Iš pasaulinio IBBY kongreso grįžus: kokias istorijas parsivežė dalyvės?

Šių metų rugsėjo 5–8 dienomis Malaizijoje, Putrajaya mieste, vyko 38-asis pasaulinis IBBY kongresas, kurio tema buvo „Istorijų galia“.

IBBY kongresai vyksta kas dvejus metus vienoje iš šalių, priklausančių šiai organizacijai. Tai puiki proga išgirsti, kas vyksta kitų pasaulio šalių vaikų literatūros ir vaikų skaitybos srityje, kuo domisi tyrėjai, leidėjai, mokytojai, bibliotekininkai, vaikų literatūros kūrėjai. Jų čia susirenka iš daugiau nei 70-ies valstybių.

Lietuvai kongrese atstovavo IBBY Lietuvos skyriaus  narės: skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė, kuri skaitė pranešimą „Tarptautinė lietuvių tremties istorijų sėkmė: „Tarp pilkų debesų“ ir „Sibiro haiku“ atvejis“, valdybos sekretorė Rūta Lazauskaitė bei skyriaus narės Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės  viešosios bibliotekos Vaikų literatūros abonemento vyresnioji bibliotekininkė Agnesa Kenešytė-Gricė. IBBY Lietuvos skyriaus delegacijos išvyką finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Su dalyvėmis apie kongreso ir kelionės įspūdžius pasikalbėjo Vaiva Rutkauskaitė.

Kuo ypatingas buvo šis IBBY kongresas?

Inga Mitunevičiūtė: IBBY pasauliniai kongresai turi nerašytą (o gal kur slapčia ir užrašyta, bet mes nežinome) taisyklę – kiekvieną kartą vyksta ne tik kitoje šalyje, bet ir kitame žemyne. Šiais metais 38-asis pasaulinis IBBY kongresas pirmą kartą per savo egzistavimo istoriją vyko pietryčių Azijoje, Malaizijoje. Tai buvo didelis įvykis Malaizijai ir tai galėjo justi visi kongreso dalyviai, nes svetingumo ir dėmesio tikrai sulaukėme daug, o kai mūsų autobusus, vykstančius į ekskursiją po sostinę Putrajaya lydėjo viešoji policija su sirenomis, kai dėl to buvo stabdomas ar skiriamas eismas, tikrai buvo galima pasijusti žvaigždėmis. O dar dauguma vaikų mojavo gatvėse, o kai kurios mamos prašė su jų vaikais nusifotografuoti (šypsosi). Na, o Malaizijai ir visam regionui buvo puiki proga pristatyti savo kultūrą ir literatūrą, kuri išties unikali. Be to, susipažinome ne tik su regiono kultūriniais turtais, bet šiek tiek ir su problemomis, iššūkiais.

Goda Baranauskaitė-Dangovienė: Tai buvo galimybė išvysti daug skirtingų sričių žmonių iš viso pasaulio vienoje vietoje – rašytojų, iliustruotojų, tyrėjų, leidėjų, praktikų, vaikų literatūros mylėtojų ir puoselėtojų. Pavyzdžiui, man įstrigo mokslininko (jei neklystu, fizikos srities!) iš Irano pranešimas, kuriame jis labai entuziastingai pasakojo apie tai, kaip specialistai, dirbantys su vaikų skaityba, gali pasitelkę knygas vaikams kelti metafizinius klausimus, svarstyti apie mokslo svarbą mūsų gyvenime, perteikti tai kaip įdomų dalyką, sužadinti vaikų norą gilintis į mokslinius pasaulio aspektus. Svarbu parodyti, kad stengtis suprasti ir bent kiek paaiškinti pasaulį remiantis moksliniais faktais gali būti labai įdomu. Iki šiol esu buvusi tik tarptautiniame kongrese, kuriame dalyvavo tik tyrėjai. Tad labai įdomu „čiupinėti“ vaikų literatūros pasaulį iš visų pusių, pamatyti jį iš įvairių sričių profesionalų perspektyvos.

O kokia buvo pagrindinė žinutė, kurią išsinešėte iš šio kongreso?

Agnesa Kenešytė-Gricė: Aš asmeniškai supratau, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie skaitymo propagavimo. Net jei atrodo, kad darome pakankamai, galime padaryti dar daugiau! Vaikai ne tik turi skaityti. Jiems REIKIA kokybiškos literatūros. Knygos turi neįtikėtiną galią. Jos moko, gydo, padeda atrasti save, pažinti pasaulį, neleidžia jaustis vienišam ar nesuprastam.

