Justinas Žilinskas ir Ūla Šveikauskaitė: „Bėglius“ gali skaityti bet kas, kas gali skaityti „Tris muškietininkus“

2023 m. balandžio 21 d.
Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams skirta Justinui Žilinskui ir Ūlai Šveikauskaitei už knygą „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ (leidykla „Aukso žuvys“) – už įtraukiančią istoriją, puikiai suderinančią pažintinį turinį su permainingu, nuotykių kupinu siužetu, taip pat už vaizdo ir teksto dermę, kuri nedažna knygose, skirtose vyresniesiems paaugliams.

Su kūrėjais apie šio įvertinimo svarbą, kūrybą kalbėjosi Laimutė Adomavičienė.

Justinai, nesate klaipėdietis, bet jūrinę temą nešiojotės nuo vaikystės? Teigėte, kad Prano Mašioto knygelės Jums įsiminė būtent apie jūrą?

Turbūt tiksliausia sakyti, kad nešiojuosi nuo vaikystės nuotykio, taip pat ir jūrinio, temą, nes nemažai to meto knygų veikėjų vienaip ar kitaip keliavo jūromis – kapitono Granto vaikai, kapitonas Nemo, Robinzonas Kruzas, kapitonas Bladas, vienaakis Džonas Silveris, ir kiti. Bet iš tiesų, atsigręžiant atgal, tai Prano Mašioto knygynėlis man pirmiausia sušvinta keliomis knygomis, viena iš jų – net nežinau, kodėl Waldemaro Bonselso „Bitė Maja ir jos nuotykiai“ (tokia žalia), ir geltonai mėlynos Jono Svenssono „Nonis“ bei „Jūroje ir salose“. „Jūroje ir salose“ ypač įstrigo, nors dabar ją pamenu blankokai, tik tą jausmą – išplaukti burvalte, tėvams nesakius, į jūrą. Ir pamenu, kad kažko panašaus tikėjausi iš „Nonio“, bet negavau, tik pamenu, kad ten kažkas buvo apie kompasą ir laivo vairą (kaip valdyti), ir tai, kad obuolys – vienas iš skaniausių vaisių (sutinku!). Na, o kadangi mano atmintis visą laiką buvo šiek tiek enciklopedinė, tai Aloyzo Každailio „Laivai ir jūrininkai“ įmūrijo dar ir dalykinių žinių plytas. Tad aš – sausumos žiurkė su jūros teorijos žiniomis, tik mano svajonės apie jūrą teliko svajonėmis.

Justinas Žilinskas. Nuotr. Tomo Dirgėlos
Justinas Žilinskas. Nuotr. Tomo Dirgėlos

Lietuvoje vaikų literatūros pasaulyje Prano Mašioto premija – prestižiškiausia: kaip jaučiatės po tokios karūnacijos?

Turbūt nesitikite, kad atsakysiu – o kas čia ypatingo (šypt)? Ačiū, tikrai malonu, kad „Bėglius“ taip aukštai įvertino vaikų ir jaunimo literatūros specialistai. Džiugu savo knygą matyti šalia tokių autorių kaip Selemonas Paltanavičius ar Vytautė Žilinskaitė, sesės fantastikoje Neringos Vaitkutės ir kitų anksčiau apdovanotų knygų. Tuo pačiu suprantu, kad premija vertinga mokytojams, bibliotekininkams, ir yra vilties, kad premijuotos knygos bus pasiūlytos skaitytojams, kad nepaskęstų visame sraute. Vadinkite tai tuštybe, ar kuo tik norit, bet man svarbu, kad mano knygas skaitytų.

Romano idėją pasiūlė Lietuvos jūrų muziejus, bet romano „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ motto skirtas jūsų seneliams – Juzefai ir Pranui Žilinskams, du kartus įveikusiems vandenyną. Kiek panaudojote šeimos istorijos iš XX a. pr. faktų, detalių, o kiek fantazijos siausmo?

Romano idėją pasiūlė Daumantas Kiulkys, istorikas, dirbantis Lietuvos jūrų muziejuje. Net ne konkrečios istorijos idėją, tiesiog nusakė poreikį: neturime jokios grožinės knygos apie pirmąją emigracijos bangą, gal jos reiktų? O istoriją sukurti turėjau aš, pasiremdamas gausybe istorinės medžiagos, kurią Daumantas surinko. Kalbant apie senelius – deja, tiesiogiai iš jų lūpų kelionės pasakojimų negirdėjau (tik esu išmokęs porą ispaniškų lopšinių ir kai kurių žodžių ar patiekalų pavadinimų), daugiau man pasakojo tėtis, kuris kartu su broliu ir seneliais, būdamas 14 metų iš Argentinos parkeliavo į Lietuvą. Tad vienas iš „Bėglių“ epizodų – tas, kuriame pagrindinis veikėjas – Jokūbas, iškrenta už borto, ir pasakojama, kaip žmonės yra gelbėjami jūroje, iš dalies paremtas būtent mano tėčio prisiminimais. Bet „Bėgliai“ nėra mano senelių emigracijos istorija. Žinoma, pirmoje knygos dalyje, kol dar veiksmas vyksta Lietuvoje, vaizduodamas kaimo ar mažo miestelio gyvenimą rėmiausi vaikystės vasaromis, praleistomis kaime, ir man nereikėjo vargti, tarkim, su padargų pavadinimais. Kaip visada, į kūrinį vis tiek sudedi savo patirtį, žinias, pojūčius, visa, kas telpa. Bet šeimos ar asmeninių faktų – labai nedaug.

Ūlos Šveikauskaitės iliustracija
Ūlos Šveikauskaitės iliustracija

Ūla, Jus galima vadinti (e)migrante: kurį laiką gyvenote Austrijoje, dabar – Portugalijoje. Jums emigracijos tema artima asmeniškai?

Be abejo, man emigracijos tema yra artima, nes pati esu emigrantė. Manyje yra tokia keista įtampa: man kaip ir norisi pamatyti pasaulio, kaip ir norisi pasinaudoti tam tikromis galimybėmis (studijuoti užsienyje, pasimokyti kalbų, pamatyti pasaulio, susipažinti su įvairiais žmonėmis). Ir šiaip esu toks žmogus, kuris mėgsta sau pasidaryti problemų – nuotykių (kaip pažiūrėsi). Bet, nepaisant to, kad esu emigracijoje, aš laikau save Lietuvos patriote, stengiuosi dirbti su lietuviais. Kai manęs klausia, kur yra mano namai, tai dažniausiai paminiu Vilnių, Lietuvą.

Užeina kartais tokie emigranto kaltės jausmai, ypatingai tas paaštrėjo vėl prasidėjus karui Ukrainoje, nes  kultūriniai skirtumai egzistuoja, tu jautiesi nesuprastas. Kartais jautiesi blogai, kad nesi tėvynėje, bet aš stengiuosi tą emigranto kaltę apmalšinti, kalbėdama apie Lietuvą, apie jos kultūrą, taip pat dirbdama su lietuviais. Stengiuosi suderinti savo laisvo paukščio mentalitetą ir savo patriotiškumą.

Iš lietuvių literatūros man labai aktualus yra Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Manau, kad kūrinyje yra labai gerai aprašyta įtampa tarp emigranto noro būti kitur ir nostalgijos savo tėvynei.

Justinai, daug skaitėte, specialiai domėjotės istorine to meto medžiaga: kokie faktai Jums pačiam buvo atradimas?

