Nathan Gitkind: „Vertėjo uždavinys yra perteikti skaitytojui tikslias verčiamo poeto ar rašytojo mintis, vengiant savo traktavimų“
Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kasmet
teikia premijas už geriausias metų knygas vaikams ir paaugliams bei vaikų literatūros
tyrimus ir sklaidą. Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią
2022 metų vertimą vaikams skirta Nathan Gitkind ir Antanui A. Jonynui už Lea Goldberg
knygos „Nuomojamas butas“ vertimą iš hebrajų kalbos (leidykla „Žalias kalnas“) – už
kaimyniškai jaukų ir poetiškai sklandų sugrąžinimą prie Lietuvos kultūros turtų.
Su Nathan Gitkind apie kultūros turtus, knygas ir vertimą kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė.
Kokie Jums Lietuvos kultūros turtai atrodo didžiausi? Kuo labiausiai didžiuojatės?
Aš asmeniškai labiausiai vertinu kosmopolitinę ar, jei norite, universalią kultūrą, prieinamą ir suprantamą kiek įmanoma didesniam šios planetos gyventojų skaičiui. Žinoma, yra kultūros sričių, esančių palankesnėse universalizmui sąlygose, tokių kaip vaizduojamasis menas, baletas, muzika, teatras ir kinas. Literatūra – tiek proza, tiek ir poezija – čia turi nemažai apribojimų, kuriuos sukelia kalbos specifika, mažybinių ir malonybinių išsireiškimų gausa. Kartais tai sukuria vertėjams neperšokamus barjerus arba priverčia supaprastinti esmę, vietinės tematikos ypatumais, dar galutinai neišsivadavusių nuo įvairių okupacijų mentaliteto ir panašiai. Manyčiau, galima pelnytai didžiuotis kai kuriais Lietuvos teatro režisieriais, aktoriais ir scenografais, operos dainininkais, foto menininkais, kompozitoriais ir dirigentais. Suprantama, kad kultūra nukreipta į vietinį, jei taip galima pasakyti, kultūros naudotoją, taip pat turi privalumų, kadangi puoselėja tautiškumą. Vis dėlto aš pirmenybę vis vien atiduodu universaliam menui.
Atrodo, kad tikrai nemažai knygų, filmų, spektaklių, dainų yra apie tai, kad „ir kokie skirtingi būtume, kokių keistų įpročių turėtume, galime gyventi po vienu stogu“. Vis dėlto įvykiai pasaulyje rodo, kad dar daug žmonių to nesupranta. Kaip galvojate, ar kada supras? Ko reikėtų, kad visi galėtume ramiai gyventi po vienu stogu?
Jau prieš tris tūkstančius su trupučiu metų (pagal Senąjį Testamentą) Mozė nuo Sinajaus kalno žmonėms atnešė dešimt Dievo įsakymų. Tai, mano akimis žiūrint, daugiau moralinis nei religinis žmogaus etikos kodeksas (esu visiškas pasaulietis, todėl tai svarbu pabrėžti). Ir ką? Kadaise nebuvo netikinčių žmonių (buvo šiek tiek eretikų, dauguma „sėkmingai“ sudegintų ant laužų) ir visiems tiems „dievobaimingiems“ šie dešimt Dievo įsakymų visai netrukdė gyventi nuolat pažeidinėjant beveik visus iš jų ir nebijant jokios Dievo bausmės. Šventikai laimino ir tebelaimina ginklus ir karius, nešančius mirtį. Paradoksas, ar ne? Per paskutinį šimtmetį atsirado ateistų ar sekuliarių pasauliečių. Nors dalis jų ir mato tuose dešimtyje Dievo įsakymų žmogaus etikos kodeksą, tačiau randa marias galimybių juos ignoruoti. Ko reikėtų, kad visi galėtume gyventi po vienu stogu? Atsakymas, kaip sakiau, buvo duotas prieš maždaug 3300 metų ir jis, deja, padėjo žmonijai kaip lavonui vakuuminės medicininės taurės. Nesu nei utopistas, nei fantazuotojas, esu pilnas pragmatinio sarkazmo. Kaip tik šia tema esu parašęs dainai tekstą, kam bus smalsu ras ją jutube. Pavadinimas „Pasakyta, parašyta“: (Dekalogas).
Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė sukūrė nepaprastą knygos „Nuomojamas butas“ formą. Kokie Jūsų įspūdžiai apie knygą?
Jei vertinčiau knygos dizainą, kaip atskirą meno kūrinį, tai Sigutės Chlebinskaitės darbas tikrai puikus ir įspūdingas. Ar Sigutės meninis sprendimas gali atitikti penkių–šešių metukų vaiko (o tokiems yra skirta ši knygelė) supratimą, ar knygos matmenys, šrifto dydis ir iliustracijų prieinamumas tinka tokio amžiaus skaitytojams, aš neapsiimu spėlioti.
Pasidalinkite gero vertimo receptu su būsimaisiais knygų vertėjais.
Norėčiau kalbėti vien tik apie vertimus iš egzotinių kalbų ir, šiuo atveju, iš hebrajų kalbos. Visų pirma, potencialus vertėjas privalo gerai žinoti tiek originalo, tiek ir tą kalbą, į kurią yra verčiama poezija. Poezijos vertimas, skirtingai nuo prozos, yra apribotas dviejų skirtingų kalbų fonetika, kalbos specifika. Daugelyje atvejų ten, kur hebrajiškai bus vienas žodis, tarkime (tavo sapnas) kita kalba visada bus du žodžiai. Pvz., chalomotcha – tavo sapnai, chalomoteinu – mūsų sapnai ir t. t. Visos bendratys besąlygiškai prasideda garsu „L“. Hebrajų kalboje beveik nėra balsių, vietoje jų yra ištisa punktuacijos sistema ir tai lemia, kad visi žodžiai yra trumpesni nei išversti, kas kartais trukdo grafinei versto eilėraščio struktūrai. Beveik nėra linksniavimo ir iš viso nėra didžiųjų raidžių.
Be to, vertėjas turi suvokti, kad kai kurios metaforos, apeigos, geografiniai aprašymai svetimam skaitytojui gali būti visai nesuprantami, todėl vertėjo pareiga įvertinti, ar verčiamas kūrinys bus pilnai suvokiamas skaitytojams. Duosiu labai moksleivišką pavyzdį: Dar tebelaukia Eliahu taurė / Ir pavasariui dar vartai atviri / Ir bet kas ir kam ko reikia neatėjo / Ir veidai vaikučių sumaišty… (L. Goldberg. Iš eilėraščių neįėjusių į knygas). Ką gi tai reiškia? Ogi tai dalis Pesacho Seder* ceremonijos, kai beskaitant Pesacho legendos** vaikai nekantriai laukia, kol į atviras duris ateis ar bent jau pasibels pranašas Eliahu. Sąžiningas vertėjas tokių eilėraščių neverstų, nes neįmanoma perduoti tai, ką norėjo pasakyti poetė.
Kai nėra tokių vertėjų, kurie galėtų susidoroti su tokiais gramatiniais ir teminiais sunkumais, egzistuoja poetų labai dievinamas meninis vertimas. Aš suprantu poetus, tai puiki galimybė parodyti savo paties poetinius sugebėjimus, tačiau labai dažnai tai gali pavirsti parafraze verčiamo poeto eilėms. Prieš kelis metus gavau užsakymą išversti vienos monografijos įvadą iš lietuvių į hebrajų kalbą. Tai buvo istorinis tekstas ir jame buvo panaudota Adomo Mickevičiaus citata iš „Apmąstymai išvykimo dieną. Krymo sonetai“. Vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą – vieno garsaus lietuvių poeto:
„Važiuoju – jie linki laimingo man kelio,
Tarp medžių matau dar plazduojant skarelę…“
Pagalvojau, kaip aš galiu tai versti? Gal jau yra koks oficialus vertimas iš lenkų į hebrajų kalbą. Jei išversiu šią citatą iš lietuviško vertimo, gali gautis kažkas panašaus į mano vaikystėje žaistą žaidimą „Sugedęs telefonas”. Susiradau originalą, štai jis (citata patamsinta):
„Od przyjaciół kochanych, od mojej dziewicy,
Jechałem i patrzyłem, i pomiędzy drzewy
Słyszałem głosy, chustek widziałem powiewy:
Płakałem. — Miło płakać, póki wiek namiętny.“
Šių dviejų eilučių vertimas turėtų būti maždaug toks:
„Važiavau ir žiūrėjau, o tarp medžių
Balsus aš girdėjau, nosinaičių mačiau aš vėjelį.“
O dabar parodysiu L. Goldberg laisvą meninį vertimą į rusų kalbą:
„Только войдёшь – я глаза открою.