Rūta Lazauskaitė: Iš tiesų tai žinučių išsinešti galima daug (juk ir kongreso tema yra apie istorijų galią), bet pagrindine turbūt įvardyčiau, kad natūraliai vėl pagauna supratimas, jog visame pasaulyje yrai vaikų, kuriems literatūra yra veiksmingas pagalbos įrankis (savęs ir pasaulio pažinimui, vidiniam augimui, sunkumų įveikimui), ir yra suaugusiųjų, kurie ieško ir randa kaip tuos įrankius tinkamai ir efektyviai panaudoti. Labai įdomu yra girdėti istorijas žmonių, kuriems pagalba vaikams literatūros pagalba atėjo natūraliai (per šeimą, bendruomenę) ir kokiais būdais jie visą gyvenimą tą savyje puoselėja, augina, su kokiais projektais dirba. Dar pridursiu, kad dar kartą supranti, jog visi susiduriame su panašiomis problemomis, ar Lietuvoje, ar Ekvadore ­– visur suaugusieji gręžiasi į literatūrą, įgalindami istorijas padėti vaikams, tik pasakoja jas savaip ­­– kaip priimtina jų šalyje ar kultūroje.

Kokios buvo įsimintiniausios akimirkos?

Agnesa Kenešytė-Gricė: Mane nepaprastai palietė Jane Kurtz (JAV), Zohren Ghaeni (Iranas), Shereen Kreidieh (Libanas) bei Alejandra Zambrano (Ekvadoras) istorijos. Nors ir skirtingos, jos visos apie tai, kaip tikslui atsidavęs žmogus nenuleidžia rankų, skinasi kelią per visas kliūtis ir bando pasiekti vaikų širdis. Mane sužavėjo šių moterų stiprybė. Ir viskas tam, kad jaunoji karta užaugtų išsilavinusiais žmonėmis.

Inga Mitunevičiūtė: Sesijoje, kurioje skaičiau pranešimą, kita pranešėja buvo amerikietė, gyvenanti toje pat gatvėje su Rūta Šepetys (jos knyga „Tarp pilkų debesų“ buvo vienas mano pranešimo objektų) ir su ja draugaujanti. „Koks vis tik mažas šis pasaulis“, pagalvojau. Dar buvo įsimintinų pranešimų, labiausiai sužavėjo dvi korėjietės: ALMA 2020 m. laureatė Baek Heena ir šių metų Hanso Christiano Anderseno – dailininkė Suzy Lee. Be to, kad ir taip esu didelė jų gerbėja, buvo nuostabu pamatyti jas gyvai. Jos tikrai pasistengė ir papasakojo apie savo kūrybą labai meniškai, likau labai įkvėpta to, kaip reikia keliauti savo keliu, nekreipiant į nieką dėmesio, nesižvalgant į šalis, neskubant, nesivaikant populiarumo.

Rūta Lazauskaitė: Pačiu įsimintiniausiu netikėtumu įvardyčiau vertėjos Alvydos Gaivenienės atvykimą atsiimti IBBY garbės sąrašo diplomo (apie tai mes nežinojome). Sėdėjome salėje ir klausėmės pranešimo apie apie šiemet į IBBY Garbės sąrašą įtrauktas knygas, po kurių buvo diplomų dalijimas tiems, kurie atvyko į kongresą. Ir visiškai netikėtai išgirdome Lietuvos vardą (dar spėjome pasimuistyti kėdėse, kuriai čia dabar reiktų eiti paimti), kai pamatėme į sceną lipant Alvydą. Buvo labai maloni staigmena (ji į kongresą užsuko tik tą dieną), susipažinome ir kartu papietavome. Buvo išties puiki popietė. Dar pridėčiau, kad įsiminė ir pati IBBY bendruomenė – jau pirmąją dieną teko susipažinti su IBBY nariais iš kitų šalių, bendrauti per pertraukas, drauge pietauti, pasikalbėti ne tik kongreso, bet ir kitomis aktualiomis temomis. Labai įsiminė ir patys kongreso šeimininkai – draugiški, bendraujantys, svetingi, nuolat besirūpinantys kongreso dalyviais.

Ačiū už atsakymus!