Įvyko XXXI Prano Mašioto skaitymų seminaras
Gruodžio 14-ąją surengtas nuotolinis mokslinis-praktinis seminaras „Prano Mašioto skaitymai. Ar knygos gydo?“. Į jį rinkosi vaikų ir jaunimo literatūros specialistai ir besidomintieji vaikų literatūra. Seminare kalbėta apie biblioterapiją, pasakas ir jų terapiją, ankstyvąjį skaitymą, problemų literatūrą ir lietuviškąjį „Bookstagramą“.
Seminarą atidarydamas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. Renaldas Gudauskas džiaugėsi gražia ilgamete tradicija gruodį Nacionalinėje bibliotekoje erdvėse rengti Prano Mašioto skaitymų seminarą, skirtą vaikų literatūros problemoms aptarti. Direktoriaus nuomone, šiemetė seminaro tema „Ar knygos gydo?“ yra labai aktuali – išgyvename sudėtingą pandemijos situaciją, o biblioterapinis pokalbis su knyga skaitytojui gali padėti, suteikti saugumo jausmą.
Renginį vedė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė. Pradėdama renginį ji sakė, kad pirmą kartą Prano Mašioto seminaras vyksta virtualiai. „Gyvename, kai šviesa galynėjasi su tamsa. Laukiame Kalėdų stebuklo. Reikia šviesos – ir iš knygų sklindančios šviesos“.
Pirmoje dalyje klausytojams buvo perskaityti keturi pranešimai. Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė dr. Daiva Janavičienė pristatė savo naują knygą „Biblioterapija: teorija ir praktika“. Remdamasi knygoje išdėstyta medžiaga, ji aptarė biblioterapijos rūšis ir sampratų įvairovę, galimą poveikį, biblioterapijos (pasyviosios ir sąveikų) metodiką. Klausytojai išgirdo biblioterapijos organizavimo rekomendacijų dėl literatūros atrankos, užsiėmimų eigos, gavo kitų konkrečių patarimų. Pranešėja akcentavo, kad dar maža medžiagos apie biblioterapijos galimybes pagal amžiaus grupes, labiau remiamasi bendrąja teorija, o „praktinį taikymo raktą reikia atrasti patiems (atsižvelgiant į tikslinę auditoriją)“.
Pranešimą „Vaiko požiūrio keitimas į „kitokį“ individą, skaitant terapines pasakas“ parengė VDU Švietimo akademijos autorių kolektyvas – pranešimą pristačiusi magistrantė Vytautė Žukauskaitė, doc. dr. Aldona Mazolevskienė, prof. dr. Ona Monkevičienė. Šiandien pasakų terapija kaip metodas taikomas dažnai, nes, pasak autorių, terapinių pasakų skaitymas vaiką „gydo, ugdo ir saugo“. Kalbėta apie terapinių pasakų įtaigumą, adresatą. Pranešėja pristatė atlikto tyrimo rezultatus. Nustatyta, kaip terapinės pasakos keičia požiūrį į „kitokį“ individą, kad jos „vaikams gali suteikti žinių apie „kitokius“ žmones <…> ir paskatinti vaikus pažvelgti į šiuos žmones teigiamai“. Terapinės pasakos gali praversti sprendžiant patyčių problemą ir padėti išsiugdyti toleranciją, empatiją „kitokiam“ vaikui, moko priimti žmones tokius, kokie jie yra. Anot pranešėjų, Linos Krukauskienės knyga „Pasakos apie tave ir mane“ – geras tokių terapinių pasakų pavyzdys.
Lektorė, aktorė Kristina Savickytė skaitė pranešimą „Kaip pasakos gydo ir stiprina šeimos ryšius“, paremtą savo šeimos patirtimi. Pranešimo autorė, trijų vaikų mama, kalbėjo apie emocinio ryšio, prisirišimo svarbą. Kaip pranešimo leitmotyvas nuskambėjo pacituota Aušros Kurienės mintis: „Svarbi tiesa apie tėvų ir vaikų santykius: nesvarbu, kas juo sugriovė, atkurti turi tėvai“. Tai gali padėti padaryti pasakos skaitymas vaikui, šeimos pasakos kūrimas, pasakų veiksmo popietės, pasakų teatro iš kasdienių daiktų kūrimas, pasakų įrašų klausymas, ritualų, tradicijų kūrimas visus metus.
Pirmąją dalį baigė dr. Lauros Vilkaitės-Lozdienės (VU) pranešimas „Knygų skaitymas mažiausiems kaip mokymosi sunkumų profilaktika“. Pranešėja, remdamasi įvairių pasaulyje atliktų tyrimų duomenimis, atskleidė, kad pradėti skaityti vaikui reikia jau kūdikystėje. Skaitymas drauge nulemia vaiko žodyną, sėkmę mokantis skaityti, galų gale ir jo akademinius pasiekimus. Akcentuota ir tai, kad svarbu skaityti su vaiku kalbantis, aptarinėjant, aiškinantis. Ankstyvasis skaitymas, sakė pranešėja, yra tarsi vitaminai, apsaugantys nuo vėlesnių mokymosi sunkumų.
Kitą seminaro dalį pradėjo dr. Eugenija Valienė (VDU) pranešimu „Pokalbiai apie knygas virtualybėje: lietuviškasis bookstagramas“. Pranešėja apžvelgė naują reiškinį Lietuvoje – socialiniuose tinkluose („Bookstagramas“ yra „Instagramo“ dalis) kuriamas savotiškas vizualiąsias knygų reklamas. Čia „skelbiami kritiniai tekstai primena personalinę („tradicinę“) kritiką, kur vienas asmuo išsako vertinimą ir šis tekstas yra dominuojantis (komentarai yra paraštiniai, už pagrindinio teksto ribų, tad ne tokie pastebimi)“. Buvo pateikta tokių vizualinių komunikatų pavyzdžių, kur nuotraukose būtinai dominuoja aptariamos knygos vaizdas. Pranešime, remiantis apklausos rezultatais, aptartas ir socialinis bookstagramerio paveikslas. Dominuoja moterys, miestietės, gausiausia amžiaus grupė – 25–35 metai. Pristatytos žymiausios Lietuvos bookstagramerės. Ši naujoji veikla iš dalies primena skaitytojų klubo veiklą, o bookstagramerių įtaka socialinėse medijose turi nuomonės formuotojų veiklos požymių. Akivaizdu, kad šis naujas reiškinys dar laukia lietuviškų žodžių, įvardijimų.
Seminarą baigė dr. Laimutė Adomavičienė pranešimu „Problemų literatūra: žeidžia ar gydo?“. Pranešėja pasisakymą grindė daugiausiai dviejų autorių kūryba: Akvilinos Cicėnaitės ir Unės Kaunaitės. Išryškintos dvi jų kūrinių temos – skyrybos ir emigracija. Teigta, jog sovietmečiu problemos buvo slepiamos, literatūroje buvo pasakojama alegorine, Ezopo kalba. Dabar vaikų ir jaunimo literatūroje tabu temų neliko, skaudžios vaikystės, paauglystės patirtys tampa problemų prozos ašimi. Pranešėja mintis apibendrino teigdama, kad problemų literatūra padeda jaunam žmogui surasti viltį, pozityvių išeičių. Problemos – tai labirintai savęs pažinimui. Meniškai pateiktos problemos teikia estetinį pasitenkinimą, išsako bendraamžių vertybes: draugystę, meilę, bendravimą. Tokios knygos yra ir gera biblioterapijos priemonė.
Seminaro įrašą rasite Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus „Facebook“ paskyroje.
Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė
