Eglė Baliutavičiūtė: labiausiai pasigendu intensyvaus, stipriai sukalto, netikėtais posūkiais išvingiuoto siužeto

Vinco Aurylos premija yra kasmetinė literatūrinė premija, kurią teikia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius už geriausius metų pasiekimus vaikų literatūros, knygos meno, bibliotekininkystės, literatūros sklaidos ir skaitymo skatinimo srityse. 2021-ųjų premija paskirta Eglei Baliutavičiūtei.

Su vaikų literatūros specialiste apie knygų tikslus, vidinius kritikus ir vaikų literatūros žmones kalbėjosi Ilona Ežerinytė.

Egle, norėdama pristatyti tave platesnei nei literatūros pasaulis auditorijai galvočiau, kaip čia sudėlioti: rašytoja, literatūros tyrėja, ekspertė, specialistė ar kitaip – literatūros ekspertė, tinklalaidės apie vaikų ir paauglių literatūrą kūrėja ir vedėja, edukacijų sumanytoja, skaitymo skatintoja ir rašytoja? Gal tu gali pati „sureitinguoti“ savo veiklas pagal tokį paprastą kriterijų – kas arčiausiai širdies?

Arčiausiai širdies man tiesiog geros vaikų literatūros (ir ne tik) skaitymas patogiai įsitaisius fotelyje.

O šiaip labai daug čia skambių žodžių prisakyta, titulų suteikta… Pagal darbų intensyvumą pirmiausia esu vaikų literatūros specialistė su visu susijusiu bagažu (skaitymo skatinimas, tinklalaidė, edukacijos), bet tikrai norėtųsi daugiau laiko skirti kūrybai. Ar pirmiausia norėčiau būti rašytoja, nežinau. Visos veiklos man mielos širdžiai. Tik kartais sunku gerą balansą tarp jų išlaikyti.

Užduodama antrą klausimą pacituosiu jau nebežinau kieno ištartą frazę: „Literatūra yra nuosprendžio objektas“. Kaip jaučiasi literatūros kritikas, žinodamas, kad keli jo sakiniai recenzijoje gali iš esmės nulemti knygos likimą?

Absoliučiai netikiu, kad keli kritiko sakiniai gali nulemti knygos likimą. Galbūt kažkada seniai seniai… bet šiais laikais kiekviena knyga turi be galo daug kelių pas skaitytoją, o tai juk svarbiausias knygos tikslas – būti skaitomai, kitaip ji tik daiktas lentynoje. Vaikų literatūros kritikai, gilesnei analizei apskritai vietos nėra daug Lietuvoje – nėra daug skaitytojų, nėra daug ir vietų publikuoti, skleisti, dauguma į vaikų literatūrą bent viena koja įlipusių žmonių yra praktikai, jiems menkai rūpi kritika (turiu omeny rimtas, išsamias recenzijas, straipsnius), jiems aktualiau vaikų literatūros taikymas ir su tuo susiję dalykai.

Dėl likimo nulėmimo, manau, kad kritikas ar literatūros ekspertas daugiau šansų turi užkirsti vieną ar kitą kelią knygai ne recenzijomis, o dalyvaudamas kokiose nors knygų atrankos komisijose. Žinoma, recenzijos gali prisidėti prie tų pačių komisijos narių nuomonių formavimo, bet vėlgi, jos menkai skaitomos.

Kaip jaučiuosi? Įvairiai. Išsakyti kritiką nėra emociškai lengva, juk žinai, kad ypač jautresni autoriai įsižeis, bumbės, pasitaiko, kad autoriai neatskiria savęs, kaip asmenybės, nuo savo kūrybos ir gavę kritikos knygai jaučiasi asmeniškai įsiskaudinę. Todėl labai vertinu autorius, kurie sugeba atsiriboti, kad ir griežčiausiai nesutinka su išsakyta kritika (nebūtinai mano, apskritai), bet diskutuoja su kritikais geranoriškai ir argumentų, ne emocijų kalba. Be to, net griežčiausias kritikas (kokia nesu), manau, siekia tik padėti – autoriui augti, skaitytojui atsirinkti, geriau perprasti literatūrą. Tad rašant tenka daug pagalvoti, pavyzdžiui, ar tikrai reikalinga kandesnę frazę užrašyti, ar verčiau suformuluoti švelniau. Atsakomybę jaučiu – skaitytojams, autoriams.

Kiekvienas žmogus, perskaitęs knygą, susidaro apie ją nuomonę. Dažniausiai ji grindžiama emocinėmis charakteristikomis. Kaip tau pavyksta subjektyvų įspūdį paversti konstruktyvia kritika?