Tarkim, kol neperskaičiau istorinės medžiagos, net neįtariau, kaip Vokietija buvo „struktūrizavusi“ tą jiems nemalonią („vaikšto čia visokie“), bet nuolatinį pelną laivybai nešančią emigraciją: stočių sistema, gabenimo sistema, emigrantų atskyrimas nuo visų kitų, sveikatos tikrinimai, visa kita. Įsivaizdavau tai kaip stichiškesnį procesą, o čia, pasirodo, buvo rimtas fokiškas (prašau palikti „f“!) Ordnung! Labai įdomu buvo vartyti laivų dokumentus, pavyzdžiui, koks turtingas net tarpudeniu plaukiančių maisto meniu (kaip ir viskas reklamoje), nors iš tiesų maistas būdavo prastas ir yra istorijų apie maištus dėl maisto (taip pat vienas iš „Bėglių“ epizodų). Kvatojausi aptikęs faktą, kad vienas iš migrantų vedlių per sieną naudodavo laidotuvių procesiją kaip būdą apgauti žandarus (irgi įdėjau į knygą). Tad skaitymą ir rašymą lydėjo gausūs atradimai.

Romanas skirtas universaliam adresatui: vyresniesiems paaugliams (reta Lietuvoje!), jaunimui ir suaugusiesiems, kaip ir sinkretiškos Ūlos Šveikauskaitės iliustracijos. Iš anksto galvojote apie tam tikro amžiaus adresatą ar nesukote dėl to galvos?

Per daug nesukau galvos, ir pagaliau galėjau rašyti nesistengdamas savęs riboti: apie tą nekalbėk, šita užuomina – per atvira, šita – ne tam amžiui (pavyzdžiui, ruošdamas naują „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ leidimą (2021), turėjau net paravėti tekstą nuo „suaugėlių turinio“, taip smarkiai pasikeitė supratimas, kas priimtina rašyti vaikams ir jaunimui, ir kas – ne, lyginant su 2006-aisiais). Tad kartais juokiuosi, kai man sako apie „Bėglius“: „būtų suaugusiems, bet per mažai veikėjai kankinasi“ arba vienas bičiulis atskaitė ilgą paskaitą, kaip viską sugadinau „įdėjęs detektyvą“. Pats gi sakau – „Bėglius“ gali skaityti bet kas, kas gali skaityti „Tris muškietininkus“. O kam Alexandre Dumas skyrė „Tris muškietininkus“, ar kas nors sugalvojo paklausti? „Bėgliai“, žinoma, pirmiausia yra nuotykis, pasakojimas, jie neskirti giliai refleksijai, refleksiją palieku mokantiems geriau reflektuoti. Man tik svarbu, kad šiame nuotykyje dar būtų papildomų dugnų, detalių ir intertekstų, kuriuos labai mėgstu. Ką galvojo Ūla iliustruodama, žinoma, reiktų klausti jos pačios, bet man regis, ji taip pat galvojo apie patį įvairiausią skaitytoją.

Kaip gimė personažai, siužetinė linija, nuotykiai? Per kiek laiko sukūrėte? Pasidalykite rašymo paslaptimis ar kasdienybe?

Kadangi esu sentimentalus tipas, man sentimentalios istorijos gali įstrigti labai keistais aspektais. Tarkim, „Paskenduolėje“, privalomas Antano Vienuolio mokyklinis kūrinys mūsų kartai, visiems buvo „strigdinama“ Šepečių kaimo tamsybe ir žmonių elgesio bjaurumu su besilaukiančia mergina. O man kažkodėl užstrigo, kad dėl Veronikos iš „Paskenduolės“ savižudybės taip pat buvo kaltas niekšelis bernelis, pergulėjęs su ja ir pabėgęs į… Ameriką. Veronika eina skandintis tada, kai nesulaukia žadėtos šipkartės – laivo bilieto! Prašom – turiu vieną veikėją, kurios likimą tuoj pakeisiu (beje, man labai patinka „Bėglių“ scena, kur Veronika nusprendžia, kad jeigu Jokūbas nebegrįš, ji pasiims tėvo revolverį, važiuos į Ameriką, suras Jokūbą ir nušaus!). Jokūbas gimė šiek tiek matematiškai – norint kelionę padaryti įdomesnę, įvairesnę, aš visgi norėjau, kad keliautų ne visiškos vargo pelės, o tie, kurie galėtų prieiti ir prie labiau išsilavinusio sluoksnio ir galėtų pamatyti daugiau, ne tik kankintis tarpudenyje. Taip Jokūbas tapo gana pasiturinčio ūkininko sūnumi, įsivėlusiu į lietuvišką veiklą ir įkliuvusiu žandarams. Kiti veikėjai ateidavo tarsi savaime – ir kiekvienas kažką atsinešdavo, dabar net pačiam būtų įdomu prisiminti, kaip ir kodėl jie atsirado, bet, deja, tai išnyko kūrybos paslapčių ūkuose. Siužetus dažniausiai diktavo istorinė medžiaga, pavyzdžiui, nelegalios laivakorčių platintojų gaujos konfliktuodavo dėl „klientų“ – ką gi, turime epizodą. Kelionės metu miršta žmogus, vyksta laidotuvės jūroje – turime epizodą. Atvykus į emigrantų stotį, privalomos tam tikros procedūros – turime epizodą. Ir dar viską apipyniau to meto realijomis, kultūriniu–istoriniu kontekstu bei įvairiausiomis nuorodomis ir į įvykius, ir į kūrinius, ir į žmones. „Bėgliai“, nepaisant nuotykinio pobūdžio, yra tiršto turinio tekstas, ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kai skaitytojai tas kontekstines detales suranda ir pasidžiaugia kartu su manimi.

Techninis rašymas, kaip man, buvo neilgas – trys mėnesiai intensyvaus darbo, kaip tik per karantiną. Skirtingai nuo kitų savo kūrinių, čia turėjau labai aiškų siužetą, kuris lengvino užduotį, nereikėjo galvoti „kas bus toliau“, nes buvo aišku: kaip sakė Jokūbas (veikėjas): „Pabėgsim iš čia, nubėgsim į ten, išplauksim, išlipsim Amerikoje“. Paprasta, teliko užpildyti skeletą. Paslapčių taip pat didelių nėra – turėjau daug istorinės medžiagos, reikėjo ją atsirinkti ir sudėti į siužetą, o šį taikyti prie istorinės medžiagos.

Beje, knygos pasakojimas, kaip žino skaitę, „persijunginėja“ tarp įprastinio teksto ir grafinių intarpų. Bet taip pat didžiuojuosi ir „Bėglių“ garso knygos variantu, kuriame yra pilnas tekstas ir kurį aš įskaičiau kartu su profesionalia aktore Vesta Šumilovaite–Terteliene.  Tai buvo nepaprastai smagi ir ugdanti patirtis.

Ūla Šveikauskaitė. Nuotr. Dainiaus Labučio
Ūla Šveikauskaitė. Nuotr. Dainiaus Labučio

Ūla, kai kuriems skaitytojams užkliuvo San Fransisko tiltas (Giedrė Kazlauskaitė), „bričkos“ nerealistinis atitikimas (Danguolė Šakavičiūtė). Ką manote: ar būtina romane išlaikyti istorinės epochos, detalių tikroviškumą šimtu procentų?

Dėl Kazlauskaitės komentaro, tai tikrai naršiau internete, kaip atrodė tiltas. Piešiau ne San Fransisko, o Bruklino tiltą. Piešdama atkreipiau dėmesį į datą – tiltas buvo atidarytas 1883-iaisiais. Dar permečiau akimis nuotraukas, tai jis tikrai smarkiai vizualiai skiriasi nuo Golden Gate (San Fransisko) tilto.

Dėl „bričkelės“ tai gali būti, kad yra netikslumų, bet mano akimis tai nėra esminė detalė. Be to, daug ką piešdama stilizavau.

Dėl dangoraižių tai orientavausi pagal Bruklino tilto nuotrauką, darytą 1915 metais. Fone – pridygę dangoraižių, tad tokį horizontą kai kuriose knygos iliustracijų fonuose ir įdėjau.

