IBBY Lietuvos skyrius dalijasi knygų rekomendacijomis projekte „Vasara su knyga“
„Vasara su knyga“ – tai septintus metus apskričių ir savivaldybių viešųjų bibliotekų, mokyklų bibliotekų, Lietuvos aklųjų bibliotekos su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija organizuojama skaitymo skatinimo akcija, vykstanti nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d.
Akcija „Vasara su knyga“ kviečia dalyvauti vasaros skaitymo iššūkyje įvairaus amžiaus skaitytojus. Norint dalyvauti iššūkyje, reikia užsiregistruoti svetainėje www.vasarasuknyga.lt ir perskaičius knygas suvesti jų pavadinimus.
Vienas iš akcijos draugų – Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius – dalijasi knygų rekomendacijomis visoms penkioms skaitymo iššūkio užduotims.
Perskaityk knygą apie žmogaus ryšį su gyvūnu (-nais)
Kate DiCamillo „Jei ne Vinis Diksis“. 2000-aisiais anglų kalba pasirodžiusi knyga iškart pelnė nemažai prestižinių apdovanojimų: Niuberio medalį, Marko Tveno ir Džozetės Frank apdovanojimus, o JAV nacionalinė švietimo asociacija įtraukė šią knygą į mokytojų sudarytą TOP knygų vaikams šimtuką. Jei reikėtų pasakyti trumpai, apie ką ši knyga, pasakymas, kad ji – apie vienišus žmones – puikiai tiktų.
Tai knyga apie vienišus kaip salos žmones ir apie jų susitikimus, kurie keičia gyvenimus bei apie atpažinimo džiaugsmą, kai sutinki tikrą draugą. Apie saldų su liūdesio prieskoniu gyvenimą, kuriame turi išmokti vertinti tai, kas slypi po kartais labai šiurkščia išore, ir vertinti žmones pagal tai, ką jie veikia dabartyje, o ne pagal jų praeities poelgius. Tai knyga apie mokėjimą atleisti ir pamiršti, o taip pat apie mažą mergaitę Indiją Opalą Buloni ir jos keistą susitikimą su labai dideliu bei labai didelę ir gerą širdį turinčiu šunimi, kuris moka šypsotis. Šuniui duodamas Vinio Diksio vardas pagal parduotuvę, kurioje jis buvo rastas. Jis nuolat patenka į visokiausius nuotykius, o šių metų Opala susiranda naujų draugų. Visi jie yra šiek tiek vieniši, šiek tiek atstumti, ir šiek tiek kitokie nei juos supanti aplinka. Jie turi įveikti savo susikurtas kliūtis, peržengti barjerus ir išlįsti iš uždaro kiauto, kuriame kartais būna pasislėpę, taip pat suprasti, kad ne visi yra abejingi jam/jai ir jų gyvenimams. Kai vienas kitą atranda, jų širdys suminkštėja, kiautai atsiveria, veidus nušviečia šypsenos.
Na, o knygos pabaigoje dingsta šuo ir jo paieškos visus suvienija. Opala atranda naujų draugų, kurie, pasirodo, paprasčiausiai bijojo prisipažinti, kad nori draugauti. Tai štai ką gali labai didelio labai didelės ir geros širdies šuns, kuris moka šypsotis, draugystė.
Annie M. G. Schmidt „Minusė“. Mažame ramiame miestelyje ne taip paprasta aptikti sensacijų. Ypač jei esi toks drovus ir kuklus kaip ponas Tibė. Laimei, jaunajam laikraščio žurnalistui į pagalbą ateina nepaprastoji Minusė – žavi, be galo panaši į katę panelė, kuri nukrenta tiesiog iš… medžio viršūnės!
Ji ne tik moka murkti bei vikriai laipioti stogais, bet dar ir gali laisvai šnekėti kačių kalba. Greitai Minusė ir visas šimtas Kilendorno kačių pradeda naujienų tarnybos darbą, o ponas Tibė vos spėja spausdinti miestelį stulbinančius straipsnius. Ūsuotosios padėjėjos iššniukštinėja net slapčiausias žinias. Tačiau Kilendorne dedasi ne tik geri ir gražūs dalykai… Draugų laukia nauji išmėginimai: ar jiems pavyks kartu įveikti neteisybę ir atskleisti tiesą?
