Geriausios paveikslėlių knygos premijos laureatės Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė: „Meilė ir draugystė mus padaro vienodai svarbius ir lygius“

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius premiją už 2022 metų geriausią paveikslėlių knygą vaikams skyrė Evelinai Daciūtei ir Aušrai Kiudulaitei už paveikslėlių knygą „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ (leidykla „Alma littera“) – jautrų filosofinį pasakojimą ir vaizdu bei tekstu perteikiamas etines bei estetines vertybes.

Su kūrėjomis apie bendradarbiavimą, idėjų gimimą ir skaitytojus kalbėjosi Virgis Šidlauskas.

Sveikinu gavus premiją už geriausią paveikslėlių knygą vaikams! Sakykite, kokios knygos Jus supo vaikystėje? Ir kas paskatino su jomis susidraugauti?

Evelina Daciūtė. Ačiū! Pirmiausiai supo namų bibliotekos knygos: ji buvo gausi, nuolat pildoma. Tėvai skaitydavo įvairių pasaulio šalių pasakas, kitas knygas. Kai išmokau skaityti pati, iškart sulipau su knygomis. Labai mėgau skaityti, nereikėdavo raginti, atvirkščiai: mama turėdavo susigalvoti būdų, kaip atplėšti nuo knygos.

Aušra Kiudulaitė. Širdingai dėkoju už sveikinimus! IBBY įvertinta esu jau ketvirtą kartą ir tai mane įkvepia toliau nesustoti kalbėti(s) savo kalba – paveikslais.

Už meilę knygoms esu dėkinga mamai, kuri man skaitė vaikystėje, mėgo knygas. O apsilankymus bibliotekoje pavertė kassavaitiniais ritualais. Dėkinga tikriausiai esu ir tam sveikam vaikystės nuoboduliui bei savo pačios nuolatiniam sirgimui – tai mano dienas pavertė neatsiejamas nuo knygų skaitymo.

Iki šiol atsimenu tą būseną, kai temstant stoviu prie begalinių namų bibliotekos lentynų su skirtingomis knygomis ir mane apima jausmas, kad galiu rinktis bet kurią knygą ir kiekviena bus naujas nuotykis, nauja patirtis. Užburianti pasirinkimo laisvė! Todėl esu ir pati įtikėjusi, kad vaiko aplinkoje turėtų būti kuo daugiau ir kuo įvairesnių knygų: poezijos, prozos, komiksų ar grafinių novelių, meno albumų. Jų reikia visokių.

Paveikslėlių knygos – dviejų autorių pastangų rezultatas. Kas lemia norą bendradarbiauti su vienu ar kitu rašytoju, dailininku?

E. D. Parašau istoriją ir tada galvoju, o kas gi galėtų ją iliustruoti, kieno stilius tiktų prie teksto. Tada jau siūlau. O po to jau dailininkas renkasi, ar tekstas jam prie širdies.

A. K. Mano atveju motyvas pasirinkti yra tik vienas. Gera istorija. Paskaitai tekstą ir žinai ar galėsi jį praplėsti, ar galėsi tą pačią istoriją papasakoti savo pačios vizualia kalba. Renkuosi vedama intuicijos, nes gera istorija man yra kaip koks milžiniškas skardis, nuo kurio atsispyręs įkrenti į kūrybą bent keliems gyvenimo metams.

Nuo ko prasideda Jūsų knygos? Ilgų apmąstymų, konkretaus plano ir pasitarimo kaip viskas atrodys pasiekus finišo tiesiąją, o gal elgiatės spontaniškai ir tiesiog tikitės geriausio?

E. D. Pirmiausiai gimsta idėja. Tada po truputį kaip siūlas vyniojasi pasakojimas. Kai jau dalis jo yra, sėdu užrašyti. Pradėjusi nežinau, koks bus vidurys, tuo labiau, kuo jis baigsis. Pasakojimas pats veda. Kol neparašau, apie knygą negalvoju. Tuo metu galvoju tik apie tai, kaip papasakoti istoriją.

A. K. Parašytą istoriją ilgai nešioju mintyse. Surandu kertinius istorijos motyvus, atsiranda pirmieji spalvų deriniai. Taip, taip! Knygą pradedu nuo spalvų ir jų derinių jausmo. Ir tik paskui pradedu galvoti apie personažas ir visą kitą. Man svarbiausia ne imti ir nupiešti kažką gražaus, bet atskleisti jausmus, įpinti įvairiausius jų pustonius ir sujungti tekstą su vaizdu, taip, kad skaitytojas net nesuprastų ar jis tai perskaitė ar pamatė. Tikiu, kad rašytojas savo istorijoje užrašo, kas yra svarbu jam, o dailininkas nupiešia tai, kas jam rūpi. Niekuomet negaliu ignoruoti to, kas parašyta tekste, bet galiu interpretuoti iki begalybės, jei rašytojas kažko nedetalizavo. Man tai yra be galo svarbu.

Dirbu be konkretaus struktūrizuoto plano. Leidžiu istorijai apaugti mažulyčiais pastebėjimais ir atradimais. Leidžiu jiems susidraugauti tarpusavyje ir visuomet sulaukiu to neįtikėtino momento, kuomet suprantu, kad knygos pradžia ir pabaiga apsijungia į uždarą ratą. Tuomet apima puikus ir nepakartojamas jausmas!

Ar kūrybiniame procese yra buvę atvejų, kai Aušra pasiūlo pakeisti dalį teksto? Arba Evelina turi pastebėjimų dėl iliustracijų? Kaip į tai reaguojate?