Kai pagalvoji, tarkim, istorine tema kurti filmai vaizduoja moteris padažytomis blakstienomis, nuskustomis kojomis, visus blizgančiais dantimis – jie neatrodo panašūs į to laikmečio žmones. Tai, manau, kad tie nukrypimai, jeigu jie nėra esminiai, nieko tokio. Tarkim, kas susiję su veikėjų apranga, tai šiek tiek sąmoningai stengiausi vaizduoti to meto žmones tuometiniais drabužiais, bet šiek tiek juos „pamiksavau“ su šiuolaikine apranga, nes knyga skirta paaugliams. Ir, nepaisant to, kad „Bėgliai“ yra informacinio pobūdžio knyga, tačiau taip pat ji yra ir romanas. Svarbu, kad paaugliai galėtų tapatintis su veikėjais, todėl kartais pasitaiko neatitikimų – svarbu jų neakcentuoti. Aišku, nesakau, kad negalima to padaryti absoliučiai tiksliai vaizduojant. Tikslų pavaizdavimą įmanoma derinti su meniškesniu atvaizdavimu, kai kuriose vietose galima sau leisti sąmoningai ar nesąmoningai paimprovizuoti.

Justinas. Istorinėms detalėms buvo skirta daug, labai daug dėmesio, nes man tai buvo labai svarbu. Tarkim, vos baigęs pirmą rankraštį, aš jį iš karto išsiunčiau Jūrų muziejaus istorikams – minėtam Daumantui Kiulkiui ir Romualdui Adomavičiui, o ir rašant su jais nuolat konsultavausi dėl pačių įvairiausių detalių. Pavyzdžiui, ar skaitytojui svarbu, kiek sraigtų turėjo „Patricija“? Man buvo svarbu, bet ne specialistas šios detalės net nepastebės, koks jam skirtumas. Nemažai ir Ūlos kraujo sugadinau, baksnodamas į vieną ar kitą piešinį, nors galiausiai priėjome prie susitarimo, kad iliustruotoja, menininkė turėtų turėti ir laisvės, kitaip beliktų perpiešti nuotraukas. Tačiau visiems istorinių detalių kritikams noriu pasakyti: jeigu jau lendate prie detalių, malonėkite ir patys jas gerai išmanyti. Tarkim, Giedrė Kazlauskaitė dvi iš trijų detalių nurodė, pati suklysdama (kaip Ūla ir rašė – dėl Bruklino tilto ir tuomečių dangoraižių), galbūt pataikė tik dėl to, kad dvareliuose rytais nebuvo geriama kava, nors ką mes žinome, kokių naujų vėjų ponas Vitoldas buvo prisigaudęs? Tuo tarpu kai kurių beveik akivaizdžių „šiuolaikiškumų“ net nepastebi, pavyzdžiui, kad moterys nepridengtais plaukais. Tad, sakykim, taip: „Bėgliai“ siekia istoriškumo (ypač tekste), bet šimptaprocentis istoriškumas yra neįmanomas ir turbūt nereikalingas (tarkim, tada ir veikėjai turėtų kalbėti to meto kalba).

Ūlos Šveikauskaitės iliustracija
Ūlos Šveikauskaitės iliustracija

Justinai, „Bėglių“ pabaiga – atvira, leidžianti skaitytojui sukti galvą. Galvoje kuriate antrąją dalį?

Galvoje vartau galimas tolesnio siužeto nuotrupas. Vis dėlto siužetas – dar ne viskas, norint imtis kitos dalies, vėl reiktų didžiulio istorinės medžiagos tyrimo, į kokias sąlygas pakliuvo naujieji imigrantai. Ar Jokūbui pavyko išsimokyti „ant inžinieriaus“? Kokia lemtis laukė Veronikos?  Aš labai didžiuojuosi „Bėglių“ istoriniu tikslumu (žinoma, jis nėra šimtaprocentinis, bet dėmesio tam skirta daug), tad rašyti antrąją dalį be tokio pat lygo istorinio pagrindimo būtų tiesiog neatsakinga. Be to, norėčiau palaukti, ar visgi išbėgs bent pirmas „Bėglių“ tiražas, knyga vis dėlto – stora, sunki ir, žinoma, brangoka.

Ačiū už pokalbį!

 

 

Mūsų partneriai ir rėmėjai