Skaitymas, skaitymas ir dar kartą skaitymas: grožinės literatūros, kitų literatūrologų ir kritikų darbų. Nors, savaime suprantama, didžiąją skaitinių dalį sudaro vaikų literatūra ir jos kritika, analizė, stengiuosi sekti, skaityti ir suaugusiųjų literatūrą, kritiką. Jos skaitymas padeda giliau perprasti, analizuoti ir vaikų literatūrą, visada su susidomėjimu perskaitau Virginijos Cibarauskės, Neringos Butnoriūtės, Laimanto Jonušio, Mindaugo Kvietkausko ir kitų recenzijas.

Bet jau nuklydau, tad bandaug grįžti: svarbu suvokti ir tai, kad literatūra nėra matematika, subjektyvumas neišvengiamas, tačiau svarbu ieškoti argumentų jam pagrįsti ar bent parodyti, iš kur ateina toks vertinimas, nuomonė, kaip jis susijęs su tavo literatūros supratimu, skoniu. Kitas klausimas, ar visada pavyksta subjektyvumą paversti konstruktyvia kritika? Nemanau, visi paslystame.

Vedi tinklalaidę, kalbini įvairius vaikų literatūros lauko žmones – leidėjus, pedagogus, rašytojus. Daugelį jų (iš tiesų, manau, kad visus) pažįsti asmeniškai. Ši aplinkybė palengvina ar apsunkina tavo, kaip literatūros ekspertės, darbą?

Lietuvoje kitaip vargiai ir įmanoma (na, neskaitant kelių išimtinių atvejų), juk mes mažytė šalis, visi čia daugiau ar mažiau vieni kitus pažįsta, turiu omeny, profesiniame lauke. Dažniausiai nei labai apsunkina, nei labai palengvina. Yra buvę pora nemalonių atvejų, kai rašytojas liko įsižeidęs, tai, žinoma, nesmagu, bet ką čia padarysi, stengiuosi suprasti, iš kur tai ateina – ar mano klaidos, nesusikalbėjimas, kitoks požiūris, ar tiesiog autorius labai įsižeidus. Į pastaruosius stengiuosi nereaguoti, anglai turi tokį gerą posakį „offence is taken, not given“, paprastai tariant, pats žmogus nusprendžia, įsižeisti ar ne, ir nieko čia nepadarysi. Bet dažniau nutinka taip, kad rašytojai tiesiog padėkoja ir tiek, kiek rečiau – nors man tai labai patinka – išdėsto savo poziciją, paaiškina, su kuo recenzijoje sutinka, su kuo ne, tai kartais tampa įdomia ir vertinga diskusija ne tik man, bet, tikiuosi, ir rašytojui.

Esi viena iš nedaugelio vaikų literatūros žmonių, kasmet perskaitančių visas arba beveik visas išleistas lietuviškas knygas vaikams ir jaunimui. Kas tave nuvilia, kuo pasidžiaugi ir ko pasigendi tose knygose?

Nuvilia labiausiai savilaida. Tik pradėjusi dirbti vaikų literatūros lauke, pirmą kartą pakviesta būti akcijos „Metų knygos rinkimai“ ekspertų komisijos nare (rodos, lygiai prieš dešimt metų) tiesiog apstulbau, kiek daug prastų knygų išleidžiama. Buvau pripratusi prie geros ar bent jau neblogos literatūros, o čia… Laimei, tai daugeliui beveik nematoma literatūros dalis, leidžiama daugiau giminei apdovanoti, nors visko pasitaiko.

Kalbant apie didesnės apimties knygas, labiausiai pasigendu intensyvaus, stipriai sukalto, netikėtais posūkiais išvingiuoto siužeto. Deja, kartais iš noro sukurti būtent tokį – persistengiama, ir jis tampa perkrautas. Turbūt ne veltui esame vadinami lyrikų tauta.

Pasigendu ir didesnio eksperimentavimo, naujų formų. Daugiau stiprių, įdomių, netikėtų, gerai išvystytų, net jei antraeilių charakterių, nebūtinai mielų ir pūkuotų, net blogiukų, kurių mintys, emocijos, veiksmai netgi trikdytų, verstų susimąstyti, įsigilinti. Taip pat daugiau ilgesnių knygų vyresniems pradinukams, jaunesniesiems paaugliams.

Labai džiugina paveikslėlių knygos, jos tik puikėja ir stiprėja. Taip pat ir originalios pažintinės knygos, kuriose originaliai sujungiami ir faktai, žinios, ir individualus autoriaus žvilgsnis.

Kartu norėčiau, kad paveikslėlių knygos imtųsi naujų temų, drąsiau bandytų naujus kelius. Kartais nuoširdžiai pabosta skaityti eilinę, kad ir labai mielą, gražią, neblogai parašytą knygą apie draugystę. Bet, žinoma, tai universali ir svarbi tema.

Šiek tiek erzina, kai kuriant knygą mažai galvojama apie adresatą – tekstas vyresniems (na, vyresniems pradinukams), o iliustracijos artimesnės ikimokyklinukų auditorijai. Gal taip iš dalies nutinka todėl, kad ne visi rašytojai ir iliustruotojai bendradarbiauja tarpusavyje ar leidyklos vienašališkai pasirenka iliustruotoją, kurio stilius, kūrybinė vizija, galimybės nebūtinai tinkamiausios tam tikram kūriniui.