Твоё тело мне – взгляд из зеркал и окон.
К филину ночь так приходит: за тьмою
Ясно видит все вещи сокрытые он.
Знаю я, как зовут ноготок и ресничку,
Волосок обнажённого тела любой.
И запах сосны – клейкий, с детства привычный –
Аромат это тела ночной.
Мои муки, как лодка, несутся в стремнине,
Белый парус влечёт в твою тёмную власть.
Дай же уйти мне, дай же уйти мне,
На берег прощенья упасть.“
L. Goldberg norėjo pasakyti skaitytojui šitaip:
„Atėjai pas mane man atverti akių,
Tavo kūnas man žvilgsnis ir veidrodis, langas,
Atėjai kaip naktis pas apuoką ateina
Tamsoje jam parodyti viską aplink.
Jau žinau: kuo vardu ir blakstiena ir nagas
Ir kiekvienas plaukelis ant kūno išrengto,
O kvapas vaikystės – sakų ir pušies
Tai kūno nakties aromatas.
Jei būta kankynių – link tavęs jos nuplauktų.
Balta burė mana link tavo tamsos.
Tik leisk man išeiti, leiski išeiti
Atleidimų krante man priklaupt.“
(Atleidimai. Iš rinkinio „Žaliaakės avižos“. Vertimas N. G. ©)
Dar du būdai versti poeziją iš svetimos egzotinės kalbos yra, kai žinantis egzotinę kalbą verčia poetui-vertėjui pažodinį vertimą, o anas iš to „gamina“ poeziją, arba kuomet vertimas daromas iš anksčiau padaryto vertimo į labiau suprantamą kalbą kaip pvz., Omaro Chajamo Rubajatai išversti Lino Brogos iš rusų kalbos. Čia geriausiu atveju matome rusų vertėjo versiją, bet ne Omaro Chajamo persišką skambesį ir mintį.
Grįždamas į savo mintis apie vertimo tikslumą, norėčiau dar kartą pabrėžti, kad vertėjas visada atsimintų, kad jo uždavinys yra perteikti skaitytojui tikslias verčiamo poeto ar rašytojo mintis, stilių ir rimą, vengiant savo traktavimo. Traktavimas yra absoliučiai subjektyvus dalykas, na, ir žinoma, gerbti autoriaus meną.
Ar teko gyventi nuomojame bute? Ar įdomūs buvo kaimynai? Gal kokių smagių ar nelabai smagių įvykių prisimenate?
Pasaulis margas ir žmonės jame skirtingi. Kaimynų būna ne tik nuomojamame bute, bet ir nuosavame. Vienų kaimynai kaip šeima, kitų – beveik priešai, o trečių – tiesiog nepažįstami žmonės, lyg praeiviai svetimame mieste. Man ypatingų kraštutinumų nebuvo, nors įvairiais periodais buvo ir gana artimų žmonių, ypač – vaikystėje.
______________________
* Pesach – viena centrinių žydų švenčių, simbolizuojanti žydų Išėjimą iš Egipto, valgomi macai, būna pavasaryje paprastai šalia Velykų (čia ir kitur vertėjo pastabos).
** Pesacho legenda – Hagadat Pesach, tai pasakojimas apie Išėjimą iš Egipto vergijos, privaloma pirmos Pesacho šventės dienos dalis.
Ačiū už pokalbį!