E. D. Gal žodį ir yra pasiūliusi pakeisti, ar sukeisti juos vietomis. Tai ir viskas. Jos iliustracijų laukiu kaip dovanos – kaip ji vynios pasakojimo per vaizdus siūlą.

A. K. Parašyta galutinė istorija yra mano „šventa karvė” (juokiuosi). Jaučiu begalinę pagarbą rašytojo darbui. Ir tikiu jo profesionalumu. To paties sulaukiu ir iš Evelinos. Kitaip ir neįsivaizduoju.

Kas paskatino sukurti knygą „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“? Nejautėte spaudimo iš aplinkos, kad knyga privalo būti ne mažiau sėkminga kaip „Laimė yra lapė“?

E. D. Atėjo laikas, atsirado ir knyga. Nenorėjome kurti kažko, nes reikia. Turėjome kitų projektų, o kai atėjo laikas, atsirado tekstas, kuris Aušrai sugrojo, tada atsirado ir knyga. Nebuvo jokio plano. Abi supratome, kad tai bus kitokia knyga nei „Laimė yra lapė“. Jos abi apie išsiskyrimą ir draugystę, bet kitaip.

A. K. Greičiausiai tiesiog atėjo laikas. Visgi mūsų bendras knygas skiria veik 6 metai. Nesinorėjo skubėti, o ir šioks toks spaudimas buvo tęsti lapės istoriją. Tikriausiai daugybė knygos „Laimė yra lapė” gerbėjų tikėjosi, kad naujoji mūsų bendra knyga bus kažkiek panaši į lapę. Bet labai džiaugiuosi, kad stilistiškai naujoje knygoje esu jau visiškai kitokia. Džiugu matyti, kiek paaugau ir kiek jaučiuosi laisvesnė interpretuodama tekstą.

Tačiau tai, kas abi mūsų bendras su Evelina knygas vienija – tematika. Jos apie kertinius gyvenimo dėsnius, apie meilę, draugystę, atsidavimą, laiko tėkmę ir begalinę viltį. Jei vertinsim iš tos pusės – niekur per daug nenutolom. Apie spaudimą dėl knygos sėkmės niekuomet nesusimąsčiau, man užtenka ir savo pačios vidinio kritiko, neleidžiančio sumeluoti savo darbe.

Vienas svarbesnių dalykų vaikų literatūros kūrėjui – nenutolti nuo savo skaitytojų. Kokių reakcijų sulaukėte iš mažųjų ir jų tėvelių?

E. D. Ši knyga, kaip ir ankstesnioji, yra dvigubo adresato: ir vaikams, ir ne vaikams. Tai sulaukiu atgarsių ir iš vienų, ir iš kitų. Gal buvo minčių, kad „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ kiek vyresniems vaikams nei „Laimė yra lapė“, bet pasivažinėjus po darželius taip nebemanau: nors istorija ir filosofinė, vaikai puikiai pagauna pasakojimą. Suaugę atkreipia dėmesį dar į kitus dalykus. Kaip ir pirmojoje, taip ir antrojoje yra intertekstualumo, to, kas paslėpta tarp eilučių.

A. K. Man šita knyga yra savotiškas skaitytojų ir knygos vartytojų emocinis kamertonas. Veiksmo knygoje lyg ir nėra daug. Keičiasi tik metų laikai. Bet kokias nepaprastai stiprias emocijas išgyvena knygos personažai! Man patiko vienas atsiliepimas, kad nors knyga ir daugiasluoksnė, bet labiausiai nuskaitoma meilės istorija. Kadangi knyga buvo kuriama karo Ukrainoje fone, meilę ir viltį perteikti buvo ir svarbiausias, ir sunkiausias mano darbas.

Taip pat man labai patinka, kai matau, kaip šypsosi vaikai ir suaugusieji, kuomet pasakoju apie knygos viršelio idėją. Juk katinas ir tulpė viršelyje abu yra vienodo dydžio, o aš juos nupiešiau lygius. Sakau, kad meilė ir draugystė mus padaro vienodai svarbius ir lygius, tuomet nėra didesnio ar svarbesnio. Man patinka apie tai kalbėti. Ypač suaugusiesiems.

Ar būna taip, kad kartais nuo kūrybos prireikia atokvėpio valandėlių? Kaip išlaukiate tą laiką? Ir kas padeda vėl susigrąžinti įkvėpimą?

E. D. Žinoma, kad prireikia. Ypač pasirodžius naujai knygai. Tada užsiimu kitais darbais, važinėju į susitikimus su vaikais, užsiimu kitais projektais. Anksčiau atrodė, kad viskas – daugiau nieko nebeparašysiu. Dabar jau žinau, kad ateis laikas, kai ims driektis naujos istorijos siūlas.

A. K. Kuomet tikrai noriu atsikvėpti – einu vaikščioti arba išsitraukiu bėgiojimo batus ir dar švintant suku ratus Vingio parke. O šiaip jaučiu didelį malonumą net kai knyga kiek įstrigusi, eskizuoti ir taip dokumentuoti, kur mane neša kasdienybė ir mintys. Įkvėpimu labai stipriai netikiu, bet tikiu, kad pati tamsiausia naktis yra prieš aušrą, ir todėl dažnai aušrą pasitinku dirbdama. Evelina tai puikiai žino. Ne veltui knygoje yra šitas sakinys. Skirtas būtent man.

Ačiū už pokalbį.