Domicelei Tarabildienei – 110

2022 m. gegužės 09 d.
Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė (1912 m. gegužės 9 d.–1985 m. rugsėjo 8 d.) – žymi Lietuvos dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė, skulptorė bei fotomenininkė, gimusi Andrioniškyje, netoli Anykščių. Dėl iliustruotų knygų gausos ji pirmiausia prisimenama kaip knygų (ypač vaikų) dailininkė.

Tačiau jos vardas taip pat sietinas su darbštumu, atkaklumu, drąsiais eksperimentais, naujų formų, meninių išraiškų paieška bei modernumu ir novatoriškumu – dalykais, kuriais menininkė domėjosi studijų laikais, darbuodamasi Nepriklausomoje Lietuvoje, kuriuos per visas istorines negandas bei lūžius menininkė atsinešė iš Nepriklausomos Lietuvos, Kauno bei meno studijų užsienyje.

Ne veltui jos vardas minimas balandžio pradžioje, kai apdovanojimus nusipelniusiems vaikų literatūros kūrėjams teikia IBBY Lietuvos skyrius. Domicelės Tarabildienės premija yra kasmetinė literatūrinė premija už gražiausiai iliustruotą metų knygą vaikams. Ji įsteigta 2001 m., o 2013-aisiais jai suteiktas Domicelės Tarabildienės vardas. Šiemet ši premija už gražiausią metų knygą skirta Ievai Babilaitei už Linos Mickutės knygos vaikams „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ iliustracijas. Taip pat ja yra apdovanoti: P. Juodišius, M. Smirnovaitė, M. Zavadskis, S. Jakaitė, A. Kiudulaitė, L. Itagaki, M. Vaicenavičienė ir kt. Tai tarsi palinkėjimas jauniems, augantiems kūrėjams eksperimentuoti ir nebijoti ieškant originalių išraiškų.

Pačios D. Tarabildienės kūrybos ištakos, kaip ir dažno to metų kūrėjo, siekia vaikystę, kaimą. Devynių vaikų šeimoje Domicelė buvo jauniausia ir nuo pat mažų dienų linko prie menų: drožinėjo, lipdė iš molio, piešė. Gabi mergaitė buvo priimta į Panevėžio gimnaziją, kur ją, besimokančią, globojo skulptorius Juozas Zikaras, įžvelgęs joje nepaprastus ankstyvus gabumus.

Baigusi gimnaziją, įstojo į Kauno meno mokyklą, kurioje studijavo 1929–1935 m. Tai pavyko tik iš antro karto, nes anksčiau tiesiog buvo per jauna.

Domicelės Tarabildienės pirmoji iliustruota knyga
Domicelės Tarabildienės pirmoji iliustruota knyga

Pirmosios menininkės iliustracijos spaudoje pasirodė bestudijuojant. 1934 m. iliustravo pirmąją knygą „Pasaka apie pelėdą“. 1933 m. Domicelė perėjo į šios mokyklos skulptūros studiją. Iš jos kartos Kauno meno mokyklos absolventų į knygos iliustravimo meną atėjo nauji menininkai: T. Kulakauskas, M. Katiliūtė, P. Augustinavičius ir kt. Jų kūryboje atsiranda naujų tendencijų, kurios vėliau matomos ir Domicelės kūryboje: art deco bruožų naudojimas, dekoratyvaus stilizavimo tendencijos, liaudies kūrybos paveldo naudojimas. Pakilo profesinis iliustracijų lygis, įvairesnė tapo piešimo technika, išaugo spalvos vaidmuo. Paplito laisvas, asimetriškas įvairios konfigūracijos piešinių išdėstymas puslapiuose. Vieniems jauniesiems menininkams knygų iliustravimas buvo tik laikinas užsiėmimas, kiti pasiliko šioje veikloje ilgėliau. Kaip ir D. Tarabildienė, kuriai per visą gyvenimą daugiausia buvo lemta sukurti knygos grafikos darbų.

Tačiau pagal išsilavinimą ji vis dėlto pirmiausia buvo skulptorė, yra sukūrusi tapybos darbų, užsiėmė fotografija. Pabaigus studijas pas J. Zikarą, buvo rekomenduojama tęsti studijas užsienyje. 1935 metais D. Tarabildienė gavo stipendiją mokytis Paryžiuje. Formaliai stipendija gauta, o realiai – finansavimas neskirtas. Vienas paskui kitą gimę trys vaikučiai, nėra studijos kurti monumentalius darbus – vis dažniau menininkė vietoj mėgstamos skulptūros užsiėmė knygelių iliustravimu. Skulptūra liko jos gyvenimo svajone, o grafika – veikla, padedančia pragyventi.

Pagaliau 1937–1939 m. jaunoji menininkė gavo galimybę gilinti skulptūros žinias Paryžiaus valstybinėje aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts Décoratifs) pas Auguste’o Rodino mokinį profesorių Paulį Niclausse’ą.

Nepaprastai darbšti D. Tarabildienė ne tik studijavo, lankė muziejus, keliavo, kūrė monumentalios formos darbus, bet ir su knygų iliustravimu ryšių nenutraukė. Iliustravo vaikų žurnalus: „Vyturį“, „Žiburėlį“, žurnalą „Motina ir vaikas“, nuo knygų iliustravimo šiek tiek atsitraukė – apipavidalino tik vieną knygelę – D. Čiurlionytės „Kalėdų Senelių šalis“ (1939).

Prasidedantis Antrasis pasaulinis karas paskubino ją greičiau, nei buvo numatyta, pabaigti studijas ir grįžti Lietuvon. Karo metu su šeima pabėgo į Ukmergę, kur teko dirbti nekvalifikuotus darbus, su vyru kartu įkūrė Rytų Lietuvos istorijos muziejų. Po karo šeima grįžo į Kauną ir vėl atsidėjo knygų iliustravimui.

Ankstyvosioms D. Tarabildienės iliustracijoms būdinga dinamiška kompozicija, savitai stilizuoti veikėjai. Iliustracijos dar gan paprastos, atitinkančios tekstą. Nevengdavo menininkė ir auklėjamojo momento. Tačiau vis labiau išryškėjo jos kūrybos savitumas: pomėgis sugrakštinti vaizduojamus objektus, žaisminga linija, pastabumas gamtai, humoro jausmas, žaižaruojanti fantazija, dekoratyvumas ir kt.

1948 metais pasirodė dvi puikiai iliustruotos knygos: J. Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ bei P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (šios knygos iliustracijas autorei teko kurti net du kartus – pirmosios 40 grotažo technika sukurtų iliustracijų buvo pavogtos kraustymosi metu). Čia ryškus asmeninio stiliaus susipynimas su liaudies tradicijomis buvo labai sėkmingas ir leido bent truputį atsitraukti nuo naujai atsiradusių dogmatiškų tikroviško vaizdavimo kanonų.

Domicelės Tarabildienės iliustr.
Domicelės Tarabildienės iliustr.

Nepaisant šių knygų sėkmės ir nepertraukiamo darbo, pirmasis pokario dešimtmetis D. Tarabildienei (kaip ir daugeliui kitų menininkų) buvo vienas sunkesnių kūrybos etapų. Pokario metų kukli leidybinė bazė nebuvo palanki knygų grafikos suklestėjimui, jos kūrybiškumą stabdė siauri tikroviškumo reikalavimai. Dažnai pasitaikydavo, kad iliustracijos būdavo cenzūruojamos – tai žvaigždę reikalaujama įpiešti, tai vėliavėlę raudoniau paspalvinti. Pati dailininkė kritiškai vertino savo šio laikotarpio darbus.

7–8 dešimtmetyje į dailininkės kurtas iliustracijas vėl grįžta tarpukario mokyklų patirtis – dekoratyvus apibendrinimas, vientiso maketo pojūtis, meistriškai perteikiamas gamtos ir vaikų pasaulis. Puoselėdama liaudiškos meninės kūrybos tradicijas, dailininkė subtiliai įkūnijo lietuviškos pasaulėjautos dvasią, suteikė jai modernią raiškos formą. Jos iliustracijų sėkmė buvo piešinio paprastumas, aiškumas, kuris atitinka vaiko mąstyseną ir jo pažintinius poreikius, plėtojo savitą, dinamišką su gamta suaugusio kaimo vaiko paveikslą, gyvai perteikė siužetines scenas.