Į šį klausimą atsakydama galėčiau pasakyti ir dar daugiau, bet jau ir taip ilgai kalbu, tad gal šį kartą užteks. Tepridėsiu tiek, kad mūsų vaikų literatūra maža, bet vis dėlto gana įvairi ir sparčiai juda į priekį.

Skaitytojai pažįsta tave kaip rašytoją Gają Guną Eklę. Ar tai, kad išmanai literatūros teoriją, matai kontekstą, esi įgudusi įžvelgti vidines teksto struktūras, veikia tavo pačios rašymą? Kaip pavyksta sutarti su vidiniu kritiku?

Skaudi tema, nes, kaip sako labai gera patarlė, kito aky ir krislą mato, o savo aky – nė rąsto. Va ką šiuo klausimu galėčiau pasakyti. Kai rašau, mano vidinis kritikas kone išsijungia – žinoma, suvokiu tam tikras kūrinio stiprybes, silpnybes, bet vis vien tuo metu – rašant, dirbant prie savo kūrinio – jausmas lyg įsimylėjus. Skrandyje kaži kokie vabzdžiai skraido, o į mylimąjį (kūrinį) žvelgi lyg pro rožinius akinius.

Be to, reikėtų atskirti literatūros kritiką, literatūrologą nuo rašytojo – nors tai labai gretimos sritys, vis dėlto skirtingi dalykai. Štai kritike, literatūrologe buvau mokoma būti universitete, rašytoja – ne. Lietuvoje apskritai tėra kūrybinio rašymo užuomazgos, vienas kitas privatus kursas, vienas kitas pabandymas universitete, tačiau sistemingo mokymo nėra. Tad esame savamokslių rašytojų šalis – nei tai labai blogai, nei labai gerai. Taip ypatingai sužimba talentai, bet vis dėlto daugiau rašytojų galėtų rašyti geriau, jei tobulintųsi, gilintųsi į kūrybinį rašymą, nes rašymas – ne tik talento klausimas, bet taip pat ir meistrystės, įdėtų valandų skaičiaus rezultatas. Žinoma, jei žmogus turi gerą literatūrinę klausą, jis daug išmoksta ir tiesiog skaitydamas, bet sistemingas, geras mokymas irgi gali būti labai svarus indėlis gludinant talento deimančiuką. 

O vietoj paskutinio klausimo – proga padėkoti savo gyvenimo įvykiams, žmonėms, atsitikimams ir atsitiktinumams, dėl kurių atsiradai ten, kur dabar ir esi, – vaikų literatūroje. Nagi?

Kęstutis Urba. Jau nemažai esu rašiusi ir kalbėjusi apie tai, kad būtent jis labai stipriai prisidėjo prie mano atėjimo į vaikų literatūrą. Lankiau jo paskaitas, tuomet rašiau kursinį, bakalaurinį, magistrinį darbą pas jį.

Ilgai galvojau, kad mane sužavėjo tiesiog vaikų literatūra, kurią gavau progą atrasti iš naujo, bet jau kiek vėliau supratau, kad nors vaikų literatūra ir jos studijomis tikrai susižavėjau – ir dar taip, kad iki šiol nepraeina – bet suprantu, kad prie vaikų literatūros pastūmėjo ir paties Kęstučio asmenybė. Nors turėjau puikių dėstytojų, jis buvo išskirtinai šiltas, palaikantis, kai reikia, stumtelintis, bet kartu ir taktiškas, diplomatiškas, pakankamai reiklus. Be to, kas kartą atėjus į jo paskaitas būdavo aišku, kad jis dega vaikų literatūra, kad ji jam pačiam be galo svarbi, ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Tai užkrėtė. Ne veltui, gavusi Vinco Aurylos premiją, kad ir nelabai rišliai, didžiausias padėkas išsakiau jam.

Žinoma, už tai, kad galėjau eiti šiuo keliu, esu dėkinga ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, žmonėmis, kurie manimi patikėjo ir priėmė, vėlgi, pirmiausia Kęstutis Urba, tuomet Aldona Augustaitienė, Inga Mitunevičiūtė. Jei nebūčiau dirbusi šioje bibliotekoje, vargu ar tiek būčiau pasiekusi – čia turėjau laiko ir erdvės mokytis, gilintis, atrasti dalykus, apie kuriuos universitete nebuvo kalbama (skaitymo skatinimas, vaikų edukacija ir pan.), laisvės imtis mane dominančių dalykų. Iki ateidama dirbti čia, dirbau visai su literatūra nesusijusį darbą, kurį gavau po studijų ir kuris padėjo išgyventi, bet laiko tam, kas miela širdžiai ir apie ką svajojau, tikrai likdavo mažai.

Ačiū už pokalbį.