Informacinės kampanijos „Drąsa skaityti“ kūrėjai kviečia atrasti faktus apie draustas ir draudžiamas knygas interaktyviai
Kas vienija garsųjį Rayʻaus Bradburyʻio „451° Farenheito“, literatūros klasika vadinamą Harperio Lee kūrinį „Nežudyk strazdo giesmininko“, Lietuvoje audringai sutiktą Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ ir Harietos Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“?
Visi šie kūriniai ne tik pateko į literatūros istoriją, iki šiol aptarinėjami skaitytojų ir nagrinėjami kritikų, bet ir buvo ar yra draudžiami.
Be to, su minėtomis ir kitomis draustomis knygomis artimiau susipažinti kviečia tarptautinių vaikų ir paauglių literatūrai skirtų renginių „Kūrėjų sala“ ir „Vaikų knygų sala“ organizatoriai.
Programos „Vaikų žemė“ vadovo Justino Vancevičiaus, vaikų literatūros ekspertės Eglės Baliutavičiūtės ir menininko Antano Dubros sumanyta informacinė kampanija „Drąsa skaityti“ bus pristatoma trijose Vilniaus vietose. Lapkričio 12–30 d. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius), Basanavičiaus gatvės „Raštinėje“ ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento skaitykloje (Gedimino pr. 51, Vilnius) skaitytojai ras specialius kortelių be cenzūros automatus. Tereikės paspausti mygtuką ir aparatas išduos dailininko Antano Dubros iliustruotas korteles, kuriose bus pateikti faktai apie draustas knygas.
Pasak kampanijos idėjos autoriaus J. Vancevičiaus, pagrindinė šių metų „Kūrėjų salos“ ir „Vaikų knygų salos“ renginius vienijanti tema – cenzūra: „Todėl norime supažindinti įvairaus amžiaus žmones su faktais apie skirtingais laikais draustas knygas – nuo XIX amžiaus iki šių dienų Lietuvos.“ Menininko A. Dubros kurtuose iliustruotų kortelių be cenzūros automatuose skaitytojai bus kviečiami daugiau sužinoti apie draustus vaikų, paauglių ir suaugusiųjų literatūros kūrinius, populiarius ir šiandien.
Pavyzdžiui, kultinis siaubo romanų meistras Stephenas Kingas neseniai atskleidė, kad keliose JAV Floridos apygardų mokyklų bibliotekose buvo uždraustos daugiau nei 50 jo knygų. Į draudžiamų knygų sąrašus pateko tokios knygos, kaip „Kerė“, „Tominokeriai“, „Tas“ ir kitos. Apie situaciją autorius rašė: „Kai knygos uždraudžiamos mokyklų bibliotekose, bėkite į savo viešąją biblioteką ar artimiausią knygyną ir perskaitykite tai, ko jūsų vyresnieji nenori, kad jūs žinotumėte.“
Ne paslaptis, siaubo literatūros virtuozo knygose ne tik daug šiurpinamo siaubo, perversijų, antgamtinių reiškinių, bet svarbus ir kūniškumas, lytiškumas. Todėl teigiama, kad tai netinkama jaunimui. Tačiau draudžiamų knygų sąrašuose yra atsidūrę iš pirmo žvilgsnio ir visai „nekalti“ leidiniai. Štai 1923 m. pasirodžiusi Felixo Salteno knyga „Bembis“ buvo uždrausta nacių valdomoje Vokietijoje, kuri tuo metu buvo vadinama Trečiuoju Reichu. Buvo teigiama, kad knyga yra politinė alegorija, pasakojanti apie tai, kaip su žydais buvo elgiamasi Europoje. Knygoje pasakojama apie stirniuką Bembį, kurio motiną sumedžioja ir jam tenka išmokti gyventi savarankiškai. Žinoma, kad naciai nekentė žydų ir siekė sunaikinti viską, kas su jais susiję: todėl tokias knygas naciai ne tik draudė, bet ir viešai degindavo.
Rašytoja, vaikų literatūros tyrėja ir kritikė E. Baliutavičiūtė teigia, kad knygos buvo draudžiamos visais laikais ir dėl įvairiausių priežasčių, kurios šiandien mums gali atrodyti keistos, net juokingos: „Gali ir nemenkai papiktinti, ypač jei taip pasielgiama su puikia ir mūsų mylima knyga. Knygų draudimo formų galybė – vienos jų akivaizdžios ir net brutalios, pavyzdžiui, viešas knygų deginimas ar kitoks sunaikinimas, arba viešas paskelbimas, kad viena ar kita knyga uždraudžiama. Tačiau daug ir tylių, ne taip pastebimų cenzūros formų, štai, pavyzdžiui, užtenka kad kas nors, turintis galią, imtų ir iš bibliotekų lentynų išimtų neįtikusias knygas. Skaitytojas, žinantis, ko ieško, jų greitai pasigestų, tačiau tas, kuris nežino, bet nori atrasti – gali manyti, kad tam tikromis temomis niekas nerašo, neverčia ir nespausdina.“
Informacinės kampanijos kūrėjus stebina ir knygų draudimo paradoksas – nors dažnai manoma, kad literatūra įprastai draudžiama totalitarinėse, diktatoriškose ar teokratinėse šalyse, kur knygas ir kitas informacijos sklaidos medijas griežtai prižiūri valstybinės institucijos, į cenzūrą įsivelia ir save demokratiškomis vadinančios šalys. „Pavyzdžiui, JAV – knygų draudimai tapę kone kasdienybe, vienų ar kitų valstijų viešosios ir ypač mokyklų bibliotekos nuolat aktyvistų ir net politinių grupių spaudžiamos išimti, paslėpti, nepirkti knygų, kurios esą netinkamos mokiniams“, – sako E. Baliutavičiūtė.
Taigi, kodėl knygos draudžiamos? Nes neatitinka valstybės politinės vizijos, jose yra netinkamais laikomų žodžių, sekso scenų, kalbančių gyvūnų, nes tikima, kad jos skatina savižudybes, yra žalingos žmonių moralei, per sudėtingos vaikams, per atvirai pasakoja apie biologinius procesus, vaizduoja narkotikų vartojimą ir t. t. Kampanijos steigėjai kviečia kartu pasvarstyti, ar bent vienas iš gausybės argumentų įtikina: „Ar kada svarstei, kad tavo mėgstama knyga galėtų būti uždrausta? Kaip dėl to jaustumeis? Ir kaip pati / pats manai, ar reikėtų uždrausti kokią nors knygą? Kodėl? O gal manai, kad nė vienos knygos, kad ir kas joje būtų parašyta, uždrausti negalima?“
Literatūros festivalis visai šeimai „Vaikų knygų sala“ lapkričio 16–17 dienomis vyks Menų spaustuvėje. Lapkričio 13–15 dienomis Vilniuje, UNESCO literatūros mieste, taip pat vyks vaikų literatūros industrijos dienos „Kūrėjų sala“. Informacinė kampanija „Drąsa skaityti“ veiks nuo lapkričio 12 iki 30 d.
Įvadinį tekstą ir informaciją apie uždraustas knygas parengė vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė. Kortelių be cenzūros automatus ir kortelių iliustracijas kūrė menininkas Antanas Dubra. Projekto grafinio dizaino autorė Miglė Vasiliauskaitė. Partneriai – Menų spaustuvė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, „Raštinė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio partneris „LRT vaikai“.