1988 m. Annie M. G. Schmidt įteiktas tarptautinis apdovanojimas už kūrybą vaikams ir jaunimui – Hanso Christiano Anderseno medalis. Tai – reikšmingiausias tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, dar vadinamas „mažuoju Nobeliu“.
Jakob Wegelius „Žudiko beždžionė“. Įstabi knyga ir aukščiausias vertimo pilotažas, pelnęs vertėjai Adomo Druktenio premiją, o knygai – Geriausios metų verstinės knygos vaikams ir paaugliams titulą. Skaitydamas pasineri į knygą, pamiršti, kad reikia miegoti, o 560 kūrinio puslapių ryte praryji, nes kūrinio dinamika puiki ir išlieka iki galo, knygoje pilna paslapčių, netikėtų siužeto vingių, visus išbandymus nugalinčios draugystės. Kūrinyje slypi keletas paradoksų: ji parašyta švedų kalba, bet daugiau nieko švediško joje nėra; ji parašyta žmonių kalba, bet ją parašė beždžionė, t. y. ji yra kūrinio pasakotoja, jos akimis matomas pasaulis, žmonės, jų santykiai. Šios pasakotojos pasirinkimas lemia ir kūrinio stilių.
Tai pasakojimas apie ypatingą beždžionę – spausdinančią mašinėle, žaidžiančią šachmatais, dirbančią mašiniste, taisančią armonikas Salę Džouns ir jos draugą bei kompanjoną Henrį Koskelą, įsivėlusį į nelaimingą atsitikimą ir neteisingai apkaltintą žmogžudyste. Ieškodama tai neigiančio įrodymo, Salė leidžiasi į kelionę per jūras ir vandenynus, nukeliauja į Indiją, patenka į maharadžos rūmus, o kartu keliaujantis skaitytojas, atrodo, gali ne tik pasigrožėti Lisabonos uosto žiburiais, bet net užuosti kvapus, pajusti vėjo dvelkimą. Puikiai parašyta ir išversta knyga, ne veltui pelniusi daug apdovanojimų Švedijoje, įvertinta ne tik kritikų, bet ir skaitytojų.
Perskaityk Baltijos šalių autoriaus knygą
Maira Dobele „Neteisingo gyvenimo mokykla“. „Neteisingo gyvenimo mokykla“ – devynios istorijos apie paauglės Mėtos gyvenimą. Tai ne išgalvotų problemų ir rožinių princesių knyga, o pasakojimas apie Latvijos kaimo tikrovę.
Mėtos gyvenime svarbią vietą užima santykiai su motina, pasikeitę po tėvo netekties, draugai. Mergaitė siekia pritapti prie bendraamžių, patiria pirmąsias jausmų audras, paauglišką neigimą.
Mėtos gyvenimo „fasadas“ – geri pažymiai ir gana normalios mergaitės statusas mokykloje – slepia sudėtingą vidinį pasaulį, kovą su savo egoizmu, baimėmis ir prietarais, o jos jausmai ir atradimai susipina (dar dažniau – susiduria) su aplinkos primetamais stereotipais.
Už šią knygą autorė apdovanota Latvijos rašytojų sąjungos Metų literatūros premija. Knygos iliustratorė pelnė Tarptautinės Talino knygų iliustracijų trienalės Garbės diplomą.
Gendrutis Morkūnas „Vasara su Katšuniu“. Tai knyga apie vaiką – berniuką Bernardą, gyvenantį „dideliame mieste, Pamiršau Kokioje gatvėje, Nebežinau Kokiame name“, „dviejų kambarių bute antrame aukšte“. Apie gerą berniuką, nes pasak pasakotojo klasifikacijos: „žmonės susideda iš moterų, vyrų ir vaikų. O vaikai – iš berniukų ir mergaičių. Mergaitės ir berniukai būna geri ir nelabai“ (p. 15). Ir nelaimingą, nes kita klasifikacijos pakopa skirsto berniukus „į laimingus ir nelabai“. Nors pasakotojas prašo neklausti, kodėl berniukas nelaimingas, nes visi nelaimingi berniukai geri, bet ne visi geri nelaimingi, o, užuot klausinėjus, reikia tiesiog gyventi, galima paslaptį išduoti – Bernardas nelaimingas, nes nesijaučia mylimas. Jo tėvai demokratiški, visada išklauso sūnų, tėtis tada linksi galva, o mama iš susižavėjimo ūkčioja, bet Bernardas jaučia, kad nei vienas, nei kitas jo nesiklauso. Be to, Bernardą kamuoja daugybė egzistencinių klausimų: „Bernardas nė sykio nebuvo sutikęs simpatiško šuns. Jam atrodydavo, kad pukšintis namas vieną dieną sugrius. Išėjęs į gatvę, norėdavo grįžti namo, o būdamas namie norėdavo kažko, bet nežinodavo ko. (…) Vakarais Bernardas žiūrėdavo pro langą ir svarstydavo, kas būtų, jeigu jų gatvė sugalvotų susiaurėti. Jis kasdien matydavo griaunamus namus, kertamus medžius ir platinamas gatves, bet niekada nebuvo matęs, kad kas nors gatvėse statytų namus ar sodintų medžių ir taip jas siaurintų“ (p. 23).
Štai tada ir atsiranda Katšunis. Katšunis yra metafizinis gyvūnas, išdygstantis tada, kai tau labiausiai to reikia, išnykstantis kada panorėjęs ir įkūnijantis visa, ko labiausiai trūksta Bernardui – šilumą, meilę, drąsą. Jis viską žino, turi neginčijamą nuomonę ir nepalenkiamą valią atsispirti blogiui. Žinoma, jis turi nepaprastą išvaizdą: „Katšunis panašus ir į šunį, ir į katę. Jo akys keičia spalvą, o kailiuku gali bėgioti įvairiaspalvės bangos“ (p. 110). O svarbiausia – yra matomas ne visiems. Tik tiems, kuriems jo reikia. Įsivaizduojami draugai – nieko naujo tiek vaikų pasaulyje, tiek vaikų literatūroje. Bet šis draugas reikalingas tam, kad Bernardas užaugtų, išaugtų savo baimes, pažvelgtų į pasaulį kitaip ir… pagaliau pasijustų laimingas. Nes laimingam, pasak autoriaus, galima jaustis čia ir dabar, šioje planetoje, šiame mieste, šioje gatvėje ir name. Nereikia veržtis skristi į žvaigždes, nereikia jokių stebuklų, nes jie vyksta čia ir dabar, kiekvieną dieną, tiesiog po nosimi, tik reikia plačiai atmerkti akis, įsiklausyti, ką tau sako seni daiktai, praeivių žvilgsniai, griūnantys namai ir susimąstyti, kad gal jie, kaip ir tu pats, nori tiesiog… būti mylimi ir laimingi.
Edgar Valter „Puokiai“. Tai legendinio estų dailininko ir rašytojo kūrinys – knyga, kuri turėtų būti viena svarbesnių vaikystės knygų, o vaikai nemažai netektų, jei jų vaikystė praeitų taip ir nesusipažinus su mielais padarėliais puokiais. Kuo gi vertinga draugystė su puokiais, kurie Estijoje tokio populiarūs, kad, pasak knygos galinio viršelio, vargu ar rasi bent vieną estų vaiką, kuris nežinotų, kas tie puokiai yra.
Visų pirma, puokiai yra į šiaudų kupeteles panašūs padarėliai, kurie simbolizuoja darnų santykį su gamta. Jie atkeliauja ir apsigyvena žmogaus vardu Piekis sodyboje dėl to, kad jų gyvenamąją vietą ištinka sausra, o vanduo yra būtinas jų gyvybei palaikyti: visą savo energiją ir jėgas jie gauna iš to, kad laiko drėgnoje žemėje įmerkę pirštus. Taigi, gamta atkeliauja tiesiai pas žmogų, o istorijos pabaigoje matome, kad ir žmogus visiškai susilieja su ja ir gyvena labai darniame santykyje.
Antra, puokių gyvenimas yra labai paprastas, džiaugsmai kasdieniai, nuotykiai – sąlyginai labai ramūs, o patys puokiai, visa tai išgyvendami, – labai laimingi. Tai knyga, kurioje neatsitinka penkių kūlversčių per du puslapius, kurioje nėra kvailų juokelių vaikams papirkti, nėra jokių išgalvotų fantastinių pasaulių, tik harmonija, žiupsnelis kasdienybės magijos ir šypsena, kuri nepradingsta skaitant šią knygą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Perskaityk biografinę knygą
Rasa Grybaitė, Lina Itagaki „Grybo auksas“. Kas buvo Vincas Grybas? Kodėl naujas komiksas būtent apie šį lietuvių skulptorių? Ką svarbaus skaitytojai galėtų sužinoti apie V. Grybo gyvenimą ir ko iš jo išmokti? Gal kas svajoja tapti skulptoriumi ir smalsu, kaip realiai juo tapti? Kas sieja Vincą Grybą ir Jurbarką?
Ši knyga padės atsakyti į šiuos ar kitus kylančius klausimus, prieš atsiverčiant komiksą. „Grybo auksas“ yra nuostabus talentingo, vieno žymiausių XX a. I pusės lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo (1890-1941) atradimas. Teksto autorė – Vinco Grybo anūkė Rasa Grybaitė – iš prisiminimų, iš laiškų, iš namuose ar Lietuvos miestuose matytų skulptūrų apie senelį parašė intriguojantį pasakojimą. Iliustratorė ir knygos dizainerė Lina Itagaki sukūrė įsimintiną istoriją, kurią sudėliojo iš piešinių, archyvinių dokumentų, laiškų, nuotraukų. Skaitai komiksą ir stebiesi, kaip nelengva buvo siekti savo tikslų tuometiniu laikotarpiu, kai stigo dirbtuvių, priemonių, kai pačiam kūrėjui viską teko atrasti pačiam. Svarbiausia – įsiklausyti širdies ir bet kuriomis aplinkybėmis kurti ir siekti tikslų. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių V. Grybas studijavo užsienio šalyse, daug keliavo, vėliau sugrįžo į Lietuvą. Tačiau netikėta mirtis sustabdo V. Grybo užmojus…
Ne vienas galvojęs, kad kūrėjas už originalius kūrinius susikrovęs aukso kalnus… Perskaitę šią biografinę pažintinę knygą vaikams (ir visai šeimai), sužinosite, kur slepiasi V. Grybo auksas ir kas tai per auksas?
Neabejojame, kad perskaitę šį komiksą, ne vienas ieškosite daugiau informacijos apie Vincą Grybą ir keliausite po Lietuvą, norėdami apžiūrėti jo įsimintinas skulptūras.
Lorena Hickok „Helenos Keler istorija“. Helena Keler – maža mergaitė, kuri nematė, negirdėjo ir nekalbėjo nuo pat vaikystės. Septynerius metus ji lyg pasimetęs nevaldomas žvėriukas gyveno tyliame tamsiame pasaulyje, į kurį niekas negalėjo įeiti. Tačiau vieną dieną jos gyvenime atsiranda Mokytoja, kuri pasiryžusi atverti mergaitei duris į pasaulį…
Tai tikra istorija apie tai, kaip atrodę neįmanomi dalykai gali tapti įmanomais, o atkaklumas ir ryžtas padeda pranokti bet kokius lūkesčius.
Renata Piątkowska „Kuri iš jūsų Malala?“ Knyga apie jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę. Imkime savo knygas ir rašiklius. Tai patys galingiausi ginklai. Vienas vaikas, vienas mokytojas, viena knyga ir vienas rašiklis gali pakeisti pasaulį.
Iš Malalos Jusafzai kalbos JTO atstovų susitikime 2013. Malala niekuo nesiskyrė nuo draugių – linksmų, klegančių mokinukių, traukiančių Džastino Byberio dainas. Bet ji vienintelė iš jų skara nesidangstė veido. Argi dėl šios priežasties tiesiai į veidą jai šovė nepažįstamas vyras? Netrukus paaiškėja, kad Malala nėra paprasta paauglė. Savo internetinio dienoraščio puslapiuose ji kovojo už Pakistano mergaičių švietimą ir tuo ne juokais įsiutino talibus.
Tai ne vienu apdovanojimu įvertintos Renata Piątkowska jaudinantis pasakojimas apie kiekviename mūsų slypinčią jėgą. Visada verta kovoti ir padėti silpnesniems. Malala įrodė, kad viena drąsi paauglė gali įkvėpti tūkstančius.
„Per susitikimus su vaikais įvairiausiomis progomis klausiu, kurios iš jų teisių yra jiems svarbiausios. Dažnai vaikai nurodo teisę išsakyti savo nuomonę. Kaip tik šitai yra svarbu ir Malalai Jusafzai, mergaitei iš Pakistano. Ji ne tik drąsiai išsako savo nuomonę, bet ir ryžtingai kalba apie kitą esminę teisę – teisę mokytis. Daugelyje šalių lankyti mokyklą yra traktuojama kaip nemaloni būtinybė. Malala ir jos draugės troško mokytis, nes tai buvo vienintelė galimybė susikurti geresnę ateitį.“ (Knygos autorė)
Perskaityk knygą, kurios pavadinime yra vienas žodis
Roald Dahl „Matilda“. 1988 metais, kai tik buvo pirmą kartą išleista Didžiojoje Britanijoje, Matilda pelnė Knygos vaikams premiją, o po metų buvo pripažinta pačia populiariausia vaikų knyga, apklausus 15 000 skaitytojų nuo 7 iki 11-os metų. Tiesiogine prasme, tai pasakojimas apie nepaprastų gebėjimų turinčią mergaitę, augančią pačioje paprasčiausioje šeimoje, o perkeltine prasme – tai knyga apie skaitymą ir jo suteiktą galią daryti stebuklus.
Šioje knygoje viskas yra išdidinta, hiperbolizuota: blogiukai yra tik blogi, teigiami veikėjai – tobulai geri, labai ryški mažo ir didelio, gero ir blogo, juodo ir balto priešstata ir jokio viduriuko, jokių spalvų ir atspalvių. Dėl ko taip yra? Šis išdidinimas turi savo tikslą: jis atskleidžia vaiko jauseną, pasaulį, kuris matomas mažo vaiko akimis – taip, tarsi tu iš po stalo žiūrėtum į suaugusiųjų pasaulį, kuriame visi yra dideli ir baisūs. Pats autorius yra pasakęs, kad, norėdamas pamatyti gyvenimą vaiko akimis, turi atsistoti ropomis ir žiūrėti į suaugusiuosius, kurie stūkso virš tavęs ir nurodinėja, ką tau daryti. Taip pat manoma, kad atgarsio šioje knygoje susilaukė paties Roaldo Dahlo vaikystės patirtis: anot vienų šaltinių, ta patirtis buvusi prieglaudoje, anot kitų – mokykloje, kurioje mažųjų engimas buvęs norma. Tai paaiškina, kodėl knygos pagrindinė herojė – mažametė Matilda – net savoje šeimoje jaučiasi lyg mūšio lauke, kuriame turi išsikovoti elementarią teisę skaityti ir nebūti bukinama mamos pamėgtų televizijos serialų.
Tokioje situacijoje nepaprastai svarbus vaidmuo tenka suaugusiajam – mokytojui, bibliotekininkui, kuris yra vaiko pusėje ir kuriuo galima pasitikėti, kuris priims už rankos ir išves į nuostabų pasaulį, atsiveriantį tada, kai paimi į rankas gerą knygą.
Marius Marcinkevičius „Akmenėlis“. Tai vienintelė knyga vaikams apie itin skaudų Lietuvos istorijos laikotarpį – žydų apgyvendinimą gete ir jų naikinimą – paveikslėlių knygos pavidalu, itin patraukli mažiesiems skaitytojams ir šeimos skaitymui. Tai pasakojimas, vykstantis Vilniaus gete, apie dviejų vaikų – mergaitės Rivkos ir berniuko Eitano – draugystę. Šis pasakojimas verčia užduoti labai daug klausimų – nepaprastų, o žmogiškąją egzistenciją gvildenančių, pavyzdžiui, kada esi iš tikrųjų laisvas? Ką reiškia draugystė, pasiaukojimas, narsa? Pagrindinis, visą pasakojimą persmelkiantis klausimas turėtų būti KODĖL? Kodėl vieni žmonės gyvena atitverti nuo kitų žmonių? Kas ir kodėl pastatė tą sieną, juos atitveriančią? Kas ir kodėl išveda juos pro vartus ir kodėl jie negrįžta? Kodėl ateina žmonės negyvomis akimis ir renka jų daiktus? Kas toms akims nutiko? Kodėl tie žmonės negyvi? Na ir pats svarbiausias klausimas – kas gi daro žmones gyvus net ir po mirties? Tai tekstas-ledkalnis, kai po paprastučio pasakojimo kauke slypi didelė dalis žmonijos istorijos ir apskritai jos egzistencijos klausimų. Tai labai jautri ir labai graži knyga apie tai, kodėl mes esame gyvi ir kas mus tokius daro.
Louis Sachar „Duobės“. Knygoje pasakojama paauglio Stenlio Jelnatso istorija nuo tos dienos, kai už nusikaltimą, kurio nepadarė, jis patenka į pataisos darbų stovyklą prie Žaliojo ežero. Čia daugybė berniukų kasdien turi iškasti po duobę dykumoj išdžiūvusio ežero dugne – mat taip, anot prižiūrėtojų, „ugdoma asmenybė“. Bet greit Stenlis suvokia, kad asmenybės ugdymas nėra tikroji jų sunkaus ir beprasmiško darbo priežastis, – stovyklos viršininkė kažko ieško… Stenlis nusprendžia išsiaiškinti tiesą, patiria daugybę išbandymų ir per savo nelaimės draugą Nulį sugrąžina seną senelių moralinę skolą.
Perskaityk šeimos nario vaikystėje mėgtą knygą
Tormod Haugen „Georgas ir Glorija: pasakojimas apie meilę“. Hanso Christiano Anderseno medalis – garsiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų bei paauglių literatūros kūrėjams.
Norvegų rašytojas Turmodas Haugenas jį gavo 1990 metais. Triptikas apie Georgą ir Gloriją (parašytas 1996 – 1997) – gražus, poetiškas, gal šiek tiek ironiškas pasakojimas apie meilę – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su šiuo autoriumi. Tai knyga visiems įsimylėjusiems, mylėjusiems, svajojantiems pamilti.
Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“. Galadrielė Hopkins nė nemano kam nors įtikti, nes yra per daug protinga ir nesuvaldoma. Tačiau aplinkiniam pasauliui ji – pabaisa Gilė Hopkins. Nors labiausiai ji svajoja augti su savo mama Kortne, dėl įvairių priežasčių vienuolikmetei vis tenka kraustytis iš vienų globėjų pas kitus. Meimei Troter – naujajai globėjai – Gilė yra paruošusi daugybę ne itin malonių staigmenėlių, kad ir ši norėtų kuo greičiau atsikratyti smarkuole Gile. Ši moteris kitokia, tad Gilei tenka susidurti su tokiu iššūkiu, kokio ji nė nesitikėjo… Gilės laukia daugybė naujų pažinčių, nuotykių bei netikėtumų!
Katerina Paterson už kūrybą vaikams apdovanota tarptautine H. K. Anderseno premija.
Vytautė Žilinskaitė „Kelionė į Tandadriką“. Užburianti istorija apie niekam nereikalingus, išmestus žaislus gaunančius nepaprastą šansą keliauti į paslaptingą žaidimų tėvynę, žaislų planetą Tandadriką. Ten visi apgadinti žaislai gali būti išgydyti ir sutaisyti, vėl būti mylimi ir reikalingi. Kiekviena planeta, kurioje apsilanko kompanija dovanoja naujų patirčių, nuotykių ir pavojų, ir taip pat padeda kiekvieną herojų pažinti artimiau, suprasti jo būdą, vertybes ir norus. Atidus rašytojos žvilgsnis nepraslysta nė pro menkiausią personažų ydą, išryškina kiekvieno charakterį, subtiliai parodo jų raidą kelionės metu. Visa istorija supinta ir kaip puikus įtraukiantis detektyvas, kurį norisi atskleisti drauge su knygos veikėjais. Kelionėje paaiškėja, jog iš pažiūros paprastas ir niekuo neypatingas keliautojų šešetukas su savimi vežasi visą kalną paslapčių, kurios pamažėle ima aiškėti.
Knygoje kalbama apie daugybę svarbių dalykų: valdžios troškimą, pasiaukojimą vardan kito, draugystę, išdavystę, pasipūtimą. Vytautė Žilinskaitė kūrinį brandino ir rašė net 17 metų.