Per visą sudėtingą savo kūrybos laikotarpį D. Tarabildienė iliustravo ir apipavidalino apie 200 knygų, daugiausia vaikams ir jaunimui skirtų lietuvių literatūros klasika tapusių leidinių: Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“ (1935, 1940) ir „Nemuno šalies pasakos“ (1948), Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“ (1936), Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ ir „Kiškių sukilimas“ (1937), Stepo Zobarsko „Mano tėviškėj“ (1934), „Pabėgėlis“ (1939), „Ganyklų vaikai ir Gerasis aitvaras“ (1940), „Paukščiai ir žmonės“ (1940) ir „Per šaltį ir vėją“ (1989), Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainos vaikams“ (1948, 1999), Eduardo Mieželaičio „Kiškio dovanos“ (1949), Kazio Borutos „Dangus griūva“ (1955), Maironio „Jūratė ir Kastytis“ (1957), Anzelmo Matučio „Miško cirkas“ (1958), Kazio Jakubėno „Šimtas vyturėlių“ (1971), Vaižganto „Mikutis gamtininkas“ (1972), Norberto Vėliaus „Kaip atsirado Žemė“ (iliustracijos sukurtos 1985 m., išleista 1986 m.) ir daugybę kitų knygų, taip pat ir vadovėlių.

Domicelės Tarabildienės iliustr.
Domicelės Tarabildienės iliustr.

Jos iliustruotos knygos priklauso lietuvių knygų grafikos aukso fondui. Menininkė, kurios vardu pavadinta premija, pati ne kartą buvo pagerbta įvairiais apdovanojimais: 1937 m. Pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje ji laimėjo aukso medalį už knygų iliustracijas, o už etnografines lėles – Garbės premiją. 1938 m. I tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne už etnografines lėles ji apdovanota medaliu „Für Jiervorragende Leistungen“ (Už išskirtinius pasiekimus), 1940 m. už iliustracijas knygai „Šimtas liaudies baladžių“ jai paskirta Valstybinė premija, gražiausių knygų konkursuose 22 kartus apdovanota diplomais ir medaliais.

1962 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1972 m. – Lietuvos valstybinė premija, 1974 m. – Lietuvos liaudies dailininkės vardas.

Domicelės Tarabildienės iliustr.
Domicelės Tarabildienės iliustr.

 

Bibliografija

  • Šimtas vyturėlių: eilėraščiai: jaunesniam mokykliniam amžiui / Kazys Jakubėnas, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius, 1977. – 104 p.
  • Kaip atsirado Žemė: lietuvių etiologinės sakmės / sudarė ir parengė Norbertas Vėlius, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vaga, 1986. – 105 p.
  • Per šaltį ir vėją: apsakymai / Stepas Zobarskas, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 187 p.
  • Nemuno šalies pasakos / Petras Cvirka, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Kaunas: Aušra, 1999. – 221 p.
  • Lietuvių liaudies dainos vaikams / Jadvyga Čiurlionytė, dailininkė Domicelė Tarabildienė. – Vilnius: Vyturys, 1999. – 139 p.
  • Neringa ir Naglis: Iš Mažosios Lietuvos padavimų / dailininkė Domicelė Tarabildienė / Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. – Vilnius: Vaga, 2007. – 16 p.

Čia pateikiama keleto svarbesnių knygų bibliografija. Išsamesnį Domicelės Tarabildienės iliustruotų leidinių sąrašą galima rasti Vidos Narščiuvienės sudarytoje knygoje „Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai: bibliografinis žodynas“ (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vaikų literatūros centras; sudarytoja Vida Narščiuvienė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009. – 558 p.).

 

Rekomenduojame paskaityti

Parengė Asta Plechavičiūtė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai