansinę katastrofą, sukeltą vyro sumanymo įkurti kabaretą…

Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959

Atrodo, šeimyninis gyvenimas išėjo Saltenui į naudą, nes reikalai iki Pirmojo pasaulinio karo klostėsi labai neblogai: jo istorijos publikuojamos, pagal pjeses statomi vaidinimai, gimsta vaikai – Paulas (1903) ir Anna-Katherina (1904). Tačiau karas pakeitė daugelio gyvenimus. Nors šaukimo į frontą išvengė, Saltenas rėmė karines savo šalies pastangas, ir vis geriau suvokė, koks šis karas unikalus (naudotomis technikos naujovėmis ir aukų kiekiu) ir baisus. 1915 m. laikraštyje „Neue Freie Presse“ jis rašo, kad jei žmonija galėtų tapti tikrai jautri visoms nelaimėms ir kančioms, „niekas niekada nepradėtų karo“3. 1918 m. jis apgailestauja, kiek daug visko netekta nuo karo pradžios: „Žmogus dirbdamas gali daug pasiekti per ketverius metus. Tačiau viena artilerijos ugnies valanda, lėktuvų grupė, mėtanti bombas, gali sunaikinti ketverių metų darbą. Naikinimas yra toks pat greitas kaip žaibas, žmogaus darbas lėtas kaip sėklos dygimas. Ketverius metus darbas buvo sustojęs, o naikinimas įsisiautėjęs. Apibendrinti lengva, bet rezultatas per daug siaubingas, kad suvoktum.“Pokariniuose tekstuose Saltenas ragina net tokiu laiku skirti finansavimą kultūrai ir švietimui, išsaugoti geriausius meno kūrinius, kurie liko po imperijos griūties.

XX a. 3-iasis ir 4-asis dešimtmečiai žymi Salteno žurnalistinės karjeros viršūnę, visuotinį pripažinimą ir įvertinimą: švęsdamas savo šešiasdešimtmetį jis tapo Vienos garbės piliečiu. Tačiau didžiausią pripažinimą jam pelnė tekstai apie gamtą, nauja jo kūrybos kryptis, kurią nulėmė susirūpinimas gamtos apsauga ir pasibodėjimas medžiokle, kurios entuziastu jis buvo jaunystėje.

1923 m. pasaulį išvydęs „Bembis“, prieš tai kaip tęstinis pasakojimas spausdintas jau minėtame laikraštyje „Neu Freie Presse“, iškart buvo išverstas į daugybę kalbų ir tapo pasauliniu bestseleriu. Manoma, kad tokį knygos populiarumą nulėmė karo nuvargintų žmonių ilgesys kažko tyro ir paprasto bei prasidėjęs pasaulinis „grįžimo į gamtą“ judėjimas.

Vyturys, 1989
Vyturys, 1989

1930 m. Saltenas lankosi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kaip įžymybė priimamas Baltuosiuose rūmuose. Tačiau našlaitis stirniukas, bandantis išgyventi grėsmių kupiname pasaulyje, kur didžiausią pavojų kelia bevardis „Jis“ – žmogus, medžiotojas, buvo perskaitytas ne taip jau ir nekaltai. Kol vaikai žavėjosi kalbančiais gyvūnais, suaugusieji nuo baimės susigūžusio Bembio įvaizdyje įžvelgė žydų tautos tragedijos metaforą, o grėsmingasis „Jis“ buvo sutapatintas su nuožmaus žvilgsnio vyriškiu trumpais juodais ūsiukais panosėje…

Į valdžią atėjus naciams tokiomis aplinkybėmis rašytojo gyvenimas galėjo baigtis taip pat liūdnai kaip ir šešiems milijonams jo tautiečių, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jį išgelbėjo paveldėtas nesugebėjimas užgyventi turto. Mat naciai iš pradžių suskubo konfiskuoti turtingų žydų namus, o juos pačius siuntė į koncentracijos stovyklas. Felixas Saltenas niekada nebuvo sutaupęs tiek, kad įsigytų nuosavą namą. Turto neturėjimas, draugai Amerikoje, visokeriopai stengęsi jį apsaugoti, ir Šveicarijos pilietybę turinti dukra padėjo Saltenui sėkmingai išvengė liūdno savo tautiečių likimo, ir nuo 1937 m. iki pat mirties 1945-aisiais jis pragyveno Ciūriche, Šveicarijoje.

1942 m. pasirodęs Walto Disney‘aus filmas „Bembis“ neabejotinai pelnė šiam stirniukui ir jo autoriui neblėstančią šlovę. Tai vienas sėkmingiausių Disney‘aus filmų, iki šiol žiūrimas ir mylimas, Amerikos filmų instituto įtrauktas į geriausių animacinių filmų dešimtuką, kuriame užima trečią vietą. „Bembio“ sėkmė įkvėpė autorių sukurti dar kelias istorijas apie gyvūnus, bet jos tokios sėkmės nesulaukė.

 

Bibliografija lietuvių kalba

  • Bembis: miško apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Ronkus. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. – 149 p.
  • Bembio vaikai: šeima miške / vertė A. Kašinskaitė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – 273 p.
  • Bembis; Bembio vaikai / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Ronkus, Anastazija Kašinskaitė; iliustravo Vytautas Bakšys. – 2-asis leid.. – Vilnius: Vaga, 1983. – 336 p.
  • Bembis; Bembio vaikai / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Ronkus ir Anastazija Kašinskaitė; iliustravo Viktoras Bakšys. – 3-iasis leid.. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 256 p.
  • Bembis; Bembio vaikai / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Ronkus ir Anastazija Kašinskaitė; iliustravo Inga Marčiukaitytė-Ereminienė. – Vilnius: Alma littera, 2009, 2013, 2015. – 413 p.

_________________________________________

1 Children‘s Literature Review, Vol. 215, 2017, p. 107.

2 Felix Salten, Bembis. Bembio vaikai, iš vok. kalbos vertė Antanas Ronkus ir Anastazija Kašinskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2013, p. 7.

3 Ten pat, p. 109.

4 Ten pat.

Parengė Inga Mitunevičiūtė

